Ar viešumon iškilęs politinis lėkščių daužymas Vyriausybės posėdyje tėra eilinė šeiminių vaidų koalicijoje išraiška, ar įžanga į valdančiųjų partizaninį karą artėjant rinkimams?

Pakvipo partizanais

Vyriausybės posėdyje, kuriame buvo svarstomas Europos Komisijos (EK) sprendimas dėl „Naujosios kartos Lietuvos“ plano keitimo ir papildymų, kilęs Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės ir ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės apsižodžiavimas, kurį pati premjerė įvardijo „lėkščių daužymu“, kol kas nesibaigė taip, kaip paprastai baigiasi daugelis šeiminių vaidų – įsižeidusiųjų purkštavimais, „nekalbadieniais“, demonstratyviu partnerio ignoravimu ir kitais tokiose situacijose įprastais dalykais, po kurių piktinimosi įkarštis pagaliau užleidžia vietą šaltai nuovokai, ir po atsiprašymų viskas grįžta į senas vėžes. Šiuo atveju panašu, kad prie Vyriausybės posėdžių stalo prasiveržusios dviejų politikių emocijos nebuvo spontaniškas įvykis, bent jau iš vienos pusės: laikui bėgant kyla vis daugiau įtarimų, kad lėkščių daužymas buvo apgalvotas ir tikslingas veikimas. Iš visko sprendžiant, pro Vyriausybės kanceliarijos langus atsklidęs dūžtančio stiklo garsas turėjo pranešti praeiviams bei visai plačiajai visuomenei, kad šeiminis Laisvės partijos politinis gyvenimas I.Šimonytės Vyriausybėje ir valdančiojoje koalicijoje pakibo ant plauko.

Tokį įtarimą sustiprino po kelių dienų TV žinių laidose pasirodę fragmentai iš naujos Laisvės partijos politinės reklamos, kurioje „laisviečių“ atstovai į miltus mala naujo nekilnojamojo turto mokesčio projektą. Dalies ekspertų, opozicijos ir visuomenės labai nepalankiai sutikto valdančiųjų projekto kritiką Laisvės partija šį kartą asmeniškai adresavo premjerei I.Šimonytei: „laisviečių“ lyderė A.Armonaitė viešai pareiškė, kad Lietuva 2021 metais mainais į ES paramą neįsipareigojo įvesti nekilnojamojo turto mokesčio, nors Vyriausybė be kitų argumentų būtent taip motyvuodavo tokio mokesčio būtinumą. Kitaip nei asmeniškai į premjerę atidengta Laisvės partijos politine ugnimi tokį pareiškimą suprasti būtų sunku. O jei pati Vyriausybės vadovė, konservatorių kandidatė prezidento rinkimuose, atsidūrė „laisviečių“ kritikos taikiklyje, galima spėti, kad šeiminis vaidas šį kartą vien lėkščių daužymu neapsiribos. Nebe opozicijai, o jau ir saviškiams politinę ugnį nukreipus tiesiai į premjerę, kuri neva ne dėl ES reikalavimų, o dėl kažkokių savų sumetimų buldozeriu stumia ir priešiškai visuomenėje sutiktą mokesčių reformą, ir nekilnojamojo turto mokestį, nesunku numanyti, kas konservatorių laukia ir prezidento, ir Seimo rinkimuose. Toks politinis kontekstas, prisiminus vieną lietuviškos politikos klasiką, verčia klausti – kas galėtų paneigti, kad Vyriausybėje ir valdančiojoje daugumoje prasidėjo partizaninis karas?

A.Širinskienė: „Man atrodo, kad partizaninis karas jau prasidėjo. Laisvės partija tą padarė labai aiškiai.“

Kad tokia prielaida atrodo visai reali, patvirtino ir žiniasklaidoje pasirodę kai kurių apžvalgininkų svarstymai, jog Laisvės partija, gelbėdamasi nuo neišvengiamo kracho per artėjančius Seimo rinkimus, gali demonstratyviai sumalti į šipulius dabartinės Vyriausybės ir valdančiosios daugumos vykdomą politiką, o po to, pasinaudojusi padidintu žiniasklaidos ir visuomenės dėmesiu, kurio užtektų iki rinkimų kampanijos pradžios, garsiai trenkusi durimis pasitrauktų iš koalicijos.

Regis, tokį pavojų nujaučia ir didžiausi valdančiosios koalicijos partneriai: antai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis, užsienio reikalų ministras, pagaliau atkreipęs dėmesį į retorinį lėkščių daužymą Vyriausybėje, kelis kartus „laisviečius“ pabrėžtinai išvadino populistais. Laisvės partijos pozicijos pokytį dėl „Naujosios kartos Lietuvos“ plano, su kuriuo siejama mokesčių reforma ir nekilnojamojo turto mokesčio įvedimas, jis buvo linkęs aiškinti artėjančiais rinkimais.

„Nuomonės pokytį mes fiksuojame kaip artėjančių rinkimų atbalsius. Būtų, išties, lūkestis, kad partijos, kurios nori būti matomos kaip atsakingos, ne populistinės politinės jėgos, apie savo įsipareigojimus ir sprendimus, kurių reikia Lietuvai, svarstytų tuomet, kai dokumentai pateikiami pirmoje stadijoje“, – sakė G.Landsbergis.

Kąs ir draugui, ir priešui

Seimo pirmininko pavaduotojas Andrius Mazuronis, Darbo partijos pirmininkas ir šios partijos frakcijos Seime narys, politinį lėkščių daužymą Vyriausybėje sieja su kitais metais vyksiančių rinkimų poveikiu. „Panašu, kad taupyti indų nesiruošia nei viena, nei kita pusė. Matyt, gali dužti ne tik lėkštės, bet ir taurės, veidrodžiai, „liustros“ ar dar kas nors. Akivaizdu, kad tai procesas, kurį gana aiškiai matėme jau kurį laiką: kalbu apie emocinį Ministrės Pirmininkės šantažą kitų koalicijos partnerių atžvilgiu. Kai kiekvieno koalicinės tarybos posėdžio pradžioje skamba grasinimai atsistatydinti, jeigu partneriai nepadarys to ar ano, trečio ar dešimto. Vasarą išvydome emocijų pliūpsnį dėl priešlaikinių Seimo rinkimų cirko, kai premjerė tvirtino tai atsistatydinsianti, tai neatsistatydinsianti. Tos emocijos prasiveržė į viešumą, nes nebuvo susitvardyta, nepavyko jų užgniaužti viduje. Akivaizdu, kad prieš rinkimus prasidėjusi politinė kova, mažųjų valdančiosios koalicijos partnerių noras bet kokiais būdais bandyti atstatyti prarastus politinius balus, matyt, atves prie to, kad tokių diskusijų, pasistumdymų ar lėkščių daužymo matysime vis daugiau ir daugiau. Gaila, kad dėl to kentės valstybės reikalai, nes, eidamas tokias aukštas pareigas, nepriklausomai nuo to, kas tau patinka ar nepatinka, visgi turi gerai atlikti savo darbą. Tačiau noras papolitikuoti, mano manymu, artimiausiu metu visgi užgoš viską“, – prognozavo Seimo pirmininko pavaduotojas.

A.Mazuronis pridūrė iš dalies sutinkantis su tais apžvalgininkais, kurie tikina, jog Laisvės partijos politinis svoris valdančiojoje koalicijoje yra gerokai per mažas, kad būtų galima efektingai daryti spaudimą partneriams, siekiant partijai svarbių tikslų. „Tačiau kyla klausimas, ar tokios diskusijos galėtų atvesti prie to, kad Laisvės partija trenktų durimis ir išeitų iš koalicijos. Manau, kad taip tikrai neatsitiks. Nes, kaip ir minėta, maža ir pati partija, ir jos frakcija, o politinė perspektyva labai miglota. Akivaizdu, kad atsisakyti trijų ministrų pozicijų, o už jų dar stovi daug tose ministerijose įdarbintų savų žmonių, taip pat galimybės skirstyti finansinius srautus, yra labai sunku. Laisvės partijos galvos, manau, gerai moka skaičiuoti, todėl jie tikrai netrenks durimis. Tačiau kad politinės kovos elementais bandys atgaivinti savo beveik iššvaistytą politinį kapitalą, abejoti neverta. Mano manymu, tikrai pamatysime dar ne vieną ir ne du tokius bandymus. Ateiname į trijų rinkimų ciklą, o per rinkimų maratoną tikrai kai kas nesugebės sulaikyti emocijų, bandys politiškai įkąsti. O ar savo priešininkui, ar draugui, jau nebebus jokio skirtumo“, – svarstė A.Mazuronis.

Pašnekovo teigimu, tarp Laisvės partijos deleguotų Vyriausybės narių nėra daug norinčių partizanauti. Tą esą patvirtino visuomenės dėmesį patraukęs Vyriausybės posėdis, per kurį buvo daužomos lėkštės. „Jeigu susisiekimo ministras balsuojant susilaikė, nebalsavo „prieš“ – nors jau ir susilaikymas yra švelnus „prieš“ – tai teisingumo ministrės balsavimas „už“ akivaizdžiai parodė, kad ji galvoja jau ne apie politinę karjerą. Turbūt ji susitaikiusi su realybe ir labiau galvoja apie tolimesnę savo perspektyvą: kas bus po metų. Ir, matyt, projektuodama savo ateitį ji nenori prieštarauti Ministrei Pirmininkei, galvoja apie teisininkės karjerą ar panašiai, bet su politika nelabai save sieja. O jeigu ir sieja, tai tikrai ne su Laisvės partija. Tai tapo akivaizdu po šito balsavimo. Laisvės partijos vadovė bendražygių, bent jau Vyriausybės lygmenyje, tikrai turi ne tiek daug, kiek turbūt pati galvoja“, – spėjo A.Mazuronis.

Mano, kad karas jau prasidėjo

„Man atrodo, kad partizaninis karas jau prasidėjo“, – atsakė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotoja, Mišrios Seimo narių grupės frakcijos seniūnė Agnė Širinskienė, paklausta, ar dūžtančios lėkštės Vyriausybėje kartais nepraneša apie „laisviečių“ politinio karo veiksmus.

„Laisvės partija tą padarė labai aiškiai. Susidaro įspūdis, kad dabar ji visomis išgalėmis bando atsiriboti nuo valdančiosios daugumos ir vaidinti opoziciją. Paskutiniuoju metu ši partija prieštaraudavo beveik viskam, kritikavo koalicijos partnerius dėl nepriimtų įstatymų projektų, tarp jų – ir Partnerystės, ir praktiškai dėl visų savo nesėkmių kaltino valdančiuosius. Matyt, to ir reikėjo tikėtis, nes Laisvės partijos reitingai yra labai žemi, ir faktiškai vienintelis išsigelbėjimo būdas galėtų būti tam tikra opozicija valdžiai ir atsiribojimas nuo jos. Galbūt per metus iki rinkimų pavyktų susigrąžinti savo rinkėjų pasitikėjimą. Panašu, kad tai šiuo metu ir daroma. Anksčiau užkulisiuose girdėdavome, kad koalicijoje yra nesutarimų, ir tai visai normalu, nes kartais išsiskiria požiūriai. Bet kai tie nesutarimai pradedami rodyti viešai, pabrėžtinai, tai reiškia, kad bandoma jais pasinaudoti tarsi lieptu į kitus rinkimus, maksimaliai atsiribojant nuo I.Šimonytės. Tikrai nenustebčiau, jei viso to pabaigoje, prieš rinkimus, Laisvės partijos neliktų ir valdančiojoje daugumoje. Politine prasme tai būtų labai logiškas jų žingsnis, bandant išsigelbėti ir užsitikrinti bent keletą vietų kitame Seime“, – sakė A.Širinskienė.

Politikė sakė nemananti, kad tai vien Laisvės partijos lyderės partizaninis karas, kaip tarsi būtų galima spręsti iš balsavimo minėtame Vyriausybės posėdyje. „Nemanau, kad tai pačios partijos lyderės karas. Ministras Marius Skuodis balsuodamas susilaikė, o tai iš esmės reiškia balsavimą „prieš“, nes tai nėra pritarimo balsas. O ministrė Ewelina Dobrowolska galėjo ir išsigąsti, kad balsuodama „prieš“ labai eskaluos situaciją, nes balsavo paskutinė. Ir tas baisus premjerės balso tonas, kai ji paklausė teisingumo ministrės, kaip ji balsuos, galėjo sudaryti įspūdį, kad tuoj bus ištrauktas pistoletas ir nuaidės šūvis. Taigi, visko gali būti, ministrė galėjo ir išsigąsti, bet, kita vertus, Seime girdėti balsų, kad ministrė E.Dobrowolska, šiaip jau palaikanti gerus santykius su premjere, prieš kitus rinkimus gali atsidurti konservatorių gretose. Gali būti, kad toks balsavimas rodo tam tikrą skilimą Laisvės partijoje: teisingumo ministrė gali būti jau apsisprendusi, kad išeina kitur“, – sakė pašnekovė.

Svarstydama, kaip valstybei galėtų atsiliepti premjerės ir ekonomikos ministrės nesutarimai, A.Širinskienė neatmetė galimybės, kad tai gali trukdyti darbui rengiant projektus, ruošiant ir priimant sprendimus. „Vis dėlto Ekonomikos ir inovacijų ministerija yra susijusi ir su parama verslui, ir su ES lėšų skirstymu, ir su daugeliu iniciatyvų. Be abejo, tas darbas gali vykti sunkiau. Be to, gali prasidėti keršto akcijos pamačius, kad „laisviečiai“ pereina į vidinę opoziciją valdantiesiems. Gali būti apskritai blokuojami Laisvės partijos projektai Seime. Kai kurie iš svarbesniųjų ir taip jau yra įstrigę, bet yra ir smulkesnių. Tikrai nenustebčiau, jei konservatorių frakcija dėl Laisvės partijos projektų – ne tik dėl Civilinės partnerystės ar narkotikų dekriminalizavimo – pradėtų balsuoti laisvai. Priemonių, kurios gali būti panaudotos prieš mažą Seimo frakciją valdančiojoje daugumoje, turbūt yra ne viena“, – pridūrė politikė.

Ji atkreipė dėmesį, kad nors Laisvės partijos frakcija Seime nėra didelė, jos narių balsai iš esmės yra lemiami balsuojant valdančiajai daugumai. „Juk „laisviečių“ nebūtų koalicijoje, jeigu jų balsų nebereikėtų. Tais klausimais, dėl kurių nesutariama su Seimo opozicija, sprendimo priėmimą praktiškai lemia Laisvės partijos frakcijos balsavimas. Manau, kad ir dėl biudžeto priėmimo, ir dėl daugelio kitų klausimų „laisviečių“ balsai bus reikalingi, nes vieno Antano Vinkaus balsas, kuris vis netikėtai atsiranda valdantiesiems priiminėjant biudžetą, nekompensuos Laisvės partijos frakcijos narių balsų, kurių labai reikia, ypač jei kažkas suserga ar ministras neatvyksta. Taip, Laisvės partijos politinis svoris koalicijoje tikrai nėra lemiantis tada, kai būna pasiektas susitarimas su opozicija. Bet kai jo nėra, tuomet jis tampa svarbiausias. Ir kitų Seimo kadencijų metu tie mažiukai, mažiausi broliai valdančiojoje daugumoje, dažnai daugiausiai laimėdavo – ir ministrų, ir Seimo komitetų pirmininkų portfelių, atsižvelgiant į proporciją. Visi supranta, kad juos reikia kažkaip išlaikyti prie savęs. Dėl to visą laiką ir matėme tokį konservatorių pataikavimą Laisvės partijai. Dėl partnerystės, narkotikų dekriminalizavimo konservatoriai net paaukojo dalį savo veido, kad galėtų būti su Laisvės partija. Todėl dabar suprantu jų nepasitenkinimą, kad kadencijos pabaigoje tie mažiukai staiga tampa partizanais“, – sakė A.Širinskienė.

Desperacija dėl smėlio dėžės

Politologas Vytautas Dumbliauskas, Mykolo Romerio universiteto docentas, premjerės ir ministrės susikirtimą gali paaiškinti vienu žodžiu. „Čia, mano galva, geriausiai tiktų lotyniškas žodis „desperacija“. Neviltis, didelis nusiminimas. Laisvės partija mato, kad kitais metais liks už smėlio dėžės ribų. Praktiškai visi tyrimai rodo, kad jie neperžengs 5 proc. patekimo į Seimą barjero. Nežinau, kas iš jų galėtų ko tikėtis ir vienmandatėse rinkimų apygardose. A.Armonaitės antireitingai yra žiaurūs, jie prilygsta G.Landsbergio ir Voldemaro Tomaševskio, kurie visą laiką tūno reitingų lentelių apačiose. Nežinau, gal Vytautas Mitalas turi ateitį, jis man atrodo rimtas politikas, nuėjęs ne į tą partiją. Bet čia jau kitas klausimas. Taigi, Laisvės partija, apimta desperacijos, dabar bando ką nors daryti, kad atkreiptų į save dėmesį. Jos laukia liūdnos mišios, tiek žmonių liks be darbo. O juk Seime labai gerai, ten gali nieko neveikti ir švilpauti. Arba gali ką nors nuveikti kokiai interesų grupei. Bet po metų gali tekti ieškoti tikro darbo, kuriame reikės iš tikrųjų dirbti. Aš, aišku, ironizuoju, bet visgi manau, kad jie nenori iškristi iš didžiosios politikos“, – sakė politologas.

V.Dumbliauskas: „Laisvės partija, apimta desperacijos, dabar bando ką nors daryti, kad atkreiptų į save dėmesį. Jos laukia liūdnos mišios.“

Kita vertus, pasak V.Dumbliausko, matyti, kad ir I.Šimonytė yra susinervinusi. „Nelinksma ir jos situacija. Stringa mokesčių reforma, pakibo nekilnojamojo turto mokestis. Ji nuoširdžiai įsitikinusi, kad jis reikalingas. Aš manau taip pat, bet gal jis dar nelabai paruoštas. Gal pirmojo būsto išvis nereikėtų apmokestinti. Manau, kad tokiam mokesčiui dar ne laikas. Tuo labiau – likus metams iki rinkimų. Čia išvis savižudybė. Tad, viską sudėjus į krūvą, pamatysime, kad yra dėl ko nervintis. Ir I.Šimonytė susinervinusi, ir A.Armonaitė desperacijoje, kad bus išmesta iš didžiosios politikos. Štai taip aiškinčiau tą situaciją“, – pridūrė politologas.

V.Dumbliausko manymu, čia ne tiek premjerės ir ministrės asmeniniai santykiai, o strateginiai Laisvės partijos išskaičiavimai. „Jie nekvaili, jie skaičiuoja. Aš tą žinau, nes Armonaitė, Mitalas, Skuodis, Raskevičius ir daug kitų – buvę mano studentai. Aš juos pažįstu, jie tikrai protingi žmonės. Manau, kad jie dabar strateguoja. Nenustebčiau, kad nuspręstų išeiti iš koalicijos. Nes dabar desperacija, reikia kažkaip tuos 5 proc. balsų surinkti. Reikia kažką taip drėbti ant stalo, kad rinkėjai net pašoktų: na tai dabar tikrai reikia už juos balsuoti! Čia gali būti tokių žingsnių, apie kuriuos net nenumanome. Viską lems ne asmeniniai santykiai – jie gali būti ir vaidyba. Gal jos puikiausiai sutaria, gal čia žaidimas, kaip Kubiliaus ir Kirkilo. Jie gi tada viešai kapodavosi, o po to eidavo kavos gerti. Nieko nepadarysi, čia juk politika. Joje daug teatro elementų“, – priminė politologas.

Pašnekovas siūlė nenuvertinti Laisvės partijos politinio svorio. „Be Laisvės partijos valdančioji koalicija žlunga. Ši partija labai reikšminga. Be jos liktų dirbti nebent mažumos Vyriausybė. Gal socialdemokratai, kurie ateis dirbti po metų, palaikytų I.Šimonytės mažumos Vyriausybę, nekištų pagalių į ratus, leistų jai užbaigti kadenciją, padaryti dar daugiau klaidų. Socdemams tai naudinga, jie dabar nenori į valdžią, nori ramiai ateiti po metų. Bet nežinau – o gal mažumos Vyriausybės variantas nepavyktų? Mūsų politinės sistemos tragedija – tai, kad reikia trijų partijų, jog Seime galėtų susiformuoti valdančioji dauguma. Tai yra blogai, sakau tą kaip politologas. Juk dviem geriau susitarti, nei trim. Bet tokią padėtį programuoja mūsų rinkimų sistema, o ją pakeisti nėra lengva“, – sakė V.Dumbliauskas.

Ne į tą pusę

Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojo, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūno pavaduotojo Aurelijaus Verygos teigimu, aptarinėjama situacija pagaliau parodė, kokia iš tikrųjų buvo ir yra ši Vyriausybė. „Nesutarianti, nesitarianti, dažnu atveju ir be kompetencijos. Tą rodo net ir pats ginčo turinys: juk šiuo atveju ginčijamasi dėl to, ką pati Vyriausybė prisižadėjo EK – dėl mokesčių reformos. Tai ką, ar ministrės A.Armonaitės nebuvo tuo metu Vyriausybėje? Ar gal nedalyvavo balsuojant? O jeigu nedalyvavo, tai vėlgi – ką tai reiškia? Ar kad premjerė viena pati yra Vyriausybė? Kad tarp žodžių „premjerė“ ir „Vyriausybė“ reikėtų dėti lygybės ženklą? Manau, tai rodo, kad iš tikrųjų mes tuos tris metus kamuojamės su esminėmis problemomis būtent dėl tokios Vyriausybės, kokia ji šiuo metu pasirodė esanti.

Premjerė visada, kiekviena įmanoma proga demonstruoja aroganciją ir nesiskaitymą su niekuo. Pirmiausia negerbdama pati savęs. Jei pasiklausytume, su kokia panieka, su kokia pašaipa ji Seime atsakinėja į Seimo narių klausimus, tai, kas įvyko per tą Vyriausybės posėdį, neturėtų stebinti. Tik dabar viskas pratrūko artimiausioje jos aplinkoje, kur, kaip ji pati ir pasakė, jau daužomos lėkštės. Girdėjau, kad kolegės Seime net ruošiasi joms abiem padovanoti tokią pramogą – galima užsisakyti padaužyti lėkščių už pinigus. Gal ir sulauks premjerė tokios dovanos. Žinoma, apie tai kalbame juokais, bet iš tikrųjų bėda, kai valstybė valdoma žmonių, kurie nebendrauja, nesikalba, nesitaria ir priiminėja sprendimus, kurie netikėtai užgriūva visiems ant galvos. Arba, priešingai, nepriiminėja sprendimų, o tai visiems kainuoja didelius pinigus – be jų Lietuva negaus galimybės investuoti. Žodžiu, bėda. Turime va tokią Vyriausybę, bet premjerė dar berods pirmaisiais jos darbo metais pasakė, kad jeigu ji nepatinka, galėsime kitus išsirinkti“, – priminė A.Veryga.

Paklaustas, ar jam pačiam dirbant Vyriausybėje neišsiskirdavo ministrų ir premjero požiūriai, ir ar situacija, kai ministras Vyriausybės posėdyje balsuoja „prieš“, yra nenormali, politikas atsakė, kad apie tai galima būtų spręsti atidžiau įsižiūrėjus į dabartinės Vyriausybės darbą. „Kiek tai yra normalu, galime pamatyti pasižiūrėję į ankstesnius jos posėdžius. Jeigu Vyriausybės posėdžiuose būtų vykusios diskusijos, išsakomi skirtingi požiūriai, būtų savaime suprantama, kad kai kuriais klausimais nesutarimai galėtų išaugti, pasiekti kitokį lygį. Bet šiuo atveju viskas buvo kitaip. Kažkas pajuokavo dėl to, kad kažkuris Vyriausybės posėdis truko, jei nesuklydau, vos kelias minutes. Premjerė perskaitydavo nutarimo pavadinimą, visi palinksėdavo galvas, ir tiek žinių. Todėl, matyt, nenormalu, kad situacija viename iš posėdžių ėmė ir „išsprogo“.

Jeigu anksčiau nebūdavo diskusijų, tai kaip jos staiga ėmė ir atsirado? Juo labiau kad turbūt nereikia labai stebėtis – nesutariama ne tik Vyriausybėje. Valdančiosios koalicijos partneriai ir Seime taip elgiasi. Nėra aiškaus sutarimo, aiškios vizijos, kaip ir ką reikėtų daryti, nėra ir aiškios atsakomybės. Tik nuolatiniai konfliktai. O juk šitie žmonės žadėjo naują politinę kultūrą į Lietuvą atnešti! Sakė, kad su visais tarsis, su visais kalbėsis, Lietuvai daugiau jėgos duos. O ką mes matome? Einama visiškai ne į tą pusę. Gal supainiojo kryptį. Aišku, dėl to, kad susipyko, Vyriausybė nesugrius, bet kartu tai rodo, kad likę jos darbo metai bus tokie, kaip ir trys ankstesnieji. Tada premjerė pasakydavo, visi kabineto nariai palinksėdavo galvas, tikėdamiesi, kad gaus kažką ir patys padaryti, bet dabar turbūt jau aiškiai pamatė, kad nieko negaus. Taip pat ir daug ką prisiplanavusi ir prisižadėjusi Laisvės partija. Todėl ir nervai žmonėms nebelaiko. Matyt, per likusius metus dar ne vieną fejerverką pamatysime“, – svarstė A.Veryga.