„Pažiūrėsim, kai dugną dėsim“ – ši auksu kasdienybėje spindinčios tautos išminties kruopelytė keičiantis politiniam ciklui skamba ne kaip patarimas veržiantiems lietuviškos politikos kubilus, o veikiau kaip perspėjimas jų naudotojams. Ar naująjį kubilą pripylus vandens, jis nepradės veržtis per kreivarankių paliktą plyšį?

Leidžia spręsti apie meistrą

Jei pritartume anglų filosofui Franciui Baconui, pastebėjusiam, kad tautos protą, dvasią ir genialumą atskleidžia jos patarlės, matyt, reikėtų deramai įvertinti ir ištisų Lietuvos amatininkų kartų indėlį į šį tautos savasties lobyną. Šiuo atveju – kubilių. Nors kubilių Lietuvoje netrūksta, jau labai retas iš jų mokėtų savo rankomis pagaminti statinę, kubilą ar kokį kitą rakandą. Deja, kubilius – jau nykstanti profesija, podraug su kuria užmarštin traukiasi ir šio amato terminai – šulai, ožys, trauktuvas, graižtvos, kurie lakesnę vaizduotę turintiems skaitmeninio amžiaus visuomenės atstovams įtartinai primintų dabartinės Lietuvos politikos realijas.

Patarimas palaukti dugno dėjimo ir tik tada spręsti apie viso darbo rezultatą, anot labiau išmanančių, atsirado ne šiaip sau. Teisingai įstatyti kubilo ar statinės dugną velniškai nelengva. Meistras privalo turėti ne tik geras rankas, bet ir gerą galvą, kad viską iš anksto tiksliai apskaičiuotų ir numatytų. Čia tarsi pirštųsi raminanti mūsų tautosakos įžvalga, kad ne šventieji puodus lipdo, tačiau apie puodžiaus šventumą ar kubiliaus amato velniavą turbūt geriausiai galėtų spręsti pabandžiusieji patys žiesti ar dugną dėti. O toks išmėginimas mažiau nei po dviejų mėnesių laukia mūsų visų – žinoma, perkeltine prasme. Ne prie žiedimo rato ar dirbtuvėje veržti ruošiamo medinio kubilo, o prie balsavimo urnų Seimo rinkimų apylinkėse.

Atsakymas į klausimą, ar protinga rinkti naują valdžią kaip reikiant neapmąsčius ankstesniosios veiklos rezultatų, tarsi akivaizdus, tačiau, besižvalgant po viešąją erdvę, iškyla rimtų abejonių. Gal praeities kubilių kartos klydo, patarinėdamos palaukti dugno ir tik tada spręsti apie meistrą? Aktualizuojant patarlę galima būtų pastebėti, kad nors valdžios kadencija tikrai artėja prie dugno, žiniasklaidoje nematyti jokių apibendrinimų, ko Lietuva pasiekė per praėjusius 4 metus vidaus ir užsienio politikoje. O tokių apibendrinimų galėtų imtis ne tik politikai – jie įsitraukę į rinkiminį mūšį ir, kaip įprasta, be didelės sąžinės graužaties įtikinės žiūrovus, kad juoda yra balta, ir atvirkščiai, bet ir, svarbiausia, savo sričių žinovai: ekonomistai, politologai, demografai, pedagogai, kariškiai, medikai, sociologai, energetikai, miškininkai... Sunku suprasti, ar jie vis dar nemato valdžios kadencijos dugno, ar laukia, kol kažkas kitas imsis iniciatyvos. Kad ir kaip būtų, viešojo intereso požiūriu padėtis prasta. Neapibendrinti dabartinės valdančiosios koalicijos politinio veikimo rezultatai vers rinkėjus apie gyvenimo pokyčius spręsti vien savo galva ir daryti atitinkamus sprendimus renkant naują valdžią. Bet juk ne veltui sakoma, kad viena galva gerai, o dvi – geriau. Ypač jei ta antroji – ne iš televizoriaus, kuris visus tuos 4 metus kalbėjo vieną ir tą patį.

Įvertinti nelengva

Politologas Ainius Lašas, Kauno technologijos universiteto docentas, tokio pobūdžio apibendrinimų stoką žiniasklaidoje likus mažiau nei 2 mėnesiams iki rinkimų siejo su vasariška nuotaika. „Manyčiau, kad čia įtakos turi atostogų režimas. Ir politologai, ir nemaža dalis žurnalistų bei apskritai rinkėjų turbūt atostogauja, tad dėmesys politikai, ko gero, yra sumažėjęs. Tai normalu, tas dėmesys būna cikliškas. Tačiau manau, kad nuo rugsėjo pradžios jis sugrįš, ir diskusija apie tai, kas buvo nuveikta, ir ką dar buvo galima nuveikti, kur čia pliusai, o kur minusai, tikrai įsisiūbuos. Tuo labiau kad pagrindo jai yra. Be to, yra ir kitų dalykų: įvyko pokyčių Vyriausybės sudėtyje, kurie tarsi signalizuoja, bent jau žvelgiant iš prezidento perspektyvos, apie padėtį dviejose, o jei įtrauktume dar ir švietimą, tai ir trijose problemiškose srityse. Ar jos iš tiesų tokios problemiškos, ar jų tik trys, ar ir daugiau, turbūt būtų diskusijos dalykas. Tuo labiau kad ateina rinkimų kampanijos metas, kai ta diskusija iš tikrųjų užvirs. Visos opozicinės partijos bandys vienaip ar kitaip kritikuoti valdančiuosius, o valdantieji tuo pat metu stengsis parodyti, ką jie nuveikė. Pas mus, palyginus su kitomis šalimis, rinkimų kampanija paprastai vėluoja, ji įsibėgėja tik paskutinį ar priešpaskutinį mėnesį prieš pačius rinkimus. Manau, ir šiuo atveju bus labai panašiai“, – sakė politologas.

Paklaustas, ar žiniasklaidoje buvo pastebėjęs politinio veikimo apibendrinimų dar neprasidėjus atostogų sezonui, kai dar vyko prezidento ir Europos Parlamento rinkimai, A.Lašas atsakė, kad jų, regis, irgi nebuvo. „Turbūt mes apskritai neturime gilesnės tokios tradicijos. Čia reikėtų atskiros platesnio pobūdžio diskusijos. Nežinau, kas tokią ataskaitą turėtų surašyti, gal politologai? Tačiau apskritai kadencijos pabaigoje visada žiniasklaidoje pasirodo tam tikrų aptarimų, kaip atrodė ta kadencija, kas toliau planuojama, kas pavyko ir kas nepavyko, ar sėkmingas buvo prezidentas, ar ne. Aš tą diskusiją visada atsimenu. Prieš prezidento rinkimus išsamių pirmosios jo kadencijos analizių nemačiau, kita vertus, politologų analizė paprastai vėluoja, nes reikia laiko perspektyvos, kad būtų galima kažką adekvačiau įvertinti. Taip, analitikų apibendrinimai vėluoja, bet, kaip sakiau, diskusija dar sugrįš, ir apie tai tikrai bus pakalbėta. Manau, kad tai ir valdantiesiems aktualus klausimas. Jiems patiems būtų svarbu parodyti rinkėjams, ką jie nuveikė, nes dabar jų bendras vertinimas yra labiau neigiamas“, – pridūrė docentas.

Jo teigimu, įvertinti dabartinių valdančiųjų darbo rezultatus nėra labai lengva, nes šios kadencijos metu buvo daug sudėtingų, nestandartiškų situacijų. „Į ją įsiterpė ir COVID-19 pandemija, ir karas Ukrainoje. Tikrai būta esminių sukrėtimų. Tačiau norėčiau papasakoti vieną paprastą istoriją, kuri man primena, kad kartais reikia ir platesnės situacijos analizės, nes lietuviško konteksto nepakanka. Lietuvą reikėtų lyginti su kitomis Baltijos šalimis. Neseniai dalyvavau konferencijoje, kurioje vienas mano kolega latvis kreipėsi patarimo. Jis sakė su kolegomis ruošiantis ataskaitą ir analizuojantis, kaip Latvijoje pagerinti ekonominį augimą. Ar tu žinai, sako, kokį žmogų, kuris man galėtų parašyti apie Lietuvos ekonominį stebuklą? Nustebau: kokį stebuklą? Apie ką tu čia? O jis paaiškino: pasižiūrėkite, jūsų ekonomika auga, mūsų – ne, estai jau krenta. Esą Latvijoje dabar diskutuojama, ką gi Lietuva daro teisingai, kad ir toliau auga. Aš pats buvau nustebęs, nes į tai nebuvau atkreipęs dėmesio. Bet kartais, kai pasilygini bendresniame kontekste, tikrai pamatai pasiekimų, apie kuriuos galima diskutuoti. Galbūt jie nebūtinai sietini su dabartine Vyriausybe, gal čia ankstesnių Vyriausybių darbo pasekmė, bet iš esmės tokia diskusija tikrai yra įdomi ir vertinga. Net ir dabar, kai ekonomistai mums raportuoja BVP augimo skaičius, aiškiai matyti, kad Baltijos šalių kontekste Lietuva išsiskiria pozityvia prasme. Todėl visai suprantamas klausimas – kodėl, kas čia vyksta, kaip vis dar sugebame augti visai Europai sudėtingomis ekonominėmis ir geopolitinėmis sąlygomis?“ – klausė A.Lašas.

Tyli, nes myli?

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas Dainius Gaižauskas, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys, mano, kad tai pirmas kartas, kai prieš rinkimus žiniasklaidoje jaučiamas visiškas bet kokių apibendrinimų štilis. „Vien tyla ir ramybė. Tai labai geras indikatorius, kad žiniasklaida nelabai ką gero turi apie šią Vyriausybę parašyti. Ir anksčiau jausdavome, ir dabar matome, kad didžioji žiniasklaida yra prokonservatoriška. Prisiminkite, kaip praėjusią kadenciją ji mus kritikavo: nespėdavome perjunginėti TV kanalų, tuometinę daugumą puldinėjantys konservatoriai neišlįsdavo nei iš televizoriaus, nei iš interneto naujienų portalų. O dabar ta pati žiniasklaida tyli, nes tiesiog nėra ką pasakyti. Tik skandalai dėl valdančiųjų byra vienas po kito. Jie ne tik diskredituoja konservatorių partiją, bet apskritai ją žlugdo“, – sakė D.Gaižauskas.

Anot Seimo nario, visi prisimena Tėvynės sąjungos rinkiminį šūkį apie premjerę su stuburu, tačiau esą dabar pamatėme, kad tas stuburas tiesiog sutrupėjo. „Ir trupinti jį pradėjo patys šios partijos nariai. Kalbu apie Moniką Navickienę, labai artimą Ingridai Šimonytei žmogų. Paaiškėjo, kad buvusi ministrė yra įsipainiojusi į tokias istorijas, kurių pabaigos dar nematyti. Jos taip įelektrino situaciją, kad ji nusprendė ne tik nedalyvauti Seimo rinkimuose, bet ir pasitraukti iš aktyvios politikos. Paprastai, kai kyla tokio masto skandalai savųjų gretose, konservatoriai juos bando gesinti kitomis skambiomis temomis. Bet šiuo atveju, matyt, nelabai turėjo kuo, todėl pasitelkė savo sunkiąją artileriją – krašto apsaugos ministrą Lauryną Kasčiūną, kuris garsėja skambiais ir brangiais, šimtais milijonų vertinamais gynybos projektais. Jis esą pastatys ir namus, ir mokyklas, vaikų darželius atvyksiantiems Vokietijos brigados kariams bei jų šeimoms, nupirks kariuomenei raketų ir oro gynybos sistemų. Reikia tankų? Bus, reikia minų – ir jų nupirks. Jau numatė 600 mln. eurų skirti pasienio su Baltarusija ir Rusija stiprinimo infrastruktūrai, „drakono dantims“, „ežiams“, „ispaniškiems arkliams“ įsigyti. Tačiau visa tai – tik kalbos. Net buvęs kariuomenės vadas buvo priverstas viešai pareikšti, ko paprastai nedaro, jog dabartinis krašto apsaugos ministras – energingas, bet neatsakingas. Jis visuomenei dalina pažadus, kurie nėra suderinti, arba nėra galimybių juos įvykdyti, todėl tai labai neatsakinga, neatitinka NATO gynybinių planų, prieštarauja tiems dalykams, dėl kurių buvo sutarta prieš kelis metus“, – tvirtino D.Gaižauskas.

Pasak jo, nors diskusija apie naujus krašto gynybos projektus šiek tiek aptildė triukšmą dėl M.Navickienės, šias pastangas palaidojo naujas skandalas: išlindo buvusio Tėvynės sąjungos frakcijos Seime vadovo Andriaus Vyšniausko, kurį prokuratūra įtaria piktnaudžiavimu, dokumentų klastojimu ir sukčiavimu, istorija.

„A.Vyšniauskas – vienas artimiausių partijos pirmininkui Gabrieliui Landsbergiui žmonių, dirbęs pačius juodžiausius konservatorių politinius darbus, telkęs paramą tokioms politinėms iniciatyvoms Seime, kurios tikriems konservatoriams visiškai nebūdingos. Tai ir narkotikų dekriminalizavimas, ir Stambulo konvencija, ir Partnerystės įstatymas, ir kiti dalykai. Bet staiga kirto žaibas iš giedro dangaus: jį, buvusį Marijampolės savivaldybės Antikorupcijos komisijos pirmininką, pasivijo įtarimai dėl sunkių nusikaltimų padarymo. Vėl, vaizdžiai tariant, ant konservatorių griūva dangus, trupa I.Šimonytės stuburas. Bėda po bėdos. Apie ką daugiau žiniasklaidai rašyti? Juo labiau kad pats partijos lyderis savo užsienio politikos viražais, nesuderintais nei su prezidentu, nei su opozicija, nei su ES, visiškai diskreditavo mūsų valstybę. Prisiminkime Taivaniečių atstovybės Lietuvoje atidarymą, kuris mums padarė milijardinių nuostolių dėl importo ir eksporto iš Kinijos užblokavimo. Arba Baltarusija: būtent konservatoriai, nešę jai demokratiją, visiškai įstūmė Baltarusijos režimą į Rusijos glėbį. Niekas kitas tada daugiau taip nedarė. Protestų išsigandęs Lukašenka nubėgo pas Putiną, nors anksčiau vis stengėsi balansuoti, saugodamas Baltarusijos savarankiškumą. Dabar iš jo nieko neliko“, – pridūrė D.Gaižauskas.

Seimo narys priminė ir dar vieną rimtą problemą. „Konservatorių valdžia įleido į Lietuvą daugiau nei 60 tūkst. baltarusių, tai antroji pagal dydį užsieniečių diaspora po ukrainiečių. Trečioji – rusai. Iš viso Lietuvoje dabar gyvena daugiau kaip 220 tūkst. užsieniečių. Valstybės saugumo departamentas (VSD) sako, kad tokia imigracijos politika pakirs nacionalinį saugumą, nes VSD neturi pajėgumų patikrinti visų atvykstančių. Tokio masto imigracija paralyžiuoja VSD darbą. Tačiau konservatoriai Seime atmetė siūlymą griežtinti į Lietuvą vykstančių baltarusių kontrolę. Ministrės Aušrinės Armonaitės pasiūlymu daugiausia baltarusių buvo įsileista į informacijos technologijų (IT) sektorių. Lietuvoje kilusi kibernetinio saugumo krizė atskleidė, kad saugumo spragos tokios milžiniškos, kad net sunku nustatyti, kas ir iš kur į mūsų IT infrastruktūrą galėjo atvesti Trojos arklį. Mano manymu, ir šiuo, ir kitais atvejais mes patys prisidarėme rimtų problemų dėl kvailos savo užsienio politikos. Priklausau NATO parlamentinei asamblėjai, bendrauju su kolegomis iš ES ir kitų NATO šalių, ir galiu pasakyti, kad jie nenori eurokomisaru matyti G.Landsbergio, mano, kad tai labai neprognozuojamas politikas. Ir tą sako mūsų partneriai! Taigi, esame tokioje gilioje krizėje, kad nėra ką rašyti. Ką gali rašyti, kai matai katastrofą? Juoba kad braška jų pačių koalicija, konservatorius kritikuoja jų partneriai. Taip viskas sumalta, kad belieka tylėti“, – žiniasklaidos tylėjimo apie šios Seimo kadencijos rezultatus priežastis apibendrino D.Gaižauskas.

Užgožia šleivi kreivi darbai

„Sakyčiau, kad tai – gana įprastas dalykas, mes nesame linkę pastebėti teigiamų pokyčių, labiau pastebime neigiamus, kas tai bebūtų“, – sakė Seimo Audito komiteto narė Rasa Budbergytė, Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūnė. Kita priežastis, jos teigimu – tie pozityvūs dalykai, kuriuos padarė ši Vyriausybė, yra užgožti to, kas nepadaryta, arba kas padaryta šleivai kreivai.

„Kai kurias pradėtas reformas opozicija ragina tiesiog stabdyti. Tačiau turiu pasakyti, kad tikrai buvo padaryta ir teigiamų dalykų, Vyriausybė susidorojo su tam tikrais iššūkiais, kurių buvo per šią kadenciją – tai ir pandemija, ir migrantų, energetinė krizės, ir karas Ukrainoje. Geriau ar blogiau, bet su jais buvo susitvarkyta. Labai džiaugiuosi, kad su naujuoju krašto apsaugos ministru L.Kasčiūnu pajudėjo ir gynybos reikalai. Buvęs ministras, matyt, vis dėlto buvo per lėtas, kad atlieptų kilusius iššūkius tvarkant karinę infrastruktūrą, sprendžiant Vokietijos brigados priėmimo ir nacionalinės divizijos formavimo klausimus, ką jau kalbėti apie slėptuves ir visus kitus dalykus. Galime pasidžiaugti, kad bendromis pastangomis – ne tik Vyriausybės, bet ir opozicijos – stumiamės į priekį gynyboje. Ekonomika taip pat nesubyrėjo, Lietuva atlaikė infliaciją, maisto produktų kainų šuolį. Tačiau dedu riebų minusą Vyriausybei už tai, kad nuleido rankas ir nieko nepadarė, jog maistas iš ūkininkų laukų ar šiltnamių kuo greičiau patektų ant pirkėjų stalo, kad turėtume daugiau maisto prieinamomis kainomis. Manau, kad buvęs žemės ūkio ministras nepadarė daugelio dalykų, kurie padėtų sutrumpinti maisto tiekimo grandines. Dar vienas teigiamas dalykas – augant ekonomikai, didėjo ir algos“, – pridūrė R.Budbergytė.

Tačiau, pasak politikės, reikia kalbėti ir apie neigiamus dalykus. „Tarkime, sveikatos apsaugos reformą, kuri sumažino paslaugų prieinamumą ir nesustiprino ambulatorinės priežiūros regionuose. Beviltiškai įstrigo švietimo reforma, nežinia, kaip pasitiksime rugsėjo pirmąją, kas bus mokyklose. Be to, šiose srityse buvo žengti dideli žingsniai paslaugų privatizavimo linkme. Žmonėms teko daugiau mokėti už privačius darželius ir mokyklas, ypač didžiuosiuose miestuose. Girdėti nuogąstavimų dėl noro Valstybinių miškų urėdiją pertvarkyti į uždarąją akcinę bendrovę. Kalbama, kad už to stovi koncernas IKEA. Manau, kad tokius žingsnius reikia stabdyti, nes valstybiniai miškai bus dar labiau kertami“, – sakė R.Budbergytė.

Dramblys porceliano parduotuvėje

Kultūros istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė Rasa Čepaitienė atkreipė dėmesį, kad vasarą žiniasklaida prisnūdusi. „Jeigu rugsėjo pabaigoje, prieš rinkimus, nebūtų tų apibendrinimų, tada jau būtų galima kelti tokį klausimą. Tačiau gali ir nebūti: oficialioji žiniasklaida žino, kam tarnauja, todėl aišku, kad rankos jiems nekąs“, – sakė profesorė.

Jos teigimu, anksčiau tokie apibendrinimai prieš rinkimus buvo daromi arba apie konkrečius žmones ir jų veiklą, arba labiau būdavo panašūs į politinius gandus. „Tai nebuvo svarstymai apie tai, kur eina šalis, ką mes pasiekėme, o ką praradome, kur veda Vyriausybės pradėtos reformos, kokių rezultatų jos davė. Va šito aš labiausiai pasigendu, bet problema ta, kad mūsų analitika apskritai yra arba nupirkta, arba sunaikinta, dvaro politologai ar ekonomistai neatlieka to darbo, kurį turėtų atlikti.

Yra ir kitas kraštutinumas: socialinių ar humanitarinių mokslų srityse dirbantys mokslininkai atsiriboja nuo einamųjų reikalų, sulenda į siaurą savo darželį, kuriame viskas atrodo gerai. Tai labai primena sovietinę išgyvenimo strategiją, kai lygiai taip pat buvo daroma, kad nenukentėtum. Tad ir vienaip, ir kitaip susiduriame su „susimokslinimo“ kraštutinumais, todėl sąžiningos analitikos nepaprastai trūksta. Beje, dabar skaitau knygą apie tai, kaip miršta demokratija. Joje pateikti tam tikri kriterijai, leidžiantys atpažinti, kada demokratija pereina į autoritarizmą. Jei anksčiau viskas būdavo gana paprasta ir aišku, nes tai buvo daroma karinio perversmo būdu, kaip ir pas mus 1926 metais, tai mūsų laikais tam pasitelkiami kiti, švelnesni metodai. Dėl to žmonės kartais net nesupranta, kad demokratijos jau nebėra. Pabandžiau tuos keturis pagrindinius kriterijus pritaikyti šiandieninei Lietuvai, ir pamačiau, kad jie puikiai tinka. Deja, tai rodo, kad demokratijos jau nebeturime. Visgi link to buvo nuosekliai einama, dabartiniai valdantieji ypatingai šia prasme pasidarbavo, kad toks rezultatas būtų pasiektas. Paradoksas, kurį galbūt kam nors gana sunku suprasti: tai buvo padaryta rankomis žmonių, kurie skelbėsi išvadavę Lietuvą iš sovietinio totalitarizmo. Jie skelbėsi kovojantys už demokratiją, o tikrovėje, pasirodo, jos jau nebereikia“, – pridūrė profesorė.

Paklausta, gal jau susiduriame su politinių apibendrinimų baime, R.Čepaitienė atsakė norinti patikslinti. „Sąžiningų apibendrinimų, nes knistis po atskirų asmenų veiklos rezultatus, žvalgantis, kas ką pasakė ar padarė, visi labai įpratę. Bet pažvelgti giliau, į tam tikrus pamatinius dalykus, nelabai kam norisi. Ar dabar daugiau, ar mažiau demokratijos ir tikrųjų žmogaus laisvių bei teisių? Tai būtų gana stiprus kriterijus. Kitas – ar mūsų šalyje daugiau, ar mažiau tautiškumo? Tai irgi labai svarbus kriterijus, kuris tiesiogiai susijęs su demokratija, nes, pasirodo, kuo daugiau nacionalizmo, tuo daugiau demokratijos, nes nacionalizmas kaip klijai suklijuoja skirtingas socialines grupes – ir elitą, ir visuomenę. Tuo tarpu dabar aiškiai matome, kad elitas ir visuomenė labai sparčiai eina visiško atsiskyrimo linkme.

Filosofė Nida Vasiliauskaitė labai tiksliai pasakė, kad dabar judama link neofeodalizmo, ir, beje, tai labai būdinga dabartinei valdžiai. Žvilgsnis iš aukšto, iš pono pozicijos į kažkokius kumečius, baudžiauninkus, tamsuolius, demonstratyvi arogancija. Jau vien tai rodo, kad nėra jokios demokratijos, nes reikia kažkokiems „durneliams“ paaiškinti, kaip teisingai mąstyti. Tam dirba visa didžioji žiniasklaida, visokie įtakotukai ir t.t. Aišku, mums, lietuviams, tiek visko patyrusiems, tiek visko praėjusiems, demokratija galbūt atrodo aptaki ir nesuprantama, gal kai kas netgi labai norėtų kažkokios tvirtos rankos, gero karaliaus, kuris su bizūnu ir meduoliu įvestų valstybėje tvarką. Bet žmonija nieko geresnio už demokratiją dar neišrado. Panašu, kad situacija panaši į dramblį porceliano parduotuvėje, kai bandoma jo nepastebėti, nes kitaip reikėtų kalbėti ir apie nemalonius dalykus. Tie, kurie gauna dotacijas, kažkokias kitas išmokas, vykdo projektus, nenori jų prarasti, todėl jiems viskas atrodo gerai, jie žygiuoja kartu su partine linija nesukdami sau galvos, kaip čia kas. O kad situacija blogėja, jiems nerūpi“, – sakė pašnekovė.

Profesorė pridūrė, kad neseniai lankėsi Rygoje ir liko labai sužavėta latvių sąmoningumo. „Vien jau tai, kad prie pagrindinio – Laisvės – paminklo stovi garbės sargyba, yra tam tikras valstybės savigarbos požymis. Puikūs nauji muziejai, tarp jų – Okupacijos, kuriame labai sąžiningai, nevyniojant žodžių į vatą, kalbama apie tokius dalykus, kurie pas mus arba demonizuojami, arba pateikiami tik juodai ir baltai. Jie nevengia tokių kontroversiškų temų, kaip kolaboravimas ar nacionalinių komunistų vaidmuo. Aišku, Latvijoje situacija šiek tiek kita, ten daug rusakalbių, latvių nacionalizmas labiau gynybinis. Bet man susidarė įspūdis, kad jis sąmoningesnis, tvirtesnis ir sąžiningesnis, nei pas mus. Kur vėl tarsi sovietmečiu žmonėms palikta mosikuoti vėliavėlėmis per šventes, kad tik, gink Dieve, nelįstų kitur“, – pastebėjo R.Čepaitienė.