Advento išvakarėse nuskambėję dviejų Nepriklausomybės Akto signatarų moraliniai apibendrinimai vėl atkreipė dėmesį į klausimą, kiek padorumo dar likę lietuviškoje politikoje ir ar išvis verta jo ten ieškoti. Net šiuo susikaupimo bei apmąstymų laikotarpiu, kai laukiame į namus ir širdis grįžtančios šviesos.

Neliko ir paskutinių...

Seimo rinkimų rezultatų sukeltos emocinės bangos į žiemišką pakrantę vis dar svaido rudens politinio mūšio palikimą – apdaužytų partinių laivų nuolaužas, toli į jūrą nuneštas kapitonų, įgulos ir palaikymo komandų nusivylimo srovių, jūržolėmis apkibusias propagandinio takelažo liekanas, už borto išlėkusias dėžes su ateities planais ir visu tuo, kas Lietuvai galėjo nutikti geriausia. Matyt, pasikeitę politiniai vėjai, suaktyvėjusios jūros priekrantės srovės pačiame priešžiemyje prie Seimo atginė ir putotas pilietinio pasipiktinimo bangas: renginio „Dešimt tylos minučių“ organizatoriai surengė du protesto mitingus, ragindami demokratiškai išrinktus politikus „dirbti visos Lietuvos žmonėms“ ir neignoruoti tų, kurie juos kritikuoja – pirmiausia dėl naujojo Seimo daugumos sprendimo sudaryti socialdemokratų, „Vardan Lietuvos“ ir „Nemuno aušros“ koaliciją. Tokia iniciatyva tikrai neliko be dėmesio: ją plačiai nušvietė TV kanalai ir didieji interneto naujienų portalai, ja džiaugėsi rinkėjų į Seimo opoziciją pasiųstų politikų nuomonę uoliai transliuojantys politikos apžvalgininkai ir politologai.

Įvykio svarbą pabrėžė ir antrojo, beje, jau nebe tokio gausaus, protesto mitingo dalyvius aplankęs Nepriklausomybės Akto signataras Vytautas Landsbergis. Jo teigimu, susirinkusieji paprotestuoti prie Seimo „yra paskutiniai žmonės, kurie turi garbės ir teisingumo jausmą“. „Aš nežinau, ar visi labai patenkinti tuo, kaip ir kas vyksta. Galbūt nematoma labai didelės tokios egzistencinės, gyvybinės problemos. Ai, pagyvensime ir taip, pagyvensime po Žemaitaičiu, pagyvensime, dar kokie nors fašistai ateis čia terioti, parduos tą Lietuvą su plaukais ir ragais... Atsigaus gal kada nors, o jeigu neatsigaus – tai taip jai ir reikėjo, ji neverta buvo nei laisvės, nei garbės“, – „Žinių radijo“ klausytojams sakė V.Landsbergis.

Anot konservatorių garbės pirmininko, piliečiai išsirinko naują valdžią sutikdami būti kvailinamais ir apgautais. „Bet dabar mes nenorime būti geresni, mes esame patenkinti ir savimi, ir kad išsirinkome tokius viršininkus dabar. O išrinkome sutikdami, kad mus kvailina, apgauna, „durnina“. Ateina kažkiek žmonių protestuodami – tai yra paskutiniai žmonės, kurie turi garbės ir teisingumo jausmą“, – apibendrino V.Landsbergis.

Ši signataro išvada labai rimta: ji turėtų reikšti, kad garbės ir teisingumo jausmo nebeturi net jo paties bendražygiai – Dalia Grybauskaitė, Andrius Kubilius, Rasa Juknevičienė, Ingrida Šimonytė, Emanuelis Zingeris ir daugybė kitų, konservatorių ir jų rinkėjų, taip ir nepastebėtų šiame protesto mitinge prie Seimo. Moralinio nuopuolio dramatizmą dar labiau paryškino negailestinga gyvenimo tikrovė: paskutinieji žmonės Lietuvoje, dar turėję šias moralines savybes, trečią kartą prie Seimo rūmų nebepasirodė. Belieka spėlioti, kodėl – ar kad nebeliko priežasties protestuoti, ar kad jų pačių dėl kažkokios priežasties nebeliko... Gal tai turėtų reikšti, kad kartu su jais Lietuvoje, artėjant 2024-ųjų Kalėdoms, išnyko ir garbės bei teisingumo supratimas? Kas ir kokiais šlykščiais būdais po 34 metų užgesino 1990 metų kovo 11-osios idealų šviesą? Kaip tokia moralinė katastrofa galėjo įvykti laisvoje ir demokratinėje šalyje, po ką tik pasibaigusios konservatorių, žadėjusių duoti Lietuvai daugiau jėgos, valdymo kadencijos?

Valkatos, kvailiai ir vagys

Sutapimas ar ne, bet kone tuo pat metu garsiai nuskambėjo ir kito Nepriklausomybės Akto signataro išsakyta moralinė įžvalga, viešojoje erdvėje sukėlusi gana audringą reakciją. Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko pavaduotojas Eugenijus Gentvilas, Liberalų sąjūdžio frakcijos narys, LNK televizijos parengtame reportaže apie įspūdingai padidintus naujojo Seimo narių atlyginimus pareiškė, kad jie labai dideli atrodo nebent valkatoms. Signataro teigimu, Seimo narių darbo užmokestis nesikeitė nuo 2008 metų finansų krizės, taigi, 16 metų.

„Šios algos buvo neadekvačios. Tai buvo atlyginimai arti 2 000 eurų – gaudavo 7 00 litų. Po to susimažino iki 5 500, dabar čia per visokias minimalias kompensacijas 2 100 eurų. Valkatoms galbūt atrodo, kad tai labai daug“, – sakė E.Gentvilas LNK televizijai.

Kai kuriems žiūrovams kilo klausimų, ką būtent signataras laiko valkatomis? Nejaugi tuos, apie kuriuos rašė dar Kristijonas Donelaitis: „Daug yra valkatų, kurie be darbo maitinas // Ir kampuos belindodami tikt gatavo griebia. // Eik, tinginy, eik dirbt, pelnykis viežlybai duoną // Ir, ką pats pelnei, laikyk per savo dalyką.“

Tą patį vakarą politikas viešai atsiprašė dėl tokių savo žodžių, pridūręs, kad nenorėjo nieko įžeisti. „Suprantu, kad tokia fraze galėjau užgauti daugybę žmonių, ypač gaunančių mažiausias pajamas. Todėl be jokių išlygų visų atsiprašau“, – socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje parašė E.Gentvilas. Jo teigimu, įdomiausia, kad jam pačiam ankstesnė Seimo nario alga buvusi visai pakankama, o naujoji – jau ir visai solidi. „Taigi, pajuokausiu – aš pats lyg valkata“, – teigė politikas. E.Gentvilas prisipažino mėgstantis juokauti, bet esą supranta, kaip tai rizikinga ir ne visada pavyksta. „Taigi, niekam neturiu jokių priekaištų. Net ir iš konteksto paimta frazė gali būti įžeidžianti. Tad mokausi iš savo klaidų ir dar kartą atsiprašau visų užgautų žmonių“, – pareiškė Seimo narys.

Liūdnai nuskambėjusių signataro žodžių, kad Lietuvoje beliko tiek mažai žmonių, suprantančių, kas yra garbė ir teisingumas, dramatizmą netrukus dar labiau paryškino negailestinga gyvenimo tikrovė. Paskutinieji žmonės Lietuvoje, dar turėję šias moralines savybes, trečią kartą prie Seimo rūmų nebepasirodė.

Visgi skambus pasisakymas ir greitas atsiprašymas dar labiau atkreipė dėmesį į valkatų pavydo riebesnes algas gaunantiems parlamentarams moralinės problemos esmę. Ne tik dėl to, kad tam tikra prasme jie algas sau paskiria patys. Nors dėl atlyginimų didinimo Seimo nariams balsavo dar ankstesnės kadencijos Seimas, partinių rinkimų sąrašų sistema parlamentinių partijų vadovybei iš esmės užtikrina Seimo narių mandatus – su sąlyga, kad rinkėjai nenusisuks ir nepaliks anapus 5 proc. patekimo į Seimą barjero. Kad toks mechanizmas patikimai veikia, patvirtina naujajame Seime šmėkščiojantys tie patys veidai. Tiesa, E.Gentvilas juo nepasinaudojo, nes buvo išrinktas vienmandatėje rinkimų apygardoje. Tačiau turėjo atsarginį parašiutą – trečiąją vietą Liberalų sąjūdžio rinkimų sąraše.

Kad valkatų pavydas Seimo nariams išties gali tapti nacionalinio masto problema, patvirtina skaičiai. Antai atlyginimas eiliniams šio Seimo nariams nuo 3 608 eurų neatskaičius mokesčių išaugo iki 6 248 eurų. Seimo komitetų pirmininkų alga pakilo nuo 4 036 iki 7 141 euro, Seimo frakcijų seniūnų, priklausomai nuo frakcijos dydžio – nuo 6 605 eurų (buvo 3 720) iki 7 320 eurų (buvo 4 073) neatskaičius mokesčių. Ką jau kalbėti apie Seimo vadovus: Seimo pirmininko atlyginimas išaugo nuo 4 798 iki 8 748 eurų, pirmojo Seimo vicepirmininko – nuo 4 315 iki 7 677 eurų, kitų Seimo pirmininkų pavaduotojų ir opozicijos lyderio – nuo 4 166 iki 7 498 eurų prieš mokesčius.

Taigi, galima pasidžiaugti, kad politikų pažado kurti Lietuvoje gerovės valstybę vis dėlto laikomasi: ji jau sukurta komerciniuose bankuose, o dabar, regis, atėjo ir Seimo eilė. Šiame gerovės kilimo kontekste maždaug 3 780 eurų atlyginimas į rankas, kurį gauna eiliniai Seimo nariai, šiek tiek kontrastuoja su vidutiniu beveik 1 400 eurų atlyginimu gerovės valstybėje dar negyvenančioje Lietuvoje. Dar daugiau: Seimo nariams naujųjų algų gali pavydėti ne tik valkatos, bet ir viduriniosios klasės atstovai. Jais, remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) standartais, laikomi pagal darbo sutartis dirbantys žmonės, kurie dabar Lietuvoje per mėnesį uždirba nuo 930 iki 2 200 eurų į rankas. Kaip bebūtų keista, prieš 14 metų išsakyta buvusio Liberalų sąjūdžio lyderio Eligijaus Masiulio nuomonė, jog už 5 000 litų valstybiniame sektoriuje dirba tik vagys ar kvailiai, tebėra aktuali: juk 1 448 eurai – tai kiek daugiau nei dabartinis vidutinis lietuviškas atlyginimas.

Kas blaiviam mintyse...

Ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, profesorius Romas Lazutka, paklaustas, kas, jo manymu, galėtų slypėti už tokių minėtų Nepriklausomybės Akto signatarų atviravimų, atsakė, jog jam būtų sunkoka apie tai spręsti.

„Gal arčiau mano profesinių interesų būtų tas „valkatų“ įvardijimas: atrodo, kad šiuo atveju šnekama apie dvi ar kelias Lietuvas, apie mūsų visuomenės socialinį susiskaldymą. Tai, kad visuomenėse didėja socialinių skirtumų, kad jos poliarizuojasi – bendra pasaulinė tendencija. Tad ir pas mus viename socialiniame poliuje yra valkatos, kitame – ponai signatarai. Todėl pono E.Gentvilo pasisakymas apie tai, kad padidinti Seimo narių atlyginimai tiktai valkatoms atrodo dideli, manau, būtent tą ir atspindi. Tokie žodžiai tikrai rodo, kad žmogus gyvena vadinamojo elito gyvenimą, jis nežino ne tik neturtingų, bet ir viduriniajam sluoksniui priklausančių žmonių būtinųjų poreikių ir finansinių galimybių, nežino, kad vidutinė alga Lietuvoje į rankas dabar sudaro apie 1 400 eurų, kai tuo tarpu eilinio Seimo nario išaugo iki maždaug 3 800 eurų. Be to, maždaug du trečdaliai Lietuvos gyventojų uždirba mažiau nei 1 400 eurų į rankas, nes kai kam mokamos labai didelės algos, kurios būtent ir kilsteli tą vidutinio atlyginimo vidurkį. Tą svarbu pabrėžti, nes tikrai vidutinio atlyginimo dydžio apskaičiavimas nereiškia, kad tokią vidutinę algą gauna pusė dirbančių Lietuvos gyventojų. Anaiptol“, – pabrėžė profesorius.

Pasak jo, tokie politikų pasisakymai apie pavydinčius Seimo nariams padidintų atlyginimų atskleidžia, kad jie tiesiog nesusigaudo realiame gyvenime. „Kaip bebūtų keista, jie valdo Lietuvą, bet nesiorientuoja, ką jie valdo. Tai vienas dalykas. O antras – tai, kad jie vartoja tokius žodžius, ir dar viešai, paprasčiausiai atspindi chamizmo išplitimą. Daug kas tai sieja su socialiniais tinklais: kad žmogus kitam į akis pasakytų ką nors nemalonaus, turėtų būti labai rimta priežastis, o kai tą sakai „Facebook“ tinkle ar kažkur kitur internete, tai žmogaus veido tiesiogiai nematai. Todėl toks chamizmas dabar yra labai išplitęs. Nebesiskaitoma su žodžiais, viešai vartojama vis daugiau keiksmažodžių. Tai irgi rodo kultūrinį nuosmukį, atspindi tam tikras tendencijas visuomenėje“, – pridūrė pašnekovas.

R.Lazutka atkreipė dėmesį į tai, kad nors šiuo atveju signataras dėl savo žodžių atsiprašė, vis dėlto esą ne veltui sakoma: kas blaiviam mintyse, tas girtam ant liežuvio. „Ir šiuo atveju, matyt, taip nutiko. Žmogus pasisakė ekspromtu, staigiai sureagavo, neturėjęs laiko pagalvoti. Žodžiai juk neatsiranda iš kažkur, iš šalies, jie kyla iš tavo minčių, iš tavo požiūrio, nuostatų, įsitikinimų. O tai reiškia, kad tas žmogus su tokiomis savo mintimis yra tiesiog įpratęs gyventi, ir kartais tokie žodžiai nejučiomis iššoka pro burną“, – svarstė ekonomistas.

R.Lazutka atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju valkatomis vadinami ne tik tie, kurių pajamos mažiausios, kurie gauna tik minimalią algą. „Juk net mažiausia 3 800 eurų į rankas Seimo nario alga atrodo didelė bent 90 proc. visų Lietuvos gyventojų. Daugumos dirbančiųjų algos yra perpus ar dar mažesnės“, – pabrėžė pašnekovas.

Netoli tenuėjome nuo viduramžių

Politologas Bernaras Ivanovas, paprašytas pasvarstyti, ar tokie signatarų atviravimai apie neva paskutinius žmones, kurie dar turi garbės ir teisingumo jausmą, o taip pat apie politikams pavydinčius valkatas, kartais nėra istorinio fakto konstatavimas: gal tikrai po 34 nepriklausomybės metų Lietuvoje įtvirtinta socialinė baudžiava? Gal iš tikrųjų visuomenę sudaro valkatos, pavydintys politinei bajorijai iš valstybės kišenės mokamų didelių algų, ir nykstančias moralines vertybes saugantys naujieji dvarponiai, kuriuos piktina toks nesveikas kumečių pavydas ir moralinis pakrikimas?

„Na, matyt, abu šie požiūriai vienas kitą papildo. Aišku, kad požiūris į savo atlyginimą yra būtent toks – jo visada mažai. Kitaip ir būti negali. Net paprastam valstiečiui visada atrodo, kad jam trūksta. Juo labiau – Seimo nariui. Tie, kurie domisi jų atlyginimais ir apskritai apie tai kalba, turbūt susilaukia panašių žeminančių epitetų. Todėl ir susiduriame su tokiu labai selektyviu požiūriu, kuris, man regis, visu gražumu atskleidžia hotentotų – vienos iš Afrikos tautų grupių – etikos principus. Juos gerai apibendrino vienas iš tarpukario Lietuvos filosofų: „Kai aš mušu – gerai, o kai mane muša – blogai.“ Manau, kad viskas tuo ir pasakyta“, – pridūrė B.Ivanovas.

Jo manymu, nuo viduramžių netoli tenuėjome, nes viduramžiais kai kurie valdovai šunimis ir bajorus vadino, ne tik kaimiečius. „O dabar vadina valkatomis. Taigi, moraliniu požiūriu dabar viskas taip, kaip kažkada jau buvo. Na, o ko norėti? Juk tauta renka ne tuos, kurie jai tarnautų, o tuos, kurie jai ponautų. Toks požiūris. Seimo narys yra ponas. Valdžia yra ponai. O ponams reikia tarnauti, jiems reikia paklusti, reikia nusilenkti. Lietuvoje egzistuoja didžiulė savigarbos krizė. Žinoma, jeigu žmonės neturi savigarbos, tai ir ponai jos neturi, nes save gerbiantys žmonės paprastai tokios leksikos nenaudoja. Ir ne tik vienos kurios partijos atstovai, bet ir visų kitų. Tai nėra koks nors išskirtinis partinis bruožas. Tai būdinga daugeliui mūsų valdžioje esančių asmenų, nepriklausomai nuo to, kokioje bebrų užtvankos pusėje jie sėdi. Tad kol pati tauta šiek tiek neatsikvošės, nepasipurtys, neatsities oriai, neprivers savo išrinktųjų jai tarnauti, o ne ponauti, tol mes matysime ir girdėsime štai tokius dalykus. Kol suverenitetas neatsidurs tose rankose, kuriose ir turi būti pagal Konstituciją“, – sakė politologas.

Paklaustas, kodėl žmones valkatomis, bepročiais ar vagimis, remdamiesi atlyginimo dydžio kriterijumi, įvardija būtent liberalų atstovai, kurie šiaip jau garsiai pasisako už žmogaus teises, jo orumą, asmens laisvės principo viršenybę prieš valdžios suvaržymus, B.Ivanovas atkreipė dėmesį, kad gyvenimas kartais įneša pataisų.

„Bet dabar ponas E.Masiulis juk dirba už 120 eurų, ar ne tiek jie ten kalėjime gauna? O kai dėl principų, tai galima prisiminti Gabrieliaus Landsbergio kartotus žodžius „Už mūsų ir jūsų laisvę“. Šis šūkis pirmą kartą nuskambėjo 1863 metų sukilimo metu, kai luomiškai mąstė ir bajorai, ir valstiečiai. Man atrodo, kad tas luominis mąstymas niekur nedingo, ir mūsų valdžia kuo puikiausiai jį demonstruoja. Yra luomas tų, kurie jaučiasi krašto šeimininkais, nors iš tikrųjų greičiau yra satrapai. Ir yra tie sulinkę, sulysę, dirbantys už minimalią algą, ar gyvenantys kokioje gryčioje. Aišku, kodėl tada E.Masiulis jautėsi didis ir galingas. Tik, matyt, užsirovė ant saviškių, kurie jį pamokė gerų manierų, kaip jau visi pamatėme. Nereikia prisiimti per daug. Bet čia, suprantate, yra tiesiog „paniatkės“, tam tikrai žmonių grupei būdingos elgesio ir pasaulio suvokimo normos. Mūsų teisingumas irgi faktiškai yra organizuotas pagal „paniatkes“. Jis atrankinis. Manau, kad ir su E.Masiuliu, ir su G.Landsbergiu finale buvo tiesiog susidorota. Kada nebūna susidorojimų? Tada, kada normaliai funkcionuoja teisinė valstybė, ir visi gauna, ko nusipelno. Kai svarbu ne bausmės dydis, bet jos neišvengiamumas. Šito Lietuvoje, deja, nėra. Matome, kad dažnai būna išteisinamas visas korupcionierių būrys, arba iš viso bylos subliūkšta, o tie, kurie atsisėda, matyt, būna per daug užsirovę. Na, ėmė ir gerokai papurtė vieną luomo frakciją. Ji persiorganizavo, išmoko pamoką ir daugiau negražiai nebesielgs“, – prognozavo B.Ivanovas.

Apie žmones ir ne žmones

„Dėl to pirmojo signataro žodžių viskas tarsi būtų gerai. Demokratija: žmonės gali rinktis į viešus susibūrimus, protestuoti dėl ko nori. Bet prisiminkime, kad tas pats signataras anoje kadencijoje dėl kitų protestuotojų buvo labai piktas, ir apskritai jo iš esmės neformaliai vadovauta Vyriausybė ėmėsi veikti taip, kad mitingai po to praktiškai nebevyko. Jų iniciatoriams, o tai reiškia, kad ir pačiai demokratijai, buvo sudaromos maksimalios kliūtys“, – sakė posovietinę transformaciją tyrinėjanti istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė Rasa Čepaitienė.

Ji priminė, kad po vieno iš tokių protesto renginių tas pats signataras viešai pasakė, kad čia „ne žmonės buvo susirinkę“. „Vadinasi, šiuo atveju protestuoti prie naujai išrinkto Seimo susirinko žmonės, kurie protestuoja teisingai. O kadangi anuomet susirinkę protestavo neteisingai, tai jie – ne žmonės. Taigi, pamatėme skirstymą į žmones ir ne žmones, į valkatas ir ne valkatas. Beje, šia prasme irgi galime prisiminti jau antrojo signataro buvusį partietį, kuris dabar sėdi už grotuotų langelių ir kuris kažkada irgi garsiai aiškino, kad tie, kurie gauna mažiau nei 5 000 litų algą, yra bepročiai arba vagys. Tad turbūt galima kalbėti apie požiūrio tęstinumą“, – svarstė pašnekovė.

O jis, profesorės teigimu, gana paprastas. „Štai yra savi, mūsiškiai, tie, kurie prasisuko, kuriems čia viskas labai gerai, kuriems posovietinis perėjimas atnešė visus gerovės dividendus. Ir yra visi kiti, kuriems taip nepavyko, kurie kažkokie nevykėliai, taigi, blogi, negeri, neteisingi. Kurie mąsto ne taip, ne taip protestuoja, ne tas pozicijas užsiėmę, todėl patys kalti. Ta arogancija galbūt kyla ir iš to, kad kai kurie signatarai tiesiog per ilgai užsisėdėjo savo formaliose ar neformaliose pozicijose ir truputį, sakyčiau, prarado realybės jausmą. Nesuvokia, kaip gyvena paprasti žmonės. Jiems būtų naudinga pabendrauti su, tarkime, kokia sausainių pardavėja Pasvalyje ar gatvių šlavėju kokiame miestelyje ir tiesiog pasiklausyti, ką žmonės pasakoja apie savo gyvenimą. Kaip jie jaučiasi, kuo jie rūpinasi. Dabar kuriamas mitas, neva Lietuva dar niekada taip gerai negyveno. Tai šiek tiek primena Stalino laikus, kai valdžia irgi sakydavo, jog gyventi tapo geriau ir linksmiau. Matyt, tada irgi dar niekada taip linksmai negyventa, nors realioji padėtis buvo visai ne tokia. Bet vėlgi: kai tu į tai žiūri iš savo varpinės, iš ten, kur tau šilta, gera, jauku, ir į sąskaitą kapsi milijonai, tai viskas atrodo kitaip, nei žvelgiant iš paprasto žmogaus pozicijų, kuris turi lakstyti per kelis darbus, kad susirinktų bent apynormalią algelę, leidžiančią išgyventi ir vaikus aprūpinti“, – sakė R.Čepaitienė.

Profesorė sakė laikanti rimta problema dideles viešajame sektoriuje dirbančių žmonių atlyginimų disproporcijas. „Be to, ekonomistai yra pastebėję, kad viešojo sektoriaus darbuotojai gauna didesnius atlyginimus, nei privačiame sektoriuje dirbantys specialistai. Tai rodo, kad su šita valstybe ir jos viešuoju sektoriumi yra kažkas labai negerai. Bet kartu, matyt, tai atspindi valdančiųjų bandymą užsitikrinti sau lojalų administracinį resursą, savo elektoratą ir tiesioginį ar netiesioginį politinį palaikymą rinkimų metu. Tarkime, kai ponia I.Šimonytė dalyvavo prezidento rinkimuose, daug ką pasakė rinkimų statistika – pamatėme, kaip viena spalva nusidažė tam tikri Vilniaus rajonai, kur, matyt, to administracinio resurso dėka gyvena geriausiai iš valstybės besimaitinantys žmonės. Iš visko sprendžiant, tos disproporcijos natūraliai atsiranda, nes valstybės biudžetas mažas, įsiskolinimai dideli, visiems didinti atlyginimų neišeina, todėl, matyt, reikia tiesiog pamaitinti savuosius. Todėl ir turime neofeodalinę biudžeto sandarą“, – pridūrė pašnekovė.

R.Čepaitienė atkreipė dėmesį į dėstytojų atlyginimų Lietuvoje situaciją. „Dabar padėtis šiek tiek geresnė, bet palyginti neseniai šiuo požiūriu mes buvome antri nuo galo ES. Tik Bulgarijoje dėstytojų algos buvo dar žemesnės, bet ten jų padėtis buvo geresnė dėl didesnės perkamosios galios. Kadangi teko bendrauti su bulgarų kolegomis, žinau, kad nors formaliai jie uždirbdavo mažiau nei mes, realiai mūsų atlyginimai buvo žemiausi. Nors vėliau buvo pradėta pamažu juos didinti, tai tik patvirtino tradicinį lietuvišką modelį – „Aš ponas, tu durnas, duosiu, kiek norėsiu“. Jis labai primena rusišką, kai valdiška prieiga prie biudžeto kranelių, prie valstybės lėšų yra svarbesnė, nei žmogaus išsilavinimas, jo profesinis indėlis į valstybės raidos perspektyvas. Ydingas vien jau politikų mąstymas kadencijomis: dabar mes valdžioje, todėl patys pasišersim, o jei žmonės supyks ir išrinks kitus, tai kitoje kadencijoje jie pasišers. Visa tai kuria uždarą nomenklatūrinę sistemą. Juk matome, kad ruošiant Rinkimų kodeksą buvo padaryta viskas, kad tik į politinę sistemą nepakliūtų jokios naujos politinės jėgos. Dėl to sukurtos didžiausios kliūtys. Žinoma, naujoji nomenklatūra tuo naudojasi. Ne veltui atsiranda ir tas atotrūkis nuo realybės, kai daug kam naujieji Seimo narių atlyginimai atrodo protu nesuvokiami. O šie savo ruožtu dėl to sugeba net įsižeisti“, – apibendrino profesorė.