Švietimo ir mokslo ministerijos vadovai prabilo apie naujus pokyčius šalies švietimo sistemoje. Apie juos kalbamės su dr. Bronislovu Burgiu, pedagogu, matematiku, išskirtinai moksleivius remiančio B.Burgio labdaros ir paramos fondo vadovu.

Ar, jūsų manymu, reikėtų ilginti mokslo metus Lietuvos mokyklose? Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė mokymosi dienų skaičiaus didinimą laiko vienu iš daugelio numatytų žingsnių gerinant švietimo kokybę.

Atsakymas kategoriškas: ne. Dvidešimt penkerius metus savo gimnazijoje laikiausi nuostatos, kad niekada nesimokysime po birželio 1-osios, nors ir būdavo visokiausių nurodymų. Čia bėda tokia: žmonės, neišmanantys mokymosi proceso, imasi dekoratyviai ką nors keisti, kad tik parodytų, jog kažką keičia. Paprastai tokiais atvejais remiamasi kitų šalių pavyzdžiu. Bet kažkodėl pamirštama, kad jei turime juo vadovautis, tai ir visa kita pas mus turėtų būti taip, kaip kitose šalyse – ir žmonių pajamos, ir užimtumas, ir moksleivių laisvalaikio galimybės mokykloje. Turiu galvoje ir sporto sales, aikštynus, ir trenerius, ir žaidimų organizavimą. Be to, pastaraisiais metais vis nesusitariama dėl namų darbų: ar jie turi būti užduodami moksleiviams, ar ne? O juk nuo to ir reikėtų pradėti. Atsisakius namų darbų, svarstymas dėl mokslo metų ilginimo būtų vienoks, neatsisakius – visai kitoks. Suprasčiau, jei to prašytų moksleivių tėvai, sakytų, kad neturi kur vasarą dėti vaikų, todėl būtų geriau, jeigu juos ilgiau palaikytų mokykloje. Taip, būtų galima vaikus papildomai užimti mokyklose, bet ne, kaip sako biurokratai, realizuojant ugdymo programą, o organizuojant jų laisvalaikį. Kadaise buvo darbo ir poilsio, pionierių stovyklos. Kitaip sakant, švietimas turėtų padėti tėvams vasarą organizuoti ir vaikų poilsį, ir pažintines pramogas.

Gal mokyklose tiesiog pritrūksta laiko bendrojo ugdymo programoms įsisavinti?

Negaliu nustoti stebėtis: kaip čia buvo, kad Viešpats iš dangaus mums atsiuntė programą ir rūsčiai prisakė – tik nedrįskit nieko joje keisti, nes bus labai blogai Aš suprantu, kad ministrė labai bijo žaibo – birželį pradeda žaibuoti – tad ima grūmoti pirštu: tik pabandyk ką nors toje programoje pakeisti! Galėčiau valandas šnekėti, kokių nesąmonių yra tose programose. Tarkim, matematikos, man artimos srities. Į programą įkėlė kai kuriuos aukštosios matematikos elementus, o tai yra visiška profanacija. Nei integravimas, nei neintegravimas. Moksleiviai baigdavo gimnaziją, ateidavo į universitetą, ir aš turėdavau viską permokyti kitaip, paaiškinti, kas yra tas diferencialas, ir panašiai. Kitaip sakant, griebiamasi profanavimo, kad būtų galima parodyti – žiūrėkite, štai kokia mūsų programa, joje visko yra! Pirmiausia reikėtų, kad profesionalai susėstų ir išsiaiškintų, kokią literatūrą lituanistai turi nagrinėti, o kokios – ne, kokius dalykus turi ir neturi nagrinėti matematikai, ir taip toliau. Ir tada paaiškėtų, kad yra daugybė dalykų, kuriuos galima išmesti ir sumažinti „programos realizavimo“ intensyvumą.

Ministerija taip pat siūlo paankstinti privalomąjį mokyklinį vaikų ugdymą: į mokyklą jie turėtų eiti nuo 6 metų. Ką manote apie tokią reformą?

Turiu keturis anūkėlius. Tiesiog net nepajutau, kada jie Vilniuje ir Stokholme perėjo iš darželio į mokyklą. Tai buvo labai sklandus procesas, tad nematau jokio skirtumo. Vyresniosiose darželių grupėse juos puikiai mokė visko. Tarkime, Vilniuje mano anūkėlės angliškai pramoko darželyje. Tad ir šiuo atveju turėtų susėsti ankstyvojo ugdymo specialistai ir pasakyti: palaukite, netampykime antklodės vieni nuo kitų, nuo darželių prie mokyklų. Susitarkime, ko vaikas turi būti išmokytas darželyje, kad būdamas 7-erių ateitų į pirmą klasę. Ir viskas bus gerai. Todėl ir šitam ministerijos siūlymui visiškai nepritariu, tai yra reforma vardan reformos, ir nieko daugiau.

Kai kurie švietimo darbuotojų profesinių sąjungų atstovai teigia, kad mums nereikia švietimo reformų – reikia naujos švietimo sistemos. Ar sutiktumėte su tuo?

Pirmiausia, švietime negalima labai greitai visko pakeisti ir, laimė, negalima labai greitai visko sugriauti. Tai įrodyta tūkstantmečių, tai žinoma dar nuo Antikos laikų. Aš kategoriškai prieš patį žodį „reforma“. Kiekviena atėjusi valdžia kalba apie reformą, nori parodyti, kad jie kažką reformuoja. Bet reforma yra permanentinė, ji niekada nesibaigia. Jei klausiama, ar vykdyti reformą, ar keisti visą sistemą, sakyčiau, kad tai tas pats veiksmas, tik įvardytas skirtingais žodžiais. Antras dalykas, kurį norėčiau pasakyti – švietimo profesinėms sąjungoms tikrai nieko šiuo požiūriu negalima pavesti. Ar jų lyderiai – Mokytojai iš didžiosios raidės, šviesuliai, gal visi jie yra Metų mokytojai? O gal jie prisiėmė sau vaidmenį, kurio niekas jiems neskyrė? Profesinės sąjungos turi užsiimti žmonių, dirbančių toje valstybės sistemoje, reikalais. Už švietimo organizavimą yra atsakinga valstybė.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas