Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Vis daugiau mokinių mokykloje jaučiasi nelaimingi

Jau ir moksleiviai garsiai kalba apie tai, kad pirmiausia mokyklose reikia mokyti emocinio raštingumo

Džestina BORODINAITĖ

Pasaulį krečiant permainoms, Lietuvos ir Kėdainių rajono mokyklos jį taip pat pasitinka nerimastingai ir kone su vienintele mintimi – reikia prisitaikyti prie nesibaigiančių pokyčių. Mokytojai aiškiai suvokia, kad mokiniams turi perduoti ne tik žinias, kad ugdymas apima kur kas daugiau nei nustatytų mokomųjų programų iškalimą, tik deja, tose mokomosiose programose viso to nėra, tad bet kokių kitų vaikų įgūdžių ugdymas dažniausiai tėra mokytojo savanoriška veikla, dažniausiai net ir neapmokama, reikalaujanti jo žmogiškojo pasiaukojimo. Tuo tarpu patys moksleiviai jau atvirai rėžia – mokyklose pirmiausia turi būti mokoma emocinio raštingumo, visų minkštųjų įgūdžių – viso to, kas žmogui padeda tapti laimingam. Nemokoma svarbiausio – suvokti, kad būti laimingam ar nelaimingam, dažniausiai yra paties žmogaus asmeninis pasirinkimas. O to pasekmė – kasmet vis daugiau mokinių jaučiasi realiai nelaimingi. Ir tai ne iš piršto laužta informacija, o tikrų tikriausi statistiniai duomenys, kuriuos Kėdainiuose prieš pat rugsėjo pirmąją surengtame švietimo darbuotojų forume „Mokykla šiandien: kur link einame?“, pažėrė moksleivių sąjungos prezidentė Karolina Pralgauskytė.

Moksleivė švietimo bendruomenei pasiuntė gluminančią žinią

Į pirmąjį kartą organizuotą tokį forumą susirinkusiems Kėdainių rajono pedagogams ir kitiems švietimo srities darbuotojams bei politikams pranešimą skaičiusi moksleivių atstovė K. Pralgauskytė drąsiai bedė į didžiausias švietimo sistemos spragas.

Akcentuodama psichosocialinės aplinkos mokyklose temą moksleivių sąjungos prezidentė rėmėsi atlikta statistika ir įvairiomis kokybinėmis analizėmis, pasiųsdama gluminančią žinią visai švietimo bendruomenei – mokyklose kasmet vis daugiau mokinių jaučiasi nelaimingi.

„Atsižvelgiant į 2016 ir šių metų pateiktus duomenis, akivaizdu, kad net 13 procentų daugiau moksleivių jaučiasi nelaimingi.

O tai reiškia, jog jiems trūksta saugios, dinamiškos aplinkos, kurioje būtų galima augti, tobulėti ir kalbėtis ne tik apie akademinius pasiekimus, bet ir emocinį raštingumą“, – sakė K. Pralgauskytė.

Mergina įsitikinusi, kad Lietuvos bendrojo lavinimo įstaigose turi būti siekiama ne tik akademinių pasiekimų, bet ir bandoma ugdyti visapusiškai išsilavinusius asmenis, turinčius daug skirtingų minkštųjų kompetencijų.

Švietimiečiams ji priminė, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) yra patvirtinusi Geros mokyklos koncepciją ir vylėsi, kad ji neliks tik popieriuje.

„Geros mokyklos koncepcijoje labai svarbu aktualizuoti saugios ir dinamiškos mokyklos aspektą – kiekvienoje ugdymo įstaigoje besimokantys moksleiviai turi jaustis saugūs ir tobulėti pozityviame mikroklimate.

Žinoma, svarbus ir demokratijos faktorius – ugdymo įstaigose turi veikti mokinių savivaldos, kad moksleivių balsas būtų išgirstas priimant mokykloje svarstomus klausimus ar sprendimus“, – skaitydama pranešimą sakė K. Pralgauskytė.

Mokiniai dažniausiai net nežino, kur pasukti po mokyklos

Pasak moksleivės, ne mažesnė problema mokyklose ir dėl moksleivių profesinio orientavimo.

Profesinio orientavimo paslaugų trūkumas – akivaizdus, nes specialistų, kurie aktyviai šviečia moksleivius bei jaunus žmones, kokį profesinį kelią jiems pasirinkti, neužtenka.

„Švietimo bendruomenė ir pati privalo ieškoti inovatyvių, įdomesnių, patrauklesnių būdų, kaip jauną žmogų informuoti apie profesinio kelio galimybes“, – kalbėjo K. Pralgauskytė.

Turime prisitaikyti

Tuo tarpu šiame forume pranešimą skaičiusi Nacionalinės švietimo agentūros Ugdymo turinio rengimo skyriaus metodininkė Jelizaveta Tumlovskaja iš Vilniaus sakė, kad ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui išgyvenant tam tikrą lūžį, švietimo sistema šias permainas perima itin skaudžiai: „Tačiau turime prisitaikyti, o esamą situaciją priimti tokią, kokia ji yra, ir, žinoma, mokėti gyventi šitoje situacijoje.

Šiuo metu pagrindinis pedagogo lūkestis – ugdyti asmenybę, pasižyminčią drąsa, pasitikėjimu, užsispyrimu visais lygmenimis“.

Specialistė kėlė klausimus dėl brandžios asmenybės bei jos kompetencijų suvokimo.

Esminis dalykas – ne tik perduoti žinias

Tuo tarpu buvusi mūsų kraštietė Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dekanė Vaiva Juškienė, ruošianti būsimuosius mokytojus, specialistus ir socialinius pedagogus bei tuos žmones, kurie padeda susikalbėti su kurčiaisiais ir neprigirdinčiaisiais, akcentavo, kad esminis dalykas švietime nėra vien tik perduoti turimas žinias.

V. Juškienės nuomone, pedagogo profesijoje be galo svarbu pedagogo pasitikėjimas savimi ir, žinoma, savo mokiniais, taip pat buvimas drąsiam ir atviram, nebijojimas klysti, o jei kartais sėkmė ir neaplanko, klaidas priimti kaip galimybę tobulėti.

V. Juškienė pasidalino ir savo asmenine patirtimi, ką jai reiškia būti mokytoja bei atvirai papasakojo apie ne vienerius metus trukusią kelionę, iki kol ji savo svajones pasiekė ir tapo tuo, kuo dabar yra.

„Kelionė, kol pasiekiau savo tikslą, buvo ganėtinai ilga. Pasirinkusi lietuvių kalbos mokslus, savo svajonės siekiau neeiliniu keliu – dirbau su tautinių mažumų vaikais.

Per 20 metų, kuriuos dirbau rusų mokykloje, noras iki šiol skleisti lietuvybės niekur nedingo, kol galiausiai atvedė į tai, kas dabar esu“, – nelepia V. Juškienė.

Pasirinkti lituanistiką, anot V. Juškienės, ją paskatino krašto mokytojai, kurie iki šiol, jos akimis, yra tikintys ir pasitikintys, drąsūs ir galintys padaryti labai daug, kartais net patys to nežinodami.

Pedagogai dirbo grupėse ir sulaukė politikų sveikinimų

Aptarus šiuos klausimus, forumo dalyviai pasiskirstė į septynias darbo grupes drauge su grupių moderatoriais, gvildeno ir aptarė pozityvaus ugdymo aktualias temas.

Rajono politikai taip pat nepraleido progos pasveikinti į vieną krūvą susirinkusios visos rajono švietimo bendruomenės. Kartu jie išklausė ne tik minėtos moksleivės bei mokytojų įvardintas problemas, bet ir sužinojo, kaip einant metams keitėsi rajono švietimo sistema.

Pranešimą apie tai skaitė Kėdainių krašto muziejaus daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė.

Švietimo darbuotojų forumą organizavusi Kėdainių švietimo pagalbos tarnybos vadovė Ingrida Neliupšienė vylėsi, kad rajono pedagogams ši galimybė pabendrauti su nemažą darbo patirtį sukaupusiais specialistais, išgirsti jų įžvalgas, sužinoti atsakymus į rūpimus klausimus, įgyti naujų žinių bei įgūdžių ir padiskutuoti, neabejotinai pravers ugdant jaunąją kartą, palengvins darbą, suteiks aiškumo, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.

„Tikimės, kad Kėdainių švietimo forumas taps nauja tradicija, kuria pradėsime kiekvienus mokslo metus“, – baigdama pokalbį sakė I. Neliupšienė.

Rekomenduojami video