Naminis paukštis – ne tik gardus ir sveikas patiekalas puode, bet ir įspūdinga sodybos kiemo puošmena. Apie tai, kaip paprastai ir be didelio vargo namuose sukurti jaukų gamtos kampelį, teikiantį džiaugsmo ir itin netrukdantį laisvalaikiui, savo patirtimi dalinasi rokiškėnas Rimas Zibolis, parašęs praktinį naminių paukščių ūkio vadovą padrąsinančiu pavadinimu „O kodėl gi ne?“ Kam skirta ši knyga? Pirmiausia tiems, kurie pavargo nuo sterilaus išpuoselėtų pievelių ir baseinėlių su dirbtinėmis gulbėmis ir antelėmis grožio. Ji skirta tiems, kurie savo kieme norėtų gyvybės: jaukių, ryškiaspalvių naminių paukščių, lesančių duonos trupinius iš rankų, pulkelio, tačiau vis dar nedrįstančių patiems imtis naminės, nepramoninės, paukštininkystės. Autorius neslepia: juk kitados, vos pradėję kurti naminių paukščių ūkelį nedidelėje namų valdoje, sulaukė draugų skeptiško palinksėjimo galva.

Drąsina patirties padiktuotais patarimais

Praktinis naminių paukščių vadovas padrąsinančiu pavadinimu „O kodėl gi ne?“ kviečia pabandyti savo namuose sukurti jaukią gamtos oazę. Knygos puslapiuose – ne tik detalūs, gausiai iliustruoti paties autoriaus augintų vištų, ančių, žąsų, kalakutų įvairiausių veislių aprašymai, bet ir nuoširdūs, ilgametės praktikos patikrinti patarimai kaip sukurti tinkamas sąlygas paukščių kiemui, apsaugoti jį nuo neprašytų svečių ir „revizorių“ – plėšriųjų kiaunių, šeškų, žiurkių, vištvanagių. Kaip užsiveisus gražų paukščių pulkelį, tinkamai apskaičiuoti jų kiekį, kad paukščių auginimas taptų malonia laisvalaikio pramoga, o ne lažu, kaip nuo naujųjų kiemo gyventojų apsaugoti gėlynus ir kitas sodybos puošmenas, kaip tinkamai įrengti paukštidę – visa tai pasakojama knygos puslapiuose.

Jos autorius R. Zibolis neslepia: įvairios literatūros paukštininkystės tema nestinga, jis ir pats valandų valandas praleido ją studijuodamas. Tačiau teorija dažnai skiriasi nuo praktikos, tad ne visi rasti patarimai pasitvirtino. Todėl skaitytojams jis siūlo tik tuos sprendimus, kurie buvo išbandyti ir pasiteisino autoriaus namų ūkyje.

Knygos autorius neslepia, kad išvydus į paukščių pulką įsisukusius plėšrūnus, patyrus kitas nesėkmes, gali nusvirti rankos. Tačiau noras puoselėti savo ūkį ir įgyvendinti savo idėjas nugalėdavo.

Tad ir dabar, į klausimą ar verta kurti naminių paukščių ūkį, knygai skirtoje svetainėje www.zibolio.com autorius atsako: „O kodėl gi ne?“

Keletas klausimų autoriui:

Kodėl miesto žmonės ėmėtės kurti namų paukščių ūkį? Ar labai sunkūs buvo pirmieji žingsniai?

Nelaikau savęs miesto žmogumi. Tik kad išaugau, kaip sakoma, ant asfalto, daugiabutyje. Vienkiemyje pas močiutę praleidau gražiausias savo vaikystės vasaras. Gal todėl ir pasiilgau to tikro senovinio kiemo. Žmonės jau užmiršo laikus, kai šeimininkui nesant namuose užtekdavo duris paremti šluota iš išorės, ir niekas į vidų nė neidavo. Kai niekam nekliūdavo šunelis autobusų stotelėje laukiantis grįžtančio šeimininko. Galų gale daugelis jau užmiršo ir tikrą paukštienos bei mėsos skonį. Mane visada traukė gamta, todėl ir savo kieme norėjosi susikurti gyvą, natūralią aplinką, ir šiam tikslui naminiai paukščiai geriausiai tiko, nes jie nėra reiklūs nei plotui, nei priežiūrai, raminamai veikia stebint jų gyvenimą kieme. Kadaise laikiau triušius, bet jų priežiūra kur kas sudėtingesnė ir sakyčiau nuobodesnė, plius dar juos galima auginti tik narvuose. O vištos ir antys kieme tampa dar ir traukos objektu laukinei faunai. Pradėti buvo visiškai paprasta ir smagu, o ūkis plečiasi palaipsniui. Be to, visada stengiuosi padaryti tiek, kiek pajėgiu ir kiek ta veikla suteikia malonumo.

Knygoje ne kartą užsimenate, kad toks ūkis turi neapsunkinti šeimininkų, teikti jiems malonumą. Kaip pats suvaldėte kolekcionieriaus aistrą? (Noriu dar šitos gražios veislės, dar tokius paukščius pabandyti auginti).

Užsibrėžiau vienu metu laikyti tam tikrą skaičių veislių. Jei norisi kažko naujo, galvoju, ko galėčiau atsisakyti. Be to, esu apsibrėžęs laikyti tik didžiąsias vištinių paukščių veisles: jos ramios, jaukios ir gražios savo dydžiu.

Kaip manote, kas labiausiai atbaido žmones nuo minties imtis savo paukščių kiemo kūrimo? Ką galėtumėte patarti norintiems, bet nedrįstantiems?

Kiek teko susidurti, tai nesutikau tokių, kurie norėtų, bet negalėtų apsispręsti. Man atrodo, kad tokie nedideli naminiai ūkeliai plinta. Gal būt kartais žmonės galvoja, kad vištos – tai pramoniniai broileriai, ir yra daugybė priežasčių, dėl kurių ir aš nenoriu jų laikyti. Na, o veisliniai paukščiai turi daugybę privalumų ir jų priežiūra yra nesudėtinga net ir turint nedidelę namų valdą.

Šių dienų žmonės baiminasi, kad toks ūkis kelia nemažai įsipareigojimų: juk net kelioms dienoms esą bus sudėtinga išvykti, jei toks ūkis yra. Ką manote apie tai Jūs?

Višta – ne karvė, prie jų nereikia po kelis kartus per dieną prieiti. Laikant ne kolekciją, o vieną pulkelį, tikrai nepersidirbsite, drąsiai galima tokį ūkį palikti kelios dienoms ar netgi ilgesniam laikui, jei rasite kas galėtų paduoti paukščiams vandens.

Kas Jums savo ūkyje teikia didžiausią malonumą?

Gyvybė ir įvairovė kieme, galimybė atsipalaiduoti, nukreipti mintis, pabūti šioje ramybės oazėje.

Ar galėtumėte įsivaizduoti savo dieną be naminių paukščių?

Galėčiau. Net ir dvi (juokiasi).

Lina DŪDAITĖ