Daugiamilijardinė investicija į Lietuvos aukštųjų technologijų ateitį, turėjusi politiškai vainikuoti ankstesnės valdžios kadenciją, netikėtai virto skambiu antausiu darbą jau baigiančiai Vyriausybei. Naujausias politinis skandalas verčia svarstyti, ar Vyriausybė sąmoningai, ar dėl nemokšiškumo veikė prieš valstybės interesus, ir kas už tai atsakys?

Valdžia užblokavo investicijas

Prieš pustrečių metų Ekonomikos ir inovacijų ministerijos su viena iš „Teltonikos“ verslo grupės įmonių pasirašyta stambaus investuotojo sutartis dėl „Teltonika High-Tech Hill“ technologijų parko Vilniuje steigimo, kuris turėjo tapti naujos puslaidininkių lustų pramonės Lietuvoje pagrindu, verslininkams ir politikams suteikė gerą progą pakalbėti apie mūsų valstybei atsiveriančias aukštųjų technologijų teikiamas galimybes. Jau po kelerių metų Liepkalnio rajone turėjo iškilti modernios mikroelektronikos gaminių projektavimo laboratorijos, biurai, mokymosi centrai, telemetrijos, tinklo įrangos, sekimo ir stebėjimo įrenginių, telemedicinos ir kitų „daiktų interneto“ prietaisų gamyklos, o vėliau – sukurti gamybiniai spausdintinio montažo plokščių, plastiko ir mechanikos komponentų bei elektronikos surinkimo pajėgumai.

Anot Lietuvos technologijų įmonių grupės „Teltonika“ pagrindinio akcininko Arvydo Paukščio, buvo planuojama, kad Liepkalnyje statomame technologijų parke per 5 metus iškils daugiau nei 10 naujų gamybinės ir administracinės paskirties pastatų, bus įdarbinta apie 6 tūkst. specialistų, kurių vidutinis atlyginimas sieks 10 tūkst. eurų per mėnesį. Technologijų parke planuota sukurti kelis milijardus eurų Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP), valstybei kasmet sumokėti apie 500 mln. eurų mokesčių.

Tačiau grandiozinio investicinio projekto sukelti lūkesčiai prieš kelias savaites išsisklaidė it putojančio vyno burbuliukai verslininkų ir politikų keltose taurėse po projekto sutarčių pasirašymo. Lyg žaibas iš giedro dangaus nutvilkė žinia, kad A.Paukštys, neapsikentęs valdžios vykdomo jo investicinio projekto sabotavimo, pranešė jį stabdantis. Anot verslininko, Lietuvos valdžia užblokavo 3,5 mlrd. eurų verslo investicijas: esą neįmanoma statomam technologijų parkui užtikrinti 63 megavatų (MW) galios elektros pajėgumų, juos įrengti iki 2027 m. nebeliko vilties. Vilniaus savivaldybė jau 2 metus negali pakeisti išsinuomotų valstybinės žemės sklypų paskirties, kad juose būtų galima statyti lustų gamyklas ir projektavimo centrą, neįmanoma pradėti net projektavimo darbų, nes neaiškios užstatymo techninės sąlygos.

Be to, pasak A.Paukščio, per 2 metus jo įmonė jau investavo daugiau nei 300 mln. eurų ir negavo jokios valstybės paramos, skirtingai nei gauna ateinantys užsienio investuotojai. „Šiuo metu statome 4 naujas gamyklas, kurios vasarą bus baigtos, tačiau turime tik 7,2 MW iš reikalingų 22 MW. Kažkurias gamyklas reikės laikyti užkaltais langais, nekurti ten darbo vietų, grąžinti kreditus, nors veikla jose nevyks“, – teigė verslininkas. „Aš nepabūgau karo grėsmės, atsisakiau investuoti kitose šalyse. Dabar supratau, kaip brangiai suklydau“, – pareiškė A.Paukštys.

Veidrodėli, veidrodėli...

Žinia apie stabdomas „Teltonikos“ investicijas į technologijų parką Vilniuje sukėlė politinį žemės drebėjimą: šis projektas buvo laikomas savotiška Ingridos Šimonytės Vyriausybės ir visos buvusios valdančiosios koalicijos pasiekimų vizitine kortele. Jis demonstravo viską, kas geriausia galėjo nutikti Lietuvai valdant konservatoriams, Liberalų sąjūdžiui ir Laisvės partijai: tai ir grandiozinės kelių milijardų tiesioginės investicijos, ir aukštosios technologijos, ir vertybinė politika, leidžianti pateisinti ekonominio karo su Kinija nuostolius mums draugiško Taivano technologine parama kuriant lietuvišką mikroelektronikos pramonę, ir didžiulė ekonominė nauda valstybei iš būsimo eksporto, naujų darbo vietų, solidžių biudžeto pajamų, ir politinio prestižo stiprinimas sugebėjus sklandžiai pradėti ir sėkmingai vykdyti daugiamilijardinį investicinį projektą. Regis, nedaug trūko, kad išsipildytų politinė pasaka, kurios pagrindinė veikėja vis klausinėja: „Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, kas Lietuvai galėjo nutikti geriausia?“, o visi skaitantys ir besiklausantys choru atsako: „Tai konservatorių valdžia ir mūsų premjerė! Tai jie davė Lietuvai daugiau jėgos!“

Deja, sustabdytų „Teltonikos“ investicijų skandalas ne tik neatpažįstamai pakeitė politinės pasakos veidrodyje atsispindintį atvaizdą, bet ir pasėjo banalių kriminalinių įtarimų. Investuotojas A.Paukštys pareiškė pajutęs, kad jo vykdomi projektai akivaizdžiai pradėjo lėtėti po to, kai jis per prezidento rinkimų kampaniją finansiškai parėmė kandidatą Gitaną Nausėdą. Nors, pasak verslininko, nuo to laiko visi terminai ir svarstymai pasidarė ilgesni, tai esą gali būti ir paprasčiausias sutapimas. Juo labiau kad lietuviška politinė patirtis turtinga panašių sutapimų. Visgi įtarinėti laikinąją premjerę, jai pavaldžius ministrus bei valstybės valdomų energetikos ir susisiekimo sričių bendrovių vadovus banaliu politiniu, juolab asmeniniu, kerštu, politiškai motyvuotu „Teltonikos“ investicijų žlugdymu nusispjaunant į valstybės ir visuomenės interesus, būtų apgailėtina ir žema. Bet, kaip sako pikti liežuviai, nebūtinai neteisinga. Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, kas gi čia meluoja?

„Nusivylimas valstybe gerai suprantamas“

Paklaustas, kiek, jo manymu, pagrįsti įtarimai, kad „Teltonikos“ investicijų istorijoje Vyriausybė veikė prieš valstybės interesus, Arnoldas Pikžirnis, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ administracijos vadovas, atsakė, kad tą išsiaiškinti galėtų nebent teisėsauga, nustačiusi, ar taip nutiko dėl Vyriausybės veiksmų. Anot jo, gali būti, kad iš esmės susidūrėme su dar didesne problema.

„Kažkas nesiėmė veiksmų tik dėl to, kad nereikėtų prisiimti atsakomybės dėl galimų biurokratinių normų pažeidimų. Matyt, čia yra esminis dalykas. Kol kas esu linkęs manyti, jog šioje situacijoje darbų nesiimta dėl to, kad valstybės institucijos ir valstybės valdomos įmonės aklai laikosi savo susikurtų taisyklių, nors ir neteisingų bei kvailų. Jos nesistengia padėti žmonėms spręsti problemų. Su tuo dažnai susiduria mūsų gyventojai ir verslai. Valstybės institucijos siekia apsisaugoti nuo galimos atsakomybės ir teisinio persekiojimo už tai, kad suteikė realios naudos kažkokiai įmonei, gyventojui ar projektui, pažeisdamos tam tikras taisykles. Tai esminė struktūrinė problema, o visas tas triukšmas, siejamas su „Teltonikos“ savininko finansine parama prezidentui per rinkimus, dėl kurios kažkas galėjo užpykti, manau, nurims teisėsaugai išsiaiškinus visas aplinkybes. Nereikėtų politizuoti šito proceso. Reikia kalbėti apie esminius klausimus. Šiandien taip atsitiko „Teltonikai“, o kitu atveju gali atsitikti kokiam kitam verslininkui, kuris rūpinasi nepalyginamai mažesnėmis savo investicijomis. Galbūt jam reikia papildomo elektros įvado, kad galėtų veikti jo kepykla, parduotuvė ar gamybos cechas, ir jis turi dėl to porą metų eiti kryžiaus kelius. Tačiau, kaip parodė po „Teltonikos“ skandalo surengta spaudos konferencija, tiek ministerijos, tiek valstybės valdomos įmonės sprendimus gali rasti per vieną dieną, jei tik yra tokia politinė valia. Kai žmonės mato tokius pavyzdžius, jų nusivylimas valstybe ir neveikiančia valdžios institucijų sistema tampa gerai suprantamas“, – pridūrė A.Pikžirnis.

Jo teigimu, „Teltonikos“ investicijų skandalas paprasčiausiai apnuogino realybę. „Labai dažnai matome valstybę skęstant tokiame liūne. Turėtume kalbėti apie kultūros keitimą. Buvusios valstybės įmonės tapo akcinėmis bendrovėmis ir turėtų demonstruoti aukštus verslo vadybos standartus, tačiau požiūris į ją liko visiškai senas. Jis tiesiog ciniškas. Todėl naujoji valdančioji koalicija, atsakingi asmenys, kuriems atiteks pareiga peržiūrėti visų procesų valdymą, gaus tam tikrą progą pareikalauti pokyčių. Yra ne tik įstrigusių „Teltonikos“ investicijų ar „Telia“ duomenų centro statybų istorijos, bet ir aibė kitų, patvirtinančių, kad Lietuva netenka šimtų ar net tūkstančių darbo vietų dėl valdžios institucijų neveikimo. Turbūt esminė bėda ta, kad jų darbuotojai puikiai supranta, jog už neveikimą nebus nubausti, o štai už ne vietoje padėtą parašą gali sulaukti labai realios atsakomybės“, – pabrėžė pašnekovas.

Užstrigo dėl brendžio dėžutės?

Teisininkas Kęstutis Skrebys, pripažinęs, jog susidaro įspūdis, kad Vyriausybė „Teltonikos“ investicijų projekte veikė prieš valstybės interesus, atkreipė dėmesį į terminų klausimą. „Pavyzdžiui, Amerikos teisinėje sistemoje kaltinimas dažnai formuluojamas taip: grupė asmenų sudarė sąmokslą prieš tą ar aną, arba buvo surengtas sąmokslas prieš teisinę sistemą. Pas mus vartojami šiek tiek švelnesni žodžiai, bet esmė nuo to nesikeičia. Panašu, kad visi sutaria, jog „Teltonikos“ investicijos buvo labai svarbus valstybei projektas: tai ir gerai apmokamos darbo vietos, ir mokesčiai į biudžetą, ir modernios technologijos, ir kiti svarbūs dalykai. Tai valstybei svarbi ir reikalinga verslo iniciatyva. Tačiau prasideda istorija, kurioje figūruoja dvi akcinės bendrovės, buvusios valstybinės įmonės – „Litgrid“, kuriai vadovauja Rokas Masiulis, ir „Via Lietuva“, buvusi Lietuvos automobilių kelių direkcija, vadovaujama generalinio direktoriaus Mariaus Švaikausko. Jei tikėtume „Teltonika“ grupės įkūrėju A.Paukščiu, o netikėti juo nėra pagrindo, iš vieno šitų vadovų jis išgirsta, kad abi įmonės tarp savęs nesutaria, todėl jam nebus duotas leidimas vieniems ar kitiems veiksmams atlikti. Tada mano klausimas labai paprastas: o tai kur yra energetikos ir susisiekimo ministrai? Kodėl jie negali pasikviesti šitų įmonių vadovų ir pasakyti: vyrai, duodame jums savaitę laiko šitam klausimui išspręsti. O jeigu neišsprendžiate, tada ieškotės kito darbo“, – sakė K.Skrebys.

Tačiau, pasak jo, taip nebuvo padaryta. „Visi matė, kad projektas stringa, bet premjerė, ministrai ir visi kiti tylėjo, kol viešai nebuvo susprogdinta informacinė bomba. Atrodo, kad jeigu ji nebūtų sprogusi, situacija būtų visus tenkinusi. Kita vertus, kyla klausimas, kodėl šios dvi valstybės valdomos akcinės bendrovės nederino projekto? Norom nenorom peršasi atsakymas. Tarp kitko, A.Paukštys puse lūpų „LinkedIn“ tinklalapyje apie tai užsiminė pasakęs, kad jis su brendžio dėžutėmis ar su kuo kitu sakvojaže pas valdininkus ir vadovus nevaikšto. Tai gal iš tikrųjų viskas užstrigo, nes kažkas laukė degtinės ar brendžio dėžutės?“ – svarstė pašnekovas.

Anot teisininko, A.Paukščio žodžius, kad jo projektas akivaizdžiai pradėjo strigti po prezidento rinkimų, iš dalies patvirtina generalinės prokurorės Nidos Grunskienės nurodymas Specialiųjų tyrimų tarnybai atlikti faktinių aplinkybių patikslinimą dėl atskirų pareigūnų ar valstybinių įmonių atstovų galimai netinkamo tarnybinių pareigų atlikimo ir priimti sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Paklaustas, ar vienu metu pasikeitęs didžiosios žiniasklaidos tonas dėl, A.Paukščio teigimu, valdžios užblokuotų „Teltonikos“ investicijų, dėl visko pradėjus kaltinti ne konkrečius politikus, o abstrakčius biurokratus, kartais nereiškia, jog ir šis politinis skandalas pasibaigs niekuo, K.Skrebys atkreipė dėmesį į vieną ypatumą.

„Šis skandalas tiesiogiai nesusijęs su didžiąja visuomenės dalimi, jis labiau aktualus verslininkams, nes daugelis jų yra susidūrę su panašiais dalykais. Jeigu neturi politinio „stogo“, tai ir tau gali kilti panašių problemų. Geriausias pavyzdys – kaip Vilniaus savivaldybė per porą mėnesių pakeitė sklypo Kalnėnuose, ant kurio pastatyta Austėjos Landsbergienės mokykla, paskirtį. Viskas buvo vykdoma tiesiog stachanoviškais, atsiprašau už šitą žodį, tempais, kol projektas buvo įgyvendintas. O sustabdyto „Teltonikos“ projekto atveju buvo veikiama šiek tiek kitaip. Na, žmonės išgirs, paskaitys, daugelis turbūt nuspręs, kad valdžia negerai padarė, ir viskas tuo pasibaigs. Nuo to nei kažkas pabrango, nei kažkas atpigo, niekam atlyginimas nesumažėjo. Aišku, jei galvotume apie ateitį, jeigu tas projektas būtų įgyvendintas taip, kaip jį apibūdina pateikiami skaičiai, tai paaiškėtų, kad jo sustabdymas atsilieps ir atlyginimams, ir pensijoms, ir biudžetui. Bet, manau, didžioji visuomenės dalis apie tai negalvoja. Todėl šios istorijos politinės pasekmės už ją atsakingoms politinėms jėgoms turbūt bus mažesnės, nei galėtų būti“, – prognozavo pašnekovas.

Trečiasis variantas – penktoji kolona

Retorinis bandymas išsukti nuo atsakomybės už sužlugdytą „Teltonikos“ investicijų projektą laikinąją Vyriausybės vadovę, konkrečius ministrus ir jiems pavaldžius valstybės valdomų akcinių bendrovių vadovus, dėmesį nukreipiant į perteklinę biurokratiją, ekonomistui Povilui Gyliui, politikos ir visuomenės veikėjui, neatrodo įtikinamas.

„Biurokratija beveik visur yra problema, ypač autoritariniuose režimuose. Bet šiuo atveju niekaip nepavyks ateiti iki politinio lygio. Jeigu čia būtų kelių tūkstančių eurų investicija, na, net kelių milijonų, sakyčiau, dar būtų galima įtarti, kad tai paprastų biurokratų išsidirbinėjimai arba kyšio lūkuriavimas. O kai kalbame apie kelių milijardų dydžio investiciją, tai visada įsijungia politikai: pirmiausia jie aiškinasi tokios investicijos tikslingumą. Apie tai sprendžiama politiniame lygmenyje, čia jau ne biurokratai priima sprendimą. Ir jeigu nusprendžiama, kad tokia investicija tikrai svarbi šalies ekonomikai, tada tokį projektą politikai jau prižiūri asmeniškai. Tikrina, kaip laikomasi terminų, stebi, ar viskas, ko reikia iš valdžios pusės, padaryta laiku ir taip toliau. Juk politikas reikalingas tam, kad kontroliuotų biurokratus, kad svarbūs klausimai būtų sprendžiami operatyviai ir teisingai. Na, niekaip neįtikina, kad atėjo 3,5 mlrd. investicija, o mes apsimetame, kad premjerė, ekonomikos ministrė ar mūsų energetikai gali šito nežinoti. Visi jie turėjo žinoti apie tokį investicinį projektą. Turėjo veikti ir atitinkamas kontrolės mechanizmas. Projekto sustabdymas rodo, kad arba politikai yra, atleiskite, žiopli, arba jiems nepatinka investuotojas“, – svarstė P.Gylys.

Jo teigimu, yra ir dar vienas variantas. „Galbūt jie faktiškai sabotuoja tokias investicijas, sąmoningai vykdydami kažkieno užduotį. Turėtume panagrinėti visus variantus, taip pat ir šitą. Netikiu, kad trečiasis variantas yra realistinis, bet patikrinti jį atitinkamos valstybės struktūros visgi turėtų. Kodėl mes bijome kalbėti apie penktąją koloną? Juk ji yra visose šalyse. O kieno naudai ji veikia, dar reikėtų panagrinėti. Juk mes turime tam skirtas valstybės struktūras. Suprantu, kad kartais galima nesužiūrėti kokių smulkių investicinių projektėlių, tačiau šiuo atveju nacionalinio saugumo struktūros turi pasidomėti, ar čia nėra kokio nors sabotažo ir kitų šalių interesus atitinkančio veikimo. Kadangi jau 30 metų nešioju „kremlinio“ etiketę, turiu moralinę teisę kelti tokį klausimą“, – ironizavo P.Gylys.

Paklaustas, ką mano apie „Teltonikos“ investicijų skandale išryškėjusius politinės šizofrenijos simptomus – juk patys valdantieji iš pradžių labai reklamavo šį projektą, o paskui tarsi trenkė jį žemėn ir ėmė trypti kojomis – pašnekovas atsakė, kad toks liguistas susidvejinimas išties yra įmanomas. „Įmanomas, jei kalbame apie žmones, kurie savo partinius interesus kelia aukščiau už valstybės. Čia jau faktiškai chrestomatinis atvejis. Na, politikoje dažnai kas nors kažkam nepatinka, bet reikia suprasti, kad tavo subjektyvus požiūris negali kenkti valstybės interesui. O jie tokio suvokimo neturi. Kai dėl biurokratų... Juk pas mus viskas galima. Jeigu priklausai „šaikai“, gali reikalauti kyšio ir iš tokio lygio verslininkų nesibaimindamas, jog būsi nubaustas“, – sakė P.Gylys.

Jis sakė norįs tikėti, kad bus ir politinių sustabdytų „Teltonikos“ investicijų pasekmių. „Iš tikrųjų pirmiausia turėtų būti politinė atsakomybė. Manau, kad Seimas dėl to galėtų tarti savo žodį. Nors laikas dabar nepalankus, vis dėlto rasti laisvą minutę keliems sakiniams turbūt pavyktų. Tarkime, pareikštų, kad Seimas nagrinės „Teltonikos“ investicijų klausimą. Tai būtų neutrali, politiškai korektiška frazė. Bet ar jūs ją girdėjote Seimo posėdžių salėje? Jeigu savo Vyriausybę suformavusi naujoji valdančioji dauguma imsis realiai tirti šį atvejį, tai bus skiepai nuo tokio pobūdžio istorijų ateityje. Nes tai rimta žala nacionaliniam saugumui ekonomine prasme“, – tvirtino P.Gylys.

„Bus gėda žmonėms akis parodyti“

„Valstybei gali kenkti ir nieko nedarydamas, vien pačiu savo neveikimu. Manau, kad po to, kai I.Šimonytė prikišo „Teltonikos“ savininkui, kodėl jis jai nepaskambino, dabar daugelis verslininkų ieško jos telefono numerio, nes norėtų paskambinti“, – sakė advokatas, partijos „Laisvė ir teisingumas“ tarybos pirmininkas Artūras Paulauskas.

Jo teigimu, „Teltonikos“ atvejis yra simptomiškas, nes verslininkų, užstrigusių savo investicinių projektų pusiaukelėje valdininkams metų metais nagrinėjant jų prašymus, yra ne viena dešimtis ir ne vienas šimtas. „Teltonikos“ istorija esą dar kartą atskleidė mūsų valstybės skaudulį: biurokratinė sistema veikia kenkdama valstybės interesams.

„Juk dabar biurokratija yra pagrindinė įstatymų rengėja. Jeigu 70–80 proc. įstatymų projektų į Seimą patenka iš Vyriausybės, tai reiškia, kad juos ruošia žmonės, dirbantys ministerijose. Ir jie puikiausiai žino, kaip sureguliuoti tam tikrus santykius, kaip nustatyti kažkokius reikalavimus, jie labai gerai orientuojasi tose džiunglėse. Jeigu žmogus į juos kreipiasi, jie formaliai pasižiūri, ar jo prašymas neprieštarauja kokiam įstatymui, Vyriausybės nutarimui ar kitai teisinei normai. Bet jie neskuba ir net nesusimąsto, o gal reikia keisti tą normą? Gal visgi reikia investicijoms uždegti žalią šviesą reguliavimo kelyje? O jeigu tai nerūpi, tai biurokratija gyvena pati dėl savęs. Dabar dėl ministrų: aišku, kad milijardinių investicijų atveju jie privalo naudoti visiškai kitokią projektų vykdymo kontrolės sistemą“, – sakė A.Paulauskas.

Pasak jo, turėjo būti paskirti už tai atsakingi žmonės. „Galiu pasiremti savo patirtimi dirbant Generalinėje prokuratūroje. Sakykime, būdavo 10 svarbiausių Lietuvoje bylų, kuriomis labai domėdavosi visuomenė, žurnalistai. Mums, prokurorams, rūpėjo, kad jos būtų tinkamai ir laiku ištirtos, perduotos į teismą. Ant mano stalo visą laiką gulėdavo tos sekamosios bylos: į kiekvieną sudėdavau pagrindinius pranešimus, dokumentus. Nuo tų bylų prasidėdavo eilinė darbo diena: paskambini, kaip vyksta tyrimas, koks poslinkis, kada bus tyrimo pabaiga. Nuolatinė kontrolė vykdytojus verčia veikti operatyviau. Todėl sveikas protas sako, kad vykdant tokį didelį projektą, kaip „Teltonikos“ investicijos, turėjo būti sukurta nuolatinės kontrolės sistema. Neužtenka pakelti šampano taures ir pasakyti, kad viskas toliau vyks pagal planą“, – pridūrė pašnekovas.

Anot A.Paulausko, jeigu to plano nekontroliuoji, tai niekas ir nevyks. Tuo labiau kad esą kyla rimti interesų konfliktai – tarp energetikų, kelininkų, savivaldybės. „Skaičiau, kad Vilniaus savivaldybė turi pakeisti statyboms skirto sklypo paskirtį, dar net nepradėtas planavimas. Tai nežinau, kiek metų užtruks visa tai. Todėl visą procesą reikia kasdien kontroliuoti, tikrinti, pamačius kliūtį – ją šalinti. Tad ar „Teltonikos“ atveju buvo padarytas nusikaltimas, ar tai buvo tik aplaidumas – nors tokio masto aplaidumas irgi yra nusikaltimas – manau, prokuratūra įvertins. Tačiau įtariu, kad kiekvienas valdininkas jau turi pasiruošęs atitinkamą įstatymą ar kitą norminį aktą, ir iškart bes į jį pirštu: žiūrėkit, aš nieko nepažeidžiau, turiu va kiek dienų sprendimui priimti, ir viską padariau pagal įstatymą. Jie pasikaustę, gerai žino tas normas, ir jų pinklėse net prokurorams nebus paprasta susigaudyti“, – svarstė pašnekovas.

A.Paulausko manymu, „Teltonikos“ istorija parodė, kad Lietuvoje galima paprasčiausiai numesti šalin milijardinės vertės projektą, ir tiek. „Žinoma, jeigu atmestume prielaidą, kad tai buvo kerštas A.Paukščiui už finansinę paramą prezidentui per rinkimus. Jeigu ją atmestume, beliktų konstatuoti, kad nesugebame vykdyti tokios apimties investicinių projektų. Juk milijardiniai projektai Lietuvoje praktiškai visada stringa: ir „Rail Baltica“, ir „Via Baltica“... Avarija po avarijos, skandalas po skandalo. „Teltonikos“ atvejis – eilinis pavyzdys, kad laikinoji Vyriausybė, pradėjusi kadenciją skambiais šūkiais ir dideliais pažadais, ją užbaigė taip, kad bus gėda žmonėms akis parodyti“, – apibendrino pašnekovas.