Kai politikai įjunkomi į korupciją, manipuliavimas pažeidžiamais tėra technikos dalykas: sakys, ką reikės, balsuos, kaip reikės, žygiuos, kur reikės. Jokio skirtumo, kairieji ar dešinieji. KGB draustiniu paverstos Lietuvos politikos paviršiuje vis ryškiau atsispindi kleptokratinės Rusijos bruožai.

Burbulai iš dugno

Pavasarį ir vasaros pradžioje lyg iš gausybės rago pasipylę įvykiai nuo kojų ant galvos apvertė naivų įsitikinimą, kad Lietuvos politiniame peizaže vis dar plyti lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai. Kokie dar laukai, kokie ten miškai – pasirodo, gyvename garuojančioje pelkėje. Valdžios korupcijos skandalai apsėmė ne tik „čekiukų“ istorijomis kliuksinčias savivaldybes, bet ir sostinės dvarponių rezidencijas, buvusius premjerus, parlamentinių partijų ir net Seimo vadovus, išdidžiai rikiavusius krašto politikos kasdienybę.

Jei dar ir buvo kokių vilčių, tai visas jas pakirto politinė reakcija į pasienyje išaiškintą cigarečių kontrabandos gaują, kurioje, kaip skelbiama, dalyvavo policijos pareigūnai bei pasieniečiai, o saugojo aukšti teisėsaugos „stogai“ Vilniuje. Neatstatydintas nei vidaus reikalų ministras, nei generalinis policijos komisaras, nei Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas, nei policijos ir pasienio imuniteto tarnybų vadovai. Nenulėkė antpečiai nei nuo specialiųjų tarnybų, kurios metų metais stebėjo skambiai Baltarusijos „hibridine ataka“ vadintą sisteminę kontrabandą ir nieko nedarė, pareigūnų pečių. Pelkės paviršiuje tik sukunkuliavo iš dugno pakilę skandalo burbulai, ir vėl įsivyravo tyla ir ramybė. Lyg nieko ir nebuvo. Lyg nieko ir nebus.

Tačiau vasarišką pelkės kasdienybę išsklaidė šauklių trimitai, skelbiantys apie naujas politines vestuves. Po Seimo rinkimų, kai prie balsadėžių palyginti gausiai atėję rinkėjai nuvijo nuo valdžios konservatorius su liberalais ir esminių permainų valstybėje vėliavą įteikė centro kairės partijoms, pirmiausia socialdemokratams, valdančioji koalicija formuojama jau trečią kartą. Per 2 metus – jau dvejos koalicinės pakasynos ir trečios vestuvės! Tiesa, baltas jaunosios nuometas, prie altoriaus vedant buvusią sutuoktinę, su kuria dėl nesugyvenamo charakterio teko išsiskirti mažiau nei prieš metus, atrodo keistokai, bet žmonės jau prie visko pripratę. Įtaresni kalba, kad ir šįkart jaunavedžių kelias į valdžią per pelkę tikriausiai nebus lengvas: velniaižin kas tuose raistuose dedasi, kas žliugsi, vaitoja, klaidina, į akivarus traukia, naktimis vaiduoklišku pinigų švytėjimu į gelmę vilioja. Jei prasmego jau dvi koalicijos, ar pasiseks išbristi trečiajai?

Kūlgrinda

Gal ir teisūs sakantys, kad reikia žvelgti plačiau, ne pro apmusijusius politinės realybės akinius, o atviru, savaip aiškiaregišku lietuviškos mitologijos tyrinėtojų žvilgsniu. Gal ir neklysta tvirtinantys, kad šioje situacijoje padėtų susivokti protėvių pasaulėjautą atspindintis šiuolaikinis veidrodis. Tarkime, Kazio Borutos apysaka „Baltaragio malūnas“, pasakojanti apie žmogaus, o gal ir visos tautos, grumtynes dėl savo laimės ir likimo su pelkę valdančiu velniu? Gal Pinčukas – ne visagalis, gal Lietuvai dangus skyrė šį tą geriau, nei leistis tamsiosios jėgos murkdomai purve dešimtmetį po dešimtmečio? Galbūt ir naują koalicinę santuoką gali išgelbėti žinantys slaptą kelią per lietuviškos politikos pelkę? Prisiminkime kūlgrindas – protėvių tiestus slaptus vingiuotus takus per pelkes ar ežerus, grįstus žemiau vandens paviršiaus paklotais akmenimis bei rąstais. Tokie priešams nežinomi slapti keliai vesdavo į piliakalnius, kur buvo galima apsiginti.

Atsiverskime „Baltaragio malūną“: „O Pinčukas sugrįžo į savo pelkes ir taip pat daug galvosūkio turėjo. Visą laiką galvojo apie naujas kliūtis Baltaragio dukters piršliams ir lakstė jų taisyti. O piršliai su jaunikiais tarsi susitarę vienas po kito važiavo į malūną, kartais net po kelis iš visų keturių pusių. Pinčukui daug vargo buvo, kol jis visiems sukliudydavo, o pačius atkakliausius paklaidindavo tarpuežerių pelkėse arba nuo skardžio kur nustumdavo, sudaužydamas vežimą ir nusukdamas sprandus.“ Gal dvi ankstesnės koalicijos prasmego liūne, nes vedliai nežinojo teisingo kelio į valdžios pilį? O gal juos visą laiką už nosies vedžiojo tamsioji jėga?

Nuo akmens ant akmens

Kūlgrindas aptinka ne tik archeologai – inžinerinių tyrinėjimų politikoje gali imtis bet kas, įdėmiau stebintis įvykius, apgalvojantis priežastis, fiksuojantis judėjimo kryptį ir taip pamažu rekonstruojantis pelkėje paslėptų kūlgrindos akmenų žemėlapį. Sako, kad ant pirmojo buvo atsistota po to, kai Seimo rinkimus laimėjo „ne tie“, ir premjeru tapo Gintautas Paluckas.

Jis ėmė slysčioti: nekreipė dėmesio į prezidento ir konservatorių bei liberalų raginimus mesti iš koalicijos „Nemuno aušrą“, toliau draugavo su Remigijumi Žemaitaičiu, ragino atkurti diplomatinius santykius su Kinija iki ES šalių lygio, smerkė visuomenės gąsdinimą karo grėsme, reikalavo griežtos „Ignitis grupės“ atsakomybės dėl pirmajam vėjo jėgainių parkui ištratintų 50 milijonų. Ir ką gi? Po 9 mėnesių premjeras prasmego teisėsaugos akivare.

Kitą kūlgrindos akmenį, balų varlėms garsiai kvarkiant apie politinę korupciją, socdemai apčiuopė rinkdamiesi kandidatą į naujus premjerus. Tačiau koją pakišo nelemtas atsitiktinumas: iš rinkimų pačią paskutinę akimirką pasitraukė nauju Vyriausybės vadovu galėjęs būti Eugenijus Sabutis: jį nuo akmens stumtelėjo prokuroro žinutė, jog tapo specialiuoju liudytoju „čekučių“ byloje.

Kad vyksta kažkokia velniava, jau nebeslėpė ir patys socialdemokratai: aiškiai panikuodami, jie ėmė dairytis tvirto pagrindo, ant kurio galėtų iškelti naująją premjerę Ingą Ruginienę, reputacinių problemų neturinčią politikos naujokę. Ji vėl buvo spaudžiama atsikratyti „Nemuno aušra“, vėl kalbėjo, nors ir nedrąsiai, apie santykių su Kinija atkūrimą. Užkulisiuose su ja buvo siejamas „Baltarusijos prezidentės“ Sviatlanos Cichanouskajos išvykimas iš Lietuvos, kalbėta ir apie įtampas su užsienio reikalų ministru Kęstučiu Budriu.

Progą peršokti ant kito akmens suteikė buvusio Demokratų partijos „Vardan Lietuvos“ lyderio Sauliaus Skvernelio atsistatydinimas iš partijos pirmininko pareigų dėl korupcijos skandalo Valstybinėje augalininkystės tarnyboje. Sako, kad po bendro darbo pirmojoje koalicijoje socialdemokratams jis kėlė stiprią alergiją. Na, o naujo teisingo žingsnio kryptį socdemams dar prieš metus pasufleravo konservatorių lyderis Laurynas Kasčiūnas, pasveikinęs Mindaugą Sinkevičių su palankiu Aukščiausiojo Teismo sprendimu, priminęs teisėtus jo lūkesčius tapti partijos pirmininku bei premjeru, ir palinkėjęs jam stiprybės.

Iš tiesų – slėpiningas pelkių gyvenimas neįsivaizduojamas ne tik be lemtingų atsitiktinumų, bet ir be stebuklų. Aukščiausiasis Teismas netikėtai išteisino dėl piktnaudžiavimo, dokumento suklastojimo ir turto pasisavinimo dviejų žemesnės instancijos teismų nuteistą M.Sinkevičių ir taip atvėrė jam kelią grįžti į politiką. Kadangi jis, skirtingai nei G.Paluckas, laikėsi priešingo požiūrio ne tik į „Nemuno aušrą“, bet ir kitus dalykus, virš vandens paviršiaus pastebimai išryškėjo kūlgrindos tęsinys.

Vėl sutapimas: gegužės pradžioje M.Sinkevičius išrenkamas LSDP pirmininku, o likus vos kelioms dienoms iki Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) jam nustatyto apribojimo (pasinaudojo tarnybinėmis pareigomis asmeninei naudai gauti) pabaigos socialdemokratai nusprendžia nutraukti koalicinę sutartį su „Nemuno aušra“. Nors jokių priekaištų I.Ruginienei nebuvo pareikšta, M.Sinkevičius praneša ketinantis tapti naujuoju Ministru Pirmininku. Pritariamai kvarkiant visos pelkių varlėms, socialdemokratai lipa ant naujo kūlgrindos akmens ir kelia trečiąsias politines vestuves. Klausimas, ar jie patys įveikė visą šį kelią, ar kas nors jiems rūpestingai padėjo eiti teisinga kryptimi, matyt, dar galutinai neatsakytas. Į politinio malūno sparnus įsisukęs Pinčukas nelaido žodžių vėjais.

Blogos valdžios ir tyros tautos žaidimas

Jeigu valstybėje, kurioje dešimtmečius klesti sisteminė korupcija, purvu neišsitepusių politikų aptikti vis sunkiau, kas, anot vieno politikos klasiko, galėtų paneigti, jog svarbiausia – nutiesti teisingą politinį kelią kiekvienai naujai valdžiai, manipuliuojant išsipurvinusiųjų pažeidžiamumu. Tuo labiau kad šiandien tą padaryti lengviau, nei išgrįsti tikrą kūlgrindą per kokią pelkę ar ežerą. Ta politinė kūlgrinda nematoma, susekama nebent keistais sutapimais, stebinančiais teismų sprendimais, balos varlių suaktyvėjimu ar, priešingai, užsitęsusiomis įkyraus jų kvarkimo pauzėmis.

Ar mitologinis Paudrės kraštas iš „Baltaragio malūno“, kuriame kadaise dėjosi mįslingi dalykai, kai net giedriausią pavakarę staiga iš ežero pakildavo rūkas, šviesiausią dieną paverčiantis tamsiausia naktimi, kartais netapo Lietuvos politinio gyvenimo tikrove? Gal joje klaidžioja, ant šlapių nematomos kūlgrindos akmenų slysčioja ne tik politikos vestuvininkai, bet ir visi, norintys pagaliau pasiekti tvirtą krantą? Kiek dar tęsis tos politinės vestuvės pelkėje?

Politologas Ainius Lašas, Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorius, paklaustas, apie ką kalba jau trečia valdančioji koalicija per 2 metus: ar apie mūsų politinės sistemos būklę, ar apie mūsų politikų moralę, turint galvoje jų atžvilgiu pradėtus ikiteisminius tyrimus, atsakė, kad būtų galima vertinti dvejopai.

„Yra sisteminių problemų, susijusių su nemaža dalimi mūsų politinių partijų, kuriose aukštus postus užima visokie abejotinos reputacijos žmonės. Kai dėl jų kyla problemų, bandoma kaip nors su jomis tvarkytis, ir paprastai belieka tą daryti grubiuoju būdu. Na, o kitas dalykas – politiniai pasirinkimai. Šiuo atveju konkreti partija, socialdemokratai, darė konkrečius pasirinkimus suprasdami riziką. Ir galų gale pasirodė, kad tie apsisprendimai buvo neteisingi. Dabar už juos tenka mokėti. Taigi, pripažįstu, kad viena šios problemos dimensija labiau yra sisteminė, susijusi su mūsų politinės kultūros skurdumu ar problemiškumu, tačiau kita šiuo atveju konkrečiai susijusi su dabartine koalicija, jos pagrindiniais partneriais ir jų padarytais sprendimais“, – teigė politologas.

Paprašytas pasvarstyti, kodėl socdemams taip nesiseka šeimyninis gyvenimas, kad net tenka dar kartą vesti buvusį partnerį, su kuriuo jau buvo išsiskyrę, pašnekovas pasiūlė pradėti nuo to, kad tos trintys anuomet buvo dar labiau paaštrintos S.Skvernelio veiksmų.

„Kai jis skandalo akivaizdoje pasitraukė iš partijos lyderių, didelė dalis tų problemų pradingo. Bet vėlgi: grįžtu prie to, kad socdemų pasirinkimas dėl koalicijos partnerių buvo aiškiai rizikingas, nes nuo pat pradžių buvo aišku, kad R.Žemaitaitis bus valdžioje, bet tuo pačiu jai oponuos. Jis pagal politologinį apibrėžimą yra klasikinis populistas. Politologine prasme populistai brėžia skirtį tarp blogos, korumpuotos ir visokios kitokios valdžios – šiuo atveju R.Žemaitaitis ypač susikoncentravęs į konservatorius – ir tarp tyros tautos. Tauta yra apgauta, niekinama ir panašiai.

Šitas žaidimas tarp blogos valdžios ir tyros tautos, kuri kažkaip keistai išrenka tuos korumpuotus, tarsi neigdama savo tyrumą, ir yra populizmas. Ir toks žaidimas laimi dalį rinkėjų. Tuo pačiu ir skaldo juos, nes naudojama labai aštri, skaldanti retorika. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jis gyvena iš to, jam ir jo rinkėjams, kurie iš principo nepasitiki valdžia, reikia maisto. Ir jis juos maitina šita konfrontacija, tuo pačiu konfrontuodamas su savo partneriais valdančiojoje koalicijoje. Socialdemokratai nuo pat pradžios manė, galbūt per daug pasitikėdami savimi, kad jie suvaldys šitą riziką. Kažkaip susitars, Žemaitaitis nurims, gaus kažkokių postų, ir visiems būnant valdžioje laikui bėgant apsitrins. Bet pamatėme, kad bent jau socdemų vertinimu taip nenutiko, be to, paaiškėjo, kad nauja partijos iškelta premjerė – dar vienas rizikingas socialdemokratų žingsnis – nesulaukė tokio populiarumo, kokio buvo tikėtasi. Priešingai, žemi jos reitingai tapo partijai balastu, todėl jie nusprendė priimti tokius sprendimus. Tačiau jei darai rizikingus sprendimus, kyla didelė rizika, jog nepasiseks. Šiuo atveju tas bandymas susirinkti kažkokius taškus, tas pasitikėjimas nepasiteisino“, – sakė A.Lašas.

Anot jo, socialinis ir politinis gyvenimas aiškiems dėsningumams nepaklūsta, tad neverta prognozuoti, kad ir trečioji koalicija, kaip ir dvi ankstesnės, gyvuos apie 9 mėnesius, o jos mandatų skaičius toliau slys nuo anksčiau turėtos konstitucinės Seimo daugumos iki paprastosios, o vėliau gal net iki mažumos Vyriausybės.

„Viskas priklauso ne nuo kažkokio cikliškumo, o nuo didesnio veiksnių skaičiaus. Šiuo atveju siekiama stabilizuoti Vyriausybę, atgauti bent kažkiek smukusių reitingų ir, kadangi dar yra šiek tiek laiko, parodyti savo rinkėjams, kad įmanoma kažką sukurti, priimti kažkokius sprendimus, įgyvendinti bent dalį savo programos ir panašiai. Manau, kad tiesiog bandoma suvaldyti situaciją, nes didelio pasirinkimo jau nebėra. Jei ir toliau viskas taip klostysis, tai po 2 metų, atėjus Seimo rinkimams, bus labai rimtų problemų, ir tai suprasdami socialdemokratai ėmėsi veikti. Beje, turiu pripažinti, kad nesitikėjau, jog jie žengs tokį žingsnį, man atrodė, kad viskas ir toliau taip tęsis, kad socdemai nesiims tokio radikalaus pokyčio, kuris bent jau trumpuoju laikotarpiu juos dar labiau diskredituoja. Tai yra: kad jie šiuo atveju niekieno neverčiami, be jokių išorinių skandalų, daro sprendimą dėl „Nemuno aušros“ ir tuo pačiu tam tikra prasme pripažįsta savo anksčiau padarytas klaidas. Taigi, patvirtina savo atžvilgiu išsakytą kritiką, kad tai buvo blogas partnerio pasirinkimas. Tačiau jie žvelgia į priekį, bent jau į dviejų artimiausių metų perspektyvą, ir sako, kad per tą laiką yra pasiryžę šį bei tą nuveikti. Žmonės dar kokį pusmetį stebės, žiūrės, kaip čia kas, o po to galbūt viską pamirš ir atleis jiems tas klaidas“, – svarstė A.Lašas.

Mano, kad prarado vidinę stiprybę

„Nedaryčiau iš to dramos. Iš tikrųjų tai yra normalu: labai dažnai pasaulyje vyksta va tokia vyriausybių, koalicijų kaita“, – sakė politologas Lauras Bielinis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, paklaustas, kaip reikėtų vertinti, kad Lietuvoje per 2 metus pasikeitė jau trys valdančiosios koalicijos.

„Prisiminkime, kad buvo metas, kai valdančioji dauguma Italijoje pasikeisdavo po kelis kartus per metus. Iš tikrųjų ši kaita reiškia, kad ne visada būna aiškiai suderinti politinių partijų interesai ir jų pozicijos. Kai koalicija būna kuriama tiesiog dėl koalicijos, tada iš tikrųjų gauname štai tokį chaosą, kuris veda prie tokios daugumos žlugimo. Natūralu, kad stabiliausia koalicija suformuojama tada, kai labai rimtai ir atsakingai suderinami visi į valdančiąją daugumą besijungiančių politinių grupuočių interesai ir jų pozicijos. Reikia stebėti vykstančias diskusijas, derybas dėl koalicinės sutarties, ir jeigu jos nėra vien tiktai dėl kėdžių ministerijose, o dėl principinių dalykų, tai, manyčiau, turėtų atvesti prie normalios koalicinės veiklos. Na, o jei pamatysime tiktai kėdžių dalybas, tada, ką gi, beliks laukti naujos koalicijos“, – pridūrė L.Bielinis.

Paprašytas pasvarstyti apie priežastis, kodėl LSDP taip nesiseka šeimyninis gyvenimas, jis atkreipė dėmesį į vidines partijos problemas. „Manyčiau, kad socdemai prarado kažkokią vidinę stiprybę, atrodo, lyg būtų prapuolusi esminė jų susitelkimo, valios ašis. Nežinau. Galbūt tai atsitiko dėl kartų kaitos partijoje: atėjo nauji politikai, kurie ne iki galo pasiruošę, kurie galbūt gana lengvabūdiškai žvelgė į daugelį politinio gyvenimo klausimų. Aš nekaltinu, tiesiog darau prielaidą. Ir dėl tos priežasties matome, kad socdemams nelabai sekasi formuoti tas daugumas, kurios iš tikrųjų būtų efektyvios, gerai veikiančios. Tikėkimės, kad bent jau dabar jie susitars ir galės iš tikrųjų dirbti veiksmingai, realizuoti užsibrėžtus tikslus“, – sakė pašnekovas.

Kas slepiasi už politinės I.Ruginienės ir M.Sinkevičiaus rokiruotės Vyriausybėje – banali apgavystė ar išankstinis susitarimas atėjus laikui paklusniai užleisti premjero krėslą? Profesorius sutiko, kad išties galima įžvelgti tam tikrą cinišką požiūrį į savo bendražygius.

„Neužmirškime, kad toks pats kazusas nutiko ir su kultūros ministre – jau buvo beveik ją paskyrę, ir po to staiga pakeitė R.Žemaitaičio žmogumi. O po to vėl sugrąžino. Tai labai neskanu. Toje premjerės istorijoje dar daug klaustukų, manyčiau, kad mes dar ilgai domėsimės, kaip viskas buvo. Bet ką padarysi – toks politinis gyvenimas. Akivaizdu, kad M.Sinkevičiaus tapimas premjeru būtų naudingas ir socialdemokratams, ir Vyriausybei. Mano manymu, I.Ruginienė iš tikrųjų jau išnaudojo savo kaip premjerės resursą, ir ją reikėtų keisti“, – sakė L.Bielinis.

„Priklausys nuo M.Sinkevičiaus“

Politologas Vytautas Dumbliauskas priminė patarlę – kaimynų nepasirinksi, koks jau teko, toks. „Yra ir juodas humoras, kad nepasirinksi ir žmonos: kartais gyvenime taip susiklosto aplinkybės, kad vedi ne tą moterį, nors prieš tai turėjai geresnių variantų. Kadangi jau daug metų gyvenu vienas, galiu drąsiai apie tai kalbėti“, – juokavo pašnekovas. Jis siūlė suprasti ir socialdemokratus.

„Jie turėjo rinktis iš to, kas yra. O buvo Žemaitaitis, Skvernelis, Veryga. Nieko čia neprigalvosi, po rinkimų formuodami koaliciją jie laviravo. Tai būtų objektyvus veiksnys, bet buvo ir subjektyvių. Socialdemokratai parodė, kad nesugeba mąstyti strategiškai. Partija neapskaičiavo, kas bus, kai vietoje Blinkevičiūtės iškišo Palucką. Socdemų elitas negalėjo nežinoti, kad jis banaliai gviešiasi pinigų, kad politika jam – tik asmeninio praturtėjimo priemonė. Galimybė kažką nuveikti visuomenei, manau, jam buvo gal kokioj 17-oje vietoje. Net nėra ko lyginti su Kirkilu ar Bernatoniu: buvo matyti, kad politika jiems – profesija. Nors pinigų ir jiems netrūko, Seime niekas badu nemiršta. Nepanašu, kad ir konservatorius Kubilius darė kažkokias aferas dėl pinigų, siekė praturtėti. O Paluckas – godus žmogelis, pagalvokit, būdamas Ministru Pirmininku dar norėjo pasiimti ES pinigų. Trūksta žodžių. Ar galėjo to nematyti Andriukaitis, Olekas, Juršėnas, kiti senieji partijos nariai? O tai, kad po Palucko ištraukė Ruginienę, vėlgi rodo jų, švelniai tariant, mąstymo stoką. Ar nematė, kad politikoje ji visiška... Susilaikysiu. Ir tokį žmogų iškėlė į premjerus! Ir tik po to, kai ėmė reitingai kristi, suskambo pavojaus varpai. Sakyčiau, partijai trūksta intelekto, strateginio mąstymo, ji padarė daug klaidų“, – tvirtino V.Dumbliauskas.

Paklaustas, ar „Nemuno aušros“ pašalinimas iš valdančiosios daugumos artėjant rinkimams nesukels visuomenėje kur kas didesnės radikalumo bangos, jeigu naujoji koalicija pademonstruotų savo silpnumą, negebėjimą savarankiškai, nesižvalgant į prezidentą, konservatorius ir valdžiasklaidą, vykdyti rinkėjų lūkesčių nubrėžtą politinį kursą į esmines permainas valstybėje, politologas atsakė manantis, kad tai priklausys nuo M.Sinkevičiaus.

„Nežinau, kas jam patarinėja, viena žurnalistė minėjo, kad privačiame pokalbyje pasiguodė, jog nėra su kuo pasitarti. Turiu Jonavoje giminaičių, jie seniai ten gyvena, ir apie jį girdėjau labai gerus atsiliepimus. Kaip meras jis tikrai rūpestingas. Tai jeigu jis sugebės iš mylimo mero Jonavoje tapti mylimu premjeru Lietuvoje, o jis tokių duomenų turi, jei nepadarys didesnių klaidų, tai neatmesčiau, kad jį galėtų pamilti net ir Žemaitaičio rinkėjai. Kairysis elektoratas labai paslankus, lengvai kintantis, jo yra daug, ir jis nėra labai ištikimas. Kairieji rinkėjai šiandien balsuoja už Darbo partiją, rytoj už socdemus, poryt – dar už ką nors. Kad ir kaip būtų, dešiniųjų rinkėjų geriausiu atveju yra apie 400 tūkstančių, o rinkimuose iš viso dalyvauja daugiau kaip 1,2 milijono. Apie 800 tūkstančių balsuoja už kairiuosius, bet jie nėra lojalūs vienai partijai. Socdemai turi apie 150 tūkstančių lojalių rinkėjų. Aišku, tie 180 tūkstančių, balsavusių už Žemaitaitį, niekur nedings. Galima bandyti juos suvilioti, bet nežinia, kaip pasiseks. Abejoju, kad tai pavyktų būsimai Vėgėlės partijai. Profesorius, advokatas paprasto žmogaus gal nelabai sugundys. Tad daug kas priklauso nuo to, kokius ministrus į naująją Vyriausybę parinks naujoji koalicija. Jeigu vėl pasirinks lyg ant juoko, tai kažko tikėtis neverta. Daug kas tikrai priklausys nuo premjero asmenybės, šiuo atveju – M.Sinkevičiaus“, – apibendrino V.Dumbliauskas.