LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės vadovaujama 18-oji šalies Vyriausybė pradėjo vykdyti savo programą, kuriai prieš savaitę pritarė Seimas. Intriga užsimezgė jau pirmosiomis dienomis: naujoji valdžia įvedė griežtą nacionalinį karantiną, tuo tarpu Vyriausybės programoje apie pandemijos suvaldymo planą net neužsimenama.
Neatsirado vietos
Nenuostabu, kad karantino sugriežtinimas užvaldė visų dėmesį: dažnas priverstas svarstyti, kaip gyvens toliau, net artimiausiomis dienomis ir savaitėmis, kaip karantinas pakeis įprastą gyvenimo ritmą ir kas laukia kitais metais. Daug kas priklausys nuo to, ar pavyks suvaldyti koronaviruso krizę ir nuo griūties išgelbėti sveikatos apsaugos sistemą. Kaip ne kartą skelbė Seimo valdančioji dauguma, dabar tai pats svarbiausias Vyriausybės uždavinys, o kad Seimo patvirtintoje svarbiausių jos darbų programoje nėra konkretaus koronaviruso krizės įveikimo plano, pasak premjerės, aiškintina tuo, jog tam bus skirtas atskiras dokumentas. Vyriausybė esą dirbs 4 metus, ir per tą laiką turės spręsti daugybę Lietuvos gyvenimo problemų, ne tik dorotis su koronaviruso krize.
Viena vertus, tai nuteikia optimistiškai: naujoji valdžia pandemiją mato tik kaip laikiną problemą, kuri vienaip ar kitaip ištirps visos kadencijos rūpesčių perspektyvoje. Kita vertus, gali būti, kad puolusi gesinti koronaviruso gaisrą valdžia taip įsitrauks į nesibaigiančius gelbėjimo darbus, kad neturės nei laiko, nei jėgų, nei išteklių visiems kitiems. Tai, kad pačiam svarbiausiam šiandienos darbui, kuris neaišku kada ir kaip bus pabaigtas, Vyriausybė neskyrė vietos savo programoje, apskritai verčia svarstyti apie jos politinės kūrybos teksto žanrą. Kas tai – dokumentinė apysaka, romantiškų novelių rinkinys, fantastinis apsakymas, o gal stebuklinė pasaka?
Pastarąjį variantą, beje, iškart atmetė pati premjerė. „Manau, kad mums yra svarbu mažiau žadėti, nes nėra stebukladarių Vyriausybės. Čia ne Hogvartsas: mes neturime lazdelių, nemokame burtų, mes nemokame sumažinti, pajudinti ar padidinti daiktų kažkokiais paprastais burtažodžiais. Bet tikiu, kad šios komandos nariai moka kalbėtis, klausyti ir girdėti“, – sakė I.Šimonytė.
Kol nepadėjo į stalčių
Sakoma, kad Vyriausybių programas, kaip ir kitą politinę bei biurokratinę kūrybą, skaito tik patys autoriai ir politologai. Politologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius sutinka, kad čia esama tiesos. Pasak jo, pagrindinė problema, iškylanti po kiekvienų Seimo rinkimų, – ne Vyriausybės programos parengimas ir svarstymas Seime, o jos įgyvendinimas bei šio proceso stebėjimas. „Paprastai kadencijos pradžioje, gal kartais ir iki vidurio, matome tokio stebėjimo ženklų, tą daro žiniasklaida, ir patys politikai dažniau bando remtis Vyriausybės programa, o kai priartėja kadencijos pabaiga, tos programos dažniausiai dedamos į stalčių. Turbūt dar nebuvo atvejo, kai baigiantis kadencijai Vyriausybės programa būtų iš esmės ir detaliai išanalizuota, kad matytume, kas buvo žadėta pradžioje, ir ką realiai pavyko padaryti. Bet viltis yra kvailių motina: turėtų ateiti laikas, kai matysime Vyriausybę, kuri savo programą ne tik patvirtino Seime, bet ir po to pagal jos numatytus tikslus bei rodiklius įvertino, kas jai pavyko, o kas ne. Arba tą padarys bent jau politiniai oponentai“, – teigė profesorius.
Taigi, kol 18-osios Vyriausybės programa, gal ir nedaugelio perskaityta iki galo, dar nenukišta į stalčių po svarbesniais popieriais, reikėtų užmesti akį, kuo ji skiriasi nuo ankstesnių šio žanro kūrinių. „Struktūros požiūriu niekaip neišsiskiria, ji tęsia buvusių Vyriausybių programų tradicijas. Panaši ir pagal apimtį, ir pagal aptarinėjamas sritis – socialiniai reikalai, švietimas, ekonomika, finansai, regionų politika, žemės ūkis ir kaimas, užsienio politika, nacionalinis saugumas ir kt. Įdomiau, kad į programą naujoji valdančioji dauguma įtraukė vadinamuosius sėkmės rodiklius, pagal kuriuos būtų galima pamatuoti vienų ar kitų tikslų bei uždavinių įgyvendinimą. Bet vėl – patys rodikliai Vyriausybės programoje nėra jokia naujovė Lietuvos politikoje. Paprastai keliamų tikslų įgyvendinimo rodikliai atsiduria Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plane. Šį kartą rodikliai yra perkelti į pačią Vyriausybės programą“, – paaiškino A.Krupavičius.
Informacinis triukšmas
Tačiau kartu su rodikliais atsiranda ir tam tikras informacinis triukšmas, pastebėjo pašnekovas. Pasak jo, šios Vyriausybės kadencija, jeigu ji sugebės tiek išdirbti, baigsis 2024 m., bet kažkodėl į Vyriausybės programą įrašyti 2030 m. planuojami rodikliai. Viešųjų ryšių požiūriu tai gal ir įdomus veiksmas, bet turinio prasme labiau informacinis triukšmas. 18-oji Vyriausybė turi planuoti darbus konkrečiai, aiškiai ir tiksliai savo kadencijos laikotarpiu, o ne papildomai pusantros kadencijos į priekį, pabrėžė politologas.
Anot profesoriaus, į akis krenta ir tai, kad programoje daug pseudovadybinės leksikos. „Ir apskritai programoje nėra aiškiai formuluojami tikslai, uždaviniai, juos pakeičia vadinamieji projektai. Tiesą sakant, ar toks projektinis Vyriausybės tikslų ir uždavinių įgyvendinimas bus sėkmingas, kol kas niekas nežino. Projektai gali tapti labai uždarais, savitiksliais, siaurais – skirtingi tarpusavyje gali menkai susisiekti. Jeigu Vyriausybės programos įgyvendinimas vyks projektiniu pagrindu, gali iškilti nenumatytų kliūčių“, – svarstė A.Krupavičius.
Jo teigimu, tikrai yra pakankamai išsamių programos sričių, parengtų kokybiškai – tai socialinių reikalų, sveikatos, kultūros politikos dalys. Kai kurios sritys silpnesnės, pirmiausia švietimas, mokslas, teisingumas, užsienio politika. „Yra ir prieštaringų dalykų. Pavyzdžiui, visos didesnės partijos rinkimų metu kalbėjo, kad reikia didinti mokslinių tyrimų finansavimą, bet programoje matome, kad tam skirtos išlaidos iš valstybės biudžeto turėtų išaugti iki 0,75 proc. BVP, vos 0,2 proc. per 4 metus. ES šalyse mokslinių tyrimų finansavimas jau dabar siekia daugiau nei 2 proc. BVP. Vyriausybės programoje numatytas 1,5 proc. suminis finansavimo rodiklis, bet jis jau dabar atsilieka nuo ES vidurkio. Po kelerių metų mes, matyt, bėgsime toje pačioje vietoje, šioje srityje ir toliau atsilikę nuo daugumos ES valstybių“, – pastebėjo pašnekovas.
Grįš nomenklatūros laikai?
A.Krupavičius laiko prieštaringu ir kitą Vyriausybės prioritetą – vadinamąsias Tūkstantmečio mokyklas. Anot jo, Lietuvoje daug metų kalbama apie mokyklą be streso, lygias starto galimybes, ir staiga Tūkstantmečio mokyklų projektas imsis kurti elitines mokyklas atskirose Lietuvos savivaldybėse. Dar daugiau – ne visai aišku, ar to projekto lėšos būtų skiriamos tik valstybės finansuojamoms mokykloms, ar patektų ir į privačias. Pasak politologo, klausimų, kurie neturi atsakymų, tame projekte yra daug.
Rimtų abejonių pašnekovui sukėlė ir siekis centralizuoti viešojo sektoriaus vadovų korpuso valdymą. Esą iš esmės kalbama apie naujos viešojo sektoriaus vadovų nomenklatūros sukūrimą. „Ar demokratinėje visuomenėje reikia grįžti į nomenklatūrinį valdymą? Jeigu kažkoks asmuo pateks į nomenklatūros sąrašą, tai jis, net jei susimaus vienoje įstaigoje, galės pereiti vadovauti į kitą? Manau, kad nomenklatūrinis požiūris sukurs daugiau problemų, nei atneš naudos. Apskritai centralizacijos tendencijų ir norų įžvelgiama visame viešajame sektoriuje“, – sakė politologas.
„Įspūdis skaitant Vyriausybės programą yra prieštaringas. Yra sričių, kur galima sutikti, kad tikslai ir uždaviniai yra logiški, tinkami ir savalaikiai, bet yra ir sričių, kur siūlomi tikslai ir uždaviniai kelia nemažų abejonių“, – apibendrino A.Krupavičius.
Pakvipo baudžiavos dūmu
Politologas Bernaras Ivanovas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas, paklaustas, kas jam labiausiai krito į akis Vyriausybės programoje, paminėjo kelis dalykus. „Matome, kad vaiko pinigai mūsų koalicijai neduoda ramybės ir yra ieškoma įvairių priėjimo prie jų būdų. Į programą įtrauktas punktas, kad socialinės rizikos šeimos, neleidžiančios vaikų į darželius, gali netekti vaiko pinigų. Biurokratai vertins, ar šeima socialiai rizikinga, ar ne. Čia kažkoks absurdas. Dar vienas dalykas: atsirado kažkokia neobaudžiavinio ūkio samprata. Ekonomistai sako, kad gal ir gerai skaičiuoti kaip baudžiavos laikais – nuo vieno valstiečio kiemo arba dūmo. Tada skaičiavo, kiek baudžiauninkų turės atidirbinėti lažą, o dabar – kiek mokesčių mokėti valstybei. Man atrodo, kad tai anachronizmas. Žmonės juk savarankiški, kam grįžti prie baudžiavos sąvokų? Dabar bus kažkoks baudžiavinis ūkis, mokesčiai nuo dūmo... Švelniai tariant, keista“, – stebėjosi politologas.
B.Ivanovas Vyriausybės programoje pasigedo konkretumo: joje esą pateikiamos vien bendros frazės – ir apie žaliąją ekonomiką, ir apie gerovės valstybę. „Pensininkai turbūt džiaugiasi, kad numatyta 9 proc. padidinti pensijas, bet man atrodo, kad pensijas didins ne valdžia, o koronavirusas, nes esant tokiai epidemiologinei situacijai „Sodros“ išlaidos sumažės. Čia jau gali pensijas ne 9, o kokiais 59 proc. kelti, nes vyresniojo amžiaus žmonių gretos gerokai praretės“, – pridūrė pašnekovas.
Žmogus planuoja, Dievas juokiasi
Nepamiršti šios patarlės siūlo Nikolajus Medvedevas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo narys, paklaustas apie svarbiausius naujosios Vyriausybės planuojamus darbus. „Suprantat, šiuo metu ko nors ypatingo svarstyti, planuoti tiesiog negalima. Todėl, kad visas pasaulis gyvena nežinomybėje. Pirmiausia dėl to, kad gavo sprigtą arba iš gamtos, arba iš pono Dievo, kaip kam atrodo. Tas koronavirusas – tik pirmas sprigtas. Gali būti ir skaudžiau. Yra visokių virusų. Klimatas keičiasi, ir labai stipriai. Lietuvą kol kas ponas Dievas saugo, bet ateis ir mūsų eilė. O mes į tas grėsmes žvelgiame pro pirštus ir tuo metu, kai civilizacija atsidūrė pavojaus akivaizdoje, sprendžiame savo smulkius reikaliukus“, – sakė N.Medvedevas.
Jis sakė nemanantis, kad ši Vyriausybė yra bloga, ar kad ji geresnė arba prastesnė už buvusią. „Pamatysime. Aš tik žinau, kad I.Šimonytė nėra kvaila – ji gana išmani moteris, nusimano finansuose, ekonomikoje. Žmonių iš jos komandos aš nepažįstu. Pasakysiu pusiau juokais: įsigaliojo matriarchatas. Ar tai gerai, ar blogai – nežinau. Moteris gerbiu, bet kaip bus, kai jų tiek daug valdžioje? Lietuvai tai truputėlį neįprasta. Bet aš nieko prieš neturiu“, – teigė pašnekovas.
Didelio netikrumo laikotarpių, pasak N.Medvedevo, buvo visais laikais. „Aš atsimenu senių pasisėdėjimus prie stikliuko 1939 m. pabaigoje–1940 m. pradžioje, kai jie svarstydavo, kas čia dabar dedasi ir kas čia bus. Dabar tokį netikrumą išgyvename mes. Bet noriu pasakyti, kad prezidentui, premjerui ir Seimui nereikia pasakoti žmonėms, kad viskas gerai. Reikia pranešti: situacija labai rimta visame pasaulyje, tai atsiliepia ir Lietuvai, todėl turime būti pasiruošę. Sakoma, kad perspėtas – jau apsaugotas. Reikia pasakyti, kad gali būti labai rimtų reikalų, tad tausokime tai, ką turime, neišlaidaukime, elkimės atsargiai. Nesakau, kad viskas labai tragiška. Viskas priklauso nuo to, kaip žmonės bus pasiruošę vienoje ar kitoje šalyje“, – apibendrino N.Medvedevas.
