Vyriausybei surūšiavus piliečius į turinčius galimybių pasą ir jo neturinčius, dalis žmonių jau net aukoja darbus. Valdantieji dar grasina, kad tiems, kurie neturi naujojo dokumento, neapmokės nedarbingumo, jeigu susirgs koronavirusu. Profesinių sąjungų atstovai tvirtina, kad tarp darbuotojų tvyro didžiulė įtampa, kuri gali prasiveržti nežinia kokia forma.

Šią savaitę sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys pagaliau paaiškino, kad darbuotojams, kuriems nuo rugsėjo 13 d. bus privalu testuotis dėl COVID-19, tyrimo išlaidas apmokės valstybė. Nors iki tol iš Vyriausybės pasisakymų buvo galima suprasti, kad testuotis reikės savo lėšomis.

Žmonės traukiasi iš darbų

Valdydama pandemiją valdžia jau perženginėja visas įmanomas ribas – tokią nuomonę vis dažniau išsako tiek paprasti piliečiai, tiek vienytis ėmę įvairių sričių profesionalai. Verslininkai skundžiasi, kad stokoja darbo jėgos, ir pripažįsta, jog tam įtakos turi Vyriausybės įtvirtintas visuomenę segreguojantis galimybių pasas. Profesinių sąjungų atstovai pasakoja, kad dėl galimybių paso ir testavimų iš darbo išeina prekybos tinklų darbuotojai, pedagogai ir kt.

„Iš profesinių sąjungų atstovų sulaukiame skambučių, kad jeigu nuo rugsėjo 13 d. įsigalios numatytas Vyriausybės sprendimas, viso cecho darbuotojai išeis iš darbo. Ar jie tai įgyvendins ir kokios bus pasekmes, nežinia. Tačiau jau dabar pasirodo žinių, kad žmonės palieka darbo vietas, nes nesutinka skiepytis ir testuotis“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos pirmininkės pavaduotoja Jurga Subačiūtė-Žemaitienė.

Ji pastebėjo, kad vieni darbuotojai bei kolektyvai Vyriausybės sprendimams pritaria ir tai priima kaip normą, kiti – ne. „Situacija yra tikrai nemaloni, jaučiasi susipriešinimas, mes atstovaujame visiems darbuotojams – ir skiepytiems, ir neskiepytiems. Bet iš principo pasisakytume prieš prievartą, kad žmogus turėtų apsispręsti pats“, – aiškino Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos atstovė.

J.Subačiūtė-Žemaitienė svarstė, kad Vyriausybė dar gali pakeisti savo nuostatas. Jau dabar svarstoma, kad kai kuriems sektoriams bus užtikrintas testavimas valstybės lėšomis. „Manau, kad Vyriausybė neis iki galo, greičiausiai daromas spaudimas, kad kuo daugiau žmonių pasiskiepytų. Bet tai iššaukė daug nemalonių reakcijų“, – kalbėjo Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos pirmininkės pavaduotoja.

Šią savaitę sveikatos apsaugos ministras A.Dulkys pagaliau patvirtino, kad gamybininkams, kuriems nuo rugsėjo 13 d. privalomai reikės testuotis dėl COVID-19, kaip ir dabar besitiriantiems darbuotojams, tyrimo išlaidas apmokės valstybė. Iki tol Vyriausybė darė spaudimą visuomenei ir leido suprasti, kad testuotis reikės savo lėšomis. Tačiau A.Dulkys taip pat pabrėžė, kad valdantieji gali nesustoti ir siekti įstatymu įteisinti, jog profilaktinį testavimą turėtų apmokėti darbdavys ar pats darbuotojas.

Verčia testuotis savo lėšomis

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė tvirtino, kad dėl Vyriausybės sprendimų darbo kolektyvuose tvyro didžiulė emocinė įtampa, daug kur yra pasimetę ir darbuotojai, ir darbdaviai. Ji perspėja, kad valdžia kėsinasi atidaryti Pandoros skrynią. „Didžiausias nerimas dėl darbo vietų. Norima pakeisti įstatymą ir darbdavio prievolę rūpintis sauga darbo vietoje perkelti ant darbuotojų pečių. O tai būtų labai prastas precedentas, kurio jokiu būdu negalima leisti“, – pabrėžė ji.

Profesinių sąjungų atstovė aiškino, kad yra parengtas naujas Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo projektas, kuriame siūlomi du keliai: jei darbuotojas nepasiskiepijęs, jis arba bus nušalintas nuo darbo, arba turės testuotis savo lėšomis. „Iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti logiškai, bet iš tiesų čia slypi daug didelių pavojų. Darbuotojams gali būti nurodyta privalomai pasitikrinti sveikatą (šiuo atveju – atlikti COVID-19 testą), tačiau šį procesą organizuoti ir susidariusias išlaidas sumokėti turi darbdavys, o ne darbuotojas. Tokia tvarka aiškiai apibrėžta trijuose nacionaliniuose įstatymuose – Darbo kodekse, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme bei minėtame Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatyme. Dabar kalbame tik apie COVID-19, bet kas gali garantuoti, kad kartą pamynus šią svarbią nuostatą neprieisime prie panašių dilemų? Tai gali atidaryti Pandoros skrynią ir palaipsniui grąžinti darbo saugos situaciją į praeitį“, – nuogąstavimus išsakė LPSK pirmininkė.

Svarbiausia tai, kad įstatymas dar nepakeistas, o Vyriausybė jau komunikuoja, kad nuo rugsėjo 13 d. valstybė neapmokės testavimų. „Įtraukiamas ir gamybos įmonių darbuotojų testavimas. Tiesa, kokios tos gamybos įmonės, neaišku. Taigi privalomai tikrintis sveikatą turės didžiulis kiekis darbuotojų. Nepakeitus įstatymo Vyriausybė jau komunikuoja, kad darbuotojams patiems reikės mokėti už sveikatos tikrinimą. Tai kaip žmonėms jaustis? Ar mes gyvename teisinėje valstybėje?“ – daug klausimų kėlė LPSK pirmininkė. Ji pabrėžė, kad jeigu testavimas bus mokamas, tada turi suveikti dabartinis įstatymas, kuris numato, jog sveikatos tikrinimus apmoka darbdavys, bet jokiu būdu ne darbuotojas.

Užimtumo tarnyba šiuo metu taip pat stebi tam tikras tendencijas – darbus palieka žmonės iš statybų, pervežimo, viešojo maitinimo ir apgyvendinimo sektorių. Tai susiję ir su valdančiųjų politika.

Tačiau Vyriausybė sukūrė tokią atmosferą, kad darbdaviai jau dabar verčia darbuotojus testuotis savo lėšomis. „Profesines sąjungas nuolat pasiekia informacija, kad darbdaviai įsako darbuotojams patiems mokėti už testus, grasindami, jog kitaip nebegalės dirbti, bei reikalauja juos atlikti ne darbo metu, nors sveikatos tikrinimo laikas turi būti įskaitomas į darbo laiką“, – tvirtino I.Ruginienė.

Ji dar pastebėjo, kad tokiam masiniam testavimui valstybė neturi pajėgumų. „Keista ir nesuprantama, kad sprendimai priimami, bet nepasirūpinama, kaip jie bus įgyvendinami“, –stebėjosi profesinių sąjungų atstovė.

Perženginėja ribas

Precedento neturintis ir totalitarine socialine inžinerija dvelkiantis dar vienas valdančiųjų ketinimas ar tik grasinimas – tuos, kurie nepasiskiepijo ir susirgo koronavirusu, palikti be pajamų, t. y. nemokėti ligos išmokų. „Dabar yra gąsdinama, kad jeigu tie, kurie nepasiskiepijo, susirgs koronavirusu, jiems neapmokės nedarbingumo. Tai jau protu nesuvokiami dalykai. Žmonės moka įmokas „Sodrai“, bet išskirtinai vienos ligos atveju juos norima palikti be pagalbos, nors nuolat kalbama, kad viskas daroma dėl žmonių ir jų sveikatos“, – nuostabos neslėpė LPSK pirmininkė.

Ji priminė vieną iš teisinės sistemos nuostatų – proporcingumo principą. „Tai reiškia, kad visokie ribojimai neturi peržengti ribų. Manome, kad dabar dėl privalomojo skiepijimosi, vertimo susimokėti už testavimą, nedarbingumo neapmokėjimo yra peržengiamas proporcingumo principas ir visos leistinos ribos“, – teigė I.Ruginienė.

Nenori prievartos

Užimtumo tarnyba šiuo metu taip pat stebi tam tikras tendencijas – darbus palieka žmonės iš statybų, pervežimo, viešojo maitinimo ir apgyvendinimo sektorių. Tai susiję ir su valdančiųjų politika. Užimtumo tarnyba ir liepą, ir rugpjūtį fiksavo šiek tiek didėjančias besiregistruojančių žmonių tendencijas. Minėtu laikotarpiu į Užimtumą tarybą kreipėsi daugiau nei 21 tūkst. darbo ieškančių šalies gyventojų.

„Teigti, kad visi šie žmonės darbus paliko dėl tvarkos, susijusios su skiepais ir testavimu, negalima, tačiau dalis darbuotojų būtent tai įvardija kaip vieną iš priežasčių. Užimtumo tarnybos konsultantams kaip pagrindinės išėjimo iš darbo priežasties jie nenurodo skiepijimosi būtinybės ar galimybių paso turėjimo, tačiau viena iš priežasčių tai galėtų būti“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė Užimtumo tarnybos atstovė spaudai Milda Jankauskienė.

Spjaus į reikalavimus

I.Ruginienė mano, kad prievarta grįsta valdžios politika dalį darbuotojų pastūmės rinktis pašalpas, bet ne darbą. Tačiau masiškesnė tendencija, anot jos, gali būti tokia – kai kurios įmonės spjaus į skiepų ir testų reikalavimus, nes neturės kitos išeities, jeigu norės toliau gyvuoti.

„Kai kurios įmonės dabar garsiai šaukia, kad jų darbuotojai negali užsiregistruoti testavimui, žmonės nori testuotis, bet negali to padaryti. Atėjus rugsėjo 13 d. jie neturės testo. Jeigu pamainoje tokių bus apie 40 proc., įmonė negalės dirbti. Ar ji stabdys gamybos liniją? Manau, kad nestabdys. Jau dabar gamybos įmonės neranda reikiamų darbuotojų, tad dalis įmonių dirbs kaip dirbusios“, – prognozavo ji.

Nenori dirbti pusvelčiui

LPSK pirmininkė atmeta viešai jau seniai sklandančius, o dabar tik dar suintensyvėjusius priekaištus daliai žmonių, kurie esą yra dirbti nenorintys tinginiai ir veltėdžiai.

„Reikia nustoti galvoti, kad mes turime daug tinginių, kurie nori tik pašalpų. Niekas nenori jų prašyti, nes tai žemina. Aišku, yra tam tikra dalis tokių asmenų, bet jų tikrai nedaug. Tokių buvo net ir tarybiniais metais, kai darbas buvo privalomas. Dabar kuriamas naratyvas, kad mūsų žmonės nenori dirbti, dažnai neatitinka tikrovės. Reikėtų patikslinti: žmonės nenori dirbti tokiomis sąlygomis, kurias dažnai sukuria mūsų darbdaviai. Kasdienybe tapo neapmokami viršvalandžiai, darbas šventinėmis dienomis ir maži atlyginimai“, – dėstė I.Ruginienė.

Ji pastebėjo, kad darbdaviai nuolat verkšlena ir grasina bankrotais bei ekonomikos katastrofa, kai norima padidinti minimalų atlygį. „Nenoras mokėti padoraus atlyginimo ir sudarė tokią situaciją, kad žmonės atsisako tokių darbų. Reikėtų pasidžiaugti, kad jie pagaliau išdrįsta pasakyti, jog tokiomis sąlygomis nedirbs. Kelkite atlyginimus, sąžiningai mokėkite, sudarykite saugias darbo sąlygas, suteikite visas darbo priemones ir prie durų bus eilė norinčiųjų dirbti. Tokių įmonių yra, ten darbuotojų kaita labai maža“, – konstatavo profesinių sąjungų atstovė.

Ji užsiminė, kad ir iki pandemijos liejosi darbdavių verkšlenimai, kaip jiems sudėtinga didinti atlyginimus, nors ekonomika augo, įmonių rezultatai buvo geri. „Kai vieno verslininko paklausiau, kodėl jis nekelia algų savo darbuotojams, jis gana atvirai prisipažino: esą kam mokėti daugiau, jeigu jie dirba ir už mažiau“, – Lietuvos darbdavių filosofiją atskleidė LPSK pirmininkė.

Teisininkų patarimai

Teisininkai kalba, kad yra nemažai darbuotojų, kaip ir spaudimą skiepytis bei testuotis patiriančių studentų bei mokinių tėvų, kurie tyrinėja galimybes kreiptis į teismus. Teisininkai primena, kad Lietuvos civilinio kodekso (CK) 2.23 straipsnio 1 dalis, taip pat Lietuvos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalis nustato, jog fizinio asmens (žmogaus) privatus gyvenimas yra neliečiamas. CK 2.23 straipsnio 3 dalis draudžia rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus, o to paties straipsnio 4 dalis nustato, jog informacijos rinkimas apie asmenį pažeidžiant įstatymą bei kiti neteisėti veiksmai, kuriais pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą, yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad visa informacija apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą, sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą turi būti laikoma konfidencialia net ir po paciento mirties. Teisininkai taip pat pabrėžia, kad sveikatos duomenys yra laikomi specialios kategorijos duomenimis.

Dar teisininkai paaiškina teisinę abėcėlę, kurią dabar pravartu žinoti kiekvienam piliečiui – įstatymas yra teisės norminis aktas, kurį priima Lietuvos Seimas, todėl nei Lietuvos Vyriausybės nutarimai ar valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo sprendimai, nei sveikatos apsaugos ministro įsakymai ar bet kokie kiti poįstatyminiai (žemesnės galios nei įstatymas) teisės norminiai aktai nėra laikomi įstatymais.