Latvijoje palaidotas 41-erių metų Edgaras Platonovas – antras šios šalies pilietis, žuvęs kovose už Ukrainos laisvę. Tai, kada jo kūnas atgabentas iš Kyjivo ir kur palaidotas, nutylima, nes to paprašė žuvusiojo artimieji.

Panašiai prieš metus elgėsi ir pirmo žuvusio latvio savanorio 28 metų Vitalijaus Smirnovo artimieji. Artimųjų prašymu tada pradžioje buvo nuslėpta ir žuvusiojo pavardė, tačiau vėliau mamaSandra Onckulė pareiškė, kad nenori, jog sūnus nugrimztų nežinion ir išskirtiniuose dvejuose interviu Latvijos radijui jį pristatė.

Moteris išdavė, jog sūnus pats nenorėjo, kad apie jo išvykimą ginti Ukrainą būtų žinoma Latvijoje, nes tokiu būdu norėjo apsaugoti savo artimuosius nuo galimų nemalonumų. Per pirmą interviu S. Onckulė slėpė savo veidą ir nutylėjo gyvenamąją vietovę, tačiau po kiek laiko, per vėlesnį pasisakymą, moteris nebesimaskavo, nors prisipažino, jog tenka išgirsti replikų ir net buvo išvadinta nacisto mama bei naciste.

„Liūdna, kad žuvo dar vienas tautietis. Aš E. Platonovo nepažinojau, bet prieš kokius 2–3 mėnesius mus pasiekė žinia, kad yra atvykęs vaikinas iš Rygos. Mūsų, latvių, Užsieniečių legione nėra daug, vos keliolika, tad pradžiugau, kai buvo pranešta, jog po apmokymų stovyklos jis atvyks į mūsų padalinį. Bet kažkodėl jis pateko į kitą dalinį ir greitai žuvo. Užtat anksčiau kritusį Vitalijų pažinojau neblogai, teko kartu kariauti, o kai sužeistas gulėjau ligoninėje, jis mane ne kartą lankė. Buvo tikras profesionalas, bebaimis, eidavo į pačias rizikingiausias užduotis“, – pasakojo Latvijos savanoris, panoręs išlikti anonimu.

Su šiuo vyriškiu prieš kelis mėnesius buvau įrašęs pokalbį, tačiau kitą dieną karys persigalvojo ir paprašė įrašo neviešinti, nes prisibijo dėl artimųjų saugumo. Karys priminė, jog Latvijoje rusakalbiai sudaro beveik pusę gyventojų, kai kuriose vietovėse dominuoja, o dalis jų ir toliau ištikimai žiūri Rusijos televiziją ir tiki Maskvos propaganda.

Viena iš nedaugelio Latvijos savanorių, kuri neslepia savo tarnybos Ukrainos armijoje, yra karo medikė, seržantė Sarmitė Cirulė, atvykusi padėti tik prasidėjus karui. Tačiau ji pareiškė, kad nei E. Platonovo, nei V. Smirnovo nepažinojo, mat tarnauja ne Užsieniečių legione.

Apie antro tautiečio žūtį Latvijos gynybos ministerija pranešė sausio 11 d. Tada, kai į Rygą atėjo oficialus patvirtinimas iš Kyjivo, jog rasti prieš kelias savaites, gruodžio 25 d., mūšyje netoli Novoiechorivkos gyvenvietės Luchansko regione be žinios dingusio kario palaikai, o tyrimai  parodė, kad tai Edgaras Platonovas.

Latvijos spauda parašė, kad žuvusysis Rygos universitete buvo baigęs finansus, dirbo bankuose konsultantu. Jį pažinoję asmenys karį žiniasklaidai apibūdino, kaip „gerą, nuoširdų ir visuomet pozityvų žmogų, kuris visada buvo ištikimas savo principams“. Keliose nuotraukose socialiniuose tinkluose vyriškis įsiamžinęs rankose laikantis du vaikus.

E. Platonovas į Ukrainą atvyko neturėdamas jokios karinės patirties, tuo tarpu Vitalijus Smirnovas tarnavo Latvijos kariuomenėje, o iš jos išėjo tik nusprendęs vykti į Kyjivą.

„Jis dar mokydamasis penktoje klasėje sakė, kad užaugęs bus kariu“, – pasakojo S. Onckulė.

Mama papasakojo, kad gyvena provincijoje, be Vitalijaus, turi dar vieną sūnų ir tris dukras. Vitalijus buvo vyriausias ir mamai labai daug padėjo tiek buityje, tiek auginant brolį bei seseris.

„Jis buvo labai pareigingas bei drausmingas ir kartu labai geros širdies, mylėjo gyvūnus, negalėjo praeiti pro šunį ar katę jų nepaglostęs“, – prisiminė mama.

Vėliau vaikinas įstojo į šaulių organizacijos „Zemesargi“ jaunimo padalinį, vėliau į suaugusiųjų, o galų gale – į Karo mokyklą bei tapo profesionaliu kariūnu. Kai 2022 Rusija užpuolė Ukrainą, Vitalijus kelis mėnesius labai įdėmiai sekė įvykius žiniasklaidoje, o po to atsistatydino iš pareigų Latvijos armijoje ir mamai pasakė: „Važiuosiu padėti kovoti su okupantais“.

Į mamos priekaištą kodėl, sūnus atsakė: „Kovosiu ten todėl, kad čia nereikėtų jums patirti to, ką patiria ukrainiečiai“. Mama labai dažnai atsimena, jog Vitalijui tada perspėdama sakė, jog jis ten gali žūti, o sūnus atsakė: „Žinau“.

Mama labai nenorėjo išleisti mylimo sūnaus į karą ir pareiškė, jog vyks kartu su juo. Į nustebusio Vitalijaus klausimą, ką tu ten veiksi, juk nieko nemoki, mama atsakė: „Galiu tapti fronto medike, gaminti valgį, viską, ką lieps, darysiu ir būsiu šalia“.

Sūnus tada apkabino mamą ir pasakė, jog ją labai myli, tačiau jos pareiga yra rūpintis mažesniais vaikais, iš kurių keli yra dar tik paaugliai. Mama tačiau iki šiol negali pamiršti šio pokalbio, mano, jog jei jaunesnius vaikus būtų patikėjusi vyriausiai dukrai ir vykusi kartu su Vitalijumi, šis galimai būtų likęs gyvas.

Vitalijus žuvo kartu su dar trimis Užsieniečių legiono kariais, kai antrą valandą nakties į jų gyvenamąjį namą Donecko regione, netoli Limano, pataikė priešo dronas. Spėjama, jog arba grįžtančius iš užduoties karius slapta iš aukštai sekė priešas, arba kažkas iš kaimelio gyventojų pranešė priešui, kur miega gynėjai, ir rusai nutaikė dvi sprogmenų prikrautas skraidykles.

Viena iš jų smogė šalia namo, o kita pataikė tiesiai į tą kambarį, kuriame buvo kariai. Jie buvo vos prieš 15 minučių grįžę iš mūšio ir ruošėsi eiti miegoti. Kartu su latviu žuvo Estijos, JAV, Baltarusijos ir Ukrainos piliečiai, o sunkiai sužeistas išgyveno tik vienas amerikietis, sprogimo metu buvęs lauke.

Tos dienos, kai iš Ukrainos paskambino pranešti apie sūnaus žūtį S. Onckulė labai nemėgsta prisiminti. Ji neatsiliepė telefonu, nes, sūnui patarus, į nežinomų numerių skambučius neatsakydavo. Tačiau po kelių minučių mamai perskambino savarankiškai gyvenanti vyriausia dukra Evija, kuri kūkčiodama sulemeno, jog Vitalijaus nebėra.

„Aš tos žinios nepriėmiau, vyliausi, kad kažką sumaišė, kad įsivėlė klaida, o Vitalijus netrukus paskambins, nes su juo susirašydavome dažnai, o kalbėdavomės savaitgaliais. Aš jo labai ilgėjausi ir pergyvendavau, tad jei savaitgalį nepaskambindavo, surinkdavau dalinio vado numerį. Šis mane ramindavo, sakydamas: „Turėkit kantrybės, susisieks“, bet aš neklausydavau ir jo ieškodavau“, – pasakojo mama.

Kadangi iš sūnaus nebegavo žinučių ir jis nebepaskambino, S. Onckulė palengva įsisamonino, jog Vitalijaus tikrai nebėra. Mama iš pradžių vylėsi, kad jis pateko ligoninėn, nes Vitalijus tris kartus buvo sužeistas ir gydėsi.

Kai Vitalijus po pusmečio tarnybos Ukrainos armijoje trims mėnesiams grįžo atostogų, mama jį įkalbinėjo nebevažiuoti, tačiau sūnus pareiškė negalintis išduoti draugų ir palikti juos kovoti vienus. Kovos lauke iš viso išbuvo dešimt mėnesių, buvo paaukštintas į seržantus, užsitarnavo du apdovanojimus.

Antras buvo įteiktas po mirties, o pirmą gavo už tai, jog sužeidus būrio vadą jį pavadavo labai sėkmingai ir, priėmęs ryžtingą sprendimą atsitraukti iš mūšio lauko, sėkmingai išvedė karius.

„Nuvykęs į Ukrainą sūnus neslėpė, jog fronte sunku, jog rusai turi daugiau technikos ir karių, jog pirmus keturis mėnesius baiminosi žūties, o vėliau su tokia likimo galimybe susitaikė, nors dauguma ten nuvykusių kariauti latvių, pajutę karo baisumus, persigalvojo ir išvyko atgal“, – kalbėjo S. Onckulė.

Mama didžiuojuosi sūnumi ir ignoruoja niekingas apkalbas, nors dėl jų jai ir skaudu.

Į akis moteriai retai kas drįsta sūnų dergti, bet aplinkiniai girdi tokias kalbas ir perpasakoja. Kai kurie rusakalbiai niršta dėl to, jog Vitalijaus tėvas buvo rusas, ir sako – kaip rusas galėjo eiti išvien su nacistais prieš Maskvą. Kartą jai gatvėje vienas vyriškis priekaištavo, jog eina puošti nacisto kapą.

„Tačiau Vitalijus buvo Latvijos patriotas, jis vyko į Ukrainą tam, kad mums nereikėtų kariauti čia“, – kalbėjo mama.

Moteriai buvo pikta girdėti ir gretimos parduotuvės kasininkės žodžius, jog jei ne valstybės skiriama parama Ukrainai, latviai gyventų geriau. Pikta todėl, jog pati renka ir veža paramą į Ukrainą Vitalijaus bendražygiams, tai daryti ėmė po sūnaus žūties.

Moteris neatsistebi, kad Latvijoje vis dar yra žmonių, kurie nė karto per trejus karo metus nepaaukojo Ukrainai net kelių eurų – tiek, kiek kainuoja kavos puodelis restorane. Nesusimąsto, kad, jei rusai nugalės Ukrainą, tai karas ateis į Latviją.

„Karas parodo, kas yra ko vertas, nes taikos metu lengva apsimesti patriotu, nors tikrumoje atėjus priešui dėtų į kojas. Manau, kad laukiančių Rusijos atėjimo Latvijoje yra nemažai, nes kaip galima kalbėti, kad sūnus gynė „banderovcus“, kad nenusipelnė pagarbos, o mūsų šeima yra fašistai. Manau, kad dalis Ukrainos kritikų toliau žiūri Rusijos televiziją ir tiki Maskvos propaganda, jie nepasikeis, tokie ir numirs, aš jiems nelinkiu mirties, bet manau, kad jų pakeisti nepavyks“, – kalbėjo S. Onckulė.

Kai sūnus buvo paauglys, mama jį kalbino stoti į geležinkeliečių mokyklą, tačiau jis buvo nusprendęs tapti kariūnu. Vitalijus kalbino ir seserį Eviją tapti kariūne, ši abejojo, tačiau broliui išvykus kariauti į Ukrainą, apsisprendė ir įstojo į Karo mokyklą.

„Vitalijus neslėpė, kad nenori žūti, kūrė gyvenimo planus, tačiau taip nutiko, didžiuojuosi juo, nes  žuvo dėl savo tėvynės saugumo. Palaidotas yra šalia senelio, kuris žuvo būdamas partizanas ir kovodamas 1945 metais su rusų okupantais. Abu buvo tikri, o ne apsimetėliai šalies patriotai“, – kalbėjo S. Onckulė.