Dabar kaip tik esu Vašingtone, ir šia tema vakar diskutavome su didžiųjų Europos valstybių atstovais – prancūzais, vokiečiais, lenkais. Prancūzijos atstovas – beje, prancūzai, kaip ir lietuviai bei lenkai, buvo vieni iš tų, kurie visapusiškai parėmė JAV susikūrimą – labai gražiai pasakė: Amerika iš tikrųjų yra demokratiškiausia šalis su visais pliusais ir minusais. Amerikoje kas ketveri metai išrenkamas prezidentas, kuris turi tikrai milžiniškas galias užsienio ir nacionalinio saugumo politikoje. Amerikai priklauso 37 proc. viso pasaulio karinės galios, ir kol kas net komunistinei Kinijai, kuri vienintelė bando jai mesti iššūkį, dar labai toli iki Amerikos. Bet, kita vertus, rinkimai Amerikoje sukelia milžinišką pokytį. Stipriausia pasaulio galybė iš esmės kas ketverius metus visapusiškai pasikeičia, nes čia vyksta labai stipri rinkiminė kova, stipresnės nemačiau niekur kitur pasaulyje. Niekur pasaulyje nėra ir stipresnio parlamento už Kongresą.

Priminsiu, kad 50-aisiais praėjusio amžiaus metais Kongresas priėmė vadinamąjį Pavergtųjų tautų aktą, kuriuo vėliau pasirėmė prezidentas Ronaldas Reaganas ir mus išlaisvino. Joks kitas parlamentas planetoje neturėjo tokios drąsos. Europiečiai dažnai nesupranta tokių pokyčių užsienio politikoje, nes jie kilę iš unitarinių valstybių, buvusių monarchijų. Pavyzdžiui, JAV Senatas Amerikos ambasadorių kurioje nors užsienio šalyje paskiria tik tuo atveju, jeigu visi Senato nariai pritaria jo kandidatūrai. Ne dauguma, o visi, nes Senato nariai atstovauja savo valstijoms. Niekur Europoje taip nėra. Todėl labai svarbu, nepaisant visų pokyčių, kurie dažnai visą pasaulį šokiruoja, labai aktyviai veikti Vašingtone. Aš čia jau penktą kartą nuo naujosios administracijos darbo pradžios. Matau tuos pokyčius. Juos reikia toliau įgyvendinti. Juokaujant galima pasakyti, kad amerikiečiai visada grįžta prie mūsų išnaudoję visas alternatyvas padaryti visas įmanomas klaidas. Mūsų darbas – sutrumpinti tą laiką, per kurį tos klaidos bus padarytos. Nes kol jos daromos, tai mums kainuoja labai daug.

Manau, kad per šiuos kelis mėnesius Amerikoje daugėjo ir iki šios dienos tebedaugėja chaotinio mąstymo ir chaotinės veiklos. Iš esmės prezidentas padiktavo visai kitokį, nepolitinį veiklos stilių, kuris didžiąja dalimi ir kelia tą chaosą ne tik pačioje Amerikoje, bet ir pasaulyje. Norime to ar nenorime, bet Amerikos politinis kursas keičiasi. Perkeliami prioritetai. Požiūris į Europą, galima sakyti, šaltas, atitolęs. Jis iš tiesų kelia tam tikrų ekonominių, prekybinių, gamybinių problemų. Prekes, gamybos komponentus sudėtingiau ar brangiau atsivežti, kai kurių trūksta. Toks požiūris sukėlė tam tikrą įtampą Europoje ir kartu Lietuvoje. Pas mus gal ne tiek daug, nes nesame daug ką gaminanti ekonominė galybė, bet Europoje iš tikrųjų buvo sukeltas tam tikras šokas. Jis jaučiamas ir iki šiol.

Dėl to kilo išeičių paieškos banga. Bet nesakyčiau, kad tai tik blogi dalykai, tik chaosas. Amerika vis tiek yra Vakarų pasaulio ekonominis, karinis, politinis lyderis, nors iš esmės dabar ir pasitraukė į antrąjį planą. Daug kas kalba, kad JAV prezidentas savotiškai atkartoja kito Amerikos prezidento Jameso Monroe doktriną, galbūt nesuprasdamas, kad jos atkartoti neįmanoma. Monroe politikos kursas paremtas izoliacionizmu, Amerikos atsiribojimu nuo kitų valstybių ir pasaulio. Amerika tiesiog apsiriboja savimi, savo reikalais, ir visas likęs pasaulis jai tampa neįdomus. Bet šiuo atveju globalizacijos neigimas, ignoravimas, manyčiau, Jungtinėms Valstijoms atneša daugiau nuostolių, negu naudos. Teigiamas dalykas tas, kad štai toks chaotiškas, neprognozuojamas, kartais labai greitai kintantis JAV administracijos sprendimų priėmimo procesas ir požiūrių kaita privertė Europą savotiškai susitelkti ir pradėti ieškoti galimybių savarankiškai spręsti daugelį problemų neieškant atramos Amerikoje, nesiglaudžiant prie jos. Iš jos sklindantis neapibrėžtumas pažadino Europos lyderių poreikį patiems spręsti daugelį klausimų, tarp jų – ir karinių. Taigi, dabartinė Amerika savotiškai pažadino Europą.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas