Nejau už Lietuvos politikų kalbų apie alternatyvius valstybės gynimo planus tūno naujas planas A – atominė bomba?

Žiūrėjimas į skėtį

Kai prie apeiginės politinės sutartinės „Rusai puls!“ prisijungė antrasis balsas – „NATO gins!“, klausytojams net akyse prašviesėjo. Ne veltui sakoma, kad daina sielą gydo. Tačiau netikėtai įstojęs trečiasis balsas („NATO grius!“) vėl sustiprino šaižų disonansinį sąskambį, grąžino netikrumą dėl ateities, kuri, tiesą pasakius, ir anksčiau atrodė įtartinai. Jau kone 40 metų skambančios politinės giesmės „Rusai puls!“ diapazonas visgi labai jau siauras, o kartu su „NATO gins!“ atsiradusi polifonija ėmė dar labiau jaukti protą. Klausytojas tarsi verčiamas apsispręsti, kuriam balsui turėtų pritarti – pirmajam ar antrajam. Sveikas protas vis dvejoja. Jei NATO, kaip sako televizorius, yra stipriausias žmonijos istorijoje karinis aljansas, tai ko rusams jį pulti? Aišku, harmonijos įneštų trečiasis balsas – „Nei rusai puls, nei NATO gins!“, tačiau sulig politikų ir apžvalgininkų vokaliniu įstojimu – „NATO grius!“ – vėl viskas apsivertė aukštyn kojom.

O kai daugiabalsėje dainoje nebelieka sutarimo, ir dar tuo metu, kai politinė sutartinė artėja prie finalinio ūktelėjo, reiškiančio dainos pabaigą, išgelbėti gali nebent tinkamas priedainis. Lyg tyčia būtent šiomis dienomis jis ir buvo sukurtas: „Prancūzai padės!“ Krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas TV3 televizijos žurnalistams užsiminė, kad šiuo metu vyksta techninės derybos su Prancūzija dėl galimybės mus priglausti po šios šalies branduoliniu skėčiu. Jei, neduok Dieve, Amerika pasitrauktų iš NATO, geopolitikoje lyjant ir žaibuojant neliktume šlapi basi: branduolinį Rusijos atgrasymą perimtų Prancūzija. Jos branduolinis skėtis, tiesa, ne toks didelis ir įspūdingas, kaip Amerikos, bet vis geriau, negu nieko. Nors Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, eižėjant transatlantinių santykių tiltui iškėlęs iniciatyvą plėsti Prancūzijos branduolinį skėtį Europoje, kalba tik apie Vokietiją, Nyderlandus, Belgiją, Graikiją, Švediją, Daniją ir kažkodėl apie branduolinių valstybių klubui priklausančią Didžiąją Britaniją, galbūt vietos po juo atsirastų ir Lietuvai? Juk esame nedideli, nesunkūs, jei kas, gal po prancūzišku skėčiu atsidūrę lenkai mus ant pečių priimtų?

Regis, tokia idėja kuo toliau, tuo labiau turėtų patikti mūsų politiniam elitui, su aistringo fetišisto užsidegimu pirmiausia stiprinančiam valstybės gynybą naujais poligonais. Tai kas, kad jos oro erdvė atvira priešo dronams: jie palauks, kol bus iškirsta sengirė, nusausintos pelkės, paruoštas plynas laukas pratyboms. Juk naujoji E.Macrono iniciatyva atveria kvapą gniaužiančias galimybes: ko skubėti su ta oro gynyba, jei būsime priimti po Prancūzijos branduoliniu skėčiu? Jei turėsime atominę bombą, nors ir skolintą? Tegul tik pabando priešai Lietuvą pulti – Macronas jiems tokių atominių grybų dribtelės vargo vakarienei, kad šaukšto nebenulaikys...

Prabilo apie namų darbus

Nauja politinė pasaka įgyja visai tikroviškų bruožų: branduolinio atgrasymo skėtį Prancūzija virš Lietuvos esą galėtų išskleisti atsiuntusi į Zoknius eskadrilę „Rafale“ naikintuvų, apginkluotų ASMP-A tipo sparnuotosiomis vidutinio nuotolio raketomis „oras-žemė“ su TN81 termobranduoliniais užtaisais. Tokių užtaisų galia siekia iki 300 kilotonų – 20 kartų daugiau už 1945 m. ant Hirosimos numestos atominės bombos galią. Kadangi „Rafale“ naikintuvai jau dabar budi Zokniuose, vykdydami NATO oro policijos misiją, politikų kalbos apie Lietuvos laukiančius namų darbus skamba gana įtikinamai.

„Mums svarbiausia dabar padaryti visus reikiamus namų darbus taip, kad galėtume vienokia ar kitokia forma dalyvauti ir neturėtume dirbtinų ribojimų“, – TV3 žurnalistui aiškino ministras R.Kaunas. O tie namų darbai visai nemaži: tektų keisti Konstituciją, nes jos 137 straipsnis draudžia Lietuvoje laikyti masinio naikinimo ginklus. Tam reikėtų ne mažiau nei 94 Seimo narių pritarimo.

Kita vertus, jei už Lietuvą saugosiantį Kapčiamiesčio poligoną nubalsavo 105 Seimo nariai, atrodytų keistoka, jei už galimybę saugoti ją dar ir Prancūzijos branduoliniais ginklais balsuotų mažiau. Tokiam namų darbui jau dabar pritaria, pavyzdžiui, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Laurynas Kasčiūnas. „Aišku, mes dar nesikalbėjome apie tai frakcijoje, bet aš neabejoju, kad visi frakcijos nariai supranta <...>, nes esame partija, kuri supranta Lietuvos gynybos poreikius, mąstome valstybiškai, tikrai esame pasirengę eiti šituo procesu ir, jeigu reikės, palaikyti Konstitucijos keitimą“, – sakė L.Kasčiūnas TV3 žurnalistui.

Dar daugiau: panašu, kad pernelyg stengtis net nereikės. Tas pats Konstitucijos 137 straipsnis nurodo, kad Lietuvoje negali būti ir užsienio valstybių karinių bazių. Kadangi tai šiek tiek kertasi su tikrove Rukloje bei Rūdninkų ir Pabradės poligonuose, visai tikėtina, kad net nereikės nieko keisti – namų darbai bus užskaityti automatiškai. Juk ir pats Konstitucinis Teismas dėl galimo 137 Konstitucijos straipsnio pažeidimo lig šiol nieko blogo nepasakė. Tai kodėl dabar staiga turėtų praregėti?

Susisiekiantys indai

Ar kalbos apie Prancūzijos branduolinį skėtį virš Lietuvos kartais netapo už valstybės gynybą atsakingų politikų figos lapeliu, kuriuo bandoma pridengti gėdą dėl vis dar kiauros oro erdvės gynybos, nors karas Ukrainoje vyksta jau penkti metai? Nors jau daugiau nei 20 metų esame NATO nariai? O gal tai bandymas viešaisiais ryšiais raminti visuomenę dėl galimo Amerikos pasitraukimo iš NATO, vienas iš premjerės Ingos Ruginienės minėtų alternatyvių Lietuvos gynimo planų – gal B, gal C, o gal D? Atseit, jei amerikiečiai patrauks savo branduolinį skydą nuo Europos, tai liks prancūzai? Jei taip, kiek tai realu, turint mintyje, kad prezidento E.Macrono kadencija pasibaigs jau po metų, o ir jį patį vis reikėdavo tramdyti dėl nesuvaldomo noro skambinėti Vladimirui Putinui? Ar pavyks viena ranka tvirtai laikyti virš Europos išskleistą branduolinį skėtį, o kita rinkti Rusijos prezidento telefono numerį?

„Tai, kad Prancūzija siūlo savo branduolinį skėtį – kilnu ir teisinga. Aišku, šis skėtis dydžio prasme nėra toks, kokį turi Jungtinės Amerikos Valstijos, bet vis tiek – net jei branduolinių ginklų turima nedaug, jie suteikia rimtą atgrasymą“, – tvirtino atsargos pulkininkas Vaidotas Malinionis, Gynybos paramos fondo vadovas.

Jis sakė negalįs komentuoti nei gynybos plano B, nei C, nes nežino, ką turėjo galvoje apie juos kalbėjusi premjerė I.Ruginienė. Jo teigimu, reikėtų žinoti daugiau detalių ir apie E.Macrono pasiūlytą branduolinio skėčio išplėtimo į kitas Europos šalis doktriną, taip pat ir techninių. „Būtų įdomu sužinoti, kaip jie tai įsivaizduoja. O jeigu prancūzai mano, kad gali garantuoti tokio skėčio išskleidimą virš Europos, tai, manau, tą reikėtų rodyti ne vien politine valia, bet ir realiais pajėgumais. Na, tarkime, gal jų dislokavimu kur nors arčiau Rytų Europos, galbūt dar kažkokiomis priemonėmis. Britai irgi turi branduolinį skėtį, bet jis integruotas į Jungtinių Valstijų techninių priemonių sistemą ir iš esmės yra priklausomas nuo Vašingtono. Priešingai nei Prancūzijos, tai savarankiška sistema. Nežinau, ar ji gali būti visavertė alternatyva Jungtinių Valstijų branduoliniam skėčiui, bet atgrasymo elementas tikrai bus, tai faktas“, – pridūrė atsargos pulkininkas.

Paklaustas, ar verta pasikliauti vien Prancūzijos prezidento politine valia, ir ar šioje politinėje lygtyje nėra pernelyg daug nežinomųjų – galima tik spėlioti, kas po metų pakeis E.Macroną Eliziejaus rūmuose, niekas nežino, ar į Zoknius vieno prezidento nurodymu atskridę Prancūzijos naikintuvai su branduoliniais užtaisais kito prezidento nurodymu neišskristų atgal, V.Malinionis atsakė, kad kiekvienoje valstybėje siekiama vienaip ar kitaip išlaikyti politikos tęstinumą. „Aišku, priklausomai nuo rinkimų rezultatų, būna visokių pasikeitimų, politikos viražų, bet šis sprendimas – ne vien prezidento rankose. Yra parlamentas, yra įstatymai, yra tarptautinės sutartys. Tam tikri saugikliai. Aišku, yra rizika, bet ji, ko gero, nėra tokia didelė, kaip mes galbūt nuogąstaujame“, – sakė atsargos pulkininkas.

Paprašytas pasvarstyti, kiek šiuo metu, pašlijus Amerikos santykiams su kitais NATO aljanso nariais, perspektyvu kalbėti apie alternatyvius Europos ir Lietuvos gynybos planus B, C ar D, V. Malinionis atsakė, kad jų net nereikėtų vadinti alternatyva. „Priminsiu, kad tada, kai Lietuva dar nebuvo NATO narė, tuometinis kariuomenės vadas generolas Jonas Kronkaitis ir krašto apsaugos ministras Česlovas Stankevičius tvirtino, jog užpuolimo atveju, jei mums nepadės galimi sąjungininkai, esame pasiruošę gintis ir vieni. Manau, kad mūsų gynybos politika ir dabar turėtų būti tokia. Nereikėtų vadinti jos alternatyva. Mes turime būti pasiruošę. Net pagal NATO sutarties 3-ąjį straipsnį turime gebėti apginti savo teritoriją. Jei nebūsime pasiruošę vykdyti šio sutarties straipsnio, tai automatiškai susilpnins ir 5-ojo straipsnio įsipareigojimus dėl kolektyvinės gynybos. Tai tarsi susisiekiantys indai. Todėl neturėtume svarstyti apie alternatyvą – turime būti pasiruošę ir daryti viską, kad apgintume savo valstybę. Nereikia kalbėti, kad pagrindinis mūsų turimas atgrasymo elementas – kažkokie sąjungininkai. Ne, pagrindinis atgrasymas – mūsų pasirengimas ir mūsų narystė NATO organizacijoje. Pirmiausia turime pasikliauti savimi, tada galėsime pasikliauti ir savo draugais. O ne priešingai“, – apibendrino V.Malinionis.

Kieno pirštas ant mygtuko?

Nepriklausomybės Akto signataras Audrius Butkevičius, pirmasis krašto apsaugos ministras, paklaustas, ar kai kurių politikų užuominos apie galimą branduolinių ginklų dislokavimą Lietuvoje priėmus mus po Prancūzijos branduoliniu skėčiu – tik anekdotas, o gal tikrai strateginis proveržis užsitikrinant atgrasymą, jei NATO ištiks rimta transatlantinių santykių krizė, atsakė, kad tai ne anekdotas.

„Esmė ta, kad Jungtinėms Amerikos Valstijoms ėmus keisti politikos kryptį, o tai prasidėjo toli gražu ne prieš metus, ne su antrąja prezidento Donaldo Trumpo kadencija, o dar prezidento George'o Busho jaunesniojo laikais, mūsų politikai atsibudo tik šiandien ir suprato, kad, anot Oskaro Milašiaus, „reikia nors ką daryti“. Tos kalbos apie prancūzišką skėtį išmanantiems žmonėms atrodo šiek tiek juokingos, nes tas skėtis nelabai didelis ir po juo yra tiek prisigrūdusių, kad kokia nors lietuviška kūno dalis, ar užpakalis, ar dar kas nors, neišvengiamai liks išlindusi. Taigi, viskas gerai, bet stipriai pavėluota. Tai vienas dalykas. Kitas – jeigu jau pradedame kalbėti apie branduolinius skėčius, tai reikia pasakyti, kad yra daug ir kitų neišsemtų galimybių. Toks bukas bandymas viską spręsti Šaltojo karo laikų metodais yra gana juokingas. Juk egzistuoja ir saugumo, ir gynybos sferos diplomatija. Egzistuoja ir nemažai konvencinių gynybos priemonių, kurias gali naudoti mūsų kaimynai. Bet tam reikia pradėti kalbėtis. Tartis ne dėl prancūziško skėčio, o kalbėtis su lenkais ir ukrainiečiais apie mano ne kartą minėtą Tarpjūrio valstybių sąjungą, kuri pati savaime būtų galios mechanizmas.

Jeigu dabar žvilgtelėtume į Ukrainos situaciją ar į beviltišką impotento stenėjimą Artimuosiuose Rytuose, bandant atblokuoti Hormūzo sąsiaurį, darosi aišku, kad vadinamosios didžiosios galios, kurioms save priskiria ir rusai, ir amerikiečiai, susidūrusios su pakankamai gerai organizuota konvencine gynyba labai greitai išsenka. O tai reiškia, kad Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Latvijos, Estijos, Suomijos sąjunga turi didelę prasmę saugumo ir gynybos politikos požiūriu. Tačiau mūsų politikuojantys asmenys labai šabloniškai žiūri į pasaulį, todėl ir girdime kalbas apie prancūziškus lietsargius“, – sakė signataras.

Paklaustas, ar tikrai Prancūzijos naikintuvai Zokniuose su termobranduolinius užtaisus turinčiomis raketomis galėtų strategiškai paralyžiuoti Rusiją, atgrasyti ją nuo agresijos prieš Lietuvą, pašnekovas atsakė, jog tai nieko neparalyžiuoja. „Viskas priklausytų nuo to, kieno rankose būtų „raudonasis mygtukas“. Galiu garantuoti, kad artimiausiu metu nėra jokios galimybės, kad kas nors duotų ponui Nausėdai teisę jį valdyti. Dar daugiau: jei toks mygtukas atsidurtų pono Nausėdos arba, pavyzdžiui, ponios Ruginienės rankose, tai, manau, pasaulis būtų labiau persigandęs, nei matydamas tokį mygtuką eilinio ajatolos rankose. Todėl jeigu Lietuvoje ir budėtų aviacijos priemonės su atominėmis bombomis, tai nieko nereikštų.

Duosiu pavyzdį: šiandien visi kalba apie prancūzišką atominį skėtį. O kodėl? Juk yra ir angliškas. Bet jis labai priklauso nuo amerikonų – ir dėl susitarimų, ir dėl techninių priemonių. Kitaip sakant, tas skėtis labai menkas, todėl visi vapa apie prancūzišką. O jį valdo prancūzų suverenitetas. Todėl jei Lietuva turėtų tokį atominį ginklą, ir visi sąjungininkai nenumirtų iš baimės, gal tokiu atveju atgrasymas ir veiktų. Bet dar kartą sakau: pasaulyje yra pakankamai atominį ginklą turinčių valstybių. Juk galėtų būti ir pakistanietiškas skėtis, ir čia visai ne juokas. Tai, kad Pakistanas ir Indija turi branduolinį ginklą, neatgraso jų nuo konflikto. Kaip neatgraso nuo jo Indijos ir Kinijos. Todėl susitikę kažkur kalnuose pasienyje jie daužo vieni kitus lazdomis ir kastuvais. Visai pagal Einšteino pranašystę: jis sakė nežinantis, kokiais ginklais bus kariaujamas Trečiasis pasaulinis karas, bet Ketvirtasis – tikrai akmenimis ir kuokomis. Todėl bukas ir primityvus bandymas prisidengti atominiu ginklu yra ženklas, rodantis, jog mūsų karinių mąstytojų kompetencijos yra nepaprastai silpnos. Alternatyvos diplomatijai saugumo ir gynybos srityje nėra. Tai ne kažkoks vienkartinis aktas – nusipirkau turguje atominę bombikę ir jaučiuosi saugus. Ne. Tai nuolatinis procesas, savo veiksmais palaikant stabilią saugumo ir gynybos situaciją“, – apibendrino A.Butkevičius.

„Stovėjimas po skėčiu dar nieko nereiškia“

„Branduolinio skėčio atveju viskas priklauso nuo to, kas turi teisę nuspausti „raudonąjį mygtuką“, paleidžiantį raketas, kas priima sprendimą jas panaudoti. Vien tai, kad esi po skėčiu, dar nieko nereiškia“, – atsakė atsargos majoras Darius Antanaitis, paklaustas, kiek perspektyvus toks atgrasymo būdas. Pasak jo, svarbiausias dalykas – kas yra sprendimo priėmėjai.

„Tai viena. Antra – Prancūzijos branduolinio ginklo panaudojimo strategija ginant sąjungininkus yra šiek tiek kitokia. Teoriškai, be jokios abejonės, visos galimybės turi būti svarstytinos, nes vis dėlto mūsų valstybės suverenumas ir laisvė yra aukščiausias prioritetas. Taigi, jeigu galime prisijungti prie to branduolinio skydo ir jis mums bus naudingas, tai kodėl gi nepasinaudojus tokia galimybe?“ – svarstė pašnekovas.

Pasiteiravus, ar nebūtų prasmingiau bandyti tartis dėl branduolinio skėčio su britais, visą laiką skeptiškiau nusiteikusiais Rusijos atžvilgiu, nei prancūzai, D.Antanaitis atsakė, kad abi šalys savo branduolinius pajėgumus plėtojo kaip NATO aljanso atgrasymo politikos dalį.

„Bet svarbiausias jų tikslas – apsaugoti savo valstybių piliečius. Todėl, svarstant teoriškai, jei prisijungtume prie branduolinių pajėgumų plėtojimo ne savo teritorijoje – finansiškai, intelektualiai ar savo personalu, tai, ko gero, tokia atgrasymo priemonė būtų įmanoma, bet vėlgi – viskas susiveda į klausimą, o kas gi priima sprendimą ją panaudoti. NATO kontekste toks algoritmas pakankamai aiškus, tačiau NATO be Jungtinių Valstijų negali egzistuoti, nes NATO aljansas – tai Jungtinės Valstijos su sąjungininkais. Jeigu iš jo pasitraukia Jungtinės Valstijos, tai NATO organizacijos nebelieka, vietoje jos turi būti įkurta nauja gynybinė sąjunga. Todėl, mano manymu, šiandien tuos alternatyvius gynybos planus B, C, D, E turėti reikia, bet iš esmės turime ruoštis tam, kas realiausia. Labai nenoriu veltis į politines diskusijas, norėčiau pažvelgti iš grynai praktinės pusės: atstoti Jungtinių Valstijų branduolinių pajėgumų šiandien niekas negali“, – pabrėžė pašnekovas.

Ar politikų dėmesys alternatyviems gynybos planams, siejamiems su galimu NATO iširimu, nedemoralizuoja visuomenės? Gal nereikėtų pasikliauti nei svetimais skėčiais, nei batais, o labiau susitelkti į tai, ką galime padaryti patys, vienui vieni? D.Antanaičio teigimu, temą „Vienui vieni“ Rusija mums vis primena dar nuo tų laikų, kai nebuvome įstoję į NATO.

„Mums nuolat buvo kalama į galvą: kas jums iš to NATO, kas iš tos ES – jūs niekam neįdomūs, privalėsite kovoti vieni. Taip, mes privalome būti pasirengę kovoti vieni, bet visa narystės NATO esmė – kad mūsų nedidelė valstybė galėtų prisijungti prie didžiojo gynybos klubo. Jei norisi, galime kalbėti, kad būsime vienui vieni, niekam nereikalingi, galime palaikyti tą našlaičio sindromą, bet iš tikrųjų taip nėra. Šiandien pas mus yra sąjungininkų, įskaitant amerikiečius, daliniai, ateina Vokietijos brigada, ir man sunku įsivaizduoti, ką sąjungininkai dar turėtų padaryti, kokią pagalbą mums suteikti, kokių nuolaidų pritaikyti, kad mes pagaliau patikėtume, jog esame demokratinių valstybių gynybinio klubo nariai. Ar mes turėtume mokytis kovoti vienui vieni? Be abejo, kad taip, juk niekada nežinai, kaip viskas pasisuks, bet nuvertinti mūsų sąjungininkus ir jų pastangas, manau, nėra toliaregiška“, – pridūrė D.Antanaitis.

Nematome, kas panosėje

„Gerai, kad kalbamasi su valstybėmis, kurios ne tik turi branduolinio atgrasymo galimybę, bet ir rūpinasi branduoline Europos gynyba. Bet tikrai negaliu paneigti ir to, kad politikų svarstymuose apie galimą Lietuvos priėmimą po branduoliniu Prancūzijos skėčiu jaučiamas ir viešųjų ryšių kvapas“, – sakė buvęs specialiųjų operacijų pajėgų karininkas, karybos apžvalgininkas Aurimas Navys. Jo teigimu, toks jau politikų darbas – jie turi apie tai kalbėti, bet tokios kalbos esą yra labai toli nuo realių valstybės gynybos reikalų.

Jau užsiminta ne tik apie technines derybas su prancūzais, bet ir apie prancūziško branduolinio skėčio idėjos svarstymą Valstybės gynimo taryboje, ir apie galimą Konstitucijos keitimą, kad Lietuvoje būtų leidžiama dislokuoti branduolinius ginklus. Ar mūsų politikai eitų taip toli, jeigu E.Macrono iniciatyva būtų tik toli nuo Lietuvos gynybos rūpesčių esantis politinis ar viešųjų ryšių miražas?

„Na, jei tauta kaip suverenas sutiks, kad NATO šalims ar kitoms valstybėms, kurios užtikrins mūsų gynybą, būtų suteiktas leidimas dislokuoti Lietuvoje branduolinius ginklus – o priešingu atveju nebūtų prasmės kelti šį klausimą viešojoje erdvėje – tai viskas gerai. Pasikartosiu: kad ir kaip rimtai tai skambėtų strateginės komunikacijos prasme, bet yra mūsų nacionaliniam saugumui žymiai svarbesnių klausimų, kurie vis dar neišspręsti. Pavyzdžiui, mes iki šiol nesame aiškiai įvardiję, kad pagrindinis mūsų priešas – Rusija – prieš mus kariauja ne tik informacinį karą, bet ir vykdo įvairius fizinius veiksmus. Mes nematome to, kas yra po mūsų nosimi, tačiau žiūrime toli į priekį. Todėl ir sakau, kad visos tos kalbos – tai politinis šou“, – sakė A.Navys.

Jis pridūrė nesantis tikras, kad kalbėdami apie alternatyvius gynybos planus politikai turi galvoje galimą NATO subyrėjimą. „Čia galbūt didesne dalimi yra viešieji ryšiai, noras parodyti, kiek daug šia prasme dirbama. Žmonėms, kurie labiau susiję su gynybos reikalais, tai atrodo truputį juokingai. Tie planai B, C, D bei visi kiti ir anksčiau buvo sudarinėjami, buvo tariamasi su artimiausiais mūsų sąjungininkais. Gal dabar norima parodyti, kad tai vyksta dar intensyviau? Galbūt. Manau, reikėtų daugiau darbų, o mažiau pigių viešųjų ryšių. Atsiprašau, kad taip sakau, bet iš tiesų taip yra. Taip, politikams reikia tokio kalbėjimo, kuris iš esmės labiau yra noras pasirodyti ir kurti savo įvaizdį, jiems reikia reitingo taškų, bet realybė labai žemiška. Artėja rinkimai, yra tam tikros temos, kurias tie žmonės visą laiką volioja. Čia ne tik mūsų politikų bėda, čia ir visuomenės pilietinio brandumo dalykas. Jei rinkėjus tenkina dabar vykstantis šou, tai nieko nepadarysi: tokia mūsų gyvenimo realybė“, – apibendrino pašnekovas.