Vyriausybės patvirtintoje Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programoje numatyta pastatyti paminklą vienai iškiliausių Lietuvos asmenybių – Jonui Basanavičiui. Tiesa, pristatyti paminklo projektai visuomenėje sukėlė abejonių dėl meninės vertės ir kritikos bangą. Apie tai kalbamės su menotyrininku Sauliumi Pilinkumi.

Vilniaus savivaldybės paskelbtame viešame konkurse sukurti skulptūrą J.Basanavičiui panoro dalyvauti 16 skulptorių ir architektų, tačiau visi pasiūlyti projektai sulaukė daugiau kritikos nei liaupsių.

Blogai, kad paminklo J.Basanavičiui rinkimo procesas taip ilgai užtruko. Blogai ir tai, kad tokiai iniciatyvai reikėjo laukti specialios progos. Vilniuje neturime daug aukštos meninės vertės objektų. Nesakau, kad nieko nėra, tačiau jei reikėtų greitai prisiminti Nepriklausomybės laikotarpiu sukurtus ryškius paminklus, negalėčiau to padaryti. Tai, kad išrinkti tinkamą paminklą tokioms iškilioms asmenybėms, kaip J.Basanavičius, yra sunku, rodo ir kitų šalių patirtys. Imkime kad ir kaimynę Lenkiją, kurioje prieškario laikotarpiu buvo planuojama pastatyti paminklą Adomui Mickevičiui ar Juzefui Pilsudskiui, bet jie taip ir nebuvo pastatyti. Užtat privačios iniciatyvos dėka atsirado paminklas Juozapui Montvilai. Šiandien taip pat matome, kad objektyviai išrinkti geriausią variantą yra labai sunku, nors ir renka profesionalai. Todėl ir atsiranda ta didelė problema, kai paprastų žmonių lūkesčiai, profesionalų įsivaizdavimas ir politikų matymas labai skiriasi. O kas išeina? Viską sumalame ir pasirenkame visomis prasmėmis vidutinį variantą, kuris kelia daug klausimų.

Menas – subjektyvus dalykas. Ar įmanoma sukurti tokį kūrinį, objektą, kuris įtiktų visiems?

Dažniausiai geriausių rezultatų pasiekia tie, kurie turi daug valios ir noro, tiki tuo, ką daro. Nesvarbu, ar tai būtų vienas asmuo ar asmenų grupė. Prisiminkime Eifelio bokšto istoriją. Žmogus sugalvojo ir padarė, o ilgainiui su projektu visi apsiprato. Nors tada šis projektas taip pat kėlė labai daug klausimų. Kas nutiko? Jis pralenkė laiką, todėl iki šiol yra vertinamas.

Yra dalyką išmanančių žmonių, kurie pasiūlo įtikinamą planą, net jei jis kai kuriems ir yra nepriimtinas. Jie argumentuoja, kodėl tai yra gerai, ir prisiima atsakomybę. O paskui, aišku, būna įvairiai. Kai mes su draugais kūrėme vieną ar kitą objektą, pasirinkdavome gal ir ne idealų kūrinį, bet kiekvienas turėjome milijoną argumentų, kodėl jis yra geriausias ir kodėl jo būtinai reikia. Mums tai buvo labai svarbu, todėl dėjome daug pastangų, kad vienas ar kitas projektas būtų įgyvendintas. Ir ilgainiui jie tampa vertybe. Tačiau tie argumentai turi būti išgryninti.

Tada kodėl tokiuose konkursuose nedalyvauja patys iškiliausi menininkai, kurių darbų meninė vertė nekelia tiek abejonių? Ar sukurti paminklą tokiai asmenybei, kaip J.Basanavičius, nėra prestižas, garbė?

Dažnai profesionalai, turintys ką pasakyti, tiesiog neturi laiko dalyvauti tokiuose procesuose, kurie ir ilgai trunka, ir sunkūs, ir skaudūs, ir atima kūrybinę energiją. Ne paslaptis, kad tokie konkursai kartais užtrunka ir visą dešimtmetį. Žinoma, sukurti paminklą J.Basanavičiui – reto ryškumo asmenybei Lietuvos istorijoje – yra prestižas ir garbė. Bet tai ir didelis bei ilgai trunkantis alinantis darbas. Be to, tokiuose konkursuose dažnai trūksta aiškumo, todėl kūrėjo noras dalyvauti nėra begalinis.

Ką pats manote apie konkurso laimėtojų darbus?

Nenoriu vertinti laimėtojų darbų. Mano akimis, tinkamiausias buvo būtent Rapolo Jakimavičiaus sukurtas projektas, nuo kurio viskas ir prasidėjo ir kuris nebebuvo svarstomas.

Jis yra to laikotarpio, klasikinių formų, kitaip tariant, atitinka laiko patikrintus dalykus. Esu įsitikinęs, kad monumentali skulptūra turi būti sukurta arba laiko patikrintais būdais, arba pralenkti laiką. Jei tai yra šiandienos dalykas, rezultatas dažniausiai būna prastas. J.Basanavičiaus paminklui puikiai tinka klasikinės, laiko patikrintos formos. R.Jakimavičiaus darbas yra puikus ir nekeliantis klausimų. Suprantu, kad kai kuriems liūdna dėl to, jog nepaliekame savo laiko pėdsakų, bet jų jau ir taip esame daug palikę.

Tai ką reikėtų daryti, kad ir organizacija būtų patraukli, ir rezultatas džiugintų?

Svarbiausia – nekeisti žaidimo taisyklių. Dabar jos kinta su naujomis politinėmis jėgomis, naujomis madomis, naujais vėjais. Žinoma, esame dar tik besiformuojantis valstybės organizmas, todėl yra visokių niuansų. Tačiau dabar mūsų visuomenei ir valstybei dar trūksta tos kritinės masės, to tikro noro tai padaryti. Bent kol kas. Vis dar esame „progistai“.

Kitas svarbus dalykas – privati iniciatyva ir jos skatinimas. Reikia atrišti menininkams rankas. Juk čia kaip vairavimas: turi važiuoti konkrečia trasa, kurioje yra tam tikrų greičio ruožų, bet ten gali demonstruoti savo meistrystę. Gyvenime pilna tokių situacijų.

Kalbino Eglė Valionienė