Po užvirusių ginčų, ar lietuviai dar tebėra šeimininkai savo žemėje, ar jau nebe, idėja perduoti Vilniaus sporto rūmus musulmonų maldos namams atrodo ne tokia jau bloga: tegul siekiantys šeimininkauti išsiaiškina tarpusavyje.

Chorų karai

Ramybės parke neramu. Gerovės valstybėje negerai. Prasidėjo chorų karai.

„Ant kalno mūrai, joja lietuviai!“ – „Alach akbar!“. „Jooja, joooja lieeeetuvaičiai!!!...“ – „ALACH AKBAR!!!“.

Nepatikėję savo akimis ar ausimis pasigarsino televizorių, chorų mūšio vaizdai iš mečetės prieigų Ramybės parke Kaune plūstelėjo į internetą, kliokdami ryšių kanalais aplėkė visą pasaulį. Įkandin nusirito nevalingai ištrūkę šimtų tūkstančių ar net milijonų pritarimo ir įtūžio riksmai. Sprogimo bangos Lietuvoje sukeltas emocijų cunamis persirito per socialinius tinklus, į dar nematytas pagarbos aukštumas iškėlęs plieniniais žirgais į Ramybės parką atjojusius baikerius, ir visa galia smogė politinio elito trobesiams. Dar vakar viešųjų ryšių migloje jie atrodė kaip nepajudinami valdžios atsainumo bastionai, tačiau vis tolyn nuo gimtojo kranto nešamų nuolaužų pusėje pasigirdo pirmieji atsipeikėjusių šauksmai.

Regis, bandymai susivokti, kas čia įvyko, ir apsispręsti, kaip elgtis toliau, atskleidė politinio adekvatumo lygį. Antai prezidento Gitano Nausėdos vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Deividas Matulionis pareiškė manantis, kad prie Kauno mečetės surengta baikerių akcija yra absoliučiai nepriimtina provokacija, kuri naudinga Rusijai.

„Tai yra provokacija, teisėsaugos institucijos turėtų pasižiūrėti ir įvertinti, kas čia įvyko, ir imtis atitinkamų veiksmų. Mes turime gerbti žmonių religinius jausmus, čia kalbos negali būti. Tokių dalykų neturėtų būti“, – sakė D.Matulionis „Žinių radijui“. Anot jo, tokie incidentai gali būti naudingi Lietuvai priešiškoms valstybėms. „Tokia provokacija būtent ir naudinga mūsų priešams. Tai pačiai Rusijai, kuri atitinkamai savo propagandai šį klausimą sėkmingai gali išnaudoti“, – teigė jis.

Premjeras Mindaugas Sinkevičius paragino abi konflikto prie Kauno mečetės puses susilaikyti nuo tolimesnio jo plėtojimo. „Ministras pirmininkas kviečia visas puses susilaikyti nuo konflikto eskalavimo, gerbiant musulmonų bendruomenės teisę netrukdomai atlikti religines apeigas ir atliepiant miesto gyventojų reiškiamus nuogąstavimus ir interesus dėl taikaus sambūvio“, – premjero žodžius Eltos naujienų agentūrai perdavė jo atstovas spaudai. Premjero vertinimu, policija ir Kauno miesto savivaldybė turėtų nustatyti papildomų saugumo priemonių poreikį.

Europos Parlamento narys Aurelijus Veryga, valdančiajai daugumai priklausančios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas, paragino nepamiršti, kaip atėjome iki tokios situacijos. „Įvairių religinių grupių Lietuvoje buvo ir yra – ir musulmonų, ir žydų, ir mormonų, ir kokių tik nori, – bet niekam tas nekliūdavo, nes niekas nebandydavo pasakyti, kad mes atvažiavome ir dabar jūs turite daryti, kaip mes norėtume“, – sakė A.Veryga „Žinių radijui“. Jo teigimu, visuomenės nepasitenkinimą sukėlė Kauno mečetės perėmimas iš senosios totorių bendruomenės ir naujojo muftiato atstovų pastabos dėl to, kaip nemusulmonai turėtų elgtis mečetės prieigose – viešoje vietoje, Ramybės parke. Jo teigimu, konfliktas brendo jau seniai, o baikerių atvykimas buvo tik jo kulminacija.

Europarlamentaras Virginijus Sinkevičius, valdančiajai koalicijai priklausančios Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas, pareiškė, kad Lietuvos žmonių nerimas dėl augančios migracijos iš musulmoniškų kraštų yra suprantamas. „Turėtume vengti švaistytis rasizmo ar ksenofobijos etiketėmis kalbėdami apie migracijos politiką. Tačiau lygiai taip pat neturėtume apsimetinėti, kad kitatikių žeminimas ir kiaulės galvos yra diskusija ar pozicija“, – sakė jis. V.Sinkevičiaus teigimu, mūsų pareiga užtikrinti, kad Lietuvoje būtų gerbiama sąžinės ir minties laisvė. „Tačiau dėl bet kokio papildomo indėlio į atvykusiųjų poreikius: esame savo valstybės šeimininkai ir kaip mes nuspręsime, taip ir bus. Svarbu, kad spręstume demokratiškai ir civilizuotai, kiaulieną palikę virtuvės stalui, o minios teisingumą istorijai“, – teigė jis savo „Facebook“ paskyroje.

Kas joja?

Po santūrių abiejų incidento prie Kauno mečetės pusių paaiškinimų, baikerių atstovams nusistebėjus sutapimu, kad pasivažinėti nusprendę kelių jų klubų nariai visai netikėtai susitiko Ramybės parke prie mečetės, o muftijui Aleksandrui Beganskui pasipiktinus prieš musulmonus nukreipta akcija, po kurios esą gali būti ir muštynių, ir žudynių, įvykių eiga pakrypo įprastine vaga.

Kauno apskrities policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl musulmonų bendruomenės pamaldas sutrikdžiusio baikerių elgesio: patriotinių šūkių skandavimo, triukšmavimo, garsiai leistos roko muzikos, atsineštos virtos kiaulės galvos rodymo. Vidaus reikalų ministras Martynas Katelynas kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD), kad įvertintų situaciją ir galimas rizikas. VSD savo ruožtu patvirtino, kad tokį kreipimąsi gavo, ir informavo, kad sistemingos radikalizmo sklaidos musulmonų bendruomenėse Lietuvoje nefiksuojama. Policijos pareigūnai pranešė, jog sustiprins Ramybės parko teritorijos stebėjimą – prie jau veikiančių 20 vaizdo stebėjimo kamerų esą pridės dar 12, dalį naujų – pačiu artimiausiu metu. Taigi receptas įprastas ir paprastas: stebėti iš stiprią institucinės veiklos srovę imituojančio saugaus gylio iškišus valdiškus periskopus ir kantriai laukti. O gal nieko daugiau nenutiks. Gal problema pati išsispręs. Gal kitą kiaulės galvą srovė praneš pro šalį. Kur nors prie prezidentūros ar Seimo. Tegul patys rūpinasi.

Tokia tikimybė gal ir yra, galbūt ir nemaža, tačiau bėda ta, kad sunku atpratinti lietuvį nuo šaltienos. Ji net liaudies padavimuose susijusi su teisingumo ilgesiu, paminto orumo, šeimininko jausmo gynimo poreikiu. Tokį poreikį atliepia legendos apie „svieto lygintoją“ Blindą motyvais parašyto Rimanto Šavelio romano „Tada Blinda“ scena: „Kas joja?“ – girios pakrašty rūsčiai šūkteli sargybinis. „Kiaulės koja!“ – atsiliepia Blinda. „Tiks košelienai!“ – patvirtina slaptažodį sargas. Tiks jai ir Kauno baikerių atsivežta kiaulės galva. Sprendžiant iš atsiliepimų socialiniuose tinkluose, su tokiu slaptažodžiu jie bus džiugiai sutikti ir Vilniuje, ir Šiauliuose, ir Panevėžyje, ir apskritai daug kur Lietuvoje – kaip laukiami užtarėjai ir gynėjai. Gaila tik, kad neapsižiūrėjus Kaune ji buvo atsiųsta ne tuo adresu: kovoti reikia su priežastimis, o ne su pasekmėmis.

50 tūkstančių musulmonų per kelerius praėjusius metus Lietuvoje atsirado ne muftijaus, naujo muftiato, vienos ar kitos vietinės musulmonų bendruomenės valia ar kvietimu. Jiems valstybės vartus plačiai atkėlė visai ne musulmonai, o patys lietuviai (nors yra dėl to abejojančių) – patriotai, vertybininkai, uolūs Lietuvos valstybės interesų gynėjai. Ką čia kuklintis, galima ir pavardėmis: Ingrida Šimonytė, Viktorija Čmilytė-Nielsen, Aušrinė Armonaitė, Gabielius Landsbergis, Agnė Bilotaitė ir kiti 2020 m. valdančiąją koaliciją suformavusių partijų lyderiai ir Vyriausybės nariai, atsakingi už visą kadenciją vykdytą migracijos politiką. Atsakomybė tenka ir tuomečiam prezidentui Gitanui Nausėdai. Kad jis pritarė tokiai politikai, netiesiogiai patvirtina faktas, jog buvusi Migracijos departamento vadovė Evelina Gudzinskaitė po dviejų savo kadencijų šiemet buvo paskirta prezidento patarėja, ir ne bet kur, o Nacionalinio saugumo grupėje! Vadinasi, masinė imigracija visiškai atitinka Lietuvos valstybės interesus.

Kalbos ir darbai

Ko gero, kiaulės galva po savaitės būtų pasirodžiusi ir protesto prieš masinę imigraciją mitinge prie Seimo, bet Vilniaus savivaldybės, vadovaujamos mero Valdo Benkunsko, į naujus rinkimus su patriotiniais šūkiais einančio konservatoriaus, raginančio griežtinti Tėvynės sąjungos pradėtą imigracijos politiką, sprendimu šis renginys perkeltas prie Vyriausybės. Reikia sutikti, logiška: dabar joje nėra konservatorių, be to, dabartinė valdančioji dauguma tvirtai laikosi to paties masinės imigracijos kurso.

Tą patvirtina prieš tris mėnesius Seime įvykęs balsavimas dėl Seimo nario Vytauto Sinicos pateikto siūlymo beveik trigubai sumažinti maksimalią metinę darbo imigrantų kvotą. Atsivežti ne po 40 tūkst. darbuotojų per metus, o ne daugiau kaip po 14 tūkst.

Už tokį pasiūlymą nebalsavo nė vienas socialdemokratas, nė vienas Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ atstovas, tik vienas Liberalų sąjūdžio narys, tik vienas „Nemuno aušros“ atstovas, 4 „valstiečiai“, 4 Mišrios Seimo narių grupės nariai ir 11 konservatorių. 17-ai socialdemokratų, 15-ai „aušriečių“, 13-ai konservatorių, 6-iems liberalams, 4-iems „valstiečiams“ ir demokratams nedalyvavus balsavime, bandymas apriboti masinę imigraciją sužlugo. Beje, griežtai prieš masinę imigraciją pasisakančios „Nemuno aušros“ gerbėjai galėtų atkreipti dėmesį, kad tuo metu šiai partijai jau nebereikėjo įsiteikinėti socdemams: šie jau buvo išmetę ją iš koalicijos. Vadinasi, motyvas buvo kitas. Nejau atstumiantis šaltienos kvapas?

Šeimininkai ar jau nebe?

Kokia galėtų būti tolimesnė Ramybės parke prasidėjusios istorijos raida? Sprendžiant iš visuomenės reakcijos, panašu, kad baikeriams pritaria didesnioji jos dalis, tačiau ar nereikėtų be emocijų pripažinti realybę: 50 tūkstančių Lietuvos valdžios įsileistų imigrantų musulmonų juk turi kažkur melstis? Ar jie patys netapo I.Šimonytės Vyriausybės vykdytos migracijos politikos įkaitais? Kuo jie kalti, kad konservatoriai, liberalai ir Laisvės partija negalvojo apie savo sukeltos musulmonų imigracijos bangos pasekmes?

„Taip, jie turi kur nors melstis ir gali tą daryti, kaip, pavyzdžiui, Vilniuje ir kituose miestuose – ne mečetėse, bet tiesiog sekuliariose vietose, kurias pasirenka maldai ir išsinuomoja. Galbūt pasišventina – nežinau, kaip tokius dalykus jie tvarko – ir ten meldžiasi“, – atsakė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Vytautas Sinica, priklausantis Mišriai Seimo narių grupei.

Pasak jo, sostinės Smolensko gatvėje Vilniuje yra Islamo centro patalpos, kur vyksta pamaldos. „Į jas renkasi daugybė žmonių, jau irgi netelpa. Turbūt atsiras ir daugiau tokių vietų, įsirengs savo lėšomis. Tai nėra mečetės, bet maldai tinka. Ypač islamo išpažinėjams, nes musulmonai meldžiasi nustatytu laiku praktiškai bet kur, kur tuo metu yra. Manau, kad tai atsakymas, kaip spręsti šį praktinį klausimą. O kaip toliau plėtosis prie Kauno mečetės prasidėjusi istorija, sunku pasakyti. Bet aš labai aktyviai kviečiu, kad ji vystytųsi štai kaip: visas visuomenės nepasitenkinimas turi būti nukreiptas ne į musulmonus, o į politikus, kurie juos įsileido ir pakvietė čia. Todėl spalio 3 dieną 14 valandą kviečiu į protesto mitingą Vilniuje. Be kiaulių galvų ar panašių dalykų, kad kaip pilietinė visuomenė galėtume konstruktyviai, dalykiškai parodyti, jog mums tokie pokyčiai nepatinka“, – pridūrė politikas.

V.Sinica sakė tikrai nesutinkantis su kai kuriais politologais ir politikais, sakančiais – štai Lietuvoje jau 50 tūkstančių musulmonų, ir bus dar daugiau, jie čia pasiliks, todėl esą mums reikia susitaikyti su šiais pokyčiais. „Susitaikyti nereikia su jokiais pokyčiais, nes jie – mūsų pasirinkimo reikalas. Ir lygiai taip, kaip imigrantai atvažiavo, gali ir išvažiuoti. Ir to reikia siekti“, – sakė politikas.

Paklaustas, ar jam neatrodo keistai, kad prireikė kiaulės galvos prie mečetės, šitaip reaguojant į musulmonų bendruomenės atstovų kauniečiams diktuojamas elgesio taisykles Ramybės parke, kad būtų pažadintas šeimininko savo žemėje jausmas, pašnekovas atsakė tuo nesistebintis. „Visiškai neatrodo keistai. Deja, dažniausiai taip ir būna. Žmonės nelabai seka, kokie politiniai sprendimai priimami, nelabai jų žino. Jiems reikia pamatyti savo akimis, čia ir dabar. Ir neatsitiktinai dėmesį atkreipė ta Kauno mečetė, į kurią netelpantys žmonės susirenka Ramybės parke, viešoje vietoje. Tai masinis tikinčiųjų susibūrimas, akivaizdu, kad tai svetimi žmonės, kurie neturi jokio istorinio ryšio su Lietuva. Ir kurie jau sugebėjo atskaityti moralų Lietuvos visuomenei, kaip mes turime elgtis savo šalyje. Visa tai, manau, ir sukėlė tą jausmą, labai jį sukonkretino – mes ką, jau nebe šeimininkai? Aš labai džiaugiuosi, kad žmonės vis dar nori būti šeimininkais savo šalyje ir nenusileido pabrukę uodegą. Tiesiog dabar reikia rasti civilizuotą formą ir kontruktyvumą, kaip tą norą likti šeimininku nukreipti teisingai“, – sakė politikas.

V.Sinica sakė atkreipęs dėmesį, kad valstybės vadovai suskubo pasmerkti šitą baikerių akciją. „Bet visiškai neskuba smerkti musulmonų dėl aiškinimų, kaip mes turime elgtis, pavyzdžiui, Kauno viešosiose erdvėse. Arba dėl įstatymų nesilaikymo statant automobilius mečetės prieigose, triukšmo ir panašių dalykų. Kažkodėl smerkiami tik baikeriai. Man tai atrodo keista. Visiškai atmetu insinuacijas, kad tai susiję su rinkimais. Gal Tėvynės sąjungai ir susiję, nes dabar prieš rinkimus jie pradėjo kovoti su imigracija, kurią patys ir sukūrė. Nacionalinis susivienijimas šį klausimą kėlė nuo pat įsikūrimo, ir per rinkimus, ir ne per rinkimus, bet niekam tai nebuvo įdomu“, – pridūrė Seimo narys.

Paprašytas pasvarstyti, kaip tolimesnę įvykių raidą galėtų paveikti policijos pradėtas ikiteisminis tyrimas, politikas atsakė, kad teisminiai procesai niekaip nepaslėps problemos, gali nebent ją dar paaštrinti. „Natūralu, kad policija ir prokuratūra tyrimus pradeda negalvodamos apie politines pasekmes. Pareigūnai ir neturi apie jas galvoti, jie turi žiūrėti, ar veiksmai atitinka kodekso straipsnį. Turbūt ir patys akcijos organizatoriai supranta, kad rizikuoja į tuos straipsnius papulti, ir tą riziką prisiėmė. Drąsūs vyrai. Manau, kad tai maža kaina už principų parodymą“, – apibendrino V.Sinica.

„Lietuva bus kitokia“

„Reikia skirti muses nuo kotletų. Tokiomis akcijomis egzistuojančių problemų neišspręsi. Kita vertus, tokia situacija daug ką pasako ir apie pačios politikos Lietuvoje problemas, ir apie gebėjimą jas matyti, suprasti, reaguoti. Čia viskas susidėjo: nei tokios akcijos, nei nesugebėjimas tvarkytis su problemomis mums garbės nedaro“, – teigė politologas, istorijos mokslų daktaras Bernaras Ivanovas.

Anot politologo, kitaip nebus: išmirštančios tautos ateitis – imigrantai. „Jeigu patys nesugebame pasigimdyti vaikų, jeigu valdžia nesupranta, kad tai tiesiog gyvenimo ar mirties klausimas. Na, vadinasi, Lietuva bus kitokia. Galbūt labiau islamiška, galbūt etniškai artimesnė kitoms šalims. Taip jau ne kartą buvo istorijoje: jei esi neįgalus ir politiškai, ir demografiškai, žinoma, kad išnyksi, ir tavo vietą užims kiti. Niekur nuo to nepabėgsi, to mus moko Hėgelio dialektika. Ir jokios bažnyčios ar mečetės problemų neišspręs, nes žmonės Lietuvoje iš tikrųjų pametė tikėjimą. Sovietmetis išrovė krikščioniškas vertybes, ir tai, kad mūsų tautiečiai save laiko katalikais, nė trupučio nereiškia, kad jie iš tikrųjų yra katalikai ar kad jiems tos vertybės yra svarbios. Na, pažiūrėkit, kokia gi svarbiausia kataliko vertybė? Savigarba! Jėzus mus mokė gerbti save, kad oriai stovėtume iššūkių akivaizdoje ir juos priimtume. O mūsų žmonės prieš valdžią pilvu šliaužioja, padus bučiuoja, už kažkokį graužtuką, numestą nuo valdovo stalo, pasiruošę vos ne motiną parduoti. Na, labai išsigimė sovietmečiu mūsų žmonės. Ne visi, nereikia absoliutinti, bet, deja, nebeliko kritinės masės, kuri galėtų pakovoti už save ir už savo kraštą, verstų politikus priiminėti normalius, o ne idiotiškus sprendimus, galiausiai reikalautų atsakomybės už korupciją ir taip toliau. O kai to nėra, tai ką daugiau galima pasakyti...“ – apgailestavo pašnekovas.

B.Ivanovo teigimu, oligarchams reikalingos darbo jėgos iš užsienio kvotos. „Nėra kam dirbti Lietuvoje! Žmonės gi išmirė, o jiems reikia darbo rankų, ar ne? Todėl jie, turėdami realius svertus, gali kojomis atidaryti politikų duris, trenkti kumščiu per stalą ir pasakyti – mums reikia tokių kvotų, ir pabandyk nepriimti, nes per kitus rinkimus tavo partija gaus špygą, ir iš viso gal mes tave išmesim, nes krūvos „kompromato“ apie tave guli. Ir visi eis iš paskos. Žinot, aš jums pasakysiu labai paprastai: mums galas. Viskas. Nereikia turėti kažkokių iliuzijų. Susibaigėme visomis prasmėmis: ir  politine, ir, bijau, tautine. O svarbiausia – vertybine. Todėl tie mūsų oligarchai, valdžios atstovai ramiausiai gurkšnos savo portveiną kur nors Malibu paplūdimyje ir ilgesingai geru žodžiu minės Lietuvą. „Ach, kokia šalis buvo! Gaila, neišdegė.“ Na kaip Smetona savo laiku atsiminimuose „Pro memoria“ pasakojo, kaip jis sunkiai dirbo, kaip pavargo. Dabar jam esą reikia pailsėti. O kad tauta tremtyje, pamiškių duobėse, tai jam vienodai. Va toks mentalitetas tų, kurie valdo. Jie visi iš esmės yra tokie kolektyviniai smetonos. Aš tiesiog konstatuoju faktą: tauta neišgyveno sovietmečio traumos“, – sakė B.Ivanovas.

Mano, kad dar ne per vėlu

Seimo Audito komiteto pirmininko, Mišrios Seimo narių grupės nario Artūro Zuoko teigimu, politinės valdžios, ypač buvusi konservatorių Vyriausybė, migracijos politikoje padarė labai daug klaidų, ir dabar pasekmes matome Lietuvos miestų gatvėse.

„Tačiau aš tikrai esu optimistas ir noriu pasakyti, kad dar nesame nuėję taip toli, kaip kai kurios Vakarų Europos šalys, turinčios labai aštrių problemų dėl imigracijos ir įvairiausiais būdais ieškančios sprendimų. Manau, kad dabar pats geriausias laikas peržiūrėti mūsų imigracijos politiką. Turime visas galimybes civilizuotais, vakarietiškais, demokratiškais būdais užkardyti visas tas priežastis, kurios šiandien erzina gyventojus Vakarų Europoje. Įvykis prie Kauno mečetės, manau, yra labai provokatyvus ir tikrai ne tas būdas, kaip reikia taisyti politikų klaidas“, – sakė Seimo narys.

A.Zuokas neslėpė, kad Vilniuje jau seniai norėta pastatyti mečetę, ir jis kaip tuometis sostinės meras buvo susidūręs su spaudimu. „Jos statybai net buvo skirtas finansavimas iš kai kurių arabų šalių. Tai daroma sistemiškai, visoje Europoje. Galiu prisipažinti, kad mane, kaip merą, dėl to spaudė ir amžiną atilsį premjeras Algirdas Brazauskas, net prezidentas Valdas Adamkus: kodėl mes nerandame sklypo mečetės statybai? Nes į juos jau kreipėsi, prašė ir taip toliau. Būtent ta „prašymo politika“ ir politikų pataikavimas prašytojams yra viena iš esminių mūsų imigracijos politikos problemų. Spaudimą dėl to darė ne tik aukščiausi politikai, bet ir mūsų Užsienio reikalų ministerija – esą darykit kažką, nes prašo Turkija, arabų šalys, Demirelio fondas bus investuotojas, valstybei tai nieko nekainuos. O aš primindavau Rugsėjo 11-osios įvykius Amerikoje, kad didžioji dalis teroristinio tinklo slėpėsi mečečių ir medresių priedangoje, neprieinamoje demokratinės kontrolės mechanizmams. Mano atsakymas buvo labai aiškus: palikite tą klausimą man. Mes nekalbėsime garsiai, mes nesiaiškinsime, nesakysime, ką darysime, nes kalbėjimas pirmiausia išprovokuoja atsakymą, o po to konfliktą. Mes tiesiog, kaip vadinu šį procesą, įjungėme sveiką biurokratiją. Nors jau buvo siūloma konkreti vieta – Antakalnio gale, sklype tarp dviejų gatvių virš viešojo transporto žiedo. Pagal projektinius pasiūlymus ta mečetė turėjo būti vos ne Katedros dydžio. Veiksmais ir argumentais tą klausimą išsprendžiau taip, kad Vilnius iki šiol neturi mečetės“, – pridūrė A.Zuokas.

Seimo narys sakė diskutuojantis su verslo atstovais apie imigracijos politiką. „Jiems reikia darbuotojų, kurių Lietuvoje dėl įvairių priežasčių jie neranda. Tačiau paprastai visos diskusijos baigiasi tokia išvada: taip, jiems reikia darbo imigrantų, bet jie nenori, kad tie imigrantai gyventų šalia jų. Tai štai ir atsakymas – mes norime naudos, ir tą naudą dėl imigracijos kažkas asmeniškai gauna, tačiau visos problemos numetamos visuomenei. Čia konfliktas, kurį turime susėdę sąžiningai išspręsti. Ir svarbiausia – neleisti politikams šita tema manipuliuoti prieš rinkimus. Štai Vilniaus meras ėmė kovoti už lietuvių kalbą, nors ant savivaldybės pastato toliau kabo didžiuliai angliški užrašai. Nelietuviški, kaip to reikalauja Valstybinės kalbos įstatymas. Pasidomėjau: 25–30 kvadratinių metrų butai Vilniuje sudaro iki 30 proc. viso naujai statomo būsto. Ką tai reiškia? Kas gali gyventi 24–30 kvadratinių metrų bute? Ten gali šeimą sukurti Lietuvos piliečiai? Niekada. Šiandien Vilnius faktiškai statomas darbo imigrantams. O paskui piktinamės, kad jų čia yra per daug. Tai va: politikai turi realiai spręsti problemas, mažiau šūkauti, reikštis socialiniuose tinkluose, dėtis didžiuliais patriotais ir ničnieko nedaryti“, – sakė A.Zuokas.