Respublikos prezidento metiniame pranešime įvardytas šiandienio Lietuvos politinio gyvenimo pasirinkimas – arba kaišioti pagalius vienas kitam į ratus, arba stoti greta vienas kito – Seimo salėje iš pažiūros nuskambėjo pernelyg viltingai. Valdžios vežimas taip garsiai darda kadencijos nuokalne link eilinių rinkimų, kad jokie politiniai užkalbėjimai vadeliotojų ausų tikrai nepasieks.

Nebeslepia antipatijos?

Prezidento Gitano Nausėdos Seime perskaitytas ketvirtasis metinis pranešimas dar kartą patvirtino, kad šis politinis žanras atitinka klasikinius reikalavimus: tie, kam rūpi valstybės gyvenimo reikalai, lyg kamertonu galėjo pasitikrinti, ar jų požiūris į svarbiausias pranešime įvardytas šalies vidaus ir užsienio politikos problemas atitinka prezidento požiūrį. Kita vertus, viskas kinta, viskas keičiasi – gali būti, kad šį kartą ir politikų, ir žiniasklaidos, ir visuomenės dėmesį labiau atkreipė ne metinio pranešimo turinys, o dalies garbiosios Seimo auditorijos emocinė reakcija. Opozicijos atstovus nustebino valdančiųjų elgesys, nes esą buvo aiškiai pademonstruotas pagarbos šalies vadovui trūkumas: tą rodė ir kai kurių ministrų nenoras vargintis plojimais sveikinant į Seimo salę atvykusį prezidentą, ir likusios tuščios kėdės valdančiųjų pusėje, ir arogantiškos konservatorių lyderių šypsenėlės nuskambėjus vieniems ar kitiems jų atžvilgiu kritiškiems prezidento vertinimams.

Netrukus po Seime išklausyto prezidento metinio pranešimo pasirodę Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderių komentarai patvirtino, kad opozicijos atstovų pastebėti pirminiai emocinės reakcijos ženklai buvo teisingi. Antai TS-LKD partijos pirmininkas, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad prezidento kalba, kuria jis esą pradėjo artėjančių prezidento rinkimų kampaniją, išryškino aiškią jo antipatiją valdančiajai daugumai. „Aišku, kad išryškėja nebeslepiama antipatija valdančiajai daugumai. Jeigu anksčiau ją dar būdavo mėginama maskuoti, tai dabar turbūt yra ir rinkiminės kampanijos dalis. Tiesiog save priešpriešinti Vyriausybei kaip alternatyvą“, – sakė G.Landsbergis. Jo teigimu, prezidento kalba jam priminė britų rašytojo George'o Orwello romane „1984“ aprašytus po dvi minutes trunkančius neapykantos seansus.

Panašiai apie prezidento metinį pranešimą atsiliepė ir Vyriausybės vadovė Ingrida Šimonytė. „Meluočiau, jei sakyčiau, kad kalba mane labai nustebino. Panašiai kaip ir praėjusiais metais, buvo dvi labai skirtingos dalys. Ta dalis, kuri buvo skirta tarptautinei padėčiai ir užsienio politikai, karui Ukrainoje, mūsų paramai Ukrainai... Atrodo, kad nelabai galėčiau pasiginčyti su bent vienu tos kalbos žodžiu. O ta dalis, kuri buvo skirta vidaus politikai, mano supratimu, ji vieną dalyką labai aiškiai parodė. Tai parodė, kokios prezidento rinkimų kampanijos linijos galime tikėtis“, – žurnalistams sakė premjerė. Jos teigimu, panašu, kad prezidentas ketina savo rinkiminę kampaniją konstruoti remdamasis tam tikru oponavimu Vyriausybei bei valdančiajai daugumai, visa ko kritikavimu.

Pritarė kritikai

Tuo tarpu opozicinių parlamentinių partijų lyderiai išsakė kitokį požiūrį į prezidento metiniame pranešime vardytas svarbiausias šalies socialines, ekonomines ir politines problemas. Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkės Vilijos Blinkevičiūtės teigimu, šalies vadovas pagrįstai priekaištauja valdantiesiems dėl kritinės situacijos sveikatos ir švietimo sektoriuose, žemo politinės kultūros lygio. Valdantiesiems konservatoriams ir liberalams esą derėtų įsiklausyti į prezidento žodžius: pradėti megzti dialogą su visuomene, rodyti daugiau pagarbos žmonėms.

„Mes dar pernai nevykusias ir su profesinėmis bendruomenėmis bei su savivaldybėmis neaptartas švietimo ir sveikatos reformas raginome stabdyti. Neatsitiktinai sveikatos reformą ir jos pasekmes prezidentas pavadino „prakeiksmu“. Situacija mūsų mokyklose irgi tik blogėja“, – sakė LSDP pirmininkė. Anot jos, šaltų skaičių politika, bejausmiai optimizavimai ir nesibaigiančios reformos turėtų pagaliau baigtis, šią nevykusią Vyriausybės kryptį galėtų pakeisti visų Lietuvos žmonių matymas ir jų galimybės gyventi geriau, saugiau. „Konservatoriai ir liberalai taisyti savo klaidas dar turi laiko. Įsiklausydami ir bendradarbiaudami, neskirstydami žmonių į „savus“ ir „svetimus“, – pabrėžė V.Blinkevičiūtė.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis sutiko su prezidento metiniame pranešime išsakyta kritika valdančiajai daugumai. Pasak LVŽS lyderio, jis ir prezidentas dešiniųjų politikos netinkamumą supranta vienodai. „Vertinu ir tai, kad prezidentas aiškiai įvardijo, jog valdantieji nemoka girdėti kitos nuomonės, nemoka klausytis ir girdėti. Jie ne tik nerodo pagarbos kitai nuomonei, bet dar ir kaskart į konstruktyvią kritiką atsikerta arogantiška panieka. Mes tą patyrėme siūlydami šešėlinės Vyriausybės pastabas ir pasiūlymus bei Seime teikdami savo projektus, kurie naudingi Lietuvos žmonėms“, – teigė R.Karbauskis.

Metiniame pranešime prezidento išsakytą kritiką valdantiesiems išskirtine ar pertekline nelaiko ir Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ lyderis Saulius Skvernelis: jo žodžiais tariant, ši kritika buvo subalansuota. Tačiau pats pranešimas partijos pirmininkui pasirodė nuobodus, per ilgas, jame esą stigo esminių praėjusių metų akcentų. „Nuobodokas pranešimas. Man jis per ilgas, pasigedau esminių akcentų ir prioritetų. Bandoma apimti viską, visiems, visur po truputį, kažkur pasigirti, kažkur švelniai pakritikuoti ministerijas – toks stilius ir buvo“, – žurnalistams sakė S.Skvernelis.

Įžvelgė politinę nebrandą

„Man atrodo, kad jų santykiai jau nebegali būti prastesni“, – taip į klausimą, ar tikrai metinė prezidento kalba tapo jo ir valdančiųjų šaltojo karo paūmėjimu, kaip teigia kai kurie apžvalgininkai, atsakė Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas Gintautas Paluckas, Socialdemokratų partijos frakcijos narys.

„Kai prezidentas su premjere nesusitinka devynis mėnesius ir apsiriboja tik formaliu bendravimu oficialiuose renginiuose, reikia suprasti, kad valdantieji meile nedega nei prezidento institucijai, nei prezidentui asmeniškai. Aišku, kaip žmonės sako, visada gali būti blogiau, bet aš neįsivaizduoju, koks dar galėtų būti tų santykių formatas. O jei kalbėtume apie patį pranešimą, galėčiau pasakyti, kad jis nėra kažkuo išskirtinis ta prasme, kad būtų neatitikęs kokių nors parlamentinės kultūros normų ar būtų asmeniškai kažką įžeidęs. Tai buvo metinis valstybės vadovo pranešimas, kuriame pabrėžtos tam tikros politinės šalies gyvenimo aktualijos ir problemos. O jeigu kas labai jautriai sureagavo į prezidento kalbą, asmeniškai sau pritaikęs jo žodžius, tai jau paties vertintojo problema. Aš sėdėjau šalia ir mačiau tiek Vyriausybės vadovės, tiek Vyriausybės narių tam tikras reakcijas, netgi keitimąsi replikomis tarpusavyje. Tai tiesiog kyla iš bendros priešpriešos ar kai kuriais atvejais antipatijos prezidentui ir prezidento institucijai“, – sakė G.Paluckas.

Tačiau jis nebuvo linkęs to sureikšminti, nes esą yra buvę ir griežtesnių valstybės vadovų metinių pranešimų Seime. „Turiu mintyje ir prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri „skalbdavo“ politines partijas – ir valdančiąsias, ir opozicines. Griežtų pasisakymų būdavo, o šiuo atveju, manau, tėra pernelyg didelis valdančiųjų, ypač konservatorių, susireikšminimas, padidėjęs premjerės ir Vyriausybės narių jautrumas. Bet ką mes galime padaryti, jeigu jiems taip atrodo? Tad, manau, metinė prezidento kalba papildomos politinės krizės nesukels, nes ta krizė prezidento ir Vyriausybės santykiuose yra nuolatinė“, – prognozavo G.Paluckas.

Pašnekovas dalies valdančiųjų reakciją klausantis prezidento metinio pranešimo buvo linkęs sieti su neseniai patirta emocine įtampa. „Ar mūsų atmintis tokia trumpa? Vos prieš dvi savaites premjerė ir didžiausios valdančiosios koalicijos partijos vadovas svaidėsi žaibais, sakė, kad atsistatydins, kvietė rengti priešlaikinius Seimo rinkimus. Tai parodė elementarios šių politikų brandos stoką ir silpną psichologinę bei emocinę būseną. Suprantu, kad nelengva prisiimti atsakomybę, daryti sprendimus, teikti pasiūlymus, nesulaukti trokštamo atsako, visuomenės pritarimo, pagarbos ir meilės. Tai yra sunku. Bet patyrę nacionalinio lygmens politikai su tuo gyvena kiekvieną dieną. Reikia mokėti valdyti savo patiriamą stresą ir įtampą. Šiuo atveju, kadangi nematau priežasčių dalykiniam nesutarimui, nes dalykinio Vyriausybės ir prezidento bendravimo yra labai mažai, tas visas reakcijas į metiniame pranešime pareikštą kritiką provokuoja emocinė valdančiųjų būklė. Dėl to jie taip reaguoja, dėl to jie yra nusivylę ir supykę: ne viskas sekasi, nesulaukiama palaikymo. Mes tą galime suprasti, bet negalime pateisinti, nes tai yra žema politinė kultūra – vaipymasis, šaipymasis, replikavimas valstybės vadovo metinio pranešimo Seime metu. Nė vienoje valstybėje tokių dalykų nebūna. Turi būti pagarba prezidentui kaip institucijai, patinka jis kam ar nepatinka. Kai grįši namo, atsisėsi virtuvėje, galėsi, jei jau labai norisi, tarti kokį riebesnį žodį pats sau ar savo sutuoktiniui. O vaipymasis Seimo salėje rodo tik žemą politinę kultūrą, ir tiek“, – sakė G.Paluckas.

Kritikos požiūriu neišsiskyrė

Politologas Mindaugas Jurkynas, Vytauto Didžiojo universiteto Jean Monnet profesorius, paklaustas, ar tikrai koncentruota prezidento kritika valdantiesiems metiniame pranešime tėra tik prasidėjusios prezidento rinkimų kampanijos atspindys, pasiūlė ieškoti atsakymo platesniame kontekste. „Jeigu prisimintume prezidento Valdo Adamkaus ar prezidentės D.Grybauskaitės metinius pranešimus, tai kiekviename būdavo kritinių pastabų Vyriausybės veiklai. Tada opozicija pabrėždavo kritiką tuometiniams valdantiesiems, o tuometinė valdžia pasidžiaugdavo metiniame pranešime išsakytais teigiamais vertinimais. Dabartinis Respublikos prezidento G.Nausėdos metinis pranešimas kritikos Vyriausybės veiklai požiūriu niekuo neišsiskyrė“, – sakė profesorius.

Kitas dalykas, anot M.Jurkyno, yra to pranešimo interpretacijos. „Kaip klausytojai tai interpretuoja? Kai kuriems politikams gali pasirodyti, kad pranešime buvo per mažai kritikos ar dar kažko, ekspertai gali pasigesti prezidento siūlymų, tačiau prezidentas nėra pagrindinė vykdomosios valdžios dalis, jis – ne Vyriausybė, kuri turi platų ministerijų tinklą ir ruošia įstatymų projektus bei teikia juos Seimui. Tad reikalauti iš prezidento, kad jis metiniame pranešime teiktų savo siūlymus, kaip spręsti vienas ar kitas problemas, nėra adekvatu. To kartais nesupranta ir kai kurie ekspertai ar žurnalistai. Juk žmogiškieji resursai visai ne tie. Prezidentas, kaip aktyvus politinio gyvenimo stebėtojas, identifikuoja tas vidaus ir užsienio politikos sritis, kurios, jo nuomone, stokoja dėmesio. Prezidentas tai vertina gerovės valstybės kūrimo požiūriu. Galima sakyti, kad jis gerovės valstybę įsivaizduoja kaip vokiškos ir skandinaviškos socialinės rinkos ekonomikos sintezę. Tad, žvelgdamas į Lietuvos vidaus politiką, prezidentas ir sako, kad Vyriausybės veikloje jo požiūriu stokojama vieno ar kito. Tai natūralus požiūrių į ekonomiką susikirtimas, tad suprantama, kad, tarkime, „Verslo žinios“ vedamajame rašys, jog prezidentas pasisako už mokesčių didinimą, bet nenurodo, kaip pinigai turėtų ateiti į biudžetą. Tačiau mes matome, kad prezidento ekonominė pozicija yra kairesnė: jam rūpi viešasis sektorius ir jo finansavimas, beje, didesniais mokesčiais, kuriuos mokėtų verslo subjektai, o ne gyventojai. O ar tai yra pasiruošimas prezidento rinkimų kampanijai? Kartu tai gali būti ir žinia, kokios ideologinės pozicijos laikosi prezidentas ir kur dėlioja akcentus. Viena iš metinio pranešimo funkcijų – komunikacinė žinia. Valdančiųjų reakcija yra jų pačių požiūrio reikalas. Visada valdantieji po prezidentų metinių pranešimų sakydavo, kad jų nekritikavo, o jei ir kritikavo, tai be reikalo. Šia prasme nieko naujo nėra, tik konservatorių atveju paprastai reaguojama perdėtai emocingai. Bet, matyt, dabar jau toks jų būdas“, – pridūrė politologas.

Neprideda politinės sveikatos

Seimo pirmininko pavaduotojas Jonas Jarutis, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys, sakė nepastebėjęs Seimo salėje nepagarbos ar pašaipos ženklų Respublikos prezidentui skaitant metinį pranešimą. „Man atrodo, kad tai perdėtas vertinimas. Reali kritika valdantiesiems nuskambėjo tik pranešimo pabaigoje, o šiaip, mano akimis, prezidentas labai delikačiai apie valdžios problemas kalbėjo. Kritika Vyriausybei buvo labai švelni. Ankstesniuose pranešimuose ji būdavo daug griežtesnė“, – sakė politikas.

Pasak jo, galima sakyti, kad tam tikra prasme valdančiųjų nepagarba prezidentui rodoma nuo pat pirmosios šios valdančiosios koalicijos darbo dienos. „Ir dėl atstovavimo Lietuvai Europos Vadovų Taryboje, ir dėl ministrų skyrimo, ir dėl kitų dalykų. Manau, tai jaučiama iš abiejų pusių, matyt, niekas nenori pirmas nusileisti. Nors valstybės interesų, karo Ukrainoje kontekste kai kurie valdančiųjų veiksmai atrodo nelabai atsakingi. Jeigu 9 mėnesius premjerė akis į akį su prezidentu nesusitinka, tai kaip tą būtų galima pavadinti? Aišku, vyksta Valstybės gynimo tarybos posėdžiai, yra ir kitų renginių, kuriuose dalyvauja ir prezidentas, ir premjerė, bet tai susitikimai žmonių būryje. Tiesioginių pokalbių per dvišalius susitikimus nebūna mėnesių mėnesiais. Valstybei tokia situacija tikrai neprideda politinės sveikatos“, – pabrėžė pašnekovas.

J.Jarutis sakė metiniame prezidento pranešime pasigedęs griežtesnės prezidento kritikos valdantiesiems sveikatos apsaugos, švietimo, ekonomikos srityse. Kita vertus, jo teigimu, nėra pagrindo kalbėti ir apie naują valstybės vadovo ir valdančiųjų priešpriešos paūmėjimą. „Nemanau, kad čia būtų kažkoks naujas įtampos tarp prezidento ir valdančiosios daugumos etapas. Ta užslėpta priešprieša tęsiasi jau daugiau nei trejus metus. Jie vis bando, kas ką. Prezidentas turbūt teisingai pastebėjo kalbėdamas apie sprendimus, kurie priimami sukilus emocijoms. Juk matome, kad premjerė pirma emociškai reaguoja, o po to galvoja. O to, mano manymu, neturėtų būti. Galva turėtų ne emocijomis remtis, o argumentais. Ir apskritai: ar pastebėjote, kad premjerė per Vyriausybės valandą Seime nėra normaliai atsakiusi nė į vieną klausimą? Taip, kartais ir kai kurie mūsų kolegos Seime įsijaučia, pradeda dar labiau erzinti, matydami, kad ją labai lengva išvesti iš pusiausvyros. Todėl šiuo atveju reikia kalbėti apie žemą politinę kultūrą iš abiejų pusių“, – pridūrė Seimo pirmininko pavaduotojas.

Pašnekovas sakė manantis, kad iki kitąmet vyksiančių prezidento bei Seimo rinkimų prezidento ir Vyriausybės, visos valdančiosios daugumos santykiai pernelyg nesikeis. „Manau, kad bus tokie patys, kaip ir iki šiol. Netikiu kažkokiomis permainomis. Valdantieji bandys kaip įmanoma labiau nustumti prezidentą. Žiūrėsime, kaip bus su naujuoju švietimo, mokslo ir sporto ministru, dėl jo gali būti pratęsta Seimo sesija. Visi turi tam tikro užsispyrimo. Žinoma, jo reikia, kai nori pasiekti vieną ar kitą tikslą, bet manau, kad politika vis dėlto yra kompromisų menas“, – teigė J.Jarutis.

Svarbiausias veiksnys – rinkėjai

Politologas Vytautas Dumbliauskas, Mykolo Romerio universiteto docentas, prezidento metinio pranešimo nelaiko nauju jo ir valdančiųjų šaltojo karo plykstelėjimu. „Nemanyčiau, kad čia kažkoks naujas įtampos etapas, tiesiog tęsiasi prezidento ir Seimo daugumos laimingo sugyvenimo laikotarpis. Jie iš tikrųjų politiniai sugyventiniai: politikos moksle yra kohabitacijos, arba sugyvenimo, sąvoka. Ja apibūdinama situacija, kai visuotiniuose rinkimuose išrinktas valstybės, kurioje veikia pusiau prezidentinė valdymo sistema, prezidentas priklauso ne tai pačiai politinei jėgai, kuri sudaro parlamento daugumą. G.Nausėda akivaizdžiai yra ne šios valdančiosios daugumos žmogus. Ir tuo viskas pasakyta. Jie pasmerkti konfliktui. Kai generolas Charlesas de Gaulle'is 1958 metais pakeitė Prancūzijos konstituciją, gerokai išplėtė prezidento galias, prancūzų politologai ėmėsi analizuoti susidariusią situaciją, kai ir prezidentas, ir parlamentas atskirai renkami visuotiniuose rinkimuose. Nuo to laiko Prancūzijoje yra ne kartą buvę, kad prezidentu tapdavo ne valdančiosios daugumos, o politinių konkurentų atstovas. Ir tokiais atvejais iškart įsižiebdavo konfliktas – tai politikos mokslo klasika“, – sakė politologas.

Paklaustas, gal šiuo atveju politinių sugyventinių krizė persikėlė į psichologijos sritį, galbūt, svarstant apie gana nervingą valdančiųjų reakciją į prezidento metinį pranešimą, reikėtų labiau kalbėti ne apie politiką, o apie psichologiją, asmeninių santykių problemas, V.Dumbliauskas atkreipė dėmesį, kad asmeniniai dalykai tik nuspalvina situaciją.

„Prisiminkime prezidento Algirdo Brazausko laikotarpį. Jis turėjo „laimę“ būti prezidentu, kai Seime dominavo Tėvynės sąjunga. Valdantieji paprasčiausiai jį ignoravo. Prezidento kviečiami ministrai pas jį net neidavo! Tai buvo nepagarbos prezidento institucijai viršūnė. Tai kas, kad jis – buvęs komunistas, bet toks pat lietuvis, tautos išrinktas prezidentu. Viešpatie, o kiek Tėvynės sąjungoje tuo metu buvo ekskomunistų? Pamenu, Lietuvos TSR prokuroro pavaduotoju dirbęs komunistas Liudvikas Sabutis vėliau tapo aršiu Tėvynės sąjungos nariu. Dabar matome, kad principas tas pats. Tėvynės sąjunga vėl panašiai elgiasi su nesavais. Jai A.Brazauskas buvo nesavas. O D.Grybauskaitė, buvusi Aukštosios partinės mokyklos dėstytoja – sava, nes Vytautas Landsbergis liepė ją rinkti“, – teigė politologas.

Anot V.Dumbliausko, asmeniniai dalykai tokioje situacijoje negali neiškilti. „Štai I.Šimonytė su G.Nausėda bendrauja vienaip. Jei, tarkime, premjeru būtų Andrius Kubilius, jis turbūt bendrautų kitaip. Dabartinė premjerė ambicinga, greitai įsižeidžia, ima grasinti atsistatydinti... Tai skamba vaikiškai – na tai imk ir atsistatydink! Kam čia šnekėti, jeigu jau apsiėmei tą naštą ketverius metus nešti. Tai nešk ir tylėk sukandusi dantis. Arba atsistatydink nieko nešnekėdama. Sutinku, kad daug kas priklauso ir nuo asmenybės. A.Kubilius elgtųsi kitaip, jis racionalesnis. Galų gale jis politikas, o I.Šimonytė, mano manymu, ne. Ji ekspertė, biurokratė. Bet politikui reikia kai ko daugiau.

Taigi, jei premjeru būtų A.Kubilius arba Jurgis Razma, ar dar kas nors iš vyresniosios kartos Tėvynės sąjungos politikų, prezidento atžvilgiu elgtųsi kitaip. Aišku, įtampa vis tiek išliktų. Juk svarbiausias veiksnys yra rinkėjai. G.Nausėdos rinkėjai yra ne tie, kurie balsuoja už Tėvynės sąjungą. Jis pasmerktas pataikauti savo rinkėjams, kurie už jį balsuos, o dauguma jų nemėgsta Tėvynės sąjungos. Jis turi kritikuoti Tėvynės sąjungą, nes kitaip nuo jo nusisuks jo paties rinkėjai. Ateis Ignas Vėgėlė ir pasiims jo balsus. Tad viską lemia objektyvus veiksnys: G.Nausėda yra priverstas kritikuoti Tėvynės sąjungą iki pat prezidento rinkimų dienos, nes jam reikia patikti būsimiems rinkėjams. Ne kažkokie asmeniškumai, o politinės kovos logika verčia politikus elgtis vienaip, o ne kitaip“, – sakė V.Dumbliauskas.