Jau an­tra sa­vai­tė, kai Pir­ma­ja­me Aly­tu­je, ant kal­ne­lio Do­man­to­nių kal­vų (ked­rų) par­ke, gu­li van­da­lų nu­kirs­tas ąžuo­las. Jo ša­lin­ti ne­sku­ba­ma, nes ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai vis dar lau­kia pra­ne­ši­mų apie me­dį taip nu­nio­ko­ju­sius as­me­nis, to­dėl sie­kia­ma iš­sau­go­ti įkal­čius.

Da­bar jau aiš­ku, kad ąžuo­las jau­ni­mo pa­mėg­to­je vie­to­je, iš kur Dzū­ki­jos sos­ti­nė kaip ant del­no, bus at­so­din­tas. Pra­ėju­sios sa­vai­tės vi­du­ry­je raš­tu kreip­ta­si į mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ją su pra­šy­mu iš­duo­ti lei­di­mą nu­kirs­to ąžuo­lo vie­to­je pa­so­din­ti šio me­džio so­di­nu­ką.

Įta­ria­ma, kad dar­buo­ta­si nak­tį

Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Aly­taus re­gio­no ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­tas pra­ne­ši­mą apie nu­kirs­tą ąžuo­lą Pir­ma­ja­me Aly­tu­je iš mi­nis­te­ri­jos Vals­ty­bi­nės ap­lin­kos ap­sau­gos tar­ny­bos pra­ne­ši­mų cen­tro ga­vo bir­že­lio 11-ąją apie 9 val. 30 min. Šiam cen­trui in­for­ma­ci­ja bu­vo per­duo­ta iš Ben­dro­jo pa­gal­bos cen­tro.

Apie nu­nio­ko­tą me­dį pra­ne­šė jį pa­ste­bė­ję žmo­nės. Vie­ta įvar­dy­ta taip – Goš­tau­to ir Auš­ri­nės gat­vių san­kir­ta, Mei­lės kal­ne­lis. Ši jau­ni­mo pa­mėg­ta vie­ta Pir­ma­ja­me Aly­tu­je tu­ri ofi­cia­lų pa­va­di­ni­mą – Do­man­to­nių kal­vų (ked­rų) par­kas. Ąžuo­las au­go aukš­čiau­sio­je jo vie­to­je, iš kur Aly­tus at­si­ve­ria vi­su gro­žiu.

Aly­taus re­gio­no ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to Aly­taus agen­tū­ros vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas Vy­tau­tas Rač­kaus­kas, tik ga­vus pra­ne­ši­mą ap­si­lan­kęs įvy­kio vie­to­je, pa­ma­tė liūd­ną vaiz­dą – gra­žuo­lio ąžuo­lo ka­mie­nas tie­siog nu­ka­po­tas kir­viu ir me­dis nu­vir­tęs. Įta­ria­ma, kad van­da­lai dar­ba­vo­si nak­tį iš šeš­ta­die­nio į sek­ma­die­nį, o sek­ma­die­nio ry­tą nu­kirstą ąžuolą pa­ste­bė­ję žmo­nės pra­ne­šė ben­druo­ju pa­gal­bos te­le­fo­nu.

Kaip sa­ko šio­je Pir­mo­jo Aly­taus vie­to­je gy­ve­nan­tys aly­tiš­kiai, ant va­di­na­mo­jo Mei­lės kal­ne­lio jau­ni­mas nuo­lat va­žiuo­ja, daž­nai nak­ti­mis, čia su­si­tin­ka­ma ro­man­tiš­kiems pa­si­ma­ty­mams, ne­re­tai var­to­ja­mi ir al­ko­ho­li­niai gė­ri­mai.

„Jūs pa­ma­ty­tu­mėt, kas da­ro­si va­sa­rą va­ka­rais, – ma­ši­nos tik va­žiuo­ja, tik dul­ka ta­kai ant kal­no. Kai pa­ly­ja, sun­ku už­va­žiuo­ti, vi­sos pie­vos iš­va­ži­nė­tos. Pa­žiū­rė­kit, koks gra­žus vaiz­das nuo to kal­no, ar dar ra­sit to­kią vie­tą Aly­tu­je?“ – nu­kirs­to ąžuo­lo kal­vą gy­rė ne­to­lie­se gy­ve­nan­ti Mil­da.

Ji čia su šu­niu­ku du kar­tus per die­ną at­ei­na pa­le­sin­ti vie­nos var­nos, ku­ri anks­čiau mo­ters lauk­da­vo ant ąžuo­lo ša­kos ar­ba suk­da­vo­si apie jį, da­bar tu­pia ap­lin­ki­nė­se pu­šy­se.

Kal­bin­ti Pir­mo­jo Aly­taus gy­ven­to­jai ne­ti­ki, kad me­dį ga­lė­jo nu­kirs­ti čia gy­ve­nan­tie­ji. Jų nuo­mo­ne, taip bar­ba­riš­kai pa­si­el­gė gam­tos ne­my­lin­tys at­vy­kė­liai – gal taip no­rė­jo pa­de­monst­ruo­ti sa­vo jė­gą, gal bu­vo pa­dau­gi­nę al­ko­ho­lio, bet kuo kal­tas me­dis?

Nu­kirs­tas ąžuo­las jau an­tra sa­vai­tė ne­ju­di­na­mas, jo la­pai nu­džiū­vę. Ta­čiau ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai dar ne­lei­džia ša­lin­ti me­džio, o tai tu­rė­tų pa­da­ry­ti mies­to erd­ves pri­žiū­rin­čios įmo­nės.

V.Rač­kaus­ko tei­gi­mu, nu­kirstas ąžuolas sau­go­mas kaip įkal­tis, nes vis dar ti­ki­ma­si, kad pa­vyks nu­sta­ty­ti ąžuo­lą nu­kir­tu­sius as­me­nis.

Ar­ti­miau­siu me­tu ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai su­kaup­tą me­džia­gą dėl Pir­ma­ja­me Aly­tu­je nu­kirs­to ąžuo­lo ke­ti­na per­duo­ti Aly­taus ap­skri­ties vy­riau­sia­jam po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tui, kad šis sa­vo ruož­tu vyk­dy­tų ty­ri­mą.

Van­da­liš­kai su šiuo me­džiu pa­si­el­gu­siems as­me­nims pa­gal Ad­mi­nist­ra­ci­nių nu­si­žen­gi­mų ko­dek­są dėl jo su­nai­ki­ni­mo gre­sia bau­dos nuo 60 iki 200 eu­rų, taip gam­tai pa­da­ry­ta ža­la – apie 450 eu­rų.

Ąžuo­las tu­rė­jo sa­vo is­to­ri­ją

Da­bar nu­kirs­tas ąžuo­las ant Pir­mo­jo Aly­taus kal­vos bu­vo pa­so­din­tas prieš 27-erius me­tus, ko­vo 11-ąją, Lie­tu­vo­je at­kū­rus ne­pri­klau­so­my­bę. Tai pa­da­rė čia gy­ve­nan­tys žmo­nės.

Var­ną ant aukš­čiau­sios Pir­mo­jo Aly­taus kal­vos le­si­nan­ti Mil­da pa­ly­dė­jo iki vie­nų Min­dau­go gat­vės gy­ven­to­jų, čia nu­si­pir­ku­sių na­mą iš žmo­gaus, ku­ris bu­vo vie­nas ini­cia­to­rių tą is­to­ri­nę Lie­tu­vai die­ną pa­so­din­ti ąžuo­lą. Gai­la, ta­čiau tas žmo­gus prieš vie­nuo­li­ka me­tų mi­rė.

Ap­lan­ky­ti Min­dau­go gat­vės gy­ven­to­jai var­di­jo pa­var­des ir ki­tų žmo­nių, ku­rie tuo­met so­di­no ąžuo­lą šio­je vie­to­je.

Me­džio at­si­ra­di­mo is­to­ri­ja pra­dė­jo do­mė­tis aly­tiš­kiai, ku­rie nu­spren­dė at­so­din­ti ąžuo­lą, to­dėl ti­kė­ti­na, kad ji ne­tru­kus pa­aiš­kės.

At­so­dins kaip Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo sim­bo­lį

Ini­cia­ty­vos at­so­din­ti nu­kirs­tą ąžuo­lą Pir­ma­ja­me Aly­tu­je, Do­man­to­nių kal­vų (ked­rų) par­ke, ėmė­si aly­tiš­kiai Man­tas Rad­vi­la­vi­čius ir Eval­das Ja­ku­čiū­nas.

„To­kia min­tis ki­lo tik su­ži­no­jus apie nu­kirs­tą me­dį. Ąžuo­lą at­so­din­si­me to­je pa­čio­je vie­to­je kaip Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo sim­bo­lį. Jau tu­ri­me apie 300 žmo­nių, ku­rie pa­lai­ko mū­sų idė­ją. Jau ir ąžuo­lo so­di­nu­ką esa­me su­ra­dę vie­na­me pri­va­čia­me me­de­ly­ne ne­to­li Aly­taus“, – sa­kė Aly­taus spor­to ir rek­re­a­ci­jos cen­tre vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tu dir­ban­tis M.Rad­vi­la­vi­čius.

Jis pra­ėju­sios sa­vai­tės vi­du­ry­je raš­tu krei­pė­si į mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ją dėl lei­di­mo nu­nio­ko­to me­džio vie­to­je pa­so­din­ti ąžuo­lo so­di­nu­ką iš­da­vi­mo. Jis bus iš­duo­tas ar­ti­miau­siu me­tu, o ąžuo­lą pla­nuo­ja­ma so­din­ti ru­de­nį.

M.Rad­vi­la­vi­čiaus ini­cia­ty­vūs pro­jek­tai ži­no­mi Aly­tu­je. Jo dė­ka jau tris va­sa­ras sek­ma­die­niais Jau­ni­mo par­ke bu­vo ren­gia­mos iš­ky­lų po­pie­tės – čia at­si­ras­da­vo tin­kli­nio aikš­te­lės, van­dens čiuo­žyk­los vai­kams, šaš­ly­ki­nės no­rin­tiems pra­mo­gau­ti gam­to­je. To­kius pik­ni­kus mies­tie­čiams Man­tas ke­ti­na or­ga­ni­zuo­ti ir šią va­sa­rą.

Alma MOSTEIKAITĖ