Dzūkiją puošia ne tik miškai, ežerai, bet ir darbštūs žmonės. Vienas jų – Eičiūnuose prie kelio Butrimonys–Onuškis įsikūręs Kazimieras Degutis. Devintą dešimtį skaičiuojantis vyras kuria originalias akmenines skulptūras. Pirmąjį akmenį į namus parsinešė, kai prireikė svarmens sūriui prislėgti.

Apdovanotas talentu

Smagiai lėkdamas plentu nė nepastebi, kaip koja ima spausti stabdžio pedalą, nes pamatai prie kelio išrikiuotas akmenines Kazimiero sukurtas skulptūras. Grynojo meno žinovai jas pavadintų kiču, tačiau, pasak menotyrininkų, kičas laikytinas meno sritimi, tad nereikėtų jo peikti. Juolab kad garbaus amžiaus K.Degutį galima būtų laikyti skulptoriumi primityvistu. Kitaip tariant, Dievo talentu apdovanotu žmogumi.

Tiko sūriui slėgti

Buvo metas, kai Kazimieras akmenimis galėjo tik grožėtis, nes daug dirbo ir neturėjo laiko užsiimti kūryba. Kurti skulptūras jis pradėjo išėjęs į pensiją. Taip ilgainiui aplink kieme išdrožtą kryžių viena po kitos išsirikiavo daugiau kaip dvidešimt akmeninių skulptūrų.

Pirmas akmuo, nuo kurio prasidėjo kūryba, buvo laukuose rastas apvalus riedulys. K.Degutis parnešė jį į trobą sūriui paslėgti. Paskui akmuo atsidūrė kieme, tapo aplinkos puošmena. Kad jis nesijaustų vienišas, Kazimieras parūpino jam draugų – kitų gražių akmenų.

Visi kitokie

Dėdamas vieną akmenį prie kito, sulipdydamas juos cemento mišiniu, o sunkiau sukimbančius – specialiais klijais, nagingas eičiūniškis po kelių mėnesių jau galėjo ir pats pasigrožėti nauju kūriniu, ir kitiems parodyti.

Jam pačiam įdomiausia skulptūra, kurios pagrindinė figūra iš ištiso plokščio akmens – žmogaus figūra su pistoletu rankoje. K.Degutis akmenis naudoja neskaldytus, tik gamindamas Gedimino pilies kuorus keliolika jų išpjovė.

„Kiekvienas riedulys kitoks. Skirtingos formos, spalvos, rašto. Ypač gražūs iš visai šalia buvusio durpyno – susiraukšlėję. Kai buvo sausinamos pievos, ekskavatoriai išvertė daug labai įdomių didelių ir mažesnių akmenų“, – sakė K.Degutis.

Visko užtenka

Vienos Kazimiero skulptūros primena žmones, kitos verčia pasukti galvą, bandyti atspėti, ką dzūkas norėjo pasakyti. Jam pačiam visi darbai mieli ir brangūs. Brangūs tiek, kad nenorėtų jų niekam parduoti. „Man nereikia pinigų. Visko užtenka. Gyvenu iš pensijos. Visą gyvenimą dirbau ir dabar negaliu be darbo“, – sakė 87 metų senjoras.

Padeda kaimynai

Žmogus su pistoletu, Gedimino pilis ir dar daugiau nei dvidešimt įvairaus aukščio akmens skulptūrų stebina dailumu ir senolio gebėjimu juos skoningai komponuoti.

Kai akmuo toks, kad vienas negali jo pajudinti, Kazimieras talkon kviečiasi šalia gyvenančius ūkininkus ar sūnų. Anais metais jis paprašė kaimyno parvežti už puskilometrio laukuose nusižiūrėtą didelį akmenį su iškilusiu ryškiu skersiniu rumbu. Mažesnių akmenų prisirenka pats.

Auga iš žemės

K.Degutis gyvena tokioje vietoje, kur po kiekvienos žiemos akmenų tiesiog pridygsta. Stebina tai, kad daug jų būna taisyklingos apvalios ar pailgos formos – tarsi nušlifuoti. „Klijuoju akmenis tokius, kokius randu. Juos per daugelį metų nušlifavo motina gamta – smėlis, vėjas vanduo. Girdėjau, kad toje vietoje, kur dabar gyvename, kažkada buvo jūros dugnas“, – rodydamas į prie mažo vandens baseino vienas ant kito sudėliotus riedulius sakė pašnekovas.

Domisi ir užsieniečiai

Garbaus amžiaus senolis kiekvieną, užsukantį pasigrožėti akmenimis, sutinka svetingai, mielai atsako į visus klausimus. „Patinka, kai ir kiti džiaugiasi mano kūriniais. Vadinasi, ne veltui dirbu. Kai kas sako, kad sergu akmenlige. Taip ir yra. Be akmenų negaliu gyventi “, – linksmai dėstė dzūkas.

Jis pasigyrė, kad akmeninėmis skulptūromis domisi ne tik savi, bet ir kitų šalių po Lietuvą keliaujantys žmonės. „Du motociklininkai iš Vokietijos mane prie tų skulptūrų nufotografavo“, – prisiminimais dalijosi K.Degutis.