Nerimą keliantys įvykiai – vis arčiau mūsų: Maskva atvirai grasina Lietuvai dėl tranzito į Kaliningrado sritį apribojimo vykdant ES sankcijas, į Baltarusiją planuojama perkelti Rusijos branduolines raketas. Kokį bendrą geopolitinės situacijos vaizdą atskleidžia šie ir kiti iššūkių mozaikos akmenėliai? Apie tai kalbamės su kultūrologu, rašytoju, politikos apžvalgininku Vytautu Rubavičiumi.

Praėjo tik metai nuo migrantų krizės pradžios, o Lietuvos duris iš lauko spardo nauja, tik šįkart iš vakarų pusės. Galėtume ją pavadinti Kaliningrado tranzito krize. Ar ji gali peraugti į karinę agresiją prieš Lietuvą – juk iš Rusijos sklinda būtent taip manyti verčiantys grasinimai?

Yra kelios šių dalykų plotmės, ir visos jos atspindi mūsų politikos formuotojų ir jos dalyvių tam tikrą nebrandą. Jie net nesuvokia, kokio lygmens žaidimuose, geopolitiniuose svarstymuose jiems tenka dalyvauti, su kokiomis žaidėjų komandomis tenka susitikti ir kokia yra atsakomybė už viešus plepėjimus. Visą laiką matomas noras pasirodyti karingesniems, nei leidžia dabartinė situacija. Situacijos dėl tranzito į Kaliningradą nevadinčiau krize – tai aiškus Rusijos geopolitinio ir karinio vektoriaus slinkimas į Pabaltijį. Šitai buvo matyti jau senokai, sakyčiau, nuo Krymo aneksijos. Pasižiūrėkime, kaip šis vektorius slinko nuo 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karo: po to sekė Ukraina.

Akivaizdu, kad Pabaltijys niekad nebus paleistas iš Rusijos dėmesio lauko, jos nustatomos įtakos zonos, kaip carinei ir sovietinei imperijai priklausęs regionas, kuris vėliau, pasak Vladimiro Putino, „per didžiausią geopolitinę katastrofą“ nuo jos atskilo, todėl jį reikią susigrąžinti. Kaip ir kitus carinei ir sovietinei imperijai priklausiusius regionus. O progai pasitaikius – prisijungti naujų. Juk Rusija save įsivaizduoja tik kaip besiplečiančią imperiją, nes plėtimasis esąs jos gyvybingumo požymis. Prisiminkime labai aiškius Rusijos prezidento pasvarstymus, kai, nevyniodamas žodžių į vatą, nekalbėdamas apie NATO grėsmes bei vakariečių politiniam elitui skirtus demagoginius „denacifikavimus“, jis labai tiesiai pareiškė apie Rusijos imperijos žemių susigrąžinimą. Tokia yra Rusijos geopolitika, kurios kažkodėl nenorėjo matyti nei Vakarai, nei mūsų politikai. Istorinė mūsų tėvų patirtis labai aiškiai vertė matyt tokią Rusijos geopolitiką, istorinį, politinį, kultūrinį imperijos mentalitetą, būdingą didžiumai tautos, taip pat ir daliai jos kultūrinio elito. Atrodo, kad prisiragavę būsimo gražaus gyvenimo laisvame pasaulyje apžavų, politikai nebesuvokia situacijos rimtumo ir to, kad per kelerius praėjusius metus ji drastiškai pasikeitė.

Į ką gali peraugti įtampa dėl Kaliningrado tranzito? Suvokime paprastą dalyką, kurį, deja, labai mažai kas nori suvokti. Kai Rusijos politikai kažką pasako, pas mus paprastai pradedama aiškinti, kokie jie neteisūs, įrodinėjama, kad istoriškai ar juridiškai viskas esą kitaip. Tačiau juk visiškai aišku, kad Rusijai nesvarbu jokios tiesos, jos politikams visiškai nerūpi vakarietiški racionalumai, mūsų pamąstymai apie jų teisingus ar neteisingus sprendimus. Tad siaurakaktiškos mūsų politinės retorikos reikėtų kuo mažiau. Rusijos politikai tiesiog kuria pretekstus savo politikai vykdyti. Tad klausimas – kodėl mes patys padedame jiems tuos pretekstus kurti? O geopolitika labai aiški – susigrąžinti buvusios imperijos žemes. Galbūt dar ir sovietinės imperijos įtakos sferoje buvusias Rytų Europos žemes. Juk ne veltui buvo reikalauta, kad NATO grįžtų į 1997 m. ribas. Rusijai nėra labai svarbu, bus ar nebus vykdomi jos reikalavimai – dabartinio Rusijos geopolitinio vektoriaus tai nekeis. Ji siekia kariniu ar kitokiu būdu tas teritorijas perimti savo įtakon arba jas naikinti.

Kodėl ir ši krizė mus užklupo netikėtai, kodėl visuomenė apie tai nebuvo iš anksto perspėta? Juk Rusijos reakciją buvo galima lengvai prognozuoti ir jai laiku pasiruošti, negąsdinti Lietuvos visuomenės?

Mūsų politikai buvo įpratę kalbėti apie įvairiausius dalykus, siejamus su hibridiniu karu, bet panašu, kad jie nesuvokia pačios „hibridiškumo“ esmės. Jis labai įvairialypis. Įsivaizduokime: Rusija jau yra paruošusi savo publiką kerštui, nes Lietuva neva užpuolė Kaliningrado sritį ją „blokuodama“. Atsakas privalo būti, apie jį jau kalbama, kitaip tariant, tarptautinei bendruomenei bus parodyta, kad Lietuva jau buvo įspėta. Tarkime, kad Kaliningrado srityje prasideda karinės pratybos, ir viena paleista raketa ima ir pataiko į Klaipėdos uostą. Rusija atsiprašinėja: juk visko pasitaiko, raketos kartais ima ir nukrypsta į šalį. Kas įvyksta po to? Lietuvos vadovai pareikalautų iš sąjungininkų vykdyti 5-ąjį NATO sutarties straipsnį. Bet straipsniai patys neveikia, veikia žmonės, kurie priima sprendimus ir duoda įsakymus. Arba jų neduoda. Pradedama galvoti, kas čia gali būti, nes jau skamba diplomatiniai atsiprašymai, retoriškai mažinama eskalacija. O tuo metu koks pratybose „pasiklydęs“ rusiškas tankas atsiduria mūsų pasienio užkardoje, apsisuka ir išvažiuoja. Ir vėl atsiprašinėjimai. Čia tik vienas pavyzdys, o žmonės, kuriantys „hibridiškumus“ mūsų priešininkų pusėje, tokių dalykų gali prigalvoti labai daug.

Bet kas po to atsitinka su mūsų uostu? Jis ištuštėja: pasaulis pradeda manyti, kad čia vyksta karo veiksmai. Kas vyksta Lietuvoje per tas 180 dienų, kol būtų „aktyvuotas“ Pabaltijo laisvinimo iš laikinos Rusijos okupacijos scenarijus? Estijos premjerė Kaja Kallas labai aiškiai išsakė visų sveiko proto žmonių nuogąstavimus – gali nebelikti nei žmonių, nei valstybių. Tiesa, mūsų politikai, kaip jau įprasta, lenktyniaudami vienas su kitu ėmė postringauti, esą premjerė nelabai išmananti karinius dokumentus, nelabai nutuokianti kariniuose dalykuose, nes reikalai esantys kur kas geresni, tik nesiteikta paaiškinti, kaip ir kur geresni. Koks galėtų būti NATO atsakas į minėtą „hibridiškumą“? Atsakomasis smūgis Kaliningradui taktiniu branduoliniu ginklu? Labai abejoju. Aš nekalbu apie didesnius scenarijus. Juk matome, kad Rusija jų prigalvoja, matome Ukrainos pavyzdį.

 Tuo nenoriu pasakyti, kad Lietuvai reikia daryti kažkokias išimtis dėl ES sankcijų Kaliningrado tranzitui. Nereikia. Bet nereikia ir būti šitų sankcijų vykdymo smaigaliu. Jeigu sankcijas vykdo ES, tai ir rodykime, kaip mes tai darome. Labai ramiai, be karingos retorikos, patys nesudarydami Rusijai pretekstų. Kurdami pretekstus tik padedame agresyviai Rusijos politikai. Tačiau dabartinis aiškinimasis aukščiausiu lygiu su Europos Komisija rodo akivaizdų dalyką – Lietuvos veiksmai nebuvo suderinti su ES ir sąjungininkais. Tad vėlei liekame vieni – karingiausi. Ir su galimomis pasekmėmis. Juk ir sąjungininkai gali pagalvoti – kaip tokiems geopolitikoje menkai susigaudantiems patikėti rimtą ginkluotę ir karius? Rusijai įjungus propagandos mašiną dėl Kaliningrado tranzito, pamatėme, kad mūsų Vyriausybė nebuvo tinkamai pasiruošusi. Suprantu vieną tokios politikos dėmenį: kuo daugiau Rusijos grėsmės mes patys pritraukiame, tuo tarsi labiau skatiname NATO skirti daugiau pajėgų rytiniame flange. Čia racionalus dalykas, bet jis labai pavojingas. Kyla klausimas, kiek tas NATO dalyvavimas atgrasys Rusiją nuo dabartinio jos geopolitinio kurso? Juk iš Ukrainos pavyzdžio matome, kad neatgraso ne tik priešiška Vakarų valstybių, bet ir viso pasaulio reakcija.

Keturi karo Ukrainoje mėnesiai leido geriau įsižiūrėti į geopolitinio konflikto dalyvių pozicijas, jų „raudonąsias linijas“, galimų politinių kompromisų ribas. Ką, jūsų manymu, apie geopolitinę Europos šalių laikyseną sako šie keturi karo mėnesiai?

Tie karo mėnesiai parodė didžiulį ukrainiečių didvyriškumą, taip pat ir didžiųjų Vakarų valstybių santykių su Rusija sudėtingumą. Visose didelėse krizėse prasideda dideli žaidimai. Ukrainos pasipriešinimas yra ilgalaikis, dešimtmečių, o gal ir šimtmečių reikšmės įvykis. Jis persuko Europos ir pasaulio istorijos rėmus. Mes pamatėme labai daug dalykų, tarp jų ir labai nemalonių. Tarkime, jei būtų užpulta ES šalis – kaip veiktų Europos Sąjunga? Pasirodo, kad karo Ukrainoje požiūriu ES nėra „subjektas“, ji negali deramai veikti. Jos veikla – sankcijų politika, dėl kurios ilgai ir nuobodžiai tariamasi žūstant ukrainiečiams. Juk ne ES padeda Ukrainai, o ES šalys. Pasirodo, kad ES, kurioje vykdoma kairuoliška valstybių suverenitetų menkinimo, jų galių ribojimo politika, nes kuriamas viršnacionalinis geopolitinis darinys, iš esmės yra neveiksni. Ukrainai padeda Lenkija, Baltijos šalys, Vokietija, Danija, kitos ES valstybės – tad akivaizdžiai pamatėme, kad nacionalinės valstybės yra svarbios. O vieningo, greito, tinkamo ES atsako į Rusijos pradėtą Europoje karą nebuvo. O juk užpuolus reikia kur kas greitesnio atsako, kokį parodė Lenkija, Anglija ir Jungtinės Valstijos. Tačiau ir jų pagalba ukrainiečiams turėjo būti greitesnė ir galingesnė.

Tokie dalykai ne tik verčia svarstyti apie galimus ateities scenarijus, bet ir ieškoti savo geopolitinių interesų stiprinimo būdų. Labai aiškiai pamatėme, kokia baisia apimtimi Rusijos pinigais buvo korumpuotas pagrindinių ES valstybių politinis elitas. Vokietijos, Prancūzijos, Italijos... Matome, kaip sunku jiems atsijungti nuo tos rusiškos „dimensijos“ – milijardinių „Gazprom“ buhalterijos eilučių. Kaip sunku atsitraukti nuo „Gazprom“ durų, už kurių mokami milžiniški atlyginimai valdybų direktoriams, skiriama parama nevyriausybinėms ir kokioms tik nori Vakarų šalių organizacijoms. Dabar labai aiškiai matyti, kad ta „ypatingų sąsajų“ su Rusija politika tęsėsi dešimtmečius, ne nuo Angelos Merkel ar Olafo Scholzo ji prasidėjo. Šitame žaidime dalyvavo visas Vokietijos, Prancūzijos bei kitų šalių politinis ir ekonominis elitas. Senokai stebėjome didėjančią Rusijos geopolitinę grėsmę, kurią vis stengtasi „nurašyti“: girdi, mes ekonomiškai bendradarbiaujame tam, kad Rusija nebūtų tokia grėsminga. Tai visiškas kliedesys. Rusija visada bus grėsminga, nes tokia jos prigimtis. Ji – imperinė ir reiškiasi tam tikrais istoriniais ciklais: tai susitraukia, tai vėl išsiplečia. Kai tik atgauna kvapą, Rusija ima plėstis. Jau Boriso Jelcino laikais buvo aiškiai matyti kai kurie dalykai. Anapilin išėjęs pirmasis Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčiukas pasakojo tikrai gerai rusus pažinojęs, bet visgi nustebęs, kad ir Jelcinas derybose šaipydavęsis iš jo žodžių apie Ukrainos europėjimą, ėjimą Europon. Kur jūs be mūsų, stebėjęsis Jelcinas, mes be jūsų niekada negyvensime!

Agresija prieš Ukrainą parodė baisų, grobuonišką dalies Rusijos visuomenės mentalitetą: reikia išnaikinti ukrainiečius. Paprastai ir aiškiai.

Ar tikrai galima sakyti, kad Vokietija, Prancūzija, Italija neoficialiai daro viską, kad priverstų Ukrainą sėsti prie derybų stalo su Rusija, skelbti paliaubas?

Supraskime vieną dalyką: visi norėtų, kad šis karas baigtųsi kuo greičiau. Tik yra vienas klausimas: kokiomis sąlygomis jis baigsis ir kas bus po karo? Ukrainiečiai labai aiškiai suvokia, kad jeigu šiame kare jie bus priversti kažkokiu būdu visiškai nusileisti, tai ir toliau bus smaugiami tol, kol jų valstybė išnyks. Nes tos valstybės niekas neapgins. Jie supranta, kad savo valstybę dabar gali apginti tik jie patys. Bet kokią galime įsivaizduoti ukrainiečių pergalę? Apie tai svarsto ir jie patys. O kas gali būti laikoma Rusijos pralaimėjimu? Čia nėra paprasti dalykai. Koks šiuo atveju žodžių „laimėjimas“ir „pralaimėjimas“ turinys? Pagrįstai įsivaizduotume, kad Ukrainos laimėjimas turėtų būti visos okupuotos jos teritorijos, įskaitant Krymą, atsiėmimas. Bet ar įmanomas toks laimėjimas? Čia didelis klausimas. Net ir žengti pirmą žingsnį derybų link labai sunku. Nors visi supranta, kad pirmiausia reikėtų nutraukti ugnį, tačiau rusams tai nepriimtina. Juk negali dėl ko nors tartis, kai tave bombarduoja, naikina tavo žmones. Bet pauzė kare Rusijai nereikalinga.

Jeigu viskas sprendžiasi mūšio lauke, tai kodėl Vakarai taip trupina karinę pagalbą Ukrainai – še jums vieną kitą haubicą, salvinės artilerijos sistemą, vėliau bus ir daugiau?

Nesakyčiau, kad tokia pagalba yra parodomoji, ji teikiama, ir be tokios paramos ukrainiečiams būtų daug sunkiau. Bet reikia galvoti ir apie tai, ką Vakarai mąsto apie Rusijos pralaimėjimą. Kokie scenarijai galimi, jai Rusijos kariuomenė Ukrainoje patirtų didelį smūgį? Kas vyktų Rusijoje? Geopolitikams, didžiųjų valstybių politikos strategams kyla didelis galvos skausmas. Na, pavyzdžiui, kokios būtų vieno iš galimų scenarijų, kad Rusija pradėtų skilinėti į atskirus regionus, atskiras kvazivalstybes, pasekmės? Kam atitektų branduolinių ginklų arsenalai? Kas juos kontroliuotį, kas dėl to varžytųsi? Pasauliui ir Europai dėl to bus saugiau ar nelabai? Apie tai irgi reikia galvoti, nes rimta krizė Rusijoje, kuri gali ją ištikti, pasauliui gali būti labai grėsminga.

Yra ir kita plotmė: šiame kare ES mato stiprėjantį valstybių vaidmenį. Europos rytuose susiformavo stipri dviejų didelių valstybių – Lenkijos ir Ukrainos – sąjunga. Jeigu viskas baigsis geresniuoju būdu, šios dvi šalys taps labai stiprios žaidėjos Europos politikos arenoje. Tai būtų visai kitokios Europos stuburas. Su Lenkija ir Ukraina tektų labai labai skaitytis. Ar to nori Prancūzijos ir Vokietijos vadovai, jų elitas? Aš labai abejoju. Jie taip pat galvoja apie ateitį. Bet vargu ar apie tokią savo pagalbą Ukrainai, kad ateities Europoje Vokietija ir Prancūzija politiškai susilpnėtų. Dabartinė geopolitika parodė, kad politika atsisiejo nuo ekonomikos. Ar Rusija kreipia dėmesį į ekonomiką? Jeigu Vakarai kreips dėmesį tik į ekonomiką, jie pralaimės. Taip pat ir ekonomiškai. Jei pralaimi politiškai, pralaimi ir ekonomiškai. Štai tokia yra dabartinė padėtis. Kas tampa didžiuliu moraliniu autoritetu net ne Europos Sąjungoje, o visoje Europoje? Ukrainiečiai. Jau dabar jų prezidentas kreipiasi tiesiai į europiečius, į Europos tautas nepaisydamas jų nacionalinio elito. Jis gali tą daryti, nes jis ir Ukraina dabar yra Europos skydas.

Rusijos karinė mašina pamažu vis spaudžia Ukrainą. Vokietija, Prancūzija atsiunčia po kelias haubicas, salvines raketų sistemas, kurios iš esmės nieko negali pakeisti. Išganingasis JAV lendlizas, į kurį buvo dėta tiek vilčių, irgi niekaip neįsibėgėja. Ką tai turėtų reikšti? Ar Vakarai nenori Ukrainos pergalės? Gal jų tikslas – įšaldytas dviejų išsekintų pusių konfliktas?

Nemanau, kad blaivios galvos Vakarų šalyse norėtų įšaldyto konflikto – jis labai grėsmingas Europai. Įšaldyti konfliktai vis tiek vienaip ar kitaip įkaista. O šiuo atveju įšaldytas konfliktas reikš ankstesnį ar vėlesnį Ukrainos valstybingumo galą. Rusija neleis jai atsistoti ant kojų. Ji pati nestovės ant kojų, bet ir jai neleis atsistoti. Tam ji turi pajėgumų. Neleis plėtoti ekonomikos, vykdys hibridinio karo operacijas, nepaliaujamai tęsis įvairiausių pretekstų kūrimai, po kurių seks „teisėtas“ Rusijos įtūžis ir atsakas. Ir visa tai bus ne tik ES, bet ir NATO galvos skausmas. Juolab – Pabaltijo.

Ukrainos ekonomika susiduria su išgyvenimo iššūkiais: Kijevas Vakarų prašo vis naujų milijardų finansiniam gyvybingumui palaikyti, svarbiausiems poreikiams užsitikrinti. Reikia visko ir daug. Ar recesijon nyrantys Vakarai prisiims šią finansinę naštą?

Iššūkių bus įvairių, tarp jų ir klimato kaitos pasekmės, bet manau, kad Vakarai yra sukaupę pakankamai daug turto, kad galėtų juo pasidalyti. Nemanau, kad šis karas turėtų Vakarus taip nuvarginti, kad jie nieko daugiau nebenorėtų, tik kaip nors jį užbaigti. Visi supranta, kad pasaulyje dabar vyksta didžiulės permainos. Nereikėtų baimintis ir recesijos – jau seniai laikas baigti su nepaliaujamo ekonomikos augimo ideologija, su BVP skaičių buhalterine magija. Reikia pereiti prie kitokio mąstymo – apsirūpinimo, poreikių tenkinimo, o ne vis naujų „iPhone“ modelių kūrimo ir pasaulinio džiūgavimo dėl papildomos jo funkcijos. Jeigu ta energija bus nukreipta į esminius dabarties iššūkius ir esminius žmonių poreikius, tai pamatysime, kiek atsipalaiduoja išteklių ir turto. Pamatytume, kiek naujas protas, kuris reikalingas naujomis sąlygomis, galėtų sutelkti žmones ir sukurti naudos, kai visuomenei prireikia keisti gyvenimo būdą, ieškoti išeičių naujų iššūkių akivaizdoje. Teks taikytis ir su vadinamąja recesija, riboti nereikalingus savo poreikius, nes ankstesnėje kapitalizmo stadijoje buvo siekiama kurti dirbtinius poreikius ir juos tenkinti.

Ką apie NATO aljansą sako Turkijos sprendimas blokuoti Švedijos ir Suomijos priėmimą į šią organizaciją? Jei turkai blokuoja suomius ir švedus, ar neblokuos Baltijos šalių gynybos stiprinimo planų? Beje, nebūtinai turkai, gal vengrai ar prancūzai? Apie ką, jūsų manymu, verčia galvoti tokia situacija?

Kiek galima nujausti, turkai turi savų sumetimų. Jie prekybininkai, ir už Švedijos ir Suomijos narystę labai nori kažką gauti. Kita vertus, čia matosi ir didesnio žaidimo matmuo: akivaizdu, kad Turkijos prezidentas nori pabrėžti savo, kaip labai stipraus regioninio lyderio, vaidmenį. Juk dabar jis tiesiogiai derasi su Jungtinėmis Valstijomis. Suomijos ir Švedijos vyriausybės jam jau ne tas lygmuo. Tai derybos su Vašingtonu dėl to, ką amerikiečiai turėtų pasakyti Helsinkiui ir Stokholmui. Nors klausimas apie kurdus, tačiau galvoje turima ir Artimųjų Rytų geopolitika. Manau, esama ir tam tikrų viešai neaptarinėjamų dalykų, susijusių su turkų ir amerikiečių santykiais.

Kita to žaidimo plotmė yra Turkijos parama Ukrainai. Apie „Bairaktarus“ jau kuriamos dainos. NATO keliama problema ji tarsi kiek padeda Rusijai, o sykiu rodo esanti svarbus savarankiškas geopolitinis žaidėjas. Taigi, matome sudėtingą geopolitinį žaidimą. Į aukštą jo lygmenį žvelgiant iš apačios, gerai neišmanant realijų, sunku tą žaidimą suvokti. Tam reikėtų įsigilinti ir į Artimųjų Rytų geopolitikos vingrybes, kur suveltas Izraelio, JAV ir Turkijos interesų bei problemų kamuolys. Akivaizdu, kad Turkijos derybos dėl Švedijos ir Suomijos narystės NATO yra susijusios ir su jos pačios vaidmeniu Artimuosiuose Rytuose. Manau, kad su Turkija bus vienaip ar kitaip susitarta, bet ryškėja ir pačių europiečių iniciatyvos, kurios gali būti labai įdomios. Gal verta galvoti ir apie regioninio pobūdžio karinį aljansą? Tą jau siūlo Didžioji Britanija: jos, Lenkijos, Ukrainos, Baltijos šalių ir Švedijos bei Suomijos karinė sąjunga būtų labai įdomus darinys. Taigi, ir patiems europiečiams reikėtų imtis iniciatyvų, tik jos turi ir kitą pusę – atrodo silpninančios NATO. Reikia gerai pagalvoti, kaip suderinti tokius dalykus.

Kalbamės dar nežinodami, kokius sprendimus dėl NATO rytinio flango stiprinimo priims NATO viršūnių susitikimo Madride dalyviai. Tačiau blogų ženklų jau pasirodė: tarkime, iš Vokietijos Lietuvai pažadėtos priešakinių pajėgų brigados beliko tik štabo elementai, kelios dešimtys į Lietuvą atvyksiančių kariškių. Pati brigada esą liks Vokietijoje, atvyks tik prireikus...

Situacija dėl pažadėtos Vokietijos brigados atrodo juokinga: kai pasakoma, kad prireikus atvyks, norom nenorom pradėsi galvoti, kiek laiko prireiktų raketai iš Kaliningrado pasiekti mūsų uostą ar karinę bazę. Suprantame, kad dabar tos brigados nebus. Tačiau kyla klausimas, ar amerikiečiai negalės daug greičiau padidinti savo karinių pajėgumų Lietuvoje? Ir vėl matome, kad vienintelis skydas šia prasme, kuris galėtų ir turėtų būti veiksmingas, yra karinis JAV skydas. Tuo jau seniai įsitikino Lenkija, kuri ypatingai stengiasi gynybos srityje plėtoti dvišalius santykius su Jungtinėmis Valstijomis.

Ar bus į Lietuvą greitai atsiųsta daugiau NATO karinių pajėgų, sunku pasakyti. Juk reikalingos ne šiaip pajėgos, o pajėgos su atitinkama ginkluote, pirmiausia oro erdvės apsaugos ir greito atsako. Kitaip tariant, reikia raketinės ginkluotės. O mes juk džiaugiamės haubicomis ir salvinė artilerija... Tačiau mes – ne Ukraina, kur frontas tęsiasi tūkstantį kilometrų. Ką mes su tomis haubicomis veiksime, neturėdami priešraketinės apsaugos skydo, ypač reikalingo Klaipėdai, sraigtasparnių, bepiločių? Kitas dalykas – ar mes patys esame pasiruošę priimti tas papildomas pajėgas, jas įkurdinti? Tačiau kad ir kaip būtų, Lietuvoje NATO karinių pajėgų daugės.

Kaip šios ir kitos geopolitinės permainos jau veikia ir kaip dar paveiks Lietuvos vidaus politiką? Ar jau artėjame prie karinės apgulties gyvenimo tvarkos ir papročių – su karine cenzūra, atidėtais rinkimais, uždraustomis protesto akcijomis, gal ir internuotų „vidaus priešų“ stovyklomis? Gal jau matote požymių, kaip galėtų keistis Lietuvos gyvenimas geopolitinei padėčiai smarkiai pablogėjus?

Panašu, kad viskas vienaip ar kitaip juda į tą pusę. Rusijos grėsmė tuos procesus tik pagreitino. Dėl signatarės Zitos Šličytės kalbos kovo 11-ąją Seime pradėtas ikiteisminis tyrimas yra pavyzdys, rodantis, kur mes esame atsidūrę. Net nenorime suvokti, kiek smukome. Ir jeigu po to mes dar laikome save laisva demokratine šalimi, tai apima graudulys. Reikėtų jau įsisąmoninti, kad vis labiau ribojant teises ir pratinant gyventi ypatingos padėties sąlygomis, menkėja tautos ir visuomenės gyvybinės bei dorovinės pajėgos susitelkti priešintis. Tačiau vietinių politikų pagrindinis tikslas – kad žmonės niekaip nesipriešintų vietinių politikų valdymui. Gal to tikslo siekiama ir pasitelkiant „kanapes“ – juk didžiausia kova Seime šiuo metu už vadinamąjį kvaišalų „dekriminalizavimą“. „Kanapėmis“ smogsime agresoriui.

Dėkoju už pokalbį.