Jei valstybės tarnybos tampa Vyriausybės narių, kitų aukščiausių politikų globojamų organizuotų nusikalstamų gaujų finansiniais siurbliais, jei šalyje netrukus gali nebelikti neteistų parlamentinių partijų bei jų vadovų, ar tokią valstybę jau galima laikyti kriminaline, ar dar pakentėti?

Įsigėręs kvapas

Lietuva jau įprato prie šio specifinio kvapo – kanalizacija nacionalinės politikos teatre užsikemša vis dažniau, o žiniasklaidos ventiliatoriai iš rūsio kylantį nuotekų dvoką bemat paskleidžia iki žiūrovų salės. Jis pykina publiką, verčia žiaukčioti artistus ant scenos, nors pagrindinių vaidmenų atlikėjai, sulaikę kvapą, iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti orumą. O vimdanti smarvė politikos teatro ortakiais veržiasi išorėn, užpildo aikštes ir gatves, skuba už miesto, driekiasi laukais, pamiškėmis, kol galiausiai triumfuodama apgaubia visą kraštą, panardinusi jį į lauko išvietės atmosferą.

Televizorius ramina, ragina būti kantriems – mūsų politinė sistema valosi! Tuoj atskubės avarinė tarnyba, teisėsaugininkai atkimš kanalizaciją, praplaus vamzdyną, viešųjų ryšių brigada pripurkš raminančio levandų kvapo, primins, kad Lietuva daro nuoseklią antikorupcinę pažangą, parodys naujausią tarptautinio tyrimo grafiką, ir pamažu pykinimas praeis. Smarvė per LRT bus pavadinta aromaterapija, ir susitaikę su tuo gyvensime toliau, įtikinėjami, kad požeminių komunikacijų avarijos valdžios sektoriuje – nemalonus, bet visgi demokratijoje pasitaikantis dalykas, svarbiausia jų nesureikšminti, neprarasti tikėjimo politine sistema, Konstitucija, savo valstybe – kad ir toliau išvien darbuotumės vardan Lietuvos.

Ne veltui sakoma, kad gera nosis ir smarvėje užuodžia kvapą. Praėję dešimtmečiai ne vieną įtikino, kad juo kiaurai persmelkta ne tik politikos teatro kiliminė danga, ES, NATO ir Ukrainos vėliavėlėmis papuošta scenos uždanga, artistų sceniniai kostiumai. Jis mirtinai įsigėręs į sienas ir lubas, į kiekvieną valstybės kasdienybės dekoraciją, į rūbininkių, apšvietėjų, scenos darbininkų aprangą.

Anot liaudies padavimo, viskas prasidėjo nuo to, kai vienas saviškis kitam saviškiui padovanojo aukso lobį ir dar už tai primokėjo kitų pinigais, o šis vėliau jį brangiai perleido trečiam saviškiui. Kadangi kaimiečiai, iš kurių lauko tas aukso puodas buvo paimtas, nesukilo, nepasodino ant baslio, buvo padaryta išvada, kad jau šituos tai galima apvaginėti ir kvailinti, kiek nori. Žinoma, iš pradžių prisiekus, kad viskas – vardan Lietuvos. Ar tokioje tautosakoje yra tiesos, ar ne, sunku pasakyti, bet nuolatinės politinio teatro kanalizacijos avarijos liudija, kad kažkas iš tikrųjų negerai daugelio, jei ne visų, šitos valstybės institucijų vamzdynuose. Santechnikai spėja, kad prie finansinio magistralinio tinklo gali būti nelegaliai prijungtas ištisas privačių vamzdynų labirintas. Kai išpuvę valdiški vamzdžiai neatlaiko nuolat didėjančio godumo ir įžūlumo slėgio, iš po žemių prasiveržia nuotekų dvokas.

Liftas iš rūsio

Korupcijos avariją Valstybinėje augalininkystės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos sukėlęs perteklinis slėgis buvo toks stiprus, kad dvokiančios nuotekos aptaškė ir visiems gerai žinomus politinio teatro veikėjus – įtakingą konservatorių Kazį Starkevičių, dukart žemės ūkio ministrą, ir Demokratų partijos „Vardan Lietuvos“ įkūrėją bei vedlį Saulių Skvernelį, buvusį Policijos generalinį komisarą, vidaus reikalų ministrą, Ministrą pirmininką, Seimo pirmininką, kandidatą į LR prezidentus. Gal tik atsitiktinumas, kad tą pačią dieną į apklausą Specialiųjų tyrimų tarnyboje (STT) pėdino du buvę Lietuvos premjerai – Gintautas Paluckas ir S.Skvernelis: vienas – byloje dėl galimo piktnaudžiavimo ir neteisėto praturtėjimo, kitas – byloje dėl korupcijos Augalininkystės tarnyboje.

Kitas vertus, toks atsitiktinumas labai iškalbingas. Abu – buvę Vyriausybės vadovai, abu – buvę savo partijų, gavusių rinkėjų pasitikėjimą per šio Seimo rinkimus, lyderiai. Nors abiem galioja nekaltumo prezumpcija, vienas klausimas prašosi atsakymo jau dabar: kaip veikia Lietuvos politinė sistema, kas spaudo jos lifto mygtukus, kad į paskutinį valstybės rūmo aukštą iškelti politikai su savimi atsineša kriminalinių įtarimų dvoką, tarsi būtų kanalizacijos nuotekų užpiltame rūsyje nakvoję benamiai? Ar tai – atsitiktinumas, o gal kruopšti atranka? Gal politinės sistemos liftas tik tokius ir kelia į viršų, lig pat paskutinio valdžios ir politinės galios aukšto? Gal tokio lifto šachta – fizinis įrodymas, jog iš tikro gyvename kriminalinėje valstybėje?

„Valstybė diskredituojama“

„Na, šiaip jau tai, kad kyla tokios istorijos, yra normalu – jeigu sistema kovoja su korupcija, bando apsivalyti“, – sakė politologas, istorijos mokslų daktaras Bernaras Ivanovas, atkreipęs dėmesį, kad korupcijos skandalai aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose nutinka ir svetur.

„Pavyzdžiui, buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy net buvo pasodintas už grotų. Tokių pavyzdžių daug ir kitose šalyse – girdėjome apie Pietų Korėją, Braziliją. Tačiau Lietuvoje yra dar vienas dalykas: kova su korupcija dažnai tampa politinės kovos dalimi. Vietoj apsivalymo grupuotės ima aiškintis tarpusavio santykius pasitelkdamos teisėsaugą. O taip nutinka dėl to, kad nėra pilietinės visuomenės. Ji turėtų būti atrama su korupcija kovojančiai teisėsaugai. Nes jeigu tą daro tik institucijos, be pilietinės visuomenės, be valdžios skaidrumo siekiančių visuomenės organizacijų paramos, tai nieko nebus. Juk buvo pavyzdžių, kai tokios organizacijos Bulgarijoje, Rumunijoje, Serbijoje dėl korupcijos skandalų visuomenę, kaip sakoma, ant ausų buvo pastačiusios. O pas mus – nieko. Mūsų visuomenė prie televizorių su spragintų kukurūzų maišeliais sėdi ir žiūri, kaip politikai vieni kitus talžo. Svarsto, kam iš jų naudingiausia, kad S.Skvernelis keliaus į teismą – kas pasiims jo partijos rinkėjų balsus? O ką rodo konservatoriaus K.Starkevičiaus epizodas? Viskas įslaptinta! Aš suprantu, kad jis dabar laikomas privačiu asmeniu. Tai kelia šypseną: vos išėjo iš Seimo, ir jau tapo privačiu asmeniu. Bet jis dešimtmečius buvo viešas asmuo, jis – svarbi politinė figūra. Matyt, neatsakyti klausimai užduoda dar daugiau naujų“, – svarstė pašnekovas.

Paklaustas, ar prezidento Gitano Nausėdos pasidžiaugimas, kad pas mus nėra neliečiamųjų, neskamba dviprasmiškai, nes, kaip parodė „MG Baltic“ politinės korupcijos byla, kai prokurorai atsargiai „apėjo“ konservatorius Gabrielių Landsbergį ir Lauryną Kasčiūną, tuo sukeldami didelę nuteisto buvusio Liberalų sąjūdžio lyderio Eligijaus Masiulio nuostabą, neliečiamųjų visgi yra, B.Ivanovas su tuo sutiko.

„Taip, žinoma, galima pratęsti: ar kas nors matė Šarūną Stepukonį su antrankiais? Ar kas nors jį apskritai matė? O kai Celofanas vartėsi areštinėje, tai visiems parodė ir tiesiog išsityčiojo. Tokie dalykai labai gerai parodo teisėsaugos selektyvumą ir tai, kam ji dirba. Matome, kad teisėsauga nedirba viešojo intereso labui, ji dirba grupuotėms. Deja, tą rodo faktai. Klausimas į kaktą: kodėl Stepukonis įslaptintas, o Celofanas vartomas sisteminėje žiniasklaidoje? Tai šlykštu ir pasibaisėtina. Mūsų informacijos priemonės pavirto pačia šlykščiausia propagandos srutų kloaka. Man labai patiko stebėti, kaip rinkimus laimėjęs Vengrijos opozicijos lyderis Peteris Magyaras atėjo į visuomeninę televiziją ir tiesiai šviesiai vietinei Miliūtei ar dar kažkam pareiškė: viskas, dabar jus uždarau, kad nebepiltumėte savo melagingos, pagiežingos propagandos ir tų pamazgų, kurias pylėte ant mano šeimos. Tą turėjo padaryti ir mūsų valdžia, atėjusi po 2024 metų Seimo rinkimų. Bet jie – medūzos. Politinė šaltiena. Todėl ją ir spardo, nes ji nepadarė to, ką iškart po rinkimų Lenkijoje padarė Donaldas Tuskas ir ką dabar padarė P.Magyaras – iškart uždaryti tą kloaką ir išvaikyti juos visus velniop. Arba privatizuoti. Nes taip palikti negalima. Jei to nepadarai, tai gauni, ko nusipelnęs: jie tave ir toliau murkdys srutose, šmeiš, meluos, ir visas tas korupcijos istorijas pavers sau naudingais siužetais“, – teigė pašnekovas.

Paprašytas pasvarstyti, ar jau priėjome ribą, kai galima kalbėti apie kriminalinę Seimo esmę, nes jame, regis, netrukus nebeliks neteistų partijų ar jų lyderių, politologas prognozavo tendencijos tąsą. „Manau, kad „Vardan Lietuvos“ irgi bus nuteista. Prisimenat, kaip jos lyderis sakė – alternatyva policinei valstybei yra mafijinė valstybė! O dabar, pasirodo, kilo rimtų įtarimų, ar tik jis pats tai mafijinei valstybei neatstovauja. Tie, kurie sako, jog dabar mus valdo banditai, turėtų atkreipti dėmesį, kad jie atrodo jau kitaip. Su „Brioni“ eilutėmis, kaklaraiščiais, dauguma jų, manau, net ne Lietuvoje. Kam jiems čia būti? Juk gali kuo puikiausiai dirbti nuotoliniu būdu. Aišku, kad valstybė yra diskredituojama, todėl tai labai liūdna epopėja“, – pridūrė B.Ivanovas.

Gal nežinojo esantis stogas

Svarstant apie galimai kriminalinę valstybę, politologas, humanitarinių mokslų daktaras Vytautas Dumbliauskas pasiūlė skirti partijų ryšius su verslu ir politikų korupciją. „Visame pasaulyje politinės partijos yra veikiamos verslo, jis stengiasi jas įtakoti, kad politikai priiminėtų palankius sprendimus. Amerikietiškuose vadovėliuose rašoma apie ypatingą verslo grupių vaidmenį politikoje. Verslo grupės daug galingesnės už profesines sąjungas. Na, ką gali profsąjungos? Tik pastreikuoti, o verslas kuria darbo vietas. Politikai stengiasi jam padėti ir mokesčių politikoje, ir importo ar eksporto reguliavimo srityje. Tai normalu ta prasme, kad politinės partijos ir verslas bendradarbiauja, bet tampa nenormalu tais atvejais, kai verslas ima pirkti politikus, kaip „MG Baltic“ bylos istorijoje. Jei kalbėtume apie Augalininkystės tarnybą, tai čia gryna valstybės tarnautojų korupcija. Kaip žinome iš viešosios erdvės, jie įtraukė ir paprasčiausius banditus. O kai valstybės tarnautojai ima kūrybingai bendradarbiauti su banditais, kurie nesismulkina ir nesidrovi padidinti renkamą duoklę dvigubai ar dar daugiau, tai jau nepalyginamai didesnė bėda. Tai tiesus žingsnis į duobę“, – sakė pašnekovas.

Tačiau, V.Dumbliausko teigimu, jis nesakytų, kad mūsų viešasis sektorius yra labai kriminalizuotas. „Valstybės institucijos veikia, STT dirba, prokuratūra – irgi. Stebėjo, sekė tą Augalininkystės tarnybos vadovą, netgi leido ministrui jam premiją už gerą darbą išmokėti, kad neišgąsdintų anksčiau laiko. Turėtume džiaugtis, kad žinybos veikia. Jeigu jos neveiktų, tada būtų liūdniau“, – sakė politologas.

Paprašytas pasvarstyti, ką, jo manymu, sako tai, jog su kriminaliniu pasauliu galimai bendradarbiavę korumpuoti valstybės tarnautojai turėjo politinį stogą, ir gana aukštą, V.Dumbliauskas atsakė besilaikantis versijos, jog S.Skvernelis galėjo visai nežinoti, kad yra laikomas kažkieno politiniu stogu.

„Manau, kad jo vardu kažkas galėjo imti pinigus, kurių jis net nematė. Viešojoje erdvėje kalbama apie labai artimą S.Skvernelio ir Agnės Silickienės ryšį, galimai romaną. Jei aplinka mato, kad jie labai artimi, A.Silickienė gali sakyti, ką nori – kad susitariau su juo, viskas tvarkoj, nunešiau jam pinigų, stogą turime ir taip toliau. Laikausi nekaltumo prezumpcijos, nes pažįstu ne vieną policijos komisarą. Žinau, kad vyriausiasis komisaras uždirba tikrai sočiai. Vaikai užauginti, namas, du automobiliai kieme, keliauja po pasaulį – ko jam dar reikia? Dėl 50 tūkst. ne tik gadintis reputaciją, bet ir rizikuoti atsidurti kalėjime? Man tai netelpa į galvą. Kol kas laikausi nekaltumo prezumpcijos, vidinis jausmas sako, kad čia kažkas ne taip. Prisiminkime Vytenio Andriukaičio atvejį „Rubikono“ juodosios buhalterijos byloje. Ten irgi buvo minimi pinigai. Jis pasitraukė iš Seimo, ėjo per teismus, apsigynė, grįžo į politiką ir užėmė aukščiausius postus. Buvo Europos Komisijos narys. Aišku, gerai kažkas pasakė, kad tuo metu nebuvo toks didelis socialinių tinklų poveikis. Dabar jie labai greitai bet ką nuteisia. Todėl ir Skvernelio atveju tikrai dar neskubėčiau su išvadomis. Reikia palaukti, ir pamatysime“, – pridūrė V.Dumbliauskas.

Jis nesiėmė prognozuoti, kokios politinės jėgos gaus daugiausiai naudos iš šio politinės korupcijos skandalo. „Jei „Vardan Lietuvos“ reitingai ims mažėti, o Skvernelio reikalai byloje komplikuosis, gali būti, kad jo žmonės pradės migruoti į kitas partijas. Kažkas išeis pas liberalus, kažkas – pas Tėvynės sąjungą ar socdemus. Juk šiaip ši partija ideologiškai yra jokia. Ką reiškia „Vardan Lietuvos“? Ir jūs dirbat vardan Lietuvos, ir aš, ir mes visi. O „skvernelininkai“ jau 10 metų politikoje, įprato, kažin ar kuris norės išeiti į paprastą darbą, grįžti prie menkesnio atlyginimo. Toli gražu ne visi į rankas gauna 3,8 tūkst. eurų. Tada tiesiog partija išsibėgios. Kadangi neaišku, pas ką pabėgs, neaišku, ir kas sustiprės“, – apibendrino politologas.

Neįžvelgia sąmokslo

Politologas, socialinių mokslų daktaras Ainius Lašas, Kauno technologijos universiteto docentas, Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas, sutiko su tuo, kad tokiomis šokiruojančiomis politinės korupcijos istorijomis politikai provokuoja ne mažiau šokiruojančią rinkėjų reakciją.

„Na taip, manau, kad iš tiesų tokioje situacijoje nauja partija, bent jau kažkiek atitolusi nuo dabartinio elito, tikrai turi perspektyvų ir galėtų pakeisti rinkimų dinamiką. Ar atsiras tokia partija, aišku, atviras klausimas, bet iš principo jai būtų vieta ir turbūt būtų balsų. Lietuvoje rinkėjas nėra ideologizuotas, labai stipriai prisirišęs prie kažkokios partijos. Turbūt stipriausiai prisirišę konservatorių rinkėjai, bet tokių – irgi tik dalis, tam tikra šerdis. Žmonės juda tarp partijų, ir dėl šito mūsų rinkėjų bruožo nuolat atsiranda galimybių užšokti ant kažkokios naujos bangos. Kokia ji bebūtų. Ar šiuo atveju tai bus didelė banga, dar nežinia – vien dėl to, kad iki rinkimų dar nemažai laiko. Aišku, artėja savivaldos rinkimai, bet jie turi savo specifiką. Žmonės tada labiau žiūri į vietinius reikalus, interesus, kas vadovauja ir taip toliau. Čia jau kita dinamika“, – sakė docentas.

A.Lašo teigimu, tai, kaip rinkimuose atsilieps ši su S.Skverneliu susijusi istorija, priklausys ir nuo to, kokia bus jos raida. „Jis pakankamai aiškiai pasakė, kad jokių pinigų neėmė, jo pozicija gana principinga. Nežinome atsakymo, kokius kaltinimus jam pareikš prokuratūra, kaip jie atrodys teismo procese. Neaišku, kiek prokurorai turi konkrečių įrodymų, o kiek kalba galbūt apie kažkokius užfiksuotus pokalbius. Bet, žinote, remiantis pokalbiais įrodinėti, kad buvo taip, o ne kitaip, neatrodo labai įtikinama. Tai nėra labai aiškūs įrodymai. Paimkime, pavyzdžiui, Darbo partijos bylą. Ji tarsi nekelia abejonių, kad Darbo partija užsiiminėjo labai problemiškomis veikomis, bet tuo pačiu „prikabinti“ jas prie partijos lyderio nebuvo taip paprasta, nes jis tiesiogiai vienuose ar kituose epizoduose nedalyvavo. Gal kažką pasakė, gal nepasakė, gal ne taip kažkas suprato. Taigi, ir čia gali būti panaši istorija: Skvernelis kažkur dalyvavo, su kažkuo susitikinėjo, apie kažką kalbėjo. Bet jis gali atšauti: žiūrėkit, aš nieko nedariau, tik išsakiau savo nuomonę, savo požiūrį. O tą daryti galima, tai nėra neteisėta. Taigi, dar klausimas, kokie tie įrodymai ir kaip visa ta istorija išsivynios“, – svarstė politologas.

Paklaustas, kam naudingesnė politinių šachmatų lentoje po prokuratūros veiksmų susiklosčiusi situacija, kiek prie žaidimo raidos prisidės S.Skvernelio politinės figūros patraukimas į šalį, A.Lašas atsakė, kad pasekmės neabejotinai bus. „Nebūčiau linkęs pritarti manantiems, kad čia kažkas kažką pakišo, kad galėtų sužaisti vienokią ar kitokią partiją. Nemanau, kad būtų taip toli einama ir taip daroma, nes tyrimas prasidėjo gerokai anksčiau, turbūt dar prieš metus, kai S.Skvernelis buvo Seimo pirmininkas. Neįžiūriu čia kažkokio sąmokslo, bet mes jau dabar matome, kad tai, kas įvyko, suteikė naują impulsą socialdemokratams kalbėtis su demokratais dėl dalyvavimo koalicijoje.

Akivaizdu, kad buvo konfliktas tarp Skvernelio ir socdemų lyderių, nes jis tam tikra prasme išdavė socdemus kritikuodamas Palucką. Manau, kad tas konfliktas yra svarbi dedamoji. Socdemai buvo labai dėl to užpykę, nors, mano nuomone, nieko tragiško nebuvo padaryta. Bet jeigu socialdemokratai būtent taip įvertino, nes visą laiką yra karo padėtis, todėl jie labai jautrūs, tada nenuostabu, kad susidarė konfliktinė situacija. O dabar, aišku, pagrindas tam konfliktui nyksta. Socialdemokratams tai duoda ne tik galimybę kalbėtis su demokratais, bet ir įrankį spausti „Nemuno aušrą“, nes tai nebėra vienintelis įmanomas pasirinkimas. Jie gali sakyti: žiūrėkite, jūs su mumis nesutinkate, jums kažkas nepatinka, jūs keliate vienokius ar kitokius reikalavimus. Tai gerai, mes galime rinktis kitus. Taigi, socialdemokratams tokia situacija tikrai naudinga, tik klausimas, ar jie norės kažką keisti“, – sakė A.Lašas.

Neliečiamieji ar dar nepaliesti?

Politiko, prokuroro ir advokato duonos skonį žinantis Artūras Paulauskas, buvęs Seimo pirmininkas, buvęs generalinis prokuroras, paklaustas, ar vis nauji politinės korupcijos skandalai, kuriuose figūruoja vis aukštesni politinio elito atstovai, duoda pagrindą svarstyti apie kriminalinę mūsų politinės sistemos prigimtį, atsakė taip nemanantis.

„Pažiūrėkite į kitas valstybes. Sarkozy nuteistas. Stažavausi Italijoje, tai ten vos ne kiekvieno premjero karjera pasibaigdavo kriminaliniais kaltinimais. Berlusconis ar ne dvi bylas turėjo. Buvo laikai, kai vos ne kiekvienas Japonijos premjeras būdavo teisiamas už korupciją. Galų gale pažvelkime į savo kiemą: juk Eligijus Masiulis irgi buvo be penkių minučių premjeras. Premjerui Adolfui Šleževičiui buvo bylos iškeltos, kitų premjerų atžvilgiu pradėti ikiteisminiai tyrimai. Ministrai buvo traukiami atsakomybėn. Žmonės silpni, pagundų politikoje daug. Kuo aukštesnes pareigas užimi, tuo didesnės galimybės sudalyvauti kažkokioje schemoje. Kitą kartą net realiai nieko per daug nedarant, tik įtakojant, šiek tiek paglobojant. Taip, Augalininkystės tarnyboje tikrai kažkokia kriminalinė atmosfera buvo. Nors vadovai keitėsi, ta schema išliko ir netgi sustiprėjo. Sutikčiau, kad ten buvo organizuoto nusikalstamumo reikalai. O politikai tarsi prisiglaudė prie tos sistemos. Vieni ministrai skyrė į tas pareigas, kiti politikai delegavo savo žmones... Ten buvo pasimaitinimo vieta, ir daug kas susigundė. Bet nemanau, kad dėl to reikia visą politinę sistemą kaltinti. Taip, korupcijos yra, bet reikia pripažinti, kad tolerancija jai mažėja. Tarnybos dirba daug profesionaliau, labai sunku išlikti nepagautam. Tad tikrai nesakyčiau, kad mūsų politinė sistema kriminalinė“, – sakė A.Paulauskas.

Paprašytas pakomentuoti prezidento mintį apie tai, kad kovojant su korupcija pas mus nėra neliečiamųjų, pašnekovas atsakė norintis pajuokauti. „Kai išgirdau tuos žodžius, pagalvojau – va jeigu dar ir prezidentūroje kratą atliktų, tada patikėčiau, kad neliečiamų nėra... Aišku, kiekvieną atvejį reikia vertinti atskirai, bet kartais būna sunku juos paaiškinti. Štai E.Masiulis mano – o jis su ta byla geriau susipažinęs – kad L.Kasčiūno vaidmuo joje iš esmės niekuo nesiskyrė nuo Gintaro Steponavičiaus ar Vytauto Gapšio. Kodėl jis buvo paliktas šone? G.Landsbergis irgi „MG Baltic“ vadovams kažkokius pranešimus skaitė. Manau, kad šis klausimas teisėtas, pagrįstas. Bet kas nusprendė ir kodėl... Kitą kartą būna, kad įrodymai silpnesni, arba prokuroras nutaria eiti į bylos nagrinėjimą tik su 100 proc. įrodytais atvejais. Būna tokių dalykų. Pavyzdžiui, aš pats, palaikydamas kaltinimą, jeigu matydavau, kad teismo metu jis nepasitvirtina, kitą kartą pats jo atsisakydavau. Motyvuodamas tuo, kad tam tikras epizodas neįrodytas, todėl dėl jo atsisakau kaltinti. Nėra prasmės kvailai ir užsispyrusiai tęsti. Kaip ten atsitiko „MG Baltic“ byloje, man sunku spręsti, bet aišku, jog įspūdis dėl neliečiamųjų gali susidaryti, ir jis tarsi būtų teisingas. Bet ar jis pagrįstas, ar tikrai buvo taip, nežinau. Aišku, ir man tokių klausimų kyla. Bet žiūrėkit: jei sakytume, kad konservatoriai neliečiami, kažin ar būtume teisūs. Prisiminkite, kad Andriaus Vyšniausko, dešiniosios G.Landsbergio rankos, čekiukų byla buvo perduota teismui. Nuteistas Bartoševičius. Ir Monikos Navickienės vyro istorija rodo, kad vyksta tyrimas. Aišku, norėtųsi, kad būtų pateikti atsakymai: jei sklando klausimai, kodėl į teismą nebuvo perduota byla dėl L.Kasčiūno epizodo, tai kažkas turėtų į juos atsakyti“, – sakė A.Paulauskas.