Uk­rai­nos ka­ro pa­bė­gė­lių kri­zė ta­po iš­ban­dy­mu, ku­rį Lie­tu­va gar­bin­gai iš­lai­kė. Dau­gy­bė aly­tiš­kių pri­ėmė į sa­vo na­mus vi­siš­kai ne­pa­žįs­ta­mus žmo­nes, pa­de­da jiems, pa­lai­ko mo­ra­liš­kai, o šios ben­drys­tės is­to­ri­jos – kiek­vie­na uni­ka­li sa­vaip. Aly­tiš­kė Re­gi­na Vil­ke­lie­nė rū­pi­no­si bro­liu ir se­se­ri­mi iš Ki­je­vo, ku­rių tė­vai ka­ro Uk­rai­no­je iš­va­ka­rė­se iš­skri­do į In­di­ją, jo­gos sto­vyk­lą.

Pa­gal­bos pra­šy­mas – iš Ki­je­vo

„Dob­ro­go ran­ku“ (lie­tu­viš­kai „la­bas ry­tas“) – taip šio­mis sa­vai­tė­mis feis­bu­ke kas­ryt pa­si­svei­ki­na aly­tiš­kė R.Vil­ke­lie­nė ir ki­je­vie­tis Ole­sius Sy­do­ru­kas. „Taip su­ta­rė­me, tai – žen­klas, kad vis­kas yra ge­rai. Ole­sius šiuo me­tu gi­na tė­vy­nę. Mes bu­vo­me pa­žįs­ta­mi iš anks­čiau, dirbome labdaros fonde, pro­jekte „Kunigaikščio Ostrogiškio karūna“. Olesius dirbo kaip skulptorius prie paminklo atstatymo. Ži­no­jau, kad jis – vie­nas „Lais­vės ka­rio“ Kau­ne au­to­rių. Pir­mo­mis ka­ro die­no­mis pa­ra­šiau, kad mū­sų na­mų du­rys vi­suo­met at­vi­ros jo šei­mai“, – pa­sa­ko­ja Re­gi­na.

Pra­dė­jus bom­bar­duo­ti Ki­je­vą, ji su­lau­kė Ole­siaus ži­nios, kad pa­gal­bos rei­kia jo drau­gų vai­kams. „Det­kam“ – taip jis man įvar­di­jo vai­kus, at­sa­kiau „taip“. Apie jų am­žių ne­mąs­čiau, nes kaž­ko­dėl įsi­vaiz­da­vau maž­daug pra­di­nu­kus. Pa­aiš­kė­jo, kad Ni­ki­tai sep­ty­nio­li­ka, o se­sei Sa­šai – dvi­de­šimt“, – pa­sa­ko­ja aly­tiš­kė.

Ke­lio­nė iš Ki­je­vo bu­vo sun­ki. Pir­mu ban­dy­mu jau­nuo­liams ne­pa­vy­ko net pa­siek­ti au­to­bu­so, nes te­ko sku­biai bėg­ti į slėp­tu­vę. Ban­dant iš­vyk­ti an­trą kar­tą, pa­aiš­kė­jo, kad ką tik su­sprog­din­tas pa­grin­di­nis til­tas į mies­tą. Vis dėl­to Ni­ki­tai ir Sa­šai pa­vy­ko pa­siek­ti Lie­tu­vą, Re­gi­na juos par­si­ve­žė į Aly­tų vė­lų va­ka­rą. „Vai­kai bu­vo la­bai iš­var­gę, al­ka­ni, o man taip no­rė­jo­si juos pra­džiu­gin­ti. Kai­my­nė Ri­ma pa­si­siū­lė pa­ga­min­ti va­ka­rie­nę, kol mes grį­ši­me. Val­giui jau ga­ruo­jant ant sta­lo, ma­no sve­čiai ne­drą­siai pri­si­pa­ži­no, kad jie yra... ve­ge­ta­rai, o pa­tie­ka­lai, ži­no­ma, mė­siš­ki. Stai­ga su­pra­tau, kad ma­no šal­dy­tu­ve nie­ko „ve­ge­ta­riš­ko“ ga­li ir ne­at­si­ras­ti“, – da­bar jau su šyp­se­na ne­ti­kė­tus iš­šū­kius pri­si­me­na aly­tiš­kė.

Pro­ble­mų ki­lo ir dėl to, kad Ni­ki­ta – ne­pil­na­me­tis, jo glo­bė­ja for­ma­liai ta­po se­suo, o aly­tiš­kė, kaip jie juo­kau­da­vo, ga­vo sta­tu­są „ba­buš­ka Re­gi­na“.

Na­muo­se li­ko tuš­čia

Pir­mo­mis die­no­mis, kai jų na­muo­se ap­si­gy­ve­no nuo ka­ro pa­bė­gę uk­rai­nie­čiai, Re­gi­na ir jos vy­ras Rei­mun­das sten­gė­si ne­jung­ti te­le­vi­zi­jos ži­nių, kad jau­nuo­liai ga­lė­tų šiek tiek at­si­gau­ti nuo pa­tir­tų iš­gy­ve­ni­mų. Ta­čiau ne­tru­kus pa­aiš­kė­jo, kad jie smar­kiai kly­do – vai­kai mo­bi­liuo­se te­le­fo­nuo­se se­kė nau­jau­sias ži­nias iš Uk­rai­nos, tie­siog gar­siai sa­vo re­ak­ci­jų ne­iš­sa­ky­da­vo, nes sau­go­jo pa­čius glo­bė­jus nuo emo­ci­jų. Įtam­pa tuo me­tu iš tik­rų­jų bu­vo di­džiu­lė, pa­bėg­ti nuo jos Re­gi­na ban­dė kvies­da­ma vai­kus pa­si­vaikš­čio­ti po Aly­tų.

Jau­nuo­lius į sve­čius Vil­niu­je pa­si­kvie­tė ir Re­gi­nos sū­nus Do­vy­das, ta­čiau il­giau lik­ti sos­ti­nė­je jie ne­pa­no­ro, o pa­klaus­ti iš­si­ta­rė: „Pas jus na­muo­se jau­čia­mės sau­giai.“ Vi­są tą lai­ką, kol Ni­ki­ta ir Sa­ša gy­ve­no Vil­ke­lių na­muo­se, Re­gi­na ben­dra­vo su jau­nuo­lių tė­vais, ku­riems šis iš­si­sky­ri­mas kai­na­vo la­bai daug svei­ka­tos. Pa­si­ro­dė, kad, no­rint parsk­ris­ti iš In­di­jos, teks rink­tis rei­są per Hel­sin­kį, nes ara­bų lėk­tu­vuo­se uk­rai­nie­čiai ne­bu­vo pa­gei­dau­ja­mi.

„Esu la­bai dė­kin­ga vi­siems, kas pa­dė­jo rū­pin­tis Ni­ki­ta ir Sa­ša. Ačiū Jū­ra­tei Mar­čiu­lai­tie­nei, ku­ri pa­ga­mi­no ve­ga­niš­kų pa­tie­ka­lų, nes man to­kio ne­įpras­to mais­to ruo­ši­mas bu­vo tik­ras iš­šū­kis – nu­ė­ju­si į par­duo­tu­vę net ne­la­bai ži­no­jau, ko­kius pro­duk­tus rink­tis. Taip pat di­de­lis ačiū Auš­rai Bla­žaus­kai­tei, pri­si­dė­ju­siai fi­nan­si­ne pa­ra­ma“, – sa­ko R.Vil­ke­lie­nė.

Šiuo me­tu Ni­ki­ta ir Sa­ša drau­ge su tė­vais lai­ki­nai iš­vy­ko į Pran­cū­zi­ją, o vė­liau pla­nuo­ja gy­ven­ti Slo­va­ki­jo­je, kur Ni­ki­ta jau įsto­jo į uni­ver­si­te­tą. Po iš­si­sky­ri­mo uk­rai­nie­čių šei­ma su­si­ti­ko Vil­niu­je, ten pir­mą kar­tą su­si­pa­ži­no ir su aly­tiš­kiais Vil­ke­liais, lai­ki­nai glo­bo­ju­siais jų vai­kus. Joks „ačiū“ to­kio­je si­tu­a­ci­jo­je, ko ge­ro, ne­ga­li per­duo­ti emo­ci­jų. „La­bai keis­tas jaus­mas – grį­žo­me iš Vil­niaus oro uos­to na­mo, o ten – tuš­čia, lyg ir kaž­ko trūks­ta, nak­ti­nių po­kal­bių apie kny­gas su Sa­ša, šur­mu­lio, man trūks­ta jų la­bai gra­žaus bro­liš­kai se­se­riš­ko ben­dra­vi­mo“, – pri­pa­žįs­ta aly­tiš­kė.

„Lais­vės ka­rį“ pir­mą kar­tą pa­ma­tė skulp­to­riaus žmo­na ir duk­ra

Uk­rai­nie­tis skulp­to­rius O.Sy­do­ru­kas – vie­nas iš tri­jų Kau­ne esan­čios „Lais­vės ka­rio“ skulp­tū­ros au­to­rių (kar­tu su Arū­nu Sa­ka­laus­ku ir uk­rai­nie­čiu Bo­ri­su Kry­lo­vu). Ši tri­ju­lė su­kū­rė ir bron­zi­nį pa­min­klą Vy­dū­nui Klai­pė­do­je.

Šiuo me­tu kariu ta­pęs O.Sy­do­ru­kas yra li­kęs Uk­rai­no­je, o Lie­tu­vo­je ap­si­gy­ve­no jo žmo­na ir duk­ra. Žmo­na Ole­na į Vil­nių at­skri­do drau­ge su Ni­ki­tos ir Sa­šos tė­vais tie­siai iš jo­gų sto­vyk­los In­di­jo­je. Šie­met skulp­to­rius O.Sy­do­ru­kas su šei­ma pla­na­vo ap­si­lan­ky­ti Kau­ne ir ap­žiū­rė­ti skulp­tū­rą „Lais­vės ka­rys“, ku­rios gi­mi­mą jo žmo­na ir duk­ra ste­bė­jo dirb­tu­vė­se Uk­rai­no­je. De­ja, pla­nus pa­ko­re­ga­vo ka­ras.

„Sa­vait­ga­lį Ole­na su duk­ra vie­šė­jo Aly­tu­je, nu­va­žia­vo­me į Mer­ki­nę, jos už­li­po į Mer­ki­nės ap­žval­gos bokš­tą. La­bai ste­bė­jo­si, kad pas mus to­kia gra­ži gam­ta yra vi­sai ša­lia, džiau­gė­si ži­bu­tė­mis“, – sa­ko R.Vil­ke­lie­nė. De­ja vu – nu­spren­du­sios pa­pie­tau­ti Mer­ki­nė­je, vieš­nios il­gai ty­ri­nė­jo res­to­ra­no „Dzū­ky­nė“ me­niu, nes jos abi yra ve­ga­nės.

Re­gi­na pa­sa­ko­ja, kad pro­ble­mą iš­spren­dė dil­gė­lių sriu­ba su trin­tais rie­šu­tais ir res­to­ra­no per­so­na­lo iš­ra­din­gu­mas, bet gal­vą pa­suk­ti te­ko.

Gel­bė­jo ir skulp­to­riaus kai­my­nus

Šiuo me­tu iš Lie­tu­vos į Por­tu­ga­li­ją jau iš­vy­ko dar vie­na uk­rai­nie­čių šei­ma, ku­riai aly­tiš­kiai taip pat pa­dė­jo gel­bė­tis nuo ka­ro mū­sų ša­ly­je skulp­to­riaus O.Sy­do­ru­ko pra­šy­mu. Tai – jo kai­my­nai Ki­je­ve, šei­mos tė­vas va­do­vau­ja tūks­tan­čius dar­buo­to­jų tu­rin­čiai įmo­nei, pats nie­ka­da ne­gal­vo­jo, kad jam ga­li tek­ti at­si­dur­ti ka­ro pa­bė­gė­lio si­tu­a­ci­jo­je.

„Šei­ma iš Ki­je­vo pa­si­trau­kė su tri­mis vai­kais ir ke­tur­ko­ju – Ro­de­zi­jos ridž­be­kų veis­lės šu­ni­mi. Bū­tent dėl au­gin­ti­nio šei­mai pa­si­ro­dė sun­ku su­ras­ti lai­ki­no ap­gy­ven­di­ni­mo vie­tą per „Stip­rūs kar­tu“ sis­te­mą, ku­rio­je Aly­taus ka­ro pa­bė­gė­lių re­gist­ra­ci­jos cen­tre sa­va­no­riau­ja ir R.Vil­ke­lie­nė. Šį­kart pa­gel­bė­jo Egi­di­jus Bla­žaus­kas, uk­rai­nie­čiai bu­vo ap­gy­ven­din­ti kai­mo tu­riz­mo so­dy­bo­je „Dvar­čė­nų dva­ras“.

„Dau­ge­lio da­ly­kų pa­tys ne­įver­ti­na­me, mums rei­kia, kad dar iš ša­lies kas pa­sa­ky­tų. Džiau­giuo­si skai­ty­da­ma uk­rai­nie­čių ži­nu­tes, kad Vil­nius jiems at­ro­do la­bai cha­riz­ma­tiš­kas mies­tas, o Lie­tu­va – ta ša­lis, ku­rio­je jie no­rė­tų gy­ven­ti“, – sa­ko R.Vil­ke­lie­nė.

P. S. Iš Uk­rai­nos gel­bė­ja­mi ne tik žmo­nės, bet ir gy­vū­nai, šią sa­vai­tę skulp­to­rius O.Sy­do­ru­kas pa­si­da­li­no feis­bu­ke ge­ra ži­nia: skulp­tū­ros „Lais­vės ka­rys“ mo­de­lis, žir­gas Lau­ras iš Olek­san­dros Se­mio­no­vos žir­gy­no par­ga­be­na­mas į Lie­tu­vą.