Laisvė keliauti po pasaulį, o ypač – po Europos šalis, atvėrė žymiai didesnes galimybes ir nusikaltėliams, kurie išplėtė savo „veiklos“ plotus. Ne vienas linkęs nusikalsti lietuvis jau išbandė ir kitų šalių įkalinimo įstaigų „patogumus“. Grįžus gimtinėn dar tenka susidurti ir su lietuviškąja Temide – mat neretai nusikaltimas pradedamas Lietuvoje, o nukentėjusieji – jų tėvynainiai.

Klaipėdos apygardos teisme viena po kitos išnagrinėtos dvi prekybos žmonėmis bylos, kuriose kaltino patyręs Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas. „Paskutiniu metu žymiai padaugėjo ikiteisminių tyrimų dėl apgaule išvežtų į užsienį mūsų tautiečių, kurie kitose šalyse buvo verčiami elgetauti, vogti ar daryti kitokius nusikaltimus, – šių eilučių autorei yra sakęs prokuroras. – Nemažai tokių bylų jau pasiekė teismus.“ Ir štai pagaliau skelbiami apkaltinamieji nuosprendžiai.

Kaip taisyklė, prekeiviai žmonėmis dažniausiai veikia labai aiškiai pasiskirstę vaidmenimis. Verbuoja aukas, ieško patiklių asmenų, turinčių raidos ir intelekto sutrikimų, pasižyminčių nebrandumu ar naivumu, įklimpusių į skolas, esančių sunkioje materialinėje padėtyje, – tokių, kuriems pradingus niekam neskaudės galvos.

Dar viena tokiems nusikaltėliams būdinga detalė: pakliuvę į teisėsaugos rankas, jie visi kaip vienas vaidina „padorius ir atjaučiančius draugus“, esą norėjusius tik gero į jų nagus pakliuvusiems nukentėjusiesiems – padėti užsidirbti pinigų. Žinoma, legaliai. Ir nė už ką tokie neišduoda savo bendrų – šie paprastai būna „tik kartą matyti“, „kalbėta su jais tik telefonu“ ir galiausiai, pažadėję jų atvežtiesiems darbą, „staiga“ pradingę...

„Statybininkų brigada“

Savo kaltės nepripažino ir druskininkietis Laimonas Vaškevičius (32 m. 3 kartus teistas Lietuvoje: už suklastoto dokumento panaudojimą, šaukimo į privalomąją karo tarnybą vengimą bei narkotikų platinimą, o už vagystes dar baustas ir Vokietijoje, Norvegijoje bei Prancūzijoje), kuris su savo bendrininkais 2014 metų ankstyvą pavasarį išvežė keletą jaunuolių vogti į Prancūziją.

Teisme L.Vaškevičius tikino turėjęs pažįstamą Prancūzijoje, kuris paprašė surinkti Lietuvoje statybininkų brigadą. Esą nusprendusius vykti perspėjo, kad dėl įdarbinimo atsakomybės jis, t.y. L. Vaškevičius neprisiimąs, – jei nepavyks, teks suktis, kaip kas išmano.

Kai su dviem jaunuoliais – klaipėdiečiu ir Ignalinos rajono gyventoju (pavadinkime juos Mariumi ir Dovydu) – nuvažiavo į Prancūziją, neva bandęs skambinti darbą žadėjusiam žmogui. Tačiau jo telefonas, girdi, buvęs išjungtas. L. Vaškevičius tvirtino žmogaus pavardės nežino, o telefono numerį pametė. Kito darbo susirasti nepavyko, todėl kelias dienas nakvoję automobilyje ir Prancūzijos paplūdimiuose. Kai baigėsi pinigai, visi ėjo vogti.

Vogė viską

Tačiau nukentėjęs Marius papasakojo kiek kitokią istoriją. Vaikinas sakė, jog su L. Vaškevičiumi susipažino per savo klasioką V., kuris susisiekęs su kažkokiais pažįstamais pasakė, kad šie galėtų Marių įdarbinti užsienyje, tik nepasakė, kokį darbą reikės dirbti.

„Privalėjau pats nuvykti į Druskininkų autobusų stotį ir laukti, kol manęs atvažiuos paimti mėlynas autobusiukas, – ikiteisminio tyrimo metu pasakojo vaikinas. – Autobusiuką vairavo kažkoks vyras, šalia sėdėjo L. Vaškevičius. Pirmą naktį užsienyje miegojome „Formulė 1“ viešbutyje, kokioje valstybėje, nežinau. Rytą, apie 10 valandą, nuvežė iki parduotuvės ir liepė eiti pavogti dešros, alkoholio. Vogti ėjome dviese. Ėmėme negendančius maisto produktus, dėjomės už striukių ir parnešėme į autobusiuką. Tada nuvežė į kitą parduotuvę – vogti alkoholio. Vogti dažniausiai eidavome dviese. Miegodavome skirtinguose viešbučiuose. Dažnai pasinaudodavome svetimu pasu, vėliau po vieną išeidavome, kad nekiltų įtarimo ir išvažiuodavome už viešbutį nesumokėję. Vogdavome sportinę aprangą, „Versace“ rūbus, sportinę avalynę. Laimonas su Dovydu nueidavo pirmi, nukarpydavo apsaugas, po to eidavau aš, įsidėdavau rūbus į kuprinę ar užsikišdavau už juosmens ir išnešdavau iš parduotuvės. Viską atiduodavau Laimonui ir vairuotojui, kurie vadovavo vagystėms. Jie tuos vogtus drabužius dėdavo į maišus, tačiau, kur tie maišai vėliau dingdavo, nežinau. Už vagiliavimą pinigų nemokėdavo, duodavo kelis centus, kad eidami pro kasas galėtume susimokėti už buteliuką gėrimo.

Užsienyje buvau tris mėnesius. Teko vogti ne tik rūbus, maisto produktus, bet ir parfumeriją.

Kartą su vogtais kvepalais mane pagavo apsauga, iškvietė policiją. Policijoje išbuvau iki vakaro. Po sulaikymo pasakiau Laimonui, kad daugiau nevogsiu, tačiau jis ėmė grasinti ir smarkiai apdaužė. Visus mušdavo ir visi bijodavome. Nežinojome, kokiose valstybėse ir kokiose miestuose esame,  nemokėjome kalbos, turėjome telefoną, bet savo šeimos nariams paskambinti negalėjome, nes neturėjome kortelės“.

Kai policija Marių sulaikė eilinį kartą, pas Laimoną vaikinas nutarė nebegrįžti. Neturėdamas pinigų nutarė eiti pėsčiomis, bandė stabdyti pakeleivingas mašinas, tačiau nė viena nestojo. Pamatęs ant suolelio sėdinčią moterį, paprašė telefono ir per „Google“ vertėją susikalbėjo su ja. Pasakė, kad neturi nei kur eiti, nei kur miegoti. Moteris priėmė Marių pernakvoti, leido išsimaudyti, paskambinti dėdei, kuris pagelbėjo grįžti į Lietuvą.

Bandė pabėgti

Panašiai tyrėjams pasakojo ir kitas nukentėjėlis Dovydas. Vaikinas prisiminė, kaip visi būsimieji „darbininkai“ buvo nuvežti į kažkokį namą, kurio šeimininkas atrodė tarsi prasigėręs. „Visi gėrėme alkoholinius gėrimus. Išgertuvių metu, naktį, kalbos man sukėlė įtarimų, kad važiuoju į neaiškią vietą, tad išėjau namo, – per ikiteisminį tyrimą pasakojo Dovydas. – Mane pasivijo du vyrai, kurie ėmė mušti teleskopine lazda per rankas ir kojas, įgrūdo į „pasatą“, parvežė į tą patį namą ir užrakino kambaryje. Apie 4 valandą išlipau pro langą – ketinau pabėgti ir grįžti į namus. Išėjau į kelią Druskininkai-Vilnius, bandžiau stabdyti pravažiuojančius automobilius, bet niekas nestojo, nes buvau purvinas ir sužalotas, suplėšyta striuke. Vėl privažiavo tas pats „pasatas“. Automobilį vairavo  apie 38-40 metų amžiaus stambaus kūno sudėjimo nepažįstamas vyriškis, kuris buvo visų nusikaltimų organizatorius. Šalia jo automobilyje sėdėjo L. Vaškevičiaus bendras Laurynas Navarskas Jis liepė man sėsti į automobilį – girdi, nuveš išsimaudyti. Įkalbėtas įsėdau, nes buvau pavargęs, neturėjau išeities“.

Vėliau, kaip ir kiti vergai, Dovydas atsidūrė Vokietijoje. Vogė iš parduotuvių viską, ką liepdavo L. Navarskas. Pasak vaikino, visi buvo išsigandę, sakė, kad neis vogti. Tuomet visiems buvo pagrasinta, kad bus sumušti, sulaužyti kaulai. „Jie mums sakė, kad galime ką norim daryti – nors prie kasų venas pjaustytis, bet prekes vogti privalėsime“, – šiurpą keliančiais prisiminimais dalijosi Dovydas.

Grasinimai ir smurtas

Visi „vagišiai“ buvo vežiojami nuo parduotuvės prie parduotuvės, iš kurių turėdavo gvelbti prekes. Per vieną dieną, pasak Dovydo, apšvarindavo 5-6 parduotuves. Vėliau buvo nuvežti į Kolmaro miestą Prancūzijoje. Ten visus vėl vertė eiti vogti į parduotuves, atsisakius, gąsdino, grasino, kad jeigu neis vogti, pėsčiomis 3000 kilometrų į namus kulniuos šlubuodami, nes bus sumušti.

„Likus dviem dienoms iki sulaikymo Prancūzijoje, pasakiau, kad daugiau vogti neisiu, kad noriu namo. Ten buvę Laimono bendrai ėmė mane mušti ir spardyti, o vienas net šakute dūrė į petį, – vergiškas akimirkas prisiminė Dovydas. – Nebesipriešinau. Kitą dieną iš ,,Lidl“ parduotuvės  pavogiau parfumerijos už 1600 eurų – mane sulaikė apsaugos darbuotojai ir perdavė policijai. Dėl šio nusikaltimo teismas man skyrė 3 mėnesių laisvės atėmimą. Atlikęs bausmę, paskambinau vogti vertusiems vyrams, nes neturėjau, kur eiti. Jie ir vėl pasiūlė vogti, jei noriu namo grįžti su pinigais. Sutikau, bet laukiau progos, kada galėsiu pabėgti. Per šventę Kanuose pasinaudojau, kad aplink daug žmonių, ir pabėgau“.

Vaikinas tiek buvo įbaugintas, kad teisme aiškino, jog dėl to, kad buvo išvežtas dirbti į užsienį ir verčiamas daryti nusikalstamas veikas, niekam pretenzijų neturi, nenori būti pripažintas nukentėjusiuoju, nenori turėti jokių reikalų su tais asmenimis.

Teismas įvertino surinktus faktus ir nukentėjusiųjų parodymus ir nors L. Vaškevičius kaltu neprisipažino, už prekybą žmonėmis skyrė jam 5 su puse metų laisvės atėmimo bausmę. Jis taip pat turės sumokėti nukentėjusiajam Mariui 3000 eurų neturtinės žalos. Antrojo kaltinamojo – L. Navarsko byla išskirta – mat vyras pasislėpė užsienyje, buvo paskelbta jo paieška. Šiuo metu L. Navarskas jau surastas ir pasodintas į tardymo izoliatorių. Jo byla artimiausiu metu bus perduota į teismą.

Parvaryti automobilį

O štai šilutiškiui Lukui T., pakliuvusiam į prekeivių rankas, teko kitokia užduotis. Vaikinas buvo įbaugintas ir prievarta išvežtas į Vokietiją, kur turėjo nuomoti automobilius, kuriuos nusikaltėliai iš Tauragės: Aironas Katavičius (22 m., teistas), Gytis Sabutis (22 m., teistas) ir Darius Špiegys (40 m.) buvo sumanę pagrobti ir parvairuoti į Lietuvą.

Su A. Katavičiumi Lukas T. susipažino Anglijoje. Aironas puikiai žinojo, kad vaikinas lengvai pažeidžiamas, kad Luką galima psichologiškai „prispausti“ ir šis darys viską, ką tik lieps. Todėl ir gimė mintis darant nusikaltimą pasinaudoti Luku T.

Kai pastarasis grįžo į Lietuvą, A. Katavičius Luką T. susirado per socialinį tinklą ir pasiūlė susitikti. Nieko bloga neįtardamas vaikinas atėjo į susitikimą. Tuomet A. Katavičius pasiūlė užsidirbti, tik, girdi, reikia pasidaryti dokumentines nuotraukas, nuvažiuoti į Vokietiją ir parvaryti aikštelėje stovintį automobilį. Vėliau Lukas sakė, jog net neįtaręs, kad teks daryti kažką nusikalstamo. Juolab, kad ir A. Katavičius tvirtino, jog darbas būsiąs legalus. Be to, vyliojo ir nemažais pinigais, sumokėjo už nuotraukas. „Tuo metu mokiausi, negalėjau legaliai dirbti, todėl sutikau“, – sakė Lukas T.

Įspėjo policiją

Tačiau vaikinas greitai atsitokėjo, įtaręs, kad gali tekti „dirbti kažką nešvaraus“, nes pasiūlyta pinigų suma buvo gana didelė. Tik atsisakyti dalyvauti jau užsuktame „žaidime“ vaikinui nepavyko. Atvažiavęs pas Luką T. į namus ir išgirdęs, jog šis nebenori važiuoti į Vokietiją, A. Katavičius pareiškė, kad jokių atsisakymų negali būti, nes dokumentai jau padaryti. Girdi, „daugelis žmonių sukišę pinigus ir jis liksiąs skolingas didžiulę sumą“. „Bijojau pasakyti „ne“, nes sykį jau buvau pagrobtas iš mokyklos, primuštas, byla dar nebuvo baigta“, – aiškino Lukas T.

Išvažiuodamas A. Katauskas liepė vaikinui ruoštis kelionėn ir sakė greitai su juo susisieksiąs.

Nors ir smarkiai įbaugintas Lukas apie galima išvežimą pranešė kriminalistams. Deja, kol pareigūnai aiškinosi, kas turėtų imtis veiksmų galimam nusikaltimui užkardyti, vaikinas buvo išvežtas.

Tiesa, prieš išvažiuodamas Lukas T. dar spėjo parašyti laiškelį namiškiams, kuriame įspėjo, kad jei jam kas nors nutiktų ir jis negrįžtų, dėl to kaltas A. Katavičius.

Ėmė gąsdinti

„Susitikome Šilutėje prie parduotuvės. Trys vyrai atvažiavo senu „golfu“, ant kurio šono buvo priklijuotas „Joker“ ženklas, – pasakojo teisme Lukas T. – Vienas vyras prisistatė Romu – dabar jau žinau, tai buvo G. Sabutis, kitas – Dariumi. Kai įsėdau į automobilį trijulė pareiškė, jog viską paaiškins, kai išvažiuosime iš Lietuvos. Stengiausi būti pasitempęs, nepalūžti, apsimečiau, kad nebijau. Prieš sieną su Lenkija kažkuris iš jų padavė į popierių suvyniotus kažkokius dokumentus, liepė juos į klyną įsikišti, po apatiniais, kad nerastų, jei kas sustabdytų. Dokumentai buvo D. T. vardu. Pranešė, kad į kreditinę kortelę yra pervesti pinigai. Iš pradžių buvo draugiški, o paskui pradėjo pasakoti istorijas, kad psichologiškai mane palaužtų, sakė, kad pažįsta tokius, kurie vos ne nužudo, narkomanus su peiliais, nesveikų visokių, klausė, ar norėčiau, kad užpultų, ir pan“.

Nesukėlė pasitikėjimo

Kai vyrai atsidūrė Vokietijoje, Lukui buvo duotas nurodymas išsinuomoti automobilį. Vaikinas buvo stilingai aprengtas, užsegtas brangus laikrodis, sušukuotas ir iškvėpintas – mat privalėjo vaidinti turtingų tėvų vaiką, nesinervinti ir šypsotis. Taip pat „turtuolis“ gavo svetimus dokumentus ir turėjo išmokti legendą apie save: neva darbo reikalais norintis nuvažiuoti į Olandiją. Buvo įspėtas, jog privalo nuomotis kuo brangesnį automobilį, kainuojantį mažiausiai 100 000 eurų. Labiausiai būtų tikę „Mercedes“ markė.

Deja, automobilių nuomos punktų darbuotojams Lukas pasitikėjimo nesukėlė – vaikinas vis grįždavo tuščiomis. Tiesa, kartą buvo pavykę išsinuomoti mašiną, tačiau neturintis teisių ir nemokantis vairuoti Lukas net nesugebėjo užvesti automobilio. O tuo metu kažkam iš nuomuotojų kilo įtarimai dėl dokumentų, tad liepė vaikinui automobilį grąžinti.

Kai po daugybės kartų automobilio taip ir nepavyko išsinuomoti, vyrai nusprendė grįžti į Lietuvą, iš naujo sutvarkyti dokumentus, o tuomet važiuoti į Ispaniją ar Norvegiją. Žinoma, kartu su Luku. Vaikinas sakė su viskuo sutikęs, nes bijojęs, kad šeimai neatsitiktų kas nors bloga.

Grįžę į Lietuvą vyrai sustojo Jurbarke, prie „Maxima“ parduotuvės ir pasiuntė Luką prie bankomato, kad šis paimtų visus pinigus, kurie pervesti į banko kortelę. Kad niekas Luko nepažintų, G. Sabutis liepė jam užsidėti akinius, gobtuvą, paslėpti visą veidą.

Nė vienas neprisipažino

Teisme A. Katavičius kaltu neprisipažino ir tvirtino, jog jis radęs skelbimą apie darbą Magdeburgo mieste, Vokietijoje. Lukas irgi ketino įsidarbinti, nes prašė nuvežti į Berlyną. Abu suplanavo kelionę, ieškojo, kas galėtų juos nuvežti. Mieste susitiko G. Sabutį, kuriam pasiguodė, kad yra darbo pasiūlymas, bet neturi su kuo nuvažiuoti. Gytis užsiminė, kad jo dėdė važiuoja į Lenkiją apsipirkti ir gali paimti pakeleivius. Kokiu tikslu važiavo G. Sabutis, A. Katavičius tikino, nežinojęs. Jokių automobilių nuomoti neketino, jokių dokumentų Lukui nedavė ir apskritai nesupranta, kuo yra kaltinamas.

Sabutis taip pat vaidino nieko nežinąs: girdi, Aironas su draugu norėję išvažiuoti dirbti, o jo dėdė D. Špiegys kaip tik ruošėsi važiuoti į Lenkiją – jam ką tik buvo gimęs vaikas, tad Darius ketinęs pigiau įsigyti sauskelnių bei drabužių.

Panašiai porino ir D. Špiegys. Girdi, jis dirbo pas ūkininką, kartais nuvažiuodavo į Lenkiją apsipirkti. Kartą sūnėnas paprašė pavežti du žmones. Jis sutiko, nes pakeleiviai sumokėjo už kurą 300 zlotų. Na, Berlyne tuos nepažįstamus vaikinus buvo nuvežęs į kelias vietas, bet jokių pokalbių apie automobilių nuomą negirdėjęs ir iš viso su tais vaikinukais nebendravęs.

Išklausęs visų kaltinamųjų ir nukentėjusiojo parodymus bei išnagrinėjęs visus surinktus duomenis, Klaipėdos apygardos teismo teisėjas Remigijus Preikšaitis – A. Katavičių, G. Sabutį bei D. Špiegį pripažino kaltais dėl prekybos žmonėmis (LR BK 147 str. 1 d.) ir visiems trims skyrė po 4 metus laisvės atėmimo.

Lukui T. iš trijulės priteisti 5000 eurų solidariai padarytai neturtinei žalai atlyginti.

TIK FAKTAI:

Pernai kovo 1-ąją Lukas T. buvo papuolęs į pagrobėjų rankas. Šilutės miestelio vietinės reikšmės „karaliukas“, teisėsaugai žinomas Oskaras Lomsargis (27 m.) bei jo bendras Raimondas Vaitiekus (26 m.) vienoje mokykloje besimokantį Luką vidury baltos dienos įsitempė į automobilį, kai šis ėjo iš Klaipėdos pirminės sveikatos priežiūros centro Taikos prospekte.

Mašinos salone jaunuolis gavo smūgį į galvą, buvo nuvežtas į mokyklos bendrabutį, kuriame gyveno. O. Lomsargis iš vaikino kambario susirinko tai, kas jam patikę: kompiuterį, kvepalus, kitus asmeninius daiktus.

Pagrobtas vaikinas, nutaikęs momentą, apie savo pagrobimą ir smurtą sugebėjo pranešti Bendrajam pagalbos centrui. Apie nusikaltimą buvo informuotos visos policijos pajėgos. Lukas nurodė automobilio markę ir vieno įtariamųjų duomenis. Maždaug po 4 valandų nukentėjęs vaikinas buvo surastas Šilutėje, O. Lomsargio bute. Čia įkalintas Lukas buvo sumuštas, iš jo atimta striukė, kelnės ir batai, kiti asmeniniai daiktai.

Ikiteisminio tyrimo duomenimis, O. Lomsargis vertė vaikiną sumokėti daugiau nei 1300 eurų neva už anksčiau kilusias problemas su policija. O. Lomsargio liepiamas Lukas kompiuterį užstatė lombarde Šilutėje, gavęs 100 eurų atidavė juos savo pagrobėjui.

Nukentėjusiojo teigimu, nemalonumai prasidėjo tuomet, kai O. Lomsargis su draugais apiplėšė Luko motinos parduotuvę, o kaltę bandė suversti jam. Moteris parašė pareiškimą policijai. Tuomet O. Lomsargis pareiškė, jog Lukas jam skolingas 3000 erų, nes dėl jo kaltės patekęs į teismą.

Teisme vaikinas tikino, kad iki šiol negali ramiai išeiti iš namų – jo tykoja Oskaro draugai, kurie nuolat jį muša. „Oskaras yra pasakęs, kad pripratins prie heroino ir tapsiu priklausomas“, – teisme guodėsi šilutiškis.

Pernai rugsėjo pabaigoje O. Lomsargiui buvo skirta 2 metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Jo bendras R. Vaitiekus išvengė baudžiamosios atsakomybės, nes ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių kaltę. Nuosprendis buvo apskųstas Klaipėdos apygardos teismui. Šis teismas dėl neteisėto laisvės atėmimo O. Lomsargį išteisino, o 2,5 metų už plėšimą paskirtą bausmę atidėjo 2 metams.

Motina, gelbėdama sūnų nuo smurtautojų, buvo jį išsiuntusi į Angliją. Tačiau ir čia vaikinas nerado ramybės, o grįžęs į gimtinę pakliuvo į prekeivių žmonėmis rankas.

Aurelija ŽUTAUTIENĖ