Paskendę kasdieniuose rūpesčiuose taip ir nebūtume sužinoję, kas gi iš tikrųjų esame: pasirodo, tikrieji lietuviai – tai baltarusiai. Apie tai, vos apšilę kojas Lietuvoje, jie pranešė mums patys.

Mozaikos akmenėliai

Nemenką šurmulį viešojoje erdvėje pastaraisiais mėnesiais sukėlę pavieniai įvykiai atskleidžia vis labiau ryškėjančią daugeliui lig šiol negirdėto reiškinio, kurį istorikai ir politologai vadina litvinizmu, mozaiką.

Viename Vilniaus naktiniame klube prie kelių lietuvių, tarp kurių buvo apie įvykį papasakojęs vienas atsargos karininkas, ėmė priekabiauti rusiškai kalbantis baltarusis. Jis aiškino, kad Vilnius priklauso Baltarusijai, kad lietuviai – Kaune ir Žemaitijoje gyvenantys žmonės, o visas Vilnius ir rytinė Lietuvos dalis yra Baltarusijos. Nors fizinio konflikto pavyko išvengti, pasak atsargos karininko, jam buvo keista girdėti, kad tas iš Baltarusijos atvykęs žmogus, galbūt kaip opozicijos Aliaksandrui Lukašenkai atstovas, dirba ir gyvena Lietuvoje, tačiau varo tą pačią Baltarusijos režimo propagandą.

Visuomenė netikėtai sužinojo apie Lietuvoje jau daugiau nei metus oficialiai veikiantį į mūsų šalį persikėlusių baltarusių klubą „Licviny“, kurio nariai mokosi savisaugos, kovinio rengimo, medicininio, psichologinio bei „specialiojo“ pasiruošimo, komunikacijos radijo prietaisais, išminavimo, taktinio pasirengimo bei topografijos. Skelbiama, kad į sukarintą organizaciją labai panašus „Licviny“ klubas siekia suburti žmones, kurie ištikus pavojui mokėtų mobilizuotis, apsaugoti save ir baltarusių bendruomenę. Pasirodo, kad kurį laiką „Licviny“ bendradarbiavo su Lietuvos šaulių sąjunga, tačiau ši vėliau ryšius nutraukė. Viena pagrindinių tokio sprendimo priežasčių „Licviny“ atstovai laiko visuomenės spaudimą dėl litvinizmo.

Po socialinius tinklus išplito vaizdo įrašas, kuriame keli kaukėti ir ginkluoti vyrai Baltarusijos opozicijos vėliavų fone grasina Seimo nariams Laurynui Kasčiūnui bei Raimundui Lopatai, nes esą jų pasisakymai apie baltarusių pretenziją į Vilnių ir Lietuvos istoriją įžeidžia Lietuvoje ir Lenkijoje gyvenančius kovotojus prieš Lukašenkos režimą. Šiame vaizdo įraše nuskambėję grasinimai ir argumentai, pasak žiniasklaidos, būdingi litvinistams, kurie aiškina, kad tikrieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kūrėjai yra baltarusiai, o šiuolaikinė Lietuva – istorijos klastojimo padarinys.

Dar vienas mozaikos akmenėlis neseniai buvo įlipdytas Seime, kuriame Ateities komiteto iniciatyva įvyko apskritojo stalo diskusija „Litvinizmas: kilmė, įtaka ir iššūkiai baltarusių ir lietuvių santykiams“. Joje dalyvavo lietuvių ir baltarusių istorikai, politikai, žurnalistai, Baltarusijos opozicijos atstovai. Seimo Ateities komiteto pirmininko, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario R.Lopatos teigimu, litvinizmas iš esmės reiškiasi tam tikrų baltarusių opozicijos sluoksnių pretenzijomis į Vilnių ir Lietuvos istoriją. „Lietuvos istorikai turėtų tapti „nematomo fronto“ kariais. Tai turėtų būti daroma ne tik vietiniu, bet ir tarptautiniu mastu, pasitelkiant kitų šalių istorikus, ypač Lenkijos, rengiant tarptautines konferencijas, skelbiant publikacijas ir pan. Kitaip tariant, visiškai izoliuojant litvinizmo ideologinį Baltarusijos pasakojimą istorijos mokslu“, – sakė R.Lopata.

Grėsmės nemato

Tai, kad Lietuvoje apie litvinizmą, kuris plinta dėl atvykusių baltarusių, ir galimas su juo susijusias grėsmes pagaliau imta diskutuoti Seime, turbūt rodo, kad yla jau išlindo iš maišo, ir paslėpti jos niekaip nebepavyks. Susidaro įspūdis, kad dalis Lietuvoje vos kojas apšilusių Baltarusijos piliečių suskato raginti lietuvius rašyti istorijos diktantą ir iš esmės taisyti savąjį Lietuvos istorijos supratimą.

Akivaizdu, kad išspręsti litvinizmo problemos vien istorikų diskusijomis, kad ir kaip juos į „nematomą frontą“ mobilizuotų Seimo Ateities komiteto pirmininkas, jau nebepavyks. Norom nenorom teks įsikišti ir politikams. Pirmiausia, matyt, jiems teks atsakyti į klausimą, kodėl Lietuvos valdžia, žinodama apie litvinizmo paplitimą baltarusių visuomenėje, taip pat ir opozicijos sluoksniuose, taip plačiai atkėlė vartus masinei Baltarusijos piliečių imigracijai?

Šiuo metu Lietuvoje gyvena daugiau nei 60 tūkst. baltarusių. Ne vienas į viešumą iškilęs faktas patvirtina, kad bent dalis jų palaiko litvinizmo idėjas. Nors Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja litvinizmo apraiškas tarp savo tautiečių vadina provokacijomis ir tvirtina, kad tokių Lietuvą ir lietuvius žeminančių, antilietuviškų teiginių „Baltarusijos visuomenėje nėra daug ir jie nereikšmingi“, kažin ar tokie jos žodžiai turės bent kiek didesnį raminamąjį poveikį ir lietuviams, ir patiems baltarusiams. Visi supranta, kad Lietuvoje įsikūrę baltarusių opozicijos veikėjai suinteresuoti, kad gautų paramą ir nebūtų išprašyti iš šalies, tad dėl litvinistų kilęs triukšmas jiems visai nereikalingas. Kad tik būtų tylu, o jau kas ką iš tikrųjų galvoja, tai jau jų reikalas, į kiekvieno galvą neįlįsi.

Juo labiau kad nelabai ir girdime apie tokius bandymus: antai pavasarį Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos paskelbtame 2023 metų Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime tuščiai ieškotume žodžio „litvinizmas“ ar „litvinistai“. Sutapimas ar ne, bet būtent šių metų pradžioje labiausiai išaugo leidimus laikinai gyventi Lietuvoje gavusių baltarusių dalis. Nepraėjo nė pusė metų, ir VSD paskelbė perspėjimą, kad litvinizmo šalininkų veikla gali padidinti tarpetninę įtampą Lietuvoje, nors ir nekelia realios grėsmės šalies suverenitetui.

„VSD vertinimu, litvinizmo ideologijos šalininkų veikla šiuo metu nekelia realios grėsmės Lietuvos Respublikos suverenitetui, konstitucinei santvarkai ir teritoriniam vientisumui, tačiau jų skleidžiamos ideologinės nuostatos gali padidinti tarpetninę įtampą valstybėje ir kurstyti neigiamas nuostatas valstybei lojalios Lietuvos baltarusių bendruomenės dalies atžvilgiu“, – teigiama naujienų agentūrai BNS pateiktame VSD atsakyme.

VSD litvinizmą laiko radikalia baltarusiško nacionalizmo atšaka, kurios vienos iš pagrindinių ideologinių nuostatų yra LDK bei ją valdžiusių kunigaikščių dinastijų baltiškos kilmės neigimas ir didelės Lietuvos teritorijos dalies, įskaitant Vilnių, priklausomybės kvestionavimas. Tuo pačiu litvinistai esą neigiamai nusistatę Maskvos bei Minsko režimų atžvilgiu ir griežtai atmeta jų oficialų istorijos naratyvą, kuriame teigiama, kad rusai ir baltarusiai yra „viena tauta“. Dėl tokios pozicijos aktyviausi ideologijos šalininkai patiria Minsko režimo represijas ir būna priversti bėgti į ES valstybes, tarp jų – ir Lietuvą, kur sudaro dalį aktyvios opozicijos.

Reikės mokytis iš naujo?

Ne viena lietuvių karta – net ir sovietiniais laikais – dar mokyklos suole įgijo pamatinių žinių apie viduramžiais gyvavusią Lietuvos valstybę – LDK. Anot mūsų istorikų, LDK sukūrė lietuviškos kilmės dinastija, išaugusi XI–XIII a. lietuvių genties teritorijoje. Tai esą įrodo archeologiniai, lingvistiniai ir istoriniai tyrimai. Šios dinastijos atstovai XII–XV a. užėmė didžiules daugiatautes teritorijas. XIII–XIV a. rytų slavų – rusėnų – gyvenamas teritorijas LDK padalijo į dvi dalis: viena priklausė Lietuvai, kita linko prie Maskvos kunigaikštystės. Po Liublino unijos 1569 m. Lietuvai priklausiusi dalis skilo perpus – LDK likę rusėnai ilgainiui tapo baltarusiais, o priklausę Lenkijai – ukrainiečiais.

Lietuvoje vis dažniau matomos litvinizmo apraiškos lietuvius ir baltarusius gali atskirti kur kas labiau, nei spygliuotos vielos tvora abiejų šalių pasienyje.

Tačiau gali būti, kad senosios Lietuvos valstybės istorijos teks mokytis iš naujo. Apie tai verčia svarstyti ne tik baltarusių litvinistų pastangos, be kita ko, savintis Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, vadinant juos litvinais Mindovg, Gedimin, Keistut, Olgerd ar Vitovt. Sumaištį kelia ir atsainus kai kurių mūsų pačių istorikų požiūris į litvinistų pretenzijas: girdi, neverta kreipti dėmesio, istorikams viskas seniai aišku, o jeigu kažkam atrodo, kad priėmę Lietuvon litvinistus šildome gyvatę užantyje, tai čia jau to asmens psichologinės problemos. Dar daugiau: plačiai žinomas TV laidų vedėjas ir istorikas Alfredas Bumblauskas Seime surengtoje diskusijoje apie litvinizmą pareiškė, kad lietuviai turės nuryti litvinizmo piliulę ir „išmokti naujai Lietuvos istoriją“. Pasak jo, lietuviams reikia naujai perskaityti ir Vilniaus, ir Lietuvos istoriją su vėlyvąja LDK istorija, kuri yra mažai lietuviška. Lietuviams esą reikia atlikti daug pamokų.

Jei taip, tai gal pačiu laiku Lietuvoje sulaukėme litvinistų? Gal jie ne iš kaimyninės Baltarusijos, o jau čia pat, Vilniuje, Kaune ar Alytuje, ims mokyti mus tikrosios Lietuvos istorijos, atvers mums akis į mūsų tautos praeitį?

Litvinai ir lietuvisai

Paklaustas, ar, sprendžiant iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros vedėjo prof. habil. dr. A.Bumblausko pasisakymo, jau ėmė keistis ir mūsų istorikų požiūris į litvinizmą, Viduramžių Lietuvos istoriją tyrinėjantis humanitarinių mokslų daktaras Tomas Baranauskas, Lietuvos istorijos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas, atsakė taip nemanantis. „Nemanau, kad požiūris keičiasi. Jei kas ir keičiasi, tai nebent A.Bumblausko asmeninis požiūris“, – sakė pašnekovas.

Jis nusistebėjo kolegos teiginiu, kad lietuviams neva teks naujai išmokti Lietuvos istoriją. „Iš tikrųjų tai nieko naujo negalime išmokti, čia jau reikėtų pasiaiškinti, kodėl A.Bumblauskas taip kalba. Galima sakyti, kad taip iš esmės vykdoma svetimos valstybės politika – juk A.Lukašenka taip pat pripažino pagrindines litvinizmo tezes. Pernai jis pasakė, kad LDK buvo baltarusių valstybė. Nežinau, kodėl A.Bumblauskas, būdamas akademinės bendruomenės narys, visiškai nepaiso mokslo duomenų. Tokiu atveju jis turėtų pagrįsti, kas tame litvinizme yra priimtina. Ką ir kodėl litvinizme jis laiko pozityviu dalyku? Žinoma, reikėtų ir įrodyti, kad tai tikrai pozityvu“, – sakė T.Baranauskas.

Paprašytas apibūdinti litvinizmo esmę, istorikas sakė, kad tai pseudomokslinė teorija, kurios sekėjai naudoja sąvoką „litvinas“ – ji laikoma istoriniu baltarusio pavadinimu. „Ir tuo pagrindu jie pasisavina visą LDK istoriją, neigia jos ryšį su dabartiniais lietuviais, kuriuos vadina lietuvisais, žemaičiais ar pan. Tai ne tik viso LDK istorinio atminimo nusavinimas, bet ir pretenzijos į Vilnių, kaip istorinę LDK sostinę. Tokiems žmonėms, kurie įsitikinę, jog tai jie buvo lietuviai, arba istoriniai litvinai, atrodo didžiulė neteisybė, kad jų sostinė, kaip jie sako, yra užgrobta žemaičių.

Senosios baltarusių opozicijos kartos patriarchas Zenonas Pozniakas, remdamasis litvinistėmis teorijomis, viename interviu net pareiškė, kad kai Baltarusija atgaus suverenitetą, reikės spręsti Vilniaus klausimą: esą Baltarusija ir Lietuva turės jį kažkaip dalintis. Anot Z.Pozniako, reikia pripažinti tiesą, kad žemaičiai nelabai susiję su Vilniumi. Jis, aišku, nesakė, kad dabartiniai baltarusiai turėtų jį atsiimti ginklu, tik pabrėžė, kad Vilniaus klausimą reikės spręsti ir jį dalintis. Tarsi leisdamas suprasti, kad dalintis reikėtų kažkokiu draugišku būdu, bet sunku įsivaizduoti situaciją, kad Lietuva draugiškai atiduotų kažkam teises į Vilnių. Žinoma, kad tai utopija, bet jei žiūrėsime į pačią esmę, tai gali atvesti ir iki karinių veiksmų, jeigu tam susidarytų palankios sąlygos“, – svarstė T.Baranauskas.

Jis atkreipė dėmesį, kad litvinizmas yra labai tikėtinas ir tarp Baltarusijos opozicijos atstovų, nebūtinai tik tarp A.Lukašenkos šalininkų, kuriems, esą, gali būti net mažiau būdingas. Jei taip, ar tai reikštų, kad jei po kurio laiko pasikeistų Baltarusijos režimas, ir šią šalį imtų valdyti dabartinės opozicijos atstovai, Lietuva gali turėti žymiai rimtesnių problemų, nei turėjo ir tebeturi su lukašenkine Baltarusija?

„Dabar baltarusių opozicijos atstovai, kurie gyvena Lietuvoje ir yra priklausomi nuo mūsų valstybės pagalbos, tarp jų S.Cichanouskaja, supranta, kad Lietuvoje atkreiptas dėmesys į litvinizmą, kuris ryškėja įvairiuose pas mus atvykusių baltarusių pasisakymuose. Tačiau jie neigia, kad tai kažkas reikšmingo, stengiasi sumenkinti litvinizmo apraiškas, siūlo nekreipti į tai dėmesio. Galimas dalykas, kad ateityje ir Baltarusijos valstybės politika šiuo požiūriu bus panaši, bus pabrėžiama, kad į Lietuvą neturima jokių pretenzijų. Bet, aišku, kadangi litvinizmas egzistuoja, visada yra tikimybė, kad į valdžią ateis į Z.Pozniaką panašūs politikai, norintys pasidalinti Vilnių. Tą pavojų reikia turėti galvoje, nors, žinoma, kažin ar verta manyti, kad jis gali užklupti netrukus“, – sakė T.Baranauskas.

Pašnekovas pridūrė, kad pagrindinė terpė, kurioje plinta litvinizmo teorija – opozicijoje dabartiniam režimui Baltarusijoje esantys tautiškai susipratę žmonės. „Šis reiškinys nėra tiesiogiai susijęs su Lukašenka ir kartu su juo neišnyks, atvirkščiai – gali dar labiau sustiprėti“, – prognozavo istorikas. Jis pridūrė skaitęs interviu su Ukrainoje kovojančio Konstantino Kalinausko baltarusių pulko štabo Varšuvoje viršininku Pavelu Kuchta. „Jis irgi apie istoriją pasisakė iš labai litvinistinių pozicijų. Kad tokios nuotaikos egzistuoja Kalinausko pulke, visiškai nestebina“, – sakė T.Baranauskas.

Istoriko teigimu, jokioje kitoje šalyje, išskyrus Baltarusiją, litvinizmo teorija nėra paplitusi, ir niekur nėra svarstoma istorijos specialistų. „Tai grynai baltarusiškas reiškinys. Jeigu jie priima tezę, kad litvinai yra baltarusiai, tai tada labai paprasta įrodinėti, kad LDK valdę didieji kunigaikščiai buvo litvinai. Jie tik pakeičia istorinio atminimo reikšmę, ir tai, kas buvo lietuvių, tampa baltarusių“, – sakė T.Baranauskas.

„Stipriai pavėluota“

Nepriklausomybės Akto signataras Audrius Butkevičius pasiūlė pradėti nuo to, kad litvinizmas šiandien daugeliu atvejų yra stimuliuojamas iš Rusijos pusės. „Jie atakuoja mūsų istorines šaknis suvokdami, kad atėmęs iš žmogaus istorinę praeitį silpnini jo ryšį su tėvyne, savo tauta, protėviais, kuriais galima didžiuotis. Todėl į tai nuo pat pradžių reikėjo ir dabar reikia žiūrėti kaip į mums priešiškos valstybės psichologinio karo operaciją“, – sakė signataras.

Anot A.Butkevičiaus, yra ir dar vienas aspektas. „Jis susijęs su tuo, kad baltarusiai dabar išgyvena tokį patį tautinio atgimimo procesą, koks Lietuvoje buvo XIX a., kai Simonas Daukantas rašė apie mūsų istoriją, kai buvo pradėtas leisti lietuviškas laikraštis „Aušra“ ir t.t. Baltarusijoje visa tai buvo labai stipriai užgniaužta, ši tauta tik dabar pradeda ieškoti savo šaknų. Kita vertus, Lietuvoje nebuvo pastebėta, kad ir pats A.Lukašenka bandė stiprinti Baltarusijos ryšius su istorine praeitimi. Tai buvo daroma labai keistomis formomis, pavyzdžiui, pavadinus šalyje gaminamus troleibusus „Vitovt“, taip pat restauruojant senas mūsų pilis. Krėvoje nužudytam Kęstučiui, kuriam priskirtos baltarusiškos šaknys, čia pastatytas didžiulis paminklas. Tačiau dėl Baltarusijoje išplitusio litvinizmo jie bando savintis viską, iki pat Mindaugo Lietuvos“, – pridūrė pašnekovas.

A.Butkevičius sutiko, kad Lietuvos valdžia padarė klaidą, lengvabūdiškai įsileisdama į šalį tiek daug baltarusių. „Mes padarėme klaidą nevaldydami šito proceso. Kai visa tai prasidėjo, kalbėjausi su VSD žmonėmis, jiems labai aiškiai įvardijau problemos esmę, pabrėždamas, kad ignoravimu jos neišspręsi. Tačiau visa ta nemenka jaunų baltarusių vyrų ir moterų, atvykusių į Lietuvą, komanda buvo palikta savieigai. Ji buvo palikta Rusijos įtakoms. Jokia institucija nepadėjo jiems adaptuotis, sutikslinti savo pažiūras su tuo, kaip ir kuo gyvena Lietuva. Žodžiu, šiandien turime situaciją, panašią į tą, kai europiečiai bandė integruoti arabus. O šie atkerta: mes ne Europos arabai, o arabai Europoje! Perfrazavus šią frazę, mes dabar turime ne Lietuvos baltarusius, o baltarusius Lietuvoje. Ir jie save suvokia kaip tam tikrą eksklavą, kuris gali veikti remiantis kažkokiais sektantiškos jų sąmonės dalykais. Tuo labiau kad jie, kaip ir bet kurie imigrantai, įsivaizduoja, kad jais visais turi būti rūpinamasi, kad jie patys savaime turi kažkokią išskirtinę vertę. Ir jeigu jiems viso to neduodama, tai jie labai įsižeidžia. Žinoma, į tai buvo galima žiūrėti kaip į vaikiškumą, kol tas vaikiškumas nepradėjo ant savęs paišytis lietuviškos istorijos simbolių“, – sakė A.Butkevičius.

Ar litvinizmo ideologija nepavers dalies į Lietuvą persikėlusių baltarusių savotiška penktąja kolona? Signataro manymu – taip, jeigu nebus dirbama, kad taip neatsitiktų. „O jau ir dabar yra labai stipriai pavėluota. Lietuvos saugumiečiai ieškojo priekabių prie saviškių: koks blogas Zigmas Vaišvila ar aš, bet nedirbo tiesioginio savo darbo. Ir dabar matome šitų miegančių gražuolių veiklos rezultatą. Man jie aiškino, kad įstatyme neįrašyta, kad jie turi tą daryti. Bet juk ne viskas turi būti įrašyta, yra dalykų, kuriuos jie turi daryti vien todėl, kad vykdo Tėvynės sargo pareigą. Patriotizmo irgi neįrašysi į įstatymą. Jis arba yra, arba ne. Deja, pas žmones, kurie šiandien yra valdžioje, patriotizmo nerasi nė su žiburiu“, – pabrėžė signataras.

Žaidimas istorija – pavojingas

Darius Kuolys, kultūros istorikas, Vilniaus universiteto docentas, politinės partijos „Lietuvos sąrašas“ pirmininkas, sakė manantis, kad atitinkamos Lietuvos tarnybos turbūt pasvėrė visas rizikas, kurios gali kilti įsileidus keliasdešimt tūkstančių Baltarusijos piliečių. „Kita vertus, baltarusių žmonėms, kurie neturi galimybių dirbti ir kurti A.Lukašenkos režimo valdomoje tėvynėje, suteikti prieglobstį yra kilnu ir reikalinga. Klausimas iš tikrųjų kyla dėl tos brolių baltarusių kartos orientacijos. Ar ji vakarietiška, civilizuota, ar dalis tų žmonių vis dėlto yra indoktrinuoti paties režimo, neįveikę tam tikrų imperinių prietarų? Tai šiuo atveju yra mūsų valstybės, mūsų prezidento, mūsų užsienio reikalų ministro, mūsų politikų atsakomybės reikalas“, – sakė pašnekovas.

D.Kuolys nusistebėjo istoriko A.Bumblausko išsakyta mintimi apie kilusį poreikį iš naujo mokytis Lietuvos istorijos. „Na, nežinau, aš mokiausi istorijos iš savo profesorių, iš savo dėstytojų, garsių Vilniaus universiteto žmonių. Taip pat skaičiau Edvardo Gudavičiaus knygas, pats tyrinėjau. Man keistokai skamba tas raginimas nuryti litvinizmo piliulę, nes etnonimo, tautos vardo savinimasis nėra civilizuotas veiksmas. Paprastai tautos vardas yra pasiimamas tada, kai tauta būna pavergta arba sunaikinta. Šitaip vokiečiai yra pasielgę su prūsų vardu. Kai pavergė prūsus, pasivadino Prūsija, o kai išnaikino juos, tapo ir vieninteliais prūsais. Mes dar kol kas gyvi. Litvinų vardas yra lenkiškai skambantis lietuvių vardas. Tai šiuo atveju tautovardžio perdavimas, paskolinimas ar padovanojimas nėra save gerbiančios bendruomenės veiksmas“, – pabrėžė D.Kuolys.

Jo teigimu, turime gerbti brolius baltarusius ir matyti tikrovę, kokia ji yra, taip pat ir senosios Lietuvos. „Baltarusių protėviai rusėnai aktyviai dalyvavo Lietuvos valstybės gyvenime, kūrė rusėniškąją kultūrą. Tą kultūrą šiandien reikia tyrinėti, pažinti. Lietuvoje yra tikrai garsių mokslininkų, kurie tyrinėja rusėniškąją kultūrą. Bet pasakyti, kad LDK buvo rusėnų valstybė, kurie tik vadinosi litvinais, kaip dabar teigiama Baltarusijos režimo aprobuotuose istorijos vadovėliuose, mes negalime, nes tai būtų istorijos iškraipymas. Ant melo pamatų negalima kurti civilizuotų santykių. Lygiai taip pat Putino aplinkos intelektualai kalbėjo, kad ukrainiečių tautos nėra. Tie istoriniai prasimanymai arba žaidimas istorija yra labai pavojingas dalykas. Juo labiau turime norėti, kad broliai baltarusiai eitų į Vakarų struktūras, ateityje, kai išsivaduos, įstotų į Europos Sąjungą ir NATO, bet be agresyvios imperinės savimonės. Kurią dabar, atrodo, mėgina skatinti A.Lukašenkos režimas, teigiantis, kad LDK buvo tik slaviška valstybė“, – pridūrė pašnekovas.

D.Kuolio teigimu, jeigu Baltarusija tikrai bus demokratinė šalis, iš tikrųjų laisva ir civilizuota, litvinizmo problemos nebeliks. „Laisvos šalies žmonės siekia tiesos, taip pat ir istorinės. Ir jie niekada nesisavins svetimo tautovardžio. Bet jeigu baltarusiai mėgins ieškoti tam tikro imperinio kelio, tai tada turėsime rimtų problemų. O dabar, man atrodo, yra visko. Ir dėl to dabar su broliais baltarusiais, su jų demokratinėmis jėgomis, intelektualais, reikia siekti dialogo, o ne kurti minų lauką“, – apibendrino pašnekovas.