Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ukrainietės lietuvių kalbos mokosi su geru emociniu užtaisu

Rajone prisiglaudę karo pabėgėliai iš Ukrainos įsitikino, kad svečioje šalyje kur kas komfortabiliau jausis galėdami bent minimaliai susikalbėti lietuviškai. Jau balandžio mėnesį Švietimo pagalbos tarnyba pakvietė į kursus norinčiuosius pramokti lietuvių kalbos pradmenų. Į kvietimą atsiliepė net 29 ukrainietės.

Buvo sudarytos dvi kursantų grupės. Lietuvių kalbos pradmenų (A1 lygis) karo pabėgėles mokė Švietimo pagalbos tarnybos metodininkė Danutė Morkūnienė ir Krinčino Antano Vienažindžio progimnazijos mokytoja Vida Chraptavičienė. Birželį pirmuosius kursus baigė 22 ukrainietės. Dalis lietuvių kalbą pradėjusiųjų mokytis išvyko į tėvynę.

Ukrainiečių prašymu, spalio 10–11 dienomis lietuvių kalbos kursai (40 val.) Pasvalyje atnaujinti. Šį kartą jų dalyvės suskirstytos į pradedančiųjų (A1) ir šiek tiek pažengusiųjų (A2) grupes. Trečiadienio ir ketvirtadienio vakarais į Mariaus Katiliškio viešąją biblioteką besirenkančius „nulinukus“ moko V. Chraptavičienė. Su pažengusiaisiais Švietimo pagalbos tarnybos salėje pirmadieniais ir trečiadieniais dirba D. Morkūnienė. 

Pakalbinome abi pedagoges ir kelias lietuvių kalbos kursus lankančias ukrainietes. Švietimo pagalbos tarnybos metodininkė D. Morkūnienė pirmiausia pasidžiaugė didele ukrainiečių motyvacija pramokti lietuvių kalbos.

„Noras išmokti susikalbėti su juos priglaudusiais žmonėmis, kurie visokeriopai padeda ukrainiečiams ir tiki jų pergale kare su Rusija, yra pagrindinė paskata mokytis lietuvių kalbos. Kitiems, įsidarbinusiems rajono įstaigose, lietuvių kalba yra būtina, nes norint tęsti darbą reikės išlaikyti egzaminą“, – aiškino D. Morkūnienė. Ant jos darbo stalo padėti lietuvių kalbos vadovėliai kitataučiams. Vienas iš jų – mokinio knyga ir pratybų sąsiuvinis „Po truputį“. Pašnekovė paaiškino, kad Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro išleista priemonė parengta įgyvendinant projektą „Kalbos mokymasis – sėkmingos socialinės integracijos dalis“. Įdomesnių užduočių ukrainietėms abi pedagogės ieško ir randa „Nė dienos be lietuvių kalbos“, „Mano ir tavo šalis Lietuva“, „Sėkmės“, „Praktinė lietuvių kalbos gramatika“, „Lietuvių kalbos pagrindai rusakalbiams“ ir kitose mokymo priemonėse.

Abi didelę patirtį turinčios mokytojos akcentavo emocinio kontakto svarbą. Tad ukrainiečius stengiasi pradžiuginti įvairiomis smulkmenomis ir netradiciniais mokymo metodais. 

„Per pamokas žaidžiame, naudojame įvairius loto, paveikslėlius. Lietuvių kalbos mokomės dainuodamos, dalinamės patiekalų receptais. Svarbu atsipalaiduoti nuo baimės ne taip ištarti žodį arba nesuderinti galūnių. Draugiškai leidžiame sau pasijuokti, nes, kai nebelieka įtampos, kur kas lengviau įsimenamos taisyklingos žodžių formos ir greičiau sudėliojame rišlius sakinius“, – toliau dalinosi kursų patirtimi D. Morkūnienė. 

Lietuviškos dainos skamba ir per V. Chraptavičienės pamokas. Kuomet ukrainietės mokėsi, kaip lietuviškai tarti įvairių maisto produktų pavadinimus, per pamoką kepė varškės pyragą ir prie arbatos pasigardžiuodamos kepiniu toliau tęsė užsiėmimą. Pasakodama apie mokymo metodiką, mokytoja minėjo, kad svarbu gramatiškai išmanyti kalbos sistemą ir nuolat turtinti žodyną. V. Chraptavičienė sakė, kad ukrainietėms pirmiausia reikia išmokti paklausti elementariausių dalykų lankantis parduotuvėje, kirpykloje, pas gydytoją ir kt. Už sudarytas puikias sąlygas praktiniams užsiėmimas mokytoja dėkinga bibliotekos Atvirojo jaunimo centro darbuotojoms. Esant reikalui, jos taip pat pagloboja vaikus, kuriuos kursus lankančios ukrainietės atsiveda iš darželių. 

Nors lietuvių kalba yra melodinga ir graži, tačiau išmokti ją nėra lengva. Juolab kad ukrainiečių ir lietuvių kalbos labai skirtingos. Tiek abi mokytojos, tiek kursus lankančios ukrainietės pripažino, kad ypač sunku perkąsti sudėtingas gramatikos subtilybes. 

Pažengusiųjų grupėje besimokanti Yana su 17-mete dukra Viktorija kovo mėnesį atvyko į Pasvalį iš Charkivo srities, kur ilgą laiką vyko nuožmiausi mūšiai su „orkais“ (taip dažnai vadinama Putino kariauna – aut.). Ekonomistės išsilavinimą turinti moteris iš pradžių buvo įsidirbinusi, tačiau dabar yra bedarbė. Yanos tėtis yra lietuvis – Ukrainoje susirado žmoną po tarnybos sovietinėje armijoje. Todėl ir karo pabėgėlės kelias pirmą kartą atvedė į Lietuvą. „Vyras kariauja Donecko srityje. Tėtis dar neturi 60-ies, tad jis negali išvykti iš šalies. Mama liko kartu su juo“, – vos slėpdama ašaras kalbėjo Yana. Karo pabėgėlė prisipažino, kad pirmaisiais mėnesiais buvo ypač sunku, nes nė žodžio nesuprato lietuviškai. Tuo tarpu Petro Vileišio gimnazijoje besimokanti dukra Viktorija jau gana gerai kalba lietuviškai. Yana sakė, kad mokantis lietuvių kalbos jai, kaip ir visoms kursų dalyvėms, sunkiausiai sekasi gramatika. Ji tvirtino, kad ši lietuvių kalbos dalis itin sudėtinga ir paini. 

Pradedančiųjų grupėje besimokanti Julija gegužę atvyko iš Juodosios jūros uosto Černomorsko. Moteris su dviem sūnumis, teta Marina apsistojo Girsūduose, privačiame name. Jame taip pat vietos atsirado iš Odesos srities atvažiavusiai pabėgėlei ir jos keturmečiui sūnui. Julija į lietuvių kalbos pamokas ateina kartu su greitai ketverių metų gimtadienį švęsiančiu sūneliu Kostiku, kuris lanko „Žilvičio“ vaikų darželį, ir teta Marina. Vyresnis sūnus mokosi Lėvens pagrindinės mokyklos trečioje klasėje. Černomorske dideliame prekybos centre vyr. kasininke dirbusi Julija sakė, kad sunki ne tik lietuvių kalbos gramatika, bet ir daugelio žodžių tarimas. O linksniuojamų žodžių galūnės kol kas dar – „tamsus miškas“. 

Tačiau ukrainietės nusiteikusios optimistiškai: per smagius ir žaismingus lietuvių kalbos kursus pramoksta ne tik sunkios, tačiau mielos kalbos. Karo pabėgėliams užsiėmimai padeda lengviau išgyventi nerimo kupinas dienas dėl savo artimųjų, likusių ginti Ukrainos, likimo. Ukrainietės labai laukia dienos, kada galės grįžti į tėvynę. O išmokti lietuviški žodžiai visam gyvenimui taps širdžiai artimi. 

Baigdama pokalbį Švietimo pagalbos tarnybos metodininkė D. Morkūnienė pasidžiaugė, kad mūsų šalyje kitakalbių mokymui skiriamas didelis dėmesys. „Mokydamos ukrainiečius lietuvių kalbos, turime galimybę rinktis įvairias mokymo priemones. Mūsų kraštietės Meilutė Ramonienė ir Joana Pribušauskaitė dirba dėstytojomis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedroje ir yra ne vieno vadovėlio kitakalbiams bendraautorės. Jos taip pat kitakalbių mokytojams organizuoja kursus, kurių stengiuosi nepraleisti“, – kalbėjo D. Morkūnienė.

Rekomenduojami video