Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Vanagai sukiojasi virš paskutinių valstybės įmonių

Jei Vyriausybei pavyks įgyvendinti ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės pristatytą valstybės valdomų įmonių pertvarkymo planą, Lietuvoje netrukus beliks tik viena valstybės įmonės statusą turinti bendrovė. Valdantieji skelbia siekiantys efektyvesnio valstybės turto valdymo, tačiau esame ne kartą pamokyti, kaip smarkiai valdžios kalbos skiriasi nuo jos darbų. Apie tai, kuo gresia numatyta valstybės įmonių pertvarka, kalbamės su ekonomistu, politiku, habilituotu ekonomikos mokslų daktaru profesoriumi Povilu Gyliu.

Vyriausybė pritarė Ekonomikos ir inovacijų ministerijos parengtam planui pertvarkyti valstybės valdomas įmones, tarp jų – Registrų centrą, „Regitrą“, Valstybinių miškų urėdiją, Lietuvos oro uostus ir kt., į akcines ar uždarąsias akcines bendroves bei viešąsias įstaigas. Planuojama, kad iki 2024 m. pabaigos Lietuvoje liks tik viena valstybės įmonė – Ignalinos atominė elektrinė. Kaip vertinate tokį planą, ko juo siekiama?

Reikia pradėti nuo paties bendriausio klausimo: kas čia vyksta? Mano supratimu, ruošiamasi dar vienai „prichvatizacijai“. Faktiškai niekas nepastebi, kad jau sudarytas valstybės įmonių, paruoštų privatizacijai, sąrašas. O jeigu tai daroma neskaidriai, turime vartoti žodį „prichvatizacija“. Tai, kas daroma, atitinka liberalizmo ideologiją, pagal kurią tai, kas privatu, visada yra geriau nei tai, kas bendra, visuomeniška. Apskritai manau, kad tai yra korupcinis planas – kas gali paneigti? Didysis klausimas yra toks: ar iš tikrųjų privati nuosavybė – o tai reiškia, kad ir privatizacija – visada yra pažangu? Nemanau. Taip, kai kurios ekonominės veiklos iš prigimties gali būti privačios, tarkime, kepyklos, restoranai, dirbtuvės ir taip toliau. Bet yra dar ir tai, kas vadinama infrastruktūros objektais, tinklais. Tai automagistralės, geležinkeliai, energetikos tinklai ir kitos viešosios gėrybės. Šiuo požiūriu labai svarbus viešasis interesas: visuomenė suinteresuota, kad tie tinklai gerai veiktų. Kai jie gerai veikia, ir privačiam sektoriui būna gerai. Deja, ideologija ir noras „nugnybti“ skanesnes valstybinio turto dalis atrodo stipresnė nei visuomenės interesas.

Valstybės įmonių pertvarkymo plane Ignalinos atominei elektrinei padaryta išimtis – ji nebus pertvarkoma nei į akcinę bendrovę, nei į uždarąją akcinę bendrovę – kelia įvairių minčių, netgi šypseną. Gal iš jos būsimiems akcininkams jokios naudos: juk neseniai valdžia davė leidimą vykdyti Ignalinos atominės elektrinės 1-ojo energijos bloko konstrukcijų išmontavimo darbus? Atmintyje iškyla sparnuota frazė iš vienos sovietinių laikų kino komedijos: „Viskas jau pavogta iki mūsų!“

Aš siūlau privatizuoti Ignalinos atominę elektrinę. Jeigu tai, kas privatu, yra geriau, tai kam palikti ją valstybės įmone? Dar daugiau: jeigu tai, kas privatu, visada geriau negu tai, kas bendra, tai kodėl iki šiol nėra privatizuotas Seimas? Kas mums iš to, kad dabar jis užsiima niekais? Juk galėtų duoti kažkam privačios naudos. Privatizuokime kartu ir Vyriausybę.

Per 30 metų neišmokėme žmonių ekonomikos elementoriaus: viešajame sektoriuje telkiamos viešosios gėrybės, viešosios paslaugos. Juk neklausiame, kiek pelno atneša policija, teismai, prokuratūra ar tas pats Seimas. Bet vis girdėti šaukiant: tai duokite pelno, dirbkite efektyviai! Tad nėra ko laukti – premjerei Ingridai Šimonytei reikėtų iškelti klausimą, kad į kitų metų valstybės biudžetą būtų įtrauktos ne tik išlaidos, bet ir pajamos iš Seimo veiklos.

Tačiau jau nebe pirma Vyriausybė valstybės įmones pertvarkinėja, reformuoja, dabartinė tik tęsia anksčiau pradėtas pertvarkas...

Manau, kad Lietuvoje ir užsienyje yra grupės žmonių, kurie labai godžiai žiūri į tokius kąsnelius, kaip, pavyzdžiui, Klaipėdos jūrų uostas. Labai skanus. Arba Lietuvos valstybinius miškus. Žiūrėkite, ką jie daro – paaiškinsiu technologiją. Yra valstybinė įmonė, valdžiai ją čiupti ir iškart privatizuoti truputį nejauku. Tai kaip tada? Ogi valstybės įmonę pertvarko į akcinę bendrovę. Valstybinė miškų urėdija tampa akcine bendrove. Ji gali prekiauti savo akcijomis, ir tada po kurio laiko, prisidengus kokiu nors politiniu triukšmeliu dėl narkotikų dekriminalizavimo ar partnerystės reikalų, viešumoje puse lūpų pranešama, kad strategiškai svarbiems investuotojams parduodamas 51 proc. akcijų paketas. Visiems bus didelė nauda! Ateina investicijos! O ką tai reiškia? Viskas – kontrolinis akcijų paketas jau privačiose rankose. Ir Lietuvos valstybiniai miškai pradedami tvarkyti jau privataus intereso principais. Jau ir dabar matome, kaip smarkiai jie kertami. Jei atsitiks taip, kaip pasakiau, dar ne taip pasižavėsime iškirstais plotais.

O jei akcinėmis bendrovėmis taps Turto bankas, Oro navigacija, Klaipėdos jūrų uostas ir kitos valstybės įmonės? Principas lieka tas pats – pardavei akcijas, iš pradžių kokius 49 proc., o paskui visą kontrolinį paketą, ir grupė žmonių trina delnais. Manau, kad už Lietuvos sienos iš nekantrumo trypia laukiantys, kada, pavyzdžiui, nauja akcinė bendrovė „Lietuvos oro uostai“ pradės pardavinėti savo akcijas. Taip iš esmės vykdoma dar likusio viešojo turto privatizacija.

Jeigu kyla įtarimų, kad prisidengdama pandemijos, pabėgėlių krizės, politinių kivirčų triukšmu valdžia patylomis bando prastumti naują privatizacijos bangą, kodėl tyli opozicija? Juk jai atstovaujantys politikai, politinės partijos negali nematyti, kas vyksta?

Aš irgi klausiu – o kur mūsų opozicija? Tos trys mergelės yra liberalės, o liberalai visada pardavinėja tai, kas jiems nepriklauso. Lietuvos miškai, Klaipėdos jūrų uostas juk nepriklauso? Bet parduos. O kai parduodamas didelis turtas, visada gaunami rimti komisiniai. Kodėl mes varžomės tą pasakyti? Čia ne tik ideologija, čia gali būti ir labai aiški korupcija. Bet opozicijos tai nedomina, panašu, kad jos net neturime. Kur tie mūsų didieji socialdemokratai – Vytenis Andriukaitis, Algirdas Sysas ir kiti? Juk Lietuvos socialdemokratų partija priklauso Socialistų Internacionalui, tad ji prieš tokią privatizaciją, kurios visuomenei nereikia, tikrai turėtų pasisakyti. Kur kitos opozicinės partijos? Visi tyli.

Valstybės įmonės pirmąjį šių metų pusmetį uždirbo 1,4 mlrd. eurų pajamų, t. y. 15,1 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Galbūt Vyriausybė nėra patenkinta tokiais rezultatais? Gal valstybės įmonių pertvarkymas į akcines bendroves ar uždarąsias akcines bendroves padėtų siekti geresnių ekonominių rezultatų?

Viešojo sektoriaus įmonės pirmiausia turi užtikrinti visuomenei būtinų paslaugų teikimą. Imkime šilumos tinklus, jie priklauso savivaldybėms. Svarbiausias jų ekonominės veiklos principas – kad iš vartotojų gaunamos pajamos padengtų jų darbo sąnaudas. Tokios įmonės nebūtinai privalo vaikytis pelno. Bet kai tik valstybės įmonė taps privati, ji privalės duoti pelną, ir tai reiškia vartotojams teikiamų paslaugų kainos didinimą. Beje, kas dabar dedasi elektros rinkoje, būtų atskira kalba, bet ir dėl to opozicija tyli. O man kyla didelis įtarimas, kad ten vyksta nešvarūs dalykai.

P.Gylys: „Valstybės turtą galima valdyti ir gerai, ir blogai. Jeigu tauta išrenka sukčius ir vagis, valstybinis turtas tikrai nebus gerai valdomas. O jeigu rinkėjai suformuoja protingą, sąžiningą valdžią, tai bendrasis visuomenės turtas bus valdomas tinkamai.“

Dar kartą grįžtu prie minties: viešajame sektoriuje kai kurios įmonės nebūtinai turi siekti pelno, joms pakanka padengti sąnaudas iš gaunamų pajamų. Ar valdančioji koalicija atnešė kokį nors pelną valstybei? Tai juk irgi iš biudžeto gyvenantys subjektai, kurių pagrindinė misija – ne pelną uždirbti, o teikti visuomenei kokybiškas viešąsias, pirmiausia teisėkūros, paslaugas. Tokias, kad Lietuvoje klestėtų teisingumas. Aišku, kad viešojo sektoriaus įmonių ir institucijų, pavyzdžiui, šilumos tinklų ir policijos, darbas yra nevienodi dalykai. Dėl to ir sakau, kad vandens tiekimo įmonė turi padengti savo sąnaudas iš gaunamų pajamų, nors, beje, savivaldybė ar valstybė gali prireikus ją dotuoti.

Didieji velniai slypi nesuvokime, kas čia vyksta. Lietuviai per 30 metų taip ir nesuprato, kad jie jau vieną kartą buvo labai smarkiai apgauti per Gedimino Vagnoriaus paskelbtą „prichvatizaciją“. Mes sunaikinome pramonę, kaimo infrastruktūrą, neturime nei felčerinių punktų, nei pašto skyrių, nei bankomatų, mokyklos uždarinėjamos. Dabar toliau einame tuo pačiu keliu, ir niekas neprabunda. Visi miega letargo miegu. Norisi baksnoti į opoziciją – socdemus, darbiečius, „valstiečius“ ir kitus. Metas prabusti, paklausti valdančiųjų – ką darote? Valstybės įmonės pavertimas akcine bendrove – tai žingsnis į privatizaciją. Tegul kas nors tai paneigia.

Vyriausybės ruošiamų pertvarkyti valstybės įmonių sąraše yra ir kelios veislininkyste užsiimančios akcinės arba uždarosios akcinės bendrovės: „Kiaulių veislininkystė“, „Panevėžio veislininkystė“, „Šilutės veislininkystė“. Jų akcijas Ekonomikos ir inovacijų ministerija siūlo privatizuoti. Iki šiol maniau, kad veislininkystės plėtojimas – tai valstybinė misija, viešasis interesas. Manau, kad kas jau kas, bet Seimo „valstiečiai“ turėtų tuo pasidomėti, nes tokie dalykai yra labiau viešojo, o ne privačiojo intereso sferoje.

Aš seniai mačiau, kad, pavyzdžiui, visų Lietuvos urėdijų sujungimas į Valstybinių miškų urėdiją yra medienos pramonės projektas, kuris buvo stumiamas per korumpuotus politinius sluoksnius. O galutinis tikslas yra jos privatizavimas, kuris dabar, iš visko sprendžiant, ir bus pasiektas.

Ar tikrai valstybės įmonių pertvarkymas į akcines bendroves atneša naudos ir pačioms įmonėms, ir visuomenei, ir valstybei? Štai „Lietuvos paštas“ – lygiai prieš 30 metų jis tapo viena pirmųjų Lietuvos valstybės įmonių, 2006 m. buvo pertvarkytas į akcinę bendrovę, o pastaraisiais metais šios įmonės pavadinimas žiniasklaidoje nuolat skambėjo kaip keiksmažodis. Žmonės skundėsi dėl dingstančių siuntų, dėl ilgai trunkančio jų paskirstymo ir vėluojančio pristatymo, dėl nereagavimo į pretenzijas, nesugebėjimo pranešti apie atsiimtinas siuntas, išnaikintų pašto skyrių regionuose. Gal tokio pobūdžio pertvarkos – tik į bloga visuomenei?

Valstybės turtą galima valdyti ir gerai, ir blogai. Jeigu tauta išrenka sukčius ir vagis, valstybinis turtas tikrai nebus gerai valdomas. O jeigu rinkėjai suformuoja protingą, sąžiningą valdžią, tai bendrasis visuomenės turtas bus valdomas tinkamai. Ar tai būtų „Lietuvos paštas“, ar valstybiniai Lietuvos miškai, ar Klaipėdos jūrų uostas.

Ar nekildavo įtarimų, kad kai kurios „sultingos“ valstybės įmonės neefektyviu, nusikalstamai aplaidžiu valdymu būdavo tyčia taip nuvaromos, kad visuomenei belikdavo tik pritarti jų privatizavimui?

Taip. Juk reikėdavo įrodyti, kad valstybinė nuosavybė prasta, ir žmonės tyliai su tuo susitaikydavo. Mes gi šitą instinktą nuo tarybinių laikų turime: visi žino, kad daugelis valstybinių įmonių tada buvo valdomos prastai, ypač paskutiniuoju tarybinės santvarkos laikotarpiu, kai įsigalėjo sisteminė korupcija, kuri, beje, ją ir sužlugdė. Tada labai daug kas buvo neefektyvu. Bet aš manau, kad mes dabar tuo laikus jau, ko gero, lenkiame.

Tai kas bus tada, kai Lietuvoje nebeliks valstybės įmonių?

Na, kaip matėme iš Vyriausybės patvirtinto plano, liks Visagino atominė elektrinė, kuri jau ardoma. Tikiuosi, kad skaitytojas supras humorą. Liks tik tai, kas finansiškai nėra patrauklu tiems užsienio vanagams ir vietiniams vanagėliams, kurie dabar suka ratus virš dar likusio Lietuvos valstybinių įmonių turto.

Dėkoju už pokalbį.

Rekomenduojami video