Trečiaisiais karo Ukrainoje metais Seimas pagaliau ėmėsi sankcijų Rusijoje ir Baltarusijoje tebeveikiantiems lietuviškiems verslams. Kas prie to labiau prisidėjo – vertybinė politika, artėjantys rinkimai ar partiniai interesai?

Pritarė ir opozicija

Seimas po pateikimo pritarė Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimų projektui, kuriuo siekiama uždėti apynasrį lietuviškoms įmonėms, tebevykdančioms veiklą Rusijoje ir ten mokamais mokesčiais netiesiogiai finansuojančioms karą Ukrainoje. Juo remiantis, tokios įmonės negalėtų dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Tam pritarė ir Seimo valdančioji dauguma, ir opozicija: už įstatymo projektą po pateikimo balsavo 72, prieš – 2, o susilaikė 3 Seimo nariai. Po svarstymų Seimo komitetuose Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimų projektas į Seimo posėdžių salę turėtų sugrįžti gegužės pabaigoje.

Pasak šio įstatymo pataisų iniciatorės Dalios Asanavičiūtės, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narės, jos įpareigotų Vyriausybę sudaryti sąrašą įmonių, kurios remia Rusiją, ir apribotų jų dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose. Pristatydama šią iniciatyvą, ji atsakė ir į savo pačios iškeltą klausimą, kodėl toks įstatymo projektas Seimui pateiktas tik dabar. Esą tokį poreikį nulėmė žvalgybos tarnybų pateikto naujausio grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo išvada.

„Kodėl būtent šiuo metu? Nes pristatyta grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo išvada rodo, kad veiklą Rusijoje tęsiančios įmonės savo indėliu į Rusijos ekonomiką remia Kremliaus režimą ir padeda užtikrinti karo reikmėms būtinas pajamas“, – teigė D.Asanavičiūtė. Anot jos, matoma akivaizdi grėsmė nacionaliniam saugumui.

Siūlomam projektui pritaręs Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Andrius Bagdonas atkreipė dėmesį, kad verslai turėjo pakankamai daug laiko atsiriboti nuo Rusijos. „Prieš parlamentą buvau smulkus verslininkas ir suprantu žmones, kuriančius pridėtinę vertę ir darbo vietas. Tačiau praėjo daugiau negu du metai nuo karo pradžios, ir tai buvo pakankamai ilgas laikotarpis, per kurį verslai turėjo atsiriboti nuo bet kokių sąsajų su Rusija“, – pabrėžė A.Bagdonas.

Valdančiųjų ketinimą įvesti ribojimus Rusijoje ir Baltarusijoje tebeveikiantiems lietuviškiems verslams parėmė ir opozicinės Seimo frakcijos. Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ atstovė Laima Nagienė apeliavo į šių įmonių vadovų moralę ir tvirtino, kad juos valdo pinigai. „Kur tų įmonių vadovų moralė? Juos valdo tik pinigai. Jiems svarbiausia uždirbti, bet jie nepagalvoja, kad dalimi pinigų iš Lietuvos biudžeto remiame Ukrainą, bet kartu remiame ir Rusiją“, – sakė L.Nagienė, pabrėžusi, kad jos frakcija tikrai palaikys šį projektą.

Konservatorių iniciatyvai pritarusi socialdemokratė Dovilė Šakalienė atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidyboje turi atsispindėti tai, ką Seimas jau yra pareiškęs prieš dvejus metus. „Vienas iš svarbiausių dalykų – susieti mūsų politinių sprendimų priėmimą su teisine baze. Seimas labai aiškiai savo rezoliucija jau daugiau negu prieš dvejus metus pasakė, kad bendradarbiavimas su Rusija yra bendradarbiavimas su teroristine valstybe. Tai turi atsispindėti įstatymų leidyboje lygiai taip pat“, – tvirtino D.Šakalienė.

Pradėjo ikiteisminį tyrimą

Valdančiųjų teigimu, uždėti apynasrį lietuviškiems verslams Rusijoje ir Baltarusijoje paskatino ir visuomenininkų iniciatyva. „Įstatymo projektas parengtas po to, kai išsiaiškinome informaciją, kad UAB „Autovici“, įmonė, susijusi su „Vičiūnų“ įmonių grupe, nuo karo pradžios laimėjo viešųjų konkursų už daugiau kaip 12 mln. eurų. Tarp perkančiųjų organizacijų – Lietuvos kariuomenė, Krašto apsaugos ministerijos padalinys. Tokia situacija kėlė susirūpinimą“, – pareiškė iniciatyvinės grupės „Stop prekybai rusijoje“ atstovas Ignas Plunksnis.

Visuomenininkų indėlį pripažino ir pataisų iniciatorė Seimo narė D.Asanavičiūtė. „Įvykių sekoje kartu su iniciatyva „Stop prekybai rusijoje“ gimė įstatymo projektas, kuris įpareigotų Vyriausybę numatyti sąrašą įmonių, kurios remia Rusiją ir jos režimą. Tokiu būdu taip pat apriboti jų galimybę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose“, – sakė Seimo narė.

Registrų centro duomenimis, UAB „Autovici“ direktorius ir savininkas yra Kauno miesto mero Visvaldo Matijošaičio sūnus Šarūnas. Sutapimas: beveik tuo pat metu, kai Seimas po pateikimo pritarė Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimų projektui, žiniasklaidoje vėl sumirgėjo ir su šia pavarde, ir su „Vičiūnų grupe“, kurią su verslo partneriu valdo Kauno meras V.Matijošaitis, susijusios istorijos.

Antai portalas LRT.lt atliko tyrimą, kurio duomenimis, „Vičiūnų grupei“ priklausanti įmonė „Plungės kooperatinė prekyba“ į Rusijos Kaliningrado sritį bent 11 kartų vežė į sankcijų Rusijai sąrašą įtrauktas prekes. LRT.lt pranešė, kad buvo gabenamos aukšto prioriteto kovos lauko prekėms priskiriami gaminiai bei technologijos.

Pasirodžius informacijai, kad „Vičiūnų grupės“ įmonė galimai į Rusiją vežė sankcionuotas ir kare pritaikomas prekes, Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorai pranešė pradėję ikiteisminį tyrimą dėl galimo tarptautinių sankcijų pažeidimo. Jį atlieka Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyriaus pareigūnai.

Savo ruožtu „Vičiūnų grupės“ atstovai griežtai paneigė žiniasklaidoje paskleistą teiginį, neva „Plungės kooperatinė prekyba“ į Rusiją gabeno kare pritaikomą įrangą. „Griežtai neigiame žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją, kad minėtos atsarginės detalės yra karinės paskirties. Tai yra maisto gamybos įrengimų veiklos palaikymui skirtos detalės, kurios naudojamos mūsų maisto pramonės įrengimų techniniam palaikymui ir niekuomet nebuvo perparduotos iš „Vičiūnų“ įmonių grupės į išorę“, – komentare Eltai tvirtino „Vičiūnų grupės“ komunikacijos vadovė Vilma Veverskė.

Belaukiant, kol ikiteisminis tyrimas atsakys į kilusius klausimus, belieka eilinį kartą nusistebėti, kas Lietuvoje dedasi su tarptautinių sankcijų užtikrinimo režimu. Kas jį prižiūri – Lietuvos Respublikos muitinė, kitos valstybės tarnybos ar patys importuotojai, vežantys bet ką ir bet kur? Juk jeigu kažkokia įmonė kaltinama 11 kartų į Rusiją išvežusi kare pritaikomas sankcionuotas prekes, ir niekam iki LRT.lt tyrėjų tai visiškai nerūpėjo, sutikime, jog kažkas čia ne taip. Ir jei įtarimai pasitvirtins, ar už tai turės atsakyti tik „Plungės kooperatinės prekybos“ vadovai? O gal ir Klaipėdos teritorinės muitinės direktorius? Nejau po tokio skandalo, jeigu jis atskleistų visišką betvarkę Lietuvai vykdant tarptautinių sankcijų režimą, poste išsilaikys ir Muitinės departamento generalinis direktorius, ir finansų ministrė, kuriai jis pavaldus? Baugu net pagalvoti, bet gal savo kaltę įžiūrėtų ir pati premjerė? Juk ne juokas – tik įsiklausykit: 11 kartų iš Lietuvos į Rusiją buvo išvežtos galimai sankcionuotos kare pritaikomos prekės! Jeigu tai be problemų padarė viena įmonė, ką galėjo padaryti šimtai ar tūkstančiai kitų? Ar Lietuvoje tai palikta tik jų vadovų moraliniams apsisprendimams bei LRT tyrėjų įžvalgumui?

Sutapimų vėrinukas

Tačiau, regis, atsakomybės už Rusijoje tebeveikiančio lietuviško verslo, kuris tam tikrais atvejais gali būti susijęs su tarptautinių sankcijų pažeidimais, klausimas nėra toks paprastas. Gali būti, kad reikalauti įmonių vadovų, valstybės institucijų, ministrų ar kitų aukštų politikų atsakomybės nepakanka: už tai esame atsakingi mes patys, visi iki vieno, jeigu kartkartėmis apsilankome parduotuvėse.

Taigi, dar vienas sutapimas: LRT.lt portalas jau minėtų įvykių kontekste paskelbė gyventojų apklausos, kurią pats ir užsakė bendrovei „Baltijos tyrimai“, rezultatus. Pasirodo, beveik pusė Lietuvos gyventojų nepirktų produktų iš Rusijoje veiklą vykdančių įmonių: kad tikrai nepirktų, sako 16 proc. apklaustųjų, dar 29 proc. teigia, kad „greičiau ne“. Visgi keturiems iš dešimties (11 proc. atsakiusių „tikrai taip“ ir 30 proc. „greičiau taip“) apklaustųjų tai nebūtų svarbus veiksnys. Kovo mėnesį atlikta apklausa taip pat atskleidė, kad Rusijoje tebeveikiančių įmonių prekes pirktų 57 proc. ne lietuvių tautybės gyventojų, 47 proc. vyresnių nei 50 metų žmonių, 43 proc. vidurinį ar profesinį išsilavinimą turinčių asmenų, taip pat darbininkai ir ūkininkai (48 proc.), bedarbiai ir namų šeimininkės (45 proc.), pensininkai (42 proc.). Skelbiama, kad produktų iš Rusijoje veiklą vykdančių įmonių vengtų įsigyti respondentai su aukštuoju išsilavinimu (52 proc.) bei didesnes nei 2 tūkst. eurų šeimos pajamas per mėnesį gaunantys asmenys (49 proc.), taip pat 53 proc. specialistų ir tarnautojų, 56 proc. besimokančio jaunimo, 52 proc. dirbančiųjų valstybiniame sektoriuje.

Portalui LRT.lt bandant išsiaiškinti, kodėl kone pusei Lietuvos gyventojų, sprendžiant iš šios apklausos rezultatų, karas nė motais, savo nuomonę išsakęs – sutapimas! – vėl tas pats I.Plunksnis, iniciatyvinės grupės „Stop prekybai rusijoje“ savanoris, besistebinčius galimai užvedė ant teisingo atsakymo kelio. Ir vėl sutapimas: pasirodo, kad morališkai neatsakingus pirkėjus jis veda... į Kauną. Anot I.Plunksnio, natūralu, kad kai kurie pirkėjai tiesiog renkasi pigesnes prekes ir neatsižvelgia į moralinius klausimus. „Taip pat kaip yra su kauniečiais ir naujais šaligatviais, naujomis gatvėmis“, – palygino jis LRT.lt portalui išsakytame komentare.

Kad ir kaip būtų, šioje iš Rusijos vis dar nepasitraukusio lietuviško verslo atsakomybės istorijoje, kuri, reikia pripažinti, itin kvepia krabų lazdelėmis ir šio kvapo nepernešančių valdančiųjų partiniais, o gal ir asmeniniais, interesais, yra ir grynai ekonominių argumentų. Štai, pavyzdžiui, prekybos tinklo „Norfa“ vadovas Dainius Dundulis atkreipė dėmesį, jog per dažnai pamirštama, kad pasitraukimas iš rinkos yra ilgas procesas, kurio verslai negali vykdyti pažeisdami įsipareigojimus. Jo teigimu, lietuviškas verslas turi pasitraukti iš Rusijos, bet bendrovės esą negali nusispjauti į įsipareigojimus. „Reikia nepamiršti, kad yra kreditai ir visos garantijos. Net nusispjovus ir nuėjus, galbūt vis tiek kažkokių kreditų išduota įmonei ir tai turės poveikį“, – sakė jis „Žinių radijui“. Pasak verslininko, šiuo atveju kalbama ne apie tai, kaip išeiti neprarandant pinigų, bet kaip išeiti nepasidarant sau galo. „Tu gali taip išeiti, kad viską prarasi“, – pridūrė jis.

D.Dundulis priminė, kad prieš mėnesį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino Maskvos teismo sprendimą, pagal kurį Lietuvos bendrovė turėjo sumokėti Rusijos įmonei. Anot jo, tai parodo, kad greitas Rusijos rinkos apleidimas yra baudžiamas pačios Lietuvos institucijų. Verslininko teigimu, jeigu lietuviška įmonė nusispjauna ir išeina, Rusijoje įvyktų teismas, o Lietuvoje būtų įvykdyti reikalavimai, todėl esą reikia taip sutvarkyti įstatymus, kad mūsų verslininkų nenuskriaustų.

„Remia antivalstybinę veiklą“

Skelbiama, kad šiuo metu Rusijoje veikia apie 140 lietuviško kapitalo įmonių. 2022 metais tokių įmonių pelnas siekė apie 368 mln. eurų, o grynasis pelnas – beveik 38 mln. „Šioje situacijoje, kai įmonės Rusijoje gauna didžiules pajamas ir sumoka daug lėšų į jos biudžetą, trečdalis kurio skiriama karo reikmėms, akivaizdu, kad jos tiesiogiai prisideda prie Ukrainos naikinimo ir Rusijos karinių pajėgumų, kurie, kaip grasinama, bus nukreipti prieš NATO aljansą, stiprinimo. Galima sakyti, kad šia prasme tokios įmonės iš esmės remia antivalstybinę veiklą“, – sakė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė Dovilė Šakalienė.

Pasak politikės, pavyzdžiu galėtų būti visiems gerai žinoma viena lietuviška įmonių grupė, kuri vien per praėjusius metus Rusijoje uždirbo apie 400 mln. eurų ir į Rusijos biudžetą sumokėjo daugiau kaip 50 mln. eurų. „Tai reiškia, kad daugiau nei 16 mln. eurų buvo paremtas ukrainiečių žudymas. Mes remiame Ukrainą, pas mus gyvena daug ukrainiečių pabėgėlių, mūsų žmonės organizuoja įvairias paramos akcijas. Štai neseniai bandėme padėti išsaugoti ukrainiečių gyvybes saugaus kario rinkiniais. Galima prisiminti, kad vienos akcijos metu lietuviai iš savo atlyginimų, pensijų, santaupų surinko ukrainiečiams 8 mln. eurų. O čia kažkas sumoka 16 mln. eurų, kad padėtų juos žudyti! Tokie dalykai tikrai amoralūs. Todėl naujos iniciatyvos, kuriomis siūloma, pavyzdžiui, apriboti įmonių, veikiančių Rusijoje ir Baltarusijoje, dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose, manau, yra visai gera priemonė. Jeigu remi Rusijos agresiją, jos karą prieš Ukrainą, grasinimus Lietuvai, tai, sakyčiau, būk malonus ir nepretenduok į Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus. Tai, manau, visiškai logiška“, – sakė D.Šakalienė.

Paklausta, kodėl tik trečiaisiais karo Ukrainoje metais politikai ėmėsi praktinių tokių įmonių veiklos ribojimų, Seimo narė atkreipė dėmesį į du dalykus. „Pirmas – žmogiškasis faktorius. Visuomenės dauguma turbūt manė, kad per tą laiką visi lietuviški verslai jau pasitraukė iš Rusijos. Matyt, užtruko laiko suvokti, kad kai kurie verslininkai meluoja, net nesiruošia iš tos rinkos trauktis, kiti „tempia gumą“, turbūt manydami, kad karas netrukus pasibaigs. Todėl priėjome ribą, kai akivaizdu, jog tos pasakėlės, kad jau tuoj iš Rusijos pasitrauksime, nors per dvejus metus nesugebėjome to padaryti, jau nebeveikia. Antrasis aspektas – turime suvokti ir savo visuomenės ypatumus. Vis dėlto apie 20 proc. žmonių nesugeba suprasti, kad Rusija yra agresorė, kad tai ji užpuolė Ukrainą, kad Rusija grasina ir Lietuvai. Pasirodo, kas penktas lietuvis to nesupranta. Tuo pačiu turime situaciją, kai kas penktas lietuvis patiria labai didelių finansinių sunkumų. Ir kokia koreliacija tarp šitų dviejų visuomenės grupių, galime tik spėlioti. Bet galbūt daliai Lietuvos žmonių gyvenimas toks sunkus, kad netgi karo grėsmė jiems atrodo neaktuali. Ir pagalvoti apie tai jiems gal neužtenka jėgų ir motyvacijos. Tada tokiu atveju jiems nebesvarbu, ar ta įmonė prekiauja Rusijoje, ar ne, svarbiausia, kad ji pateiktų Lietuvos parduotuvėse kaip įmanoma pigesnę prekę. Ir tai vienintelis jiems aktualus kriterijus. Taigi, nors šie du aspektai yra skirtingi, galų gale mes visgi turėtume priimti tam tikrus sprendimus. Esu ne kartą sakiusi, kad sutvarkyta gatvė – labai geras dalykas, bet rusiškas tankas ją suardys vos kartą ja pervažiavęs. Taigi, galėtume patys pasidaryti išvadas“, – sakė D.Šakalienė.

Ieško pigiausių alternatyvų

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas Algirdas Butkevičius, Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys, sakė pritariantis siekiui įvesti ribojimus Rusijoje ir Baltarusijoje veikiantiems lietuviškiems verslams. „Tokiai nuostatai tikrai pritarčiau, nes tikrai negali žinoti, ar viena ar kita informacija, susijusi su viešaisiais pirkimais, nebus per Rusijoje veikiančių įmonių darbuotojus ar kitais būdais perduota Rusijos institucijoms. Kaip žinome, tam tikruose objektuose naudojama specifinė įranga, yra ir kitokių niuansų. Manau, būtų teisinga, kad Rusijoje veikiančios lietuviško kapitalo įmonės tokiuose konkursuose negalėtų dalyvauti“, – sakė ekspremjeras.

Kita vertus, A.Butkevičius siūlė įsiklausyti ir į verslininkų argumentus, kad skubus pasitraukimas iš kitos šalies rinkos dėl atliktų investicijų ir prisiimtų įsipareigojimų netaptų ekonominiu bumerangu, kurio smūgio pasekmes dėl patirtų nuostolių, darbo vietų mažinimo pajustų ir mūsų ekonomika. „Manau, visada tokiais atvejais, jei kitoje šalyje yra padarytos investicijos, turėtų būti numatytas tam tikras pereinamasis laikotarpis. Antras dalykas – kokio pobūdžio tas verslas? Prekybos tarp Lietuvos ir Rusijos tarpininkams pasitraukti iš Rusijos rinkos, manau, jokių problemų nėra. Tą padaryti galima labai greitai. O tiems, kurie yra investavę į gamybą, paėmę bankų paskolas, reikėtų nustatyti tam tikrą pereinamąjį laikotarpį, per kurį galėtų parduoti savo verslą“, – teigė Seimo narys.

Jis apgailestavo, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerija nesistengia bendrauti su verslu. „O būtent sunkiu ekonominiu laikotarpiu ar atsiradus rimtoms geopolitinėms problemoms reikėtų glaudesnio ministerijos bendradarbiavimo, kad ir jos, ir verslo atstovai galėtų geriau girdėti, suprasti vieni kitus, taip pat dėl pasitraukimo iš Rusijos ar Baltarusijos rinkos pereinamojo laikotarpio nustatymo“, – pridūrė A.Butkevičius.

Darbo partijos frakcijai priklausanti Seimo narė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė, paklausta, ar reikėtų dramatizuoti LRT.lt užsakytos apklausos apie Lietuvos pirkėjų pasirinkimus dėl Rusijoje verslą vykdančių įmonių rezultatus, sakė nesanti linkusi dramatizuoti situacijos. „Ne visi žmonės gyvena pasiturinčiai ir gali leisti sau pasirinkti, ką pirkti. Kartais turi rinktis iš to, kas pigiausia, kas labiausiai prieinama. Dėl to atrodo suprantama, kad žmonės nebrangių prekių savo šeimai kartais dairosi pas kaimynus už sienos. Todėl sakyčiau, kad politikai turėtų dirbti politinį darbą. Esu linkusi palaikyti tuos draudimus iš Rusijos ir Baltarusijos nepasitraukusioms įmonėms dėl viešųjų pirkimų, siūlomus ribojimus importuojamai produkcijai, bet tuo pačiu suprantu gyventojus, kurie, viena vertus, ne visada turi reikiamos informacijos, kita vertus, stokodami pinigų stengiasi rasti geriausius sprendimus sau ir savo šeimai. Todėl žiūriu į tai labai paprastai, jokiu būdu nesmerkiu tokių žmonių, nes ekonominė situacija gana įtempta. Daugumos šalies gyventojų finansinė padėtis nėra labai gera“, – sakė politikė.

Pasak Seimo narės, kartais, žvelgdami per vertybinės politikos prizmę, neįvertiname galimų pasekmių ekonomikai. „O tą tikrai reikėtų padaryti. Pasienyje matome į Baltarusiją vykstančių žmonių srautus. Ko jie ten važiuoja? Atsakymas paprastas: pigesnių vaistų, maisto produktų ir kitų prekių, kurių negali sau leisti įsigyti Lietuvoje. Ar reikia bausti mūsų žmones už tai, kad jie neišgali sau reikalingų vaistų įsigyti tėvynėje ir važiuoja jų į nelabai draugišką šalį? Manau, kad pirmiausia patiems reikėtų išvadas pasidaryti ir įvertinti, kodėl žmonės taip elgiasi. Visame kame reikia susiklausymo ir dialogo. Jeigu Vyriausybė įsiklausytų į opozicijos, taip pat Darbo partijos, siūlymus dėl maisto produktų ir taikytų lengvatinį PVM tarifą tam tikroms prekėms, tai tikrai jos būtų konkurencingesnės. Galima būtų įsigyti tos pačios ar panašios kokybės prekių iš kitų ES šalių ar mūsų pačių gamintojų šiek tiek pigiau. Kai neįsiklausoma į mano supratimu protingus patarimus, žmonės ima ieškoti pigiausių alternatyvų“, – konstatavo I.Kačinskaitė-Urbonienė.

Piktinasi veidmainyste

„Verslininkų akimis ne politikai turėtų priiminėti ekonominius sprendimus – staiga imti ir nukirsti investicijas, atsisakyti verslo ir pan. Supraskime, kad verslas investuoja, kartais labai dideles lėšas. O vieną dieną ateina koks nors politikas ir sako: žinai, palaidok tas visas savo investicijas, parduok ar padovanok, gal ir apskritai bankrutuok. Tai kur mes tokiu keliu nueisime? Kita vertus, reikėtų daryti taip, kaip, pavyzdžiui, daro Amerika. Mes puikiai matėme, kaip ji „apribojo“ savo verslus Rusijoje. Jos valdžia pasakė verslininkams: patys spręskite moralines problemas, liksite daryti verslą Rusijoje ar ne – tai jūsų reikalas. Ir mes pamatėme, kuo tai baigėsi. Vienos įmonės pasitraukė, o kitos pakeitė pavadinimus ir toliau dirba Rusijoje. Reikia suprasti vieną dalyką: jeigu tu iš kažkur išeini, užleidi vietą kitam. Čia paprasčiausia ekonominė logika. Verslininkai verčiami lengviausiu būdu atsisakyti nelengvai išsikovotos rinkos dalies, patirti didžiulius nuostolius vien dėl to, kad politikai to nori. Tuo tarpu kaimynai lenkai, latviai, įmonės iš kitų šalių iš tos rinkos nesitraukia. Dar daugiau: tavo pasitraukimas jų rinkos dalį gali dar labiau padidinti. Na tikrai ne politikai čia turėtų nurodinėti“, – sakė Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys Valius Ąžuolas, priklausantis Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijai.

Politikas atkreipė dėmesį, kad Rusijoje vis dar veikia tokios stambios Vakarų kompanijos, kaip „Philip Morris“, „Pepsi“, „Nestle“, „Mars“, „Procter & Gamble“, „L'Oreal“, „Ferrero“ ir daugelis kitų. „Esu ir Seimo salėje sakęs, kad mane piktina veidmainystė. Jeigu kalbame apie vertybinę politiką, jei politikai ragina kažko nepirkti ar nevežti, jei nenuleidžia akių nuo krabų lazdelių, nes tai Kauno mero verslas, tai kodėl nepastebi Lietuvoje savo prekes pardavinėjančių amerikiečių įmonių, kurios iki šiol pildo Rusijos biudžetą šimtais milijonų? Kodėl tie „vertybiniai“ politikai apie tai nepasako nė pusės žodžio? Juk jeigu iš tiesų laikytųsi vertybinės politikos, tai paimtų visų Amerikos įmonių, kurios pasiliko Rusijoje ir toliau ten dirba, sąrašą, ragintų boikotuoti Lietuvoje parduodamą jų produkciją. Jei deklaruoji vertybinę politiką, tai būk teisingas visiems, visoms įmonėms, darančioms verslą Rusijoje. O dabar ištraukiame vieno politiko įmonę, pykstame ant jos, o visų kitų nematome“, – stebėjosi V.Ąžuolas.