Venckų bendruomenės žmonės prieš mėnesį pradėjo ruoštis Tarptautinei kaimynų dienos šventei. Savaitgalį jie vėl susirinko savo tradicinėje vietoje – kaimo aikštėje. Nešini vaišėmis, švytėdami giedria nuotaika skubėjo susitikti su savo kaimynais. Karantinas baigėsi – pora metų kitokio gyvenimo paliko pėdsakų.
„Reikia gyventi ir džiaugtis, kad esame“, – filosofiškai ištarė
Venckų seniūnaitijos seniūnaitė, filialo bibliotekininkė Aušra Demenienė
– šio renginio iniciatorė. Ir venckiškiai džiūgavo: tik buvimas kartu
ir bendra veikla, išgyventa emocija stiprina bendrystę.
Bendruomenės
žmonės džiaugėsi, jog kartu su jais – ir Priekulės Šv. Antano Paduviečio
parapijos klebonas kanauninkas Viktoras Ačas.
Pasikvietė ir
klaipėdiškį muzikantą, pedagogą Liną Šviriną, kad padėtų pajusti
muzikavimo džiaugsmą. „Jis garsu ir muzika daro stebuklus – afrobūgnas
yra toks instrumentas, kuriuo kasdien negroji. L. Švirinas įrodė, jog
mes galime kartu groti įsiklausydami ir pajausdami kaimyną. Nuoširdumas,
bendrystė pakylėja kiekvieną“, – dėstė A. Demenienė. Venckų
bendruomenė, įkūrusi saugios kaimynystės grupę ir aktyviai veikdama,
praėjusių metų pabaigoje pelnė premiją. Už gautus pinigus įsigijo du
šviestuvus. Venckiškiai nuolat palaiko ryšius su policija – ir šiame
renginyje dalyvavo pareigūnė Asta Zbarauskienė su pagalbininkais. Jie
bendravo su susirinkusiaisiais, kuriems rūpėjo išsiaiškinti dominančius
klausimus. Geros nuotaikos pripildė personažo Amsio pasirodymas
šventėje.
Paskleista džiugi žinia, jog Venckų kaime šiemet apsigyveno
dvi jaunos šeimos su keturiais vaikučiais. Besikuriančios įsigytuose
namuose, jos sulaukia geranoriškų kaimynų patarimų.
„Kaip gera turėti
nuostabius kaimynus! – patenkinta kalbėjo A. Demenienė. – Antai Alfredo
Šiaulio šeima padovanojo termosą karštos kavos. Priekulės kultūros
centro darbuotojai paskolino dvi palapines, seniūnija parūpino
biotualetą. Ačiū visiems! – dėkojo seniūnaitė. – Kokia laimė, kad mūsų
kaime gyvena muzikantas Zenonas Jonelis, kurio dainos ir muzika skambėjo
visą šventinį vakarą. Susirinkusieji šoko, linksminosi ir nenorėjo
skirstytis. O kai sutvarkėme vakarojimo vietą, akapela sudainavome
Venckų himną – dainą „Jazminai“. Ir tyliai, klausydamiesi paukščių
trelių, ėjome namo galvodami: Venckuose gyventi gera.“
O klebonas
kan. V. Ačas socialiniuose tinkluose parašė: „Jau ta Venckų bendruomenė –
ir muzikalūs, ir bendruomeniški, ir vaišingi, ir draugiški. Smagu pas
juos svečiuotis. Esu dėkingas seniūnaitei A. Demenienei. Ir dar… Iš
policijos pareigūnų išmokau, kad dieną važiuojant dviračiu galima dėvėti
liemenę arba įjungti žibintus, o naktį būtini abu dalykai.“