„Jeigu ne Vilnius, žiemos nebijotume“, – sako nepriklausomas energetikos ekspertas – energetikos ekonomistas, habilituotas technologijos mokslų daktaras, profesorius Vidmantas Jankauskas. Jo paprašėme pasidalyti mintimis, kaip Lietuvai ir visai Europai galėtų atsiliepti neseniai Rusijos prieš ją pradėtas „dujų karas“.

Gerbiamas profesoriau, Vakarų spauda aptarinėja Rusijos „dujų karą“ su Europa: dujotiekiu „Nord Stream-1“ tiekiamų gamtinių dujų apimtys sumažintos iki 20 proc. įprastinio tiekimo lygio. Nors „Gazprom“ atstovai nurodo technines priežastis, Vokietijoje tokiu paaiškinimu netikima: esą Kremlius nori prieš artėjančią žiemą palikti Europos šalis be reikiamų dujų atsargų. Apžvalgininkai prognozuoja, kad rusiškų dujų tiekimas į ES šalis liks smarkiai sumažintas – ar net visiškai nutrauktas – iki pat karo veiksmų Ukrainoje pabaigos. Kokios, jūsų manymu, galėtų būti tokio „dujų karo“ pasekmės Europos šalims ir pačiai Rusijai? Kaip jis galėtų atsiliepti Lietuvai?

Pradėkime nuo to, kas labiausiai priklauso nuo rusiškų dujų tiekimo. Tai trys didžiosios Europos Sąjungos (ES) šalys – Vokietija, Prancūzija ir Italija. Vokietija iš Rusijos pirkdavo daugiau nei pusę savo suvartojamų dujų, atitinkama Italijos dalis siekė 40 proc. Tačiau Italija turi ir kitų dujų tiekimo variantų, yra suskystintųjų gamtinių dujų terminalų, dujotiekis į Alžyrą. O Prancūzijai rusiškų dujų reikėjo kiek mažiau, ten nėra tokių didelių problemų dėl energetikos. Prancūzai praktiškai nenaudoja dujų elektros gamybai, didžioji elektros energijos dalis pagaminama atominėse elektrinėse. Taigi sunkiausia padėtis šiuo požiūriu Vokietijoje. Kadangi jos ekonomika didžiausia ES, o mūsų pačių ekonomika su ja labai susijusi, tai „dujų karo“ poveikis Vokietijos ekonomikai – to turėtume bijoti labiausiai – gali būti rimtas. Tai atsilieptų ir Lietuvos ekonomikai.

Vokietijoje daug dujų naudoja ne tik chemijos įmonės, sunkioji pramonė, daug jų reikia ir individualiems gyvenamiesiems namams šildyti. Ką jau kalbėti apie centrinio šildymo poreikius. Vokietijos valdžia jau dabar gyventojus ragina taupyti, žiemą mažinti šildymą, vasarą – vėsinimą, ir taip toliau. Didžiausia grėsmė, su kuria susidūrė Vokietija, yra ta, kad nepavyks sukaupti žiemai būtino dujų kiekio savo saugyklose. Vokietija turi didžiausias Europoje dujų saugyklas, bet jeigu net visos jos būtų užpildytos 100 proc., dujų užtektų tik pustrečio mėnesio, kaip neseniai pranešė Vokietijos elektros energijos ir dujų rinkos reguliavimo tarnybos vadovas Klausas Muelleris. Ir čia – geriausias atvejis, kokio būtų galima tikėtis. Kitokių dujų tiekimo variantų vokiečiai tiesiog neturi, jie negali parsivežti suskystintųjų dujų laivais, nes neturi nė vieno terminalo, jie dar tik statomi. Todėl jiems labai aktualu, kad dujos dar tekėtų iš Rusijos, bent tuo menku srauteliu kaip dabar, siekiančiu vos 20 proc. „Nord Stream-1“ dujotiekio pralaidos. Dabar Vokietijos dujų saugyklos užpildytos iki maždaug 65 proc. Beje, kai kurios ES šalys savo dujų saugyklas yra pripildžiusios dar mažiau. Kita vertus, reikia pasakyti, kad, pavyzdžiui, Lenkija savo saugyklas jau dabar yra užpildžiusi iki 100 proc. talpos, jie puikiausiai pasiruošė žiemai. Taigi jei kalbėtume, kam Europoje dėl dujų trūkumo geriau, o kam blogiau, aišku, kad sunkiausia perspektyva laukia Vokietijos. Dėl to jos valdžia jau dabar įgyvendina įvairias energijos taupymo priemones, o ateityje ruošiasi įvesti dar griežtesnes. Kokias? Gali būti nustatyti tam tikri dujų tiekimo prioritetai: kam būtinai reikia skirti dujų, o kam nutraukti jų tiekimą, paliekant įmones arba kaip nors išgyventi, arba net ir bankrutuoti. Labiausiai baiminamasi, kad dujų trūkumas neatsilieptų Vokietijos chemijos ir metalurgijos pramonei.

ES šalių energetikos ministrai pritarė Europos Komisijos parengtam ypatingajam dujų taupymo planui. Juo nuo rugpjūčio 1 d. iki kitų metų balandžio siekiama savanoriškai sumažinti gamtinių dujų vartojimą 15 proc., kad būtų galima be didelių sukrėtimų išgyventi artėjančią žiemą. Tačiau apžvalgininkai abejoja, ar tą pavyks padaryti: nemažai ES valstybių, geriau apsirūpinusių dujomis, prieštaravo dėl privalomo ribojimo, galinčio pakenkti pramonei. Kaip 15 proc. dujų vartojimo sumažinimas atsilieptų Lietuvos vartotojams?

Buvo atliktos įvairios tarptautinės studijos, tarp jų ir Tarptautinės energetikos agentūros ekspertų, jos atskleidė, kad Europai dujų vartojimą teks sumažinti bent 20 proc., kad būtų galima išgyventi šią žiemą. Aišku, viskas priklauso nuo to, kokia bus žiema. Prisimenate, kaip praėjusiais metais baiminomės, kad žiema būtų nešalta, nes prieš Kalėdas dujų kainos buvo labai didelės? Bet, laimė, ji buvo šilta. Jau atrodė, kad viskas šia prasme gerai, bet prasidėjo karas. Dabar irgi nežinome, kokia bus ateinanti žiema, bet skaičiavimai atlikti, rezultatas aiškus. Briuselyje iškelta idėja ES valstybėms vienytis – pabandyti visoms susitarti 15 proc. sumažinti dujų vartojimą. Tačiau iškart pasigirdo niurnėjimas, priekaištai, įvairių išimčių reikalavimas. Ispanija ir Portugalija aiškino, kad jos čia niekuo dėtos, jos negauna dujų iš Rusijos, prie jų prisijungė Airija, kitos šalys. Griežtai pasipriešino Vengrija. Nesutiko ir savo saugyklas jau prisipildžiusi Lenkija. Vienu žodžiu, ES nutarimas dėl dujų vartojimo sumažinimo išėjo labai labai apipešiotas, su atskirų šalių išsiderėtomis išimtimis. Buvo padarytas ir apribojimas: 15 proc. dujų vartojimo sumažinimas kol kas laikomas tik rekomendacija, o jeigu padėtis blogėtų, tuomet jis taptų privalomas. Dėl to turėtų kreiptis bent penkios ES šalys, susidūrusios su dideliais sunkumais. Išimtis, beje, padaryta ir Baltijos šalims, jeigu Rusija atjungtų mus nuo BRELL energijos žiedo ir turėtume prisijungti prie Europos kontinentinių elektros tinklų. Tada mums reikėtų daugiau dujų elektros energijai papildomai pasigaminti.

V.Jankauskas: „Nors jau pasigirdo protesto balsų prieš mazuto deginimą Vilniuje, noriu pabrėžti, kad Vakarų Europoje dabar raginama nebekreipti dėmesio į mazuto ir anglies galimą taršą aplinkai – svarbu kaip nors išgyventi šią žiemą, kurią tikrai jau galima vadinti mūsų nerimo žiema.“

Tokiais klausimais kaip bendras dujų vartojimo mažinimas labai sunku susitarti, ypač kai šalys baiminasi, kad laukia šalta žiema ir bus sunku ją išgyventi. Kaip sakoma, savi marškiniai visada arčiau kūno. Jei svarstytume, kaip atsilieptų Lietuvai, jeigu dujų vartojimą sumažinti 15 proc. vis dėlto taptų privaloma, pirmiausia reikėtų atsižvelgti į tai, kad dujų vartojimo sumažinimas būtų skaičiuojamas remiantis praėjusių 5 metų vartojimo vidurkiu. Todėl šiuo požiūriu Lietuvai absoliučiai niekas negresia, nes naujausi duomenys rodo, kad per pirmąjį šių metų pusmetį dujų suvartojimas Lietuvoje sumažėjo net 35 proc. Nematyti jokių požymių, kad ir antrąjį pusmetį jų vartojimas išaugtų, nes dujų kainos dabar pasiekė fantastines aukštumas, viršijo 2 tūkstančius JAV dolerių už 1000 kubinių metrų. Tokių kainų niekas net nesapnavo. Pridursiu, labiausiai dujų vartojimą padėjo sumažinti bendrovė „Achema“, kuri naudoja daugiau nei pusę visų Lietuvai tiekiamų dujų. Deja, kadangi „Achema“ dujas naudoja ir kaip kurą, ir kaip žaliavą, ji susidūrė su rimtais išbandymais: pagamintos trąšos tapo labai brangios, su kitais trąšų gamintojais, kurie naudoja daug pigesnes dujas, konkuruoti nebeįmanoma, todėl įmonė dabar dirba vos puse pajėgumo. Neduok Dieve, jeigu „Achema“ visai užsidarytų, tada Jonavos lauktų baisios problemos. Taigi dėl privalomo dujų vartojimo mažinimo mums nereikėtų nieko daryti, tą 15 proc. reikalavimą tikrai įvykdytume.

Yra ir Vilniaus problema: jo šilumos tinklai šilumai pasigaminti suvartoja daugiausia dujų šalyje. Vieni sako, kad taip susiklostė; manau, taip nutiko dėl politikų kaltės, šiaip ar taip, ir šią žiemą biokuras geriausiu atveju sudarys pusę šilumai gaminti reikiamo kuro, visa kita – dujos. O tam, kad būtų galima pereiti prie šildymo deginant mazutą, reikia pasiruošti. Šilumininkai aiškina, kad dabar mazutas yra dvigubai, gal jau ir trigubai, pigesnis nei dujos. Tik neaišku, ar jie tikrai spės iki žiemos pasiruošti: yra katilai, kuriuose galima deginti ir dujas, ir mazutą, bet jau praėjo keleri metai, kai mazutas nebuvo naudojamas. Ar tie degikliai, katilai mazutui kūrenti dar tinkami, ar bus laiku paruošti, ar šilumininkai bus pasirengę atsigabenti reikiamą mazuto kiekį? Nors jau pasigirdo protesto balsų prieš mazuto deginimą Vilniuje, noriu pabrėžti, kad Vakarų Europoje dabar raginama nebekreipti dėmesio į mazuto ir anglies galimą taršą aplinkai – svarbu kaip nors išgyventi šią žiemą, kurią tikrai jau galima vadinti mūsų nerimo žiema. Galima sakyti, kad mums pasisekė ir dėl to, kad Mažeikiuose veikia naftos perdirbimo gamykla. Mazutas ir kitos sunkiosios naftos frakcijos sudaro apie 20 proc. jos gamybos liekanų, tad mazuto nepritrūktume. Blogiausiu atveju, jeigu biržoje labai pakiltų elektros kainos, būtų galima mazutu kūrenti ir Elektrėnų jėgainę.

Dar birželio pabaigoje, kai dėl vienos „Nord Stream-1“ dujotiekio turbinos remonto jo tiekimų pralaida buvo sumažinta 60 proc.,Vokietijos vyriausybė ėmėsi vykdyti avariniu vadinamą energijos išteklių taupymo planą. Tarp jame numatytų priemonių – karšto vandens tiekimo ribojimai, šildymo sumažinimas, gyventojams net pasiūlyta naudotis dušu ne ilgiau nei 5 minutes. Ar tokia taupymo politika neatsilieps ir elektros energijos rinkai: jeigu jos poreikis Vokietijoje išaugs, ar už elektrą neturės brangiau mokėti kitų ES šalių, tarp jų ir Lietuvos, gyventojai?

Iš dalies taip ir buvo: kadangi Vokietijoje dažnai elektros trūkdavo, nemažai jos vokiečiai „pumpuodavosi“ iš Skandinavijos šalių ir šitaip keldavo elektros kainą ir mums, nes daugiausia elektros importuojame iš šitų šalių. Jei ne ribota Lietuvą su Švedija ir Estiją su Suomija jungiančių elektros kabelių galia, galėtume visą reikiamą elektros kiekį gauti iš Skandinavijos, ir tada jos kaina būtų tokia pat kaip Švedijoje ar Suomijoje. Skandinavijos elektros rinka turi daug privalumų, visada džiaugdavomės, kad esame prisijungę prie jų tinklų, nes elektros gamybai ten praktiškai nenaudojamos dujos. Norvegijoje ir Švedijoje – išvis, Suomijoje – tik šiek tiek. Taigi dujų kaina, atrodytų, neturėtų vaidinti rimtesnio vaidmens skandinaviškos elektros kainodaroje, tačiau elektros tiekimo sistemos Europoje yra labai integruotos. Kabeliai iš Švedijos ar Norvegijos nutiesti ne tik į Vokietiją, bet ir į Didžiąją Britaniją, kitas šalis. Norvegai skundėsi, kad nutiesus papildomus elektros kabelius į Škotiją, Olandiją jiems patiems pabrango elektra. Juk elektra teka ten, kur už ją daugiau sumoka.

Dabar Vokietijoje jie patys bando ką nors daryti, kad apsirūpintų elektra, kūrena anglį deginančias elektrines ir net – to labiausiai nenorėjo – svarsto neuždaryti dar veikiančių atominių elektrinių ar netgi galbūt paleisti kai kurias uždarytas. Vis dėlto politinis pasipriešinimas nemažas, nes Vokietijos žalieji, dabar esantys valdančiojoje koalicijoje, keistai galvojo, kad dujinės elektrinės yra gerai, o atominės – blogai.

Užsiminėte apie elektros kainos svyravimus biržoje – ir dėl išaugusios paklausos, ir dėl jos gamybai naudojamų gamtinių dujų kainų šuolio. Kaip tokie svyravimai galėtų atsiliepti Lietuvos vartotojams? Jeigu elektros kaina biržoje būtų gerokai didesnė už nepriklausomų elektros tiekėjų sutartyse nurodytus tarifus, ar vartotojai nebūtų verčiami pasirašyti naujas sutartis su dar didesniais tarifais?

Kai buvo pereita prie laisvos elektros energijos rinkos, visi elektros tiekėjai jos kainą jau siūlo savo rizika. Aišku, apsidrausdami gal ir šiek tiek daugiau užsideda, bet kainų jie nekeičia. Jei metų pradžioje kas nors sudarė sutartį su tiekėju po 17 centų už kilovatvalandę, tiek ir mokės iki sutarties pabaigos. O tie, kurie pasirinko už elektrą mokėti pagal biržos kainą, yra vargšeliai, jie pralaimėjo. Liepą biržos kaina viršijo 30 centų už kilovatvalandę, šiandien mačiau, kad išaugo iki 40. Taigi dabar, jei kas sudarys sutartis su nepriklausomais elektros tiekėjais, mokės daugiau. Sutartis fiksuotais tarifais pasirašiusiems vartotojams kaina gali pasikeisti tik tuo atveju, jeigu ją pakeistų Valstybinė energetikos reguliavimo taryba. Tačiau ji gali pakeisti tik elektros tiekimo paslaugos, vadinamojo persiuntimo, kainą.

Nuo šių metų ES įvedė griežtą požeminių dujų saugyklų naudojimo reguliavimą – iki žiemos sezono jos turi būti užpildytos bent 80 proc. Asociacijos „Gas Infrastructure Europe“ duomenimis, liepos 26 d. atsargos ES dujų saugyklose siekė 67,1 proc. jų talpos. O kaip Lietuvoje? Kodėl viešai neskelbiama, kokias dujų atsargas Lietuva yra sukaupusi Inčukalnio gamtinių dujų saugykloje, kaip keičiasi jų kiekis?

Dabar Inčukalnio saugykla užpildyta 52 proc., informacija apie tai skelbiama. Deja, gerokai atsiliekama nuo Europos vidurkio. Nežinau, kaip elgsis latviai. Jie buvo paskelbę, kad dujų iš Rusijos nepirks. Paskui priėmė įstatymą, kad jos nebus perkamos nuo kitų metų. Anksčiau vasaromis, kai dujos būdavo pigesnės, latviai prisipirkdavo jų iš Rusijos, prisipildydavo saugyklą ir žiemą rusiškų dujų išvis nepirkdavo. Nežinau, ar šią vasarą jie perka iš Rusijos, ar ne, paprastai jie dujas gauna per Klaipėdos suskystintųjų dujų terminalą. Matyt, latviams nelabai sekasi greičiau prisipildyti Inčukalnio saugyklą. Jeigu tikimasi, kad didesnioji dujų dalis į ją pateks per Klaipėdos terminalą, problemų neturėtų kilti, ir iki lapkričio 1 d., kaip nurodė Europos Komisija, siekianti, kad iki to laiko ES šalys savo dujų saugyklas užpildytų 80 proc., Inčukalnio saugykla turėtų įvykdyti tokį reikalavimą.

Energetikos ministras ramina vilniečius, kad šį šildymo sezoną sostinėje bus pereita nuo gamtinių dujų prie mazuto, tad sąskaitos už šildymą esą bus gerokai mažesnės nei pernai. Ar galima to tikėtis? Ar, visoje Europoje išaugus mazuto paklausai, pavyks sukaupti reikiamas jo atsargas?

Mazutas lig šiol Europoje buvo nepageidaujamas. Prie gamtinių dujų buvo taip noriai pulta dėl to, kad nenorėta deginti anglių. Apie mazutą net nekalbėta, jis mažai kur buvo naudojamas. Tad grėsmės, kad jį kas nors imtųsi vežti iš Lietuvos, manau, nėra. Antras dalykas: dabar daug kas kalba, kad neišvengiamai artėjame prie recesijos, kad ekonomika smuks, ir tai lems naftos kainų mažėjimą. Tie dalykai labai susiję: per ekonomikos nuosmukį nafta pinga. Matėme, kad naftos kaina buvo pašokusi iki 120 dolerių už barelį, dabar jau laikosi ties 100 dolerių riba. Nors JAV federalinio rezervų banko pirmininkas J.Powellas neseniai paguodė pareiškęs, kad recesijos Amerikoje dar nematyti, ji vis tiek ant nosies: ir Europai, ir Jungtinėms Valstijoms, atrodo, vis dėlto gresia ekonomikos nuosmukis. Dėl to kristų naftos kainos, o tai savo ruožtu dar labiau atpigintų mazutą. Tad šia prasme problemų dėl apsirūpinimo juo nebūtų.

Senolių išmintis moko roges ruošti vasarą. Ji jau eina į pabaigą: kaip, jūsų akimis, šiemet roges ruošia energetikai? Ar šildymas iš savivaldybių atsakomybės srities šią žiemą, ypač jeigu ji būtų šalta, nešoktelės iki nacionalinės problemos lygmens, kai ją turės spręsti Vyriausybė?

Visa bėda yra Vilnius. Jeigu ne jis, net nekalbėtume apie jokias, juolab nacionalinio masto, problemas. Lietuva labai didžiavosi, visuose tarptautiniuose forumuose gyrėsi jau 75 proc. šilumos pasigaminanti iš biokuro, nepriklausanti nei nuo dujų, nei nuo ko nors kito. Ir tai iš tiesų buvo labai didelis šuolis: vos per dešimtmetį nuo mazuto, dujų, vietinio kuro perėjome prie biokuro, kuris, kad ir pabrangęs, vis tiek yra kelis kartus pigesnis. Jeigu Vilnius būtų laiku paleidęs „Igničio“ kogeneracinę elektrinę, Lietuva 90 proc. reikalingos šilumos būtų pasigaminusi iš biokuro. Tai būtų idealu. Bet taip neatsitiko. Be Vilniaus šilumos tinklų yra ir smulkesnių šilumos tiekėjų, kurie šildymui vis dar naudoja dujas: jų klientai irgi atsidurs sunkesnėje padėtyje. Jau pernai buvo sunku, o šią žiemą jų lauks baisios kainos. Jei ne Vilnius ir tos pavienės įmonės, galėtume sakyti, kad žiemos visai nebijome: ar dujos brangios, ar pigios, mums nerūpi, nes šildomės biokuru.

Dėkoju už pokalbį.