Kuo labiau krizių replėse spaudžiamoje Lietuvoje kaista politinės aistros, didėja žmonių nepasitenkinimas, stiprėja pilietinė priešprieša, tuo sparčiau visuomenėje plinta nusivylimas. Pirmiausia – savo išrinktais politikais, nenorinčiais ar nesugebančiais spręsti svarbiausių valstybės gyvenimo reikalų.

Linkėdami sėkmės

Sukako vos metai, kai dirbti pradėjo po Seimo rinkimų suformuota koalicinė Vyriausybė, o ji jau susilaukė triuškinamo visuomenės įvertinimo. Sociologinės apklausos rodo, kad dauguma šalies gyventojų neigiamai vertina ir pačios premjerės, ir daugelio jos kabineto narių darbą. Prieš metus tvirtinusieji, kad tokį žemą rinkėjų pasitikėjimą gavusi valdžia (už valdančiąją koaliciją sudariusias partijas daugiamandatėje rinkimų apygardoje balsavo mažiau nei 20 proc. rinkimų sąrašuose esančių rinkėjų) nepajėgs gerai valdyti valstybės, iš visko sprendžiant, pasirodė teisūs. Juk pasitikėjimas valdžia, jos pasirengimu spręsti opiausias šalies gyvenimo problemas – valdžios ir piliečių santykių pagrindas.

Tačiau valdančiųjų kova su stiprėjančiomis krizėmis – beje, yra įsitikinusių, kad migrantų krizę iš esmės ji pati sukėlė, bemaž metus energingai provokavusi Baltarusijos diktatorių – per metus tapo panaši į nuožmias grumtynes su sveiku protu. Atkaklus laikymasis įsikibus į savo įvestus suvaržymus net ir tais atvejai, kuomet kai kurių beprasmiškumas tampa visiškai akivaizdus, kurtumas kitokioms nuomonėms, nenoras kalbėtis su visuomene, lyg pasityčiojant demonstruojama nekompetencija daug ką privertė prisiminti sovietinės Lietuvos laikus, kai įnirtingai su kitaminčiais kovojusi valdžia siekė tik parodomųjų rezultatų: realūs buvo nepriimtini socialistiniam realizmui. Komunistų partija, po kurio laiko Lietuvoje uždrausta, tada klysti dar niekaip negalėjo!

Vis dėlto ironija ar piktdžiuga dėl dabartinių valdančiųjų nesėkmių vidaus ir netgi užsienio politikoje nublanksta prieš įsivaizduojamą perspektyvą: juk premjerė visiems, nepatenkintiems šia valdžia, pasiūlė ateiti po ketverių metų. Sutikime, labai demokratiškas pasiūlymas: ES ir NATO valstybės valdžia jos sprendimais nepatenkintus piliečius žada išgirsti nebent prieš naujus rinkimus, o gal ir tik po jų, čia jau kaip pasiseks. Taigi, kad nepatenkintieji sveiki gyvi sulauktų kitų Seimo rinkimų ir galėtų ateiti prie balsadėžių, derėtų iš visos širdies linkėti valdantiesiems sėkmės: kad tik per likusį jų valdymo laiką nekiltų karas, badas, maras, ekonominė suirutė, devintoji emigracijos banga ar kitoks nacionalinis sukrėtimas, kurio kontekste ir rinkimai į Seimą, ir pats Seimas jau nebeatrodytų bent kiek dėmesio vertas dalykas.

Apie ką tyli dauguma?

Kita vertus, galima tik spėlioti, kiek rinkėjų ateitų į kitus Seimo rinkimus, jei dangus virš Lietuvos neperskiltų. Abejingumo rinkimams tendencija gana aiški: 2020 m. pirmajame Seimo rinkimų ture balsavo 47,81 proc. rinkėjų sąrašuose esančių piliečių, 2016 m. – 50,64 proc., 2012 m. – 52,93 proc., 2008 m. – 48,58 proc., 2004 m. – 46,8 proc., 2000 m. – 58,62 proc. Taigi, rinkimų statistika liudija, kad jau 16 metų valdžią Lietuvoje renka vos kiek daugiau nei pusė arba mažiau nei pusė visų rinkėjų. Tylinčioji mažuma metams bėgant tapo dauguma. Labai tikėtina, kad ji ir toliau didės – gal net sparčiau, nei iki šiol. Paradoksalu: pernai išrinktos valdžios sprendimai, sukėlę tokį didelį visuomenės nepasitenkinimą, žaibiškai nusmukdę valdančiųjų reitingus, regis, turėtų paskatinti pilietinį aktyvumą, norą ieškoti vykdomos politikos alternatyvų, kitų politinių jėgų, galinčių pakeisti dabartinę valdančiąją daugumą. Tačiau lapkričio pradžioje atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa atskleidė, kad truputį daugiau nei trečdalis (34,8 proc.) apklaustų gyventojų nedalyvautų Seimo rinkimuose arba yra neapsisprendę, už ką galėtų balsuoti. Tai beveik 3 procentiniais punktais daugiau, nei prieš mėnesį.

L.Šabajevaitė: „Labai blogai, jei sakoma, kad aš nedalyvausiu rinkimuose. Tai reiškia, kad mums valdžią išrenka tie, kurie ateina balsuoti. O ar ta valdžia mus tenkina, jau kitas dalykas. Matome, kad dažniausiai ne. Labai blogai, kad žmonės dėl įvairių priežasčių to nesuvokia ir patys rinkimuose nedalyvauja.“

Klausimas, kodėl net ir šiuo įtemptu valstybės gyvenimo laikotarpiu, dar nepasibaigus koronaviruso, migrantų krizėms, jau veriantis ir ekonominėms su Kinija pradėto šaltojo karo, Baltarusijai įvestų sankcijų pasekmėms, vis daugiau žmonių numoja ranka į galimybę keisti savo valdžios politinį kursą, palieka daug erdvės interpretacijoms. Apie ką tyli į rinkimus numojusi visuomenės dauguma? Kad jie Lietuvoje nieko nekeičia? Kad tai tik formalumas, parodomosios demokratijos spektaklis, kaip sovietiniais laikais, akių dūmimas, po kurio valdžią pasidalija įtakingos grupuotės, už virvelių tampančios jų interesams atstovaujančias politines jėgas ir kišeninius politikus? Ar ne tokį vaizdą atskleidė į lietuviškos politikos užkulisius prieš keletą metų nukreiptas „MG Baltic“ politinės korupcijos bylos prožektorius? Kad politinių partijų pavadinimai tapo priešingi jų politinei tapatybei – konservatoriai virto liberalais, „valstiečiai“ – konservatoriais, visos liberalų deklaruojamos vertybės puikiai sutilpo iš verslininko gautoje butelio dėžutėje, už darbo žmogų žodžiais kryžiumi gulę socialdemokratai supančiojo jam kojas vergoviniu Darbo kodeksu? Svarstyti ir ginčytis yra apie ką, bet, panašu, skirtingai nuo politologų ar apžvalgininkų, didelė dalis visuomenės per 30 metų jau pasidarė išvadas. Bemaž ketvirtadalis tautos balsavo kojomis: vien oficialiais duomenimis gyventojų skaičius Lietuvoje nuo 1990 m. sumažėjo beveik 0,9 milijono, didžiąja dalimi dėl emigracijos. O juk tai iš esmės yra lietuvių balsavimas dėl ateities savo Tėvynėje, kad ir ką liežuviais maltų politikai prieš kiekvienus naujus rinkimus. Ar verta stebėtis, kad po tokio balsavimo vis mažėja ateinančių rinkti naują valdžią? Kad tylint daugumai ji automatiškai tampa mažumos valdžia? Kad ji – valdžia pagal nutylėjimą?

Geriau, kad neitų

„Tai didelė problema, – paklaustas, ar tikrai valdžią Lietuvoje formuoja rinkimus ignoruojanti tylinčioji dauguma, abejingai leisdama pasireikšti pilietiškai aktyviai mažumai, atsakė Zenonas Vaigauskas, buvęs ilgametis Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas. – Rinkimai rodo, kad beveik pusė rinkėjų išvis neateina balsuoti. Mes jau nebeturime rinkimų, kuriuose dalyvautų gerokai daugiau nei pusė rinkėjų, kaip būdavo prieš 20–30 metų. Yra ir daugiau mano manymu nerimą keliančių dalykų, ypač lyginant su kitomis valstybėmis. Kai kurie mūsų politologai baisiai nemėgsta, kai bandome įvairiais požiūriais Lietuvą lyginti su, tarkime, Švedija, bet Švedijoje pasitikėjimas parlamentu, politinėmis partijomis yra nepalyginamai didesnis. Ten paprastai po rinkimų parlamentas taip nenusmukdo savo pasitikėjimo rinkėjų akyse. Aš atsimenu atvejus, kai ir Lietuvoje, po rinkimų praėjus 3–4 metams, išsilaikydavo pasitikėjimas Seimu. O dabar praktiškai dar net rinkimai nespėja pasibaigti, ir apima nusivylimas – vėl ne tuos išrinksime! Ir čia, mano supratimu, yra gana gilios šaknys. Aš esu linkęs taip galvoti apie mūsų rinkimų sistemą“, – sakė Z.Vaigauskas.

Pasak jo, ne veltui prieškarinėje Lietuvoje buvo įtvirtinta proporcinė rinkimų sistema. Būtent tokią rinkimų sistemą turi ir mūsų kaimyninės valstybės – Latvija, Estija, Lenkija. Pašnekovo teigimu, likome vieninteliai, turintys pusiau skustą, pusiau luptą rinkimų sistemą, kai pusė parlamento renkama vienmandatėse apygardose, o kita pusė – pagal proporcinę sistemą. Dėl esą to kyla tam tikras susipriešinimas – ir tarp Seimo narių, ir tarp rinkėjų. „Jie proporcinėje rinkimų sistemoje renkasi partijas, idėjas, geriausią atstovavimą savo interesams, o mažoritarinėje sistemoje renkamas rinkimų nugalėtojas – tas, kas geriausiai pasirodys. Proporcinę rinkimų sistemą pas mus mėgstama iš paskutiniųjų keikti, bet gruzinai, ukrainiečiai dėl jos į mitingus rinkdavosi, nes jų manymu mažoritarinė sistema labai naudinga oligarchams. Ką jie paskiria į tą rinkimų apygardą, ką paremia, tas ir būna išrinktas. O mes kažkodėl manome, kad dėl proporcinės rinkimų sistemos Seime amžinai sėdi tie patys žmonės. Bet juk aiškiai matyti, kad jie išrenkami kai kuriose mažoritarinėse rinkimų apygardose“, – sakė Z.Vaigauskas.

Gal mūsų politinė sistema prisitaikė prie dabartinės rinkimų tvarkos ir išmoko naudotis tylinčiąja dauguma? Juk jeigu rinkėjų aktyvumas būtų buvęs didesnis, gal dabar valstybę valdytų kitokia Seimo dauguma? „Žinoma, politinė sistema stengiasi prisitaikyti, ir čia irgi gaunasi negeri dalykai. Partijos labai nenori skatinti rinkėjų aktyvumo. Kaip tik atvirkščiai: joms geriau, kad abejojantys, o ne jas remiantys, neateitų balsuoti. Tad jų nereikia kviesti. Tada kyla problemų ir dėl agitacijos. Pažiūrėkite, kas pastaraisiais metais liko iš rinkimų agitacijos? Partinei sistemai rinkimai tampa vis nuobodesnis dalykas“, – sakė ilgametis VRK pirmininkas.

Demokratija išsigimsta

Politologė Lidija Šabajevaitė, Vilniaus universiteto docentė, mano, kad rinkimuose nedalyvaujantys rinkėjai iš tiesų tam tikra prasme gali nulemti rinkimų rezultatus. „Nusivylimas valdžia yra nemažas, ypač jei kalbėtume apie dabartinį laikotarpį. Visos šitos bėdos, ir epidemija, ir migrantų krizė, atskleidė, kad aukščiausioji valdžia nesusitaria tarpusavyje, ir visuomenė tą mato. Žmonės nusivilia: jeigu jau pešasi tarpusavyje... Ir tada numojama ranka. Labai blogai, jei sakoma, kad aš nedalyvausiu rinkimuose. Tai reiškia, kad mums valdžią išrenka tie, kurie ateina balsuoti. O ar ta valdžia mus tenkina, jau kitas dalykas. Matome, kad dažniausiai ne. Labai blogai, kad žmonės dėl įvairių priežasčių to nesuvokia ir patys rinkimuose nedalyvauja“, – sakė politologė.

L.Šabajevaitės teigimu, žodžiuose, kad politinė sistema ciniškai prisitaikė prie tylinčiosios daugumos fenomeno, yra tiesos. „Dalis politikų yra savotiškai užtikrinti, kad vis tiek bus valdžioje. Jei per rinkimų kampaniją dar sugebama kažkaip žmones patraukti, tai paskui į juos numojama ranka: vis vien mūsiškiai ateis ir balsuos. Žinoma, taip būna ne visada. Dalis partijėlių jau dingo iš politikos scenos, dingo ir jų atstovai. Tai pavojingas dalykas, bet... Kartais užsimirštama“, – pridūrė pašnekovė.

Anot L.Šabajevaitės, politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms šia prasme yra apie ką pagalvoti. Jų lyderiai, bendrapartiečiai esą turėtų dirbti kitaip, ne vien tik žadėti – aš tą ar aną padarysiu. „Reikia ieškoti kitokių būdų, kad žmones būtų galima supažindinti su savo principais, vertybėmis, ypač kai veiklą pradeda naujos partijos. Štai Laisvės partija gavo daug jaunimo balsų, nes iškėlė būtent jiems svarbius klausimus. Na, kad ir narkotikų vartojimo. Ar tai yra gerai, jau kitas dalykas. Bet užtat gavo nemažai balsų. Reikėtų, kad ir kitos partijos atkreiptų visuomenės dėmesį: štai ši partija siūlo tokius dalykus, ar jūs norite, kad jūsų vaikai taptų narkomanais? Žodžiu, šiuo požiūriu partijoms yra labai daug darbo. Kad visuomenei pasakytų: mes tą akcentuojame, o kitos partijos – štai tą. Kas jums priimtina: ar tai, ką siūlome mes, ar jie? Jei nebus šitaip kalbama, turbūt bus ir tų nusivylusių“, – svarstė pašnekovė.

Politologės teigimu, prieš rinkimus politinės partijos ir ypač jų kandidatai tradiciškai stengiasi pasirodyti, išsiskirti iš konkurentų. „Kitą kartą net su sensacijos kvapeliu – aš tą demaskavau ar panašiai, arsenalą galima pasirinkti. Jie taip atkreipia žmonių dėmesį: „O, šitas gal jau tikrai padarys...“ Na ir balsuoja paskui už tai žmonės. Bet yra ir didelė dalis nusivylusių. Ir, beje, čia ne tik Lietuvos, – tai visų Vakarų bėda. Demokratija išsigimsta“, – pridūrė L.Šabajevaitė.