LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Paauglių nusikaltimų banga Jurbarke sukrėtė visuomenę, ypatingai audringai piliečiai reagavo į nepilnamečio sumuštos merginos kančias. Apie paauglių nusikalstamumą „Valstiečių laikraštis“ kalbasi su Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos kontroliere Edita Žiobiene.
Gerb. Edita, kaip Vaikų teisių apsaugos kontrolierių tarnyba reagavo į įvykius Jurbarke, konkrečiai į įvykį, kai nepilnametis sunkiai sužalojo ir bandė išžaginti nepilnametę?
Visų pirma norėčiau išreikšti paramą ir palaikymą nuo žiauraus nusikaltimo nukentėjusiai merginai ir jai bei jos šeimai palinkėti stiprybės šiuo ypatingai sunkiu metu. Tenka apgailestauti, kad nepilnamečiai padaro žiaurias nusikalstamas veikas. Šiuos procesus ir jų skaudžias pasekmes lemia sisteminės vaiko teisių apsaugos, paslaugų bei prevencinių priemonių problemos, nesavalaikė ir netinkama (nepakankama) šalia vaiko esančių institucijų ar asmenų (mokykla, darželis, vietos bendruomenė) reakcija į vaikų elgesio problemas, prevencinių priemonių neefektyvumas tiek jaunesnio, tiek vyresnio amžiaus vaikams.
Edita Žiobienė
Reikėtų pastebėti, kad šalyje veikianti vaiko teisių apsaugos institucijų sistema suformuota ir veikia remiantis skirtingų sričių institucijų bendradarbiavimu ir koordinuotų paslaugų vaikui ir jo šeimai teikimu. Ji negali būti suprantama tik kaip Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (su teritoriniais jos padaliniais) ir (ar) Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veiklos sritis. Į kiekvieną individualų atvejį reaguoja arčiausiai vaiko gyvenamosios (buvimo) vietos veikiančios institucijos savo kompetencijos ribose (Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba per savo teritorinius padalinius, sveikatos priežiūros įstaigos, mokyklos, darželiai, teisėsaugos institucijos, socialinių paslaugų įstaigos).
Kodėl į įvykius pirmoji sureagavo visuomenė, kuri pradėjo rinkti lėšas ir ieškoti advokato nukentėjusiai merginai? Ar tai nėra būtent šios institucijos prerogatyva ir tikslai?
Reikėtų pažymėti, kad nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų vaikams valstybė garantuoja nemokamą teisinę (advokato) pagalbą, sveikatos priežiūros bei kitas reikalingas vaikui (šeimai) paslaugas, priklausomai nuo konkrečios situacijos nulemto paslaugų poreikio. Informaciją apie galimybes pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba (ji teikiama savivaldybėse) vaikui ir jo atstovams turėtų suteikti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinis padalinys. Vaikams, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų žmogaus sveikatai, laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, taip pat kitais atvejais, kai be advokato pagalbos nepilnamečio nukentėjusiojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami, advokatas skiriamas ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi tam tikrame ikiteisminio tyrimo etape. Tačiau vaikas ir (ar) jo tėvai (atstovai) gali pasirinkti ne valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, o kitą jiems priimtiną atstovą (advokatą), galimai turintį daugiau patirties konkretaus pobūdžio bylose.
Abejonės dėl teisėsaugos ir vaiko teisių apsaugos institucijų darbo bei paslaugų sukelia visuomenės reakcijas. Tačiau visuomenės ir advokatų bendruomenės atsiliepimas į šeimos prašymą padėti užtikrinti kvalifikuotą teisinę pagalbą, pastangos padėti merginai ir šeimai rodo visuomenės jautrumą, gebėjimą susitelkti teikiant paramą ir pagalbą. Tuo tarpu institucijos, vykdydamos joms priskirtas funkcijas, yra saistomos pareigos neviešinti informacijos, susijusios su asmens duomenimis bei privataus gyvenimo detalėmis, todėl neretai jų veikla yra mažiau pastebima ir dėl to sulaukia daugiau kritikos. Be to, kiekviena individuali situacija lemia teikiamų paslaugų spektrą, jų gavėjų ratą, šių paslaugų tarpusavio dermę bei eiliškumą (pvz. psichologinės pagalbos teikimas turėtų būti suderintas su ikiteisminio tyrimo procesiniais veiksmais, kt.).
Ką galite pasakyti dabar, kai viešumoje kyla tam tikros diskusijos, bandoma juodinti auką, kyla įvairios versijos dėl įvykių, pasisako, tarkim, Lietuvos policijos komisaras, tačiau pasigendame Vaikų teisių apsaugos pozicijos?
Turint omenyje tiek konkrečiu atveju, tiek kitais atvejais viešoje erdvėje kylančias diskusijas, gausybę agresyvių, grasinančių, smurtauti raginančių, įžeidžiančių, žeminančių ir pan. komentarų tiek nukentėjusiojo, tiek įtariamojo (kaltinamojo, nuteistojo) vaiko atžvilgiu viešai skleidžiamą privataus pobūdžio informaciją, būtina paminėti, jog daugybėje įvairaus pobūdžio tarptautinių ir nacionalinių dokumentų (konvencijose, įstatymuose, direktyvose, taisyklėse, rekomendacijose) yra pabrėžiama, jog kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo jo procesinės padėties, turi teisę į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą, teisę į konfidencialumą ir šios teisės turi būti saugomos ir ginamos. Atitinkami reikalavimai buvo įtvirtinti siekiant išvengti žalos, kuri gali kilti dėl nereikalingo viešumo, stigmatizacijos, priešiško elgesio ir t. t. Teisę į privatumą turi visi nepilnamečiai ir valstybės pareiga yra ją užtikrinti.
Kalbant apie viešą dėmesį aukoms bei su jomis susijusios informacijos skleidimą, aptarimą ir pan., norėtųsi paminėti bent keletą dokumentų, skirtų nuo nusikalstamų veikų nukentėjusių vaikų apsaugai stiprinti – Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos fakultatyvinis protokolas dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos, Europos Tarybos konvencija dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš juos, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/92/ES dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR, – kuriuose yra reikalaujama apsaugoti nukentėjusių vaikų privatumą, jų tapatybę bei atvaizdą, užkirsti kelią bet kokios informacijos, galinčios padėti juos identifikuoti, viešam platinimui.
Pažymėtina, kad reikalavimai aukų apsaugai ir tinkamas jų įgyvendinimas yra labai svarbūs, siekiant apsaugoti auką nuo antrinės viktimizacijos ar pakartotinės viktimizacijos (pasak mokslininkų, pirminė viktimizacija – tai tiesioginiai nuostoliai, žala, kurią auka patiria po viktiminio įvykio; antrinė viktimizacija – neigiami padariniai, kuriuos patiria auka ir kurie nėra tiesioginiai viktiminio įvykio padariniai, pavyzdžiui, įvairūs neigiami išgyvenimai, nuostoliai, atsirandantys dėl netinkamo ikiteisminio ar teisminio bylos nagrinėjimo, dėl žiniasklaidos įsikišimo, dėl netinkamos, asmenį žeminančios medicininės apžiūros, dėl nepagrįstų kaltinimų ir pan.).
Reikia pripažinti, kad bet kuriuo atveju, ar kai nusikalstamą veiką padaro, ar kai nuo nusikalstamos veikos nukenčia vaikas, yra sunku reaguoti racionaliai, o ne emocionaliai. Visgi, siekdami realių pokyčių bei pagal galimybes užkirsti kelią, kad tokie įvykiai nepasikartotų, turime aiškintis priežastis ir vertinti visų pirma visų mūsų – esančių arčiausiai vaikų, matančių juos, jų elgesį, jų įpročius, reakcijas, aplinką, kurioje auga ir kt., galimas klaidas, pripažinti iššūkius, ieškoti sprendimų.
Kalbant apie nepilnamečių nusikalstamumą Lietuvoje, vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad vyrauja visiško nebaudžiamumo atmosfera, kai jaunuoliai, puikiai suprasdami, kad jų niekas nebaus, terorizuoja kitus vaikus. Kokia tarnybos nuomonė šiuo klausimu?
Kalbant apie viešai sklandančias nuomones, kad vyrauja visiško vaikų nebaudžiamumo atmosfera, susidaro įspūdis, kad daugelis rinktųsi vienintelį sprendimą – vaiko izoliavimą uždaro tipo įstaigoje (vaikų socializacijos centre, pataisos namuose ar kt.).Tai, kad vaikams taikomi didesni apsaugos reikalavimai, kad vaikų laisvė suvaržoma išimtiniais atvejais, kad draudžiama smurtauti prieš vaikus, kad reikalaujama nepažeisti vaikų teisių, nereiškia, kad vaikai gali elgtis kaip nori, pažeisti kitų žmonių, nepriklausomai nuo jų amžiaus ar kitų aplinkybių, teises. Tėvai, mokykla, kiti už vaiko priežiūrą atsakingi asmenys, turi nustatyti vaikui elgesio taisykles, tinkamomis priemonėmis auklėti, drausminti vaiką, vertinti netinkamą jo elgesį ir kt.
Reikia pripažinti, kad požiūrio į vaiką, jo vaidmenį šeimoje, visuomenėje pokyčiai bei kiekvieno laikmečio pokyčiai kelia naujus iššūkius, su kuriais nėra lengva susidoroti ne tik tėvams, kitiems arčiausiai vaikų esantiems bei vaikų klausimų sprendime dalyvaujantiems specialistams, bet ir patiems vaikams. Pažymėtina, kad ne vienerius metus yra kuriama sistema, skirta reaguoti į vaikų netinkamą elgesį, daromus teisės pažeidimus, nusikalstamas veikas. Kiekvienu atveju yra labai svarbu, kad vaikas, kuriam reikalinga pagalba, kuris susiduria su tam tikrais sunkumais, taip pat jo tėvai (globėjai, rūpintojai) būtų pastebėti arba patys kreiptųsi pagalbos kuo anksčiau. Tuo atveju, kai situacija yra sunkesnė, galima aktyvesnė intervencija, tačiau praktikoje iškyla klausimas, kiek galime kiekvienu atveju individualizuoti pagalbos vaikui ir jo tėvams priemones, užtikrinti jų teikimą ir sudaryti sąlygas šiomis pagalbos priemonėmis pasinaudoti; kiek kiekvienoje mokykloje, savivaldybėje veikiančios vaiko gerovės komisijos yra pasiruošusios pereiti nuo vaiko (šeimos) baudimo prie pagalbos teikimo, kompromisų ieškojimo, atsakomybės pasidalinimo.
Lietuvoje ne vienerius metus veikia Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas, kuris buvo kuriamas ir ne kartą tobulinamas, siekiant sukurti tiek vaiko teises ir interesus, tiek visuomenės saugumo poreikius atitinkančią ir elgesio problemų turinčio vaiko socializacijai, ugdymui ir pagalbai teikti skirtą vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių sistemą. Šiuo metu galiojančiame įstatyme yra numatytos įvairios pagalbos priemonės ne tik vaikams, bet ir tėvams (globėjams, rūpintojams). Įstatymu siekta, kad visų pirma vaikas ir jo atstovai pagal įstatymą gautų būtent jiems reikalingą, tikslinę pagalbą neatskiriant vaiko nuo šeimos, bendruomenės. Praktikoje akivaizdu, kad ši idėja nėra įgyvendinama arba įgyvendinama gana sunkiai, kadangi savivaldybėje nėra sukurta pagalbos sistema, leidžianti parinkti vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą reikalingą pagalbos priemonę, taip pat nėra sudarytų sąlygų, būtinų tinkamai ją vykdyti (pavyzdžiui, vaikas negali lankyti būrelio, dienos centro ar kt. dėl riboto susisiekimo; tėvai, vaikas negali lankyti specialisto konsultacijų dėl pastarojo darbo laiko ir kt.). Taigi, tenka konstatuoti, kad teoriškai perimame naujas idėjas, keičiame teisinę bazę siekdami pokyčių, tačiau praktikoje dar labai gaji nuostata dėl vaiko baudimo, vaiko atskyrimo nuo visuomenės, vengimo skirti tinkamą dėmesį priežasčių ir padarinių analizei, kiekvieno vaidmens supratimo sprendžiant vaiko elgesio pokyčių problemas.
