Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Uk­rai­nie­tės An­na ir Ol­ga – apie ka­rą, mais­tą ir bran­giau­siai įkai­no­tą aly­tiš­kių po­el­gį

Ru­si­jos su­kel­tas ka­ras Uk­rai­no­je bran­gi­na ir verčia bran­gi­nti mais­tą vi­so­je pla­ne­to­je. Dar va­sa­rą vyks­tant de­ry­boms dėl uk­rai­nie­tiš­kų grū­dų iš­ga­be­ni­mo į tre­čio­jo pa­sau­lio ša­lis, Ky­ji­vo eko­no­mi­kos mo­kyk­los val­dy­bos na­rė An­na Na­gur­ney pa­gar­si­no sta­tis­ti­ką, kad 400 mln. žmo­nių vi­sa­me pa­sau­ly­je yra pri­klau­so­mi nuo Uk­rai­nos mais­to at­sar­gų. Kru­vi­na Ru­si­jos in­va­zi­ja į „pa­sau­lio duo­nos lo­by­nu“ va­di­na­mą Uk­rai­ną pa­kei­tė ir pa­čios gy­ven­to­jų mai­ti­ni­mo­si įpro­čius, ta­čiau ne­pa­jė­gia su­men­kin­ti tra­di­ci­jų.

Uk­rai­nie­čių na­cio­na­li­nė vir­tu­vė, ku­ri įtin­ka ir lie­tu­vių sko­niui – so­ti, rie­bi, sal­di, ir, kaip pa­ti tau­ta, yra la­bai se­na. Tra­di­ci­nės uk­rai­nie­tiš­kos vir­tu­vės ypa­tu­mai for­ma­vo­si šimt­me­čiais. Ku­li­na­ri­nė­se kny­go­se ra­šo­ma, kad nuo se­no uk­rai­nie­čiai vir­da­vo įvai­rių juš­kų – tra­di­ci­nių sriu­bų, sul­ti­nių, troš­ki­nių, ku­rių re­cep­tai ski­ria­si pri­klau­so­mai nuo re­gio­no. Tai van­de­ny­je vir­ti mais­tin­gi pa­tie­ka­lai, daž­niau­siai su kiau­lie­na, nes uk­rai­nie­čiai bu­vo daž­nai pul­di­nė­ja­mi to­to­rių, ku­rie gro­bė vis­ką, iš­sky­rus kiau­les. Taip ir la­ši­niai tarp uk­rai­nie­čių pa­tie­ka­lų at­si­ra­do. Šios tau­tos val­giai yra gau­siai gar­di­na­mi prie­sko­niais, o jų ka­ra­lius – čes­na­kas. O be ko šian­dien uk­rai­nie­čiai ne­įsi­vaiz­duo­ja sa­vo vir­tu­vės? Ko­kie pa­tie­ka­lai jai ryš­kiau­siai at­sto­vau­ja? Apie tai kal­ba­mės su Aly­tu­je gy­ve­nan­čio­mis ka­ro pa­bė­gė­lė­mis iš Uk­rai­nos.

Gim­ti­nę pa­li­ko dar prieš ka­rą

Su uk­rai­nie­tė­mis An­na ir Ol­ga su­si­ti­ko­me Aly­taus Li­kiš­kė­lių pro­gim­na­zi­jo­je vei­kian­čia­me Dau­gia­kul­tū­ri­nio ug­dy­mo cen­tre, ku­rio ko­or­di­na­to­rė Na­diež­da Kra­kov­ska­ja nuo­šir­džią pa­gal­bą su­tei­kia vi­siems čia ap­si­lan­kan­tiems ki­ta­tau­čiams.

Uk­rai­nie­tė An­na Sa­piel­ka į Lie­tu­vą su dviem sū­ne­liais at­vy­ko dar prieš Ru­si­jos gin­kluo­tų­jų pa­jė­gų ka­ri­nę in­va­zi­ją į Uk­rai­ną. Jiems ne­te­ko gir­dė­ti ir ma­ty­ti, kai ru­sų ra­ke­tos ata­ka­vo oro uos­tus ir ki­tus svar­bius jų gim­to­jo Char­ki­vo apy­lin­kių ob­jek­tus. „Pa­ju­to­me, kad stip­riai ašt­rė­ja si­tu­a­ci­ja, su­pra­to­me, kad tai ne ka­rių mo­ky­mams ruo­šia­ma­si, ir su šird­gė­la pa­li­ko­me na­mus, iš­vy­ko­me. Jau­nė­liui bu­vo tik trys mė­ne­siai...“ – sun­ku jau­nai mo­te­riai pa­slėp­ti jau­du­lį.

At­vy­ku­si į Aly­tų uk­rai­nie­čių šei­ma iš­si­nuo­mo­jo bu­tą Nau­jo­jo­je gat­vė­je. Šian­dien jos vy­res­nė­lis sū­nus lan­ko mo­kyk­lą, ūg­te­lė­jęs jau­nė­lis – dar­že­lį. Sū­nų iš­lei­do į „lie­tu­viš­ką“ kla­sę, jis grei­tai pra­mo­ko kal­bos, o ir pa­ti An­na jos mo­ko­si. Vi­lia­si, kad iš­mo­ku­si ras mū­sų mies­te dar­bą pa­gal sa­vo spe­cia­ly­bę, ji – in­ži­nie­rė-eko­lo­gė.

Mo­te­ris bu­vo įsi­dar­bi­nu­si vie­no­je įmo­nė­je, kur kal­bė­ti ne­rei­kė­jo, bet, darb­da­viams ma­ži­nant dar­buo­to­jų skai­čių, ir jai te­ko pa­lik­ti dar­bą. Ant­ras mė­nuo ji – Už­im­tu­mo tar­ny­bo­je.

„Vai­kams rei­kia ug­dy­mo, jie lan­ko įstai­gas, o aš pa­ni­rau į kon­di­te­ri­ją. Ne­su pro­fe­sio­na­lė, bet vi­suo­met mė­gau ir mo­kė­jau pieš­ti, tad tą po­jū­tį per­tei­kiu kaž­ką ga­min­da­ma sa­vo vir­tu­vė­je“, – sa­ko An­na.

Jau pus­me­tis, kaip Aly­tu­je gy­ve­na Ol­ga Lob­ko su sū­ne­liu Ar­tio­mu. Jie at­vy­ko iš Dnip­ro. „Čia mums ge­rai, – sa­ko ji. – Kur be­si­kreip­čiau, vis ge­rus žmo­nes su­tin­ku. Bet be ga­lo il­giuo­si Uk­rai­no­je li­ku­sių sa­vų – ma­mos, se­sers, bro­lių, sū­naus tė­čio. Il­giuo­si jų. Ne vi­sa­da ir su­si­siek­ti, pa­kal­bė­ti pa­vyks­ta su jais. Uk­rai­no­je ne vi­suo­met tie­kia­ma elek­tros ener­gi­ja“, – kal­ba 34 me­tų mo­te­ris.

Ge­ri barš­čiai – kai šaukš­tas juo­se sto­vi

Abi uk­rai­nie­tės ti­ki­na, kad ir anuo­met pa­grin­di­niai pa­tie­ka­lai bu­vo tai, kas ir da­bar la­biau­siai gar­si­na Uk­rai­ną – barš­čiai ir la­ši­niai. Daug tau­tų mėgs­ta ir ver­da barš­čių sriu­bą, bet uk­rai­nie­tiš­ki – iš­skir­ti­niai – šio­je sriu­bo­je yra be­ga­lė įvai­rių mais­tin­gų in­gre­dien­tų.

„Kiek­vie­nas Uk­rai­nos kraš­tas ver­da vis ki­to­kius barš­čius. Vie­no griež­to, ka­no­ni­nio jų re­cep­to net nė­ra. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad ir kiek­vie­na šei­mi­nin­kė tu­ri sa­vo ga­mi­ni­mo bū­dą. Jei­gu šei­mo­je kaž­kas kaž­ko ne­val­go – to ir ne­de­da. Gal­būt kaž­kas ne­mėgs­ta gry­bų, pu­pe­lių ar ko­pūs­tų – ne­įdės jų. Vie­ni mėgs­ta ašt­riau, ki­ti ga­mi­na su jau­tie­nos sul­ti­niu, ki­ti su kiau­lie­na, dar ki­ti ap­skri­tai – be mė­sos. Vie­nos šei­mi­nin­kės il­giau bul­jo­ną ver­da, mė­sos dau­giau įde­da ar dar­žo­ves trum­piau troš­ki­na ir sko­nis – jau ki­toks. Bet kad ir kur barš­čius val­gy­tu­mei, vi­sur juo­se ra­si bul­vių, kaip ir čes­na­ko“, – tei­gia An­na.

Pa­sak pa­šne­ko­vės, į uk­rai­nie­tiš­kus barš­čius ga­li bū­ti de­da­ma ir šiek tiek cuk­raus ar me­daus ir kiau­lie­nos la­ši­nių, ta­čiau jie ga­li bū­ti net ir be bu­ro­kė­lių. Yra net po­sa­kis, kad „barš­čių vie­nam žmo­gui nie­kas ne­ver­da“.

Pir­miau­sia pa­si­ruo­šia­mas kiau­lie­nos bul­jo­nas, kas mėgs­ta – nau­do­ja paukš­tie­nos ar jau­tie­nos, kaž­kas – tik dar­žo­vių sul­ti­nį. Kep­tu­vė­je troš­ki­na dar­žo­ves: bu­ro­kė­lius, mor­kas, po­mi­do­rus, ko­pūs­tus, pu­pe­lės, pa­pri­kas… Ne vie­na šei­mi­nin­kė šiai sriu­bai pa­si­ruo­šia net iki 30 ar ir virš 30 in­gre­dien­tų. Vi­si jie pui­kiai de­ra ir su­tei­kia ge­ro sko­nio. Ši sriu­ba ver­da­ma ne trum­piau kaip 3 va­lan­das, tad na­tū­ra­lu, jog di­de­lis jos puo­das ruo­šia­mas vi­sai šei­mai ar drau­gų kom­pa­ni­jai. Pa­tie­kia­ma su grie­ti­ne. Kai kur dar mėgs­ta­ma val­gy­ti su la­ši­niu­kais stip­riai įtrin­tais čes­na­ku. Barš­čiai pa­pras­tai ver­da­mi tirš­ti, to­kie, kad šaukš­tas juo­se sto­vi.

Ša­lia uk­rai­nie­tiš­kų barš­čių pa­tie­kia­mos dar šil­tos uk­rai­nie­tiš­kos čes­na­ki­nės pam­puš­kos, kep­tos ban­de­lės, api­pil­tos čes­na­ki­niu svies­tu ar alie­ju­mi. Bent kar­tą per sa­vai­tę An­na sa­vo šei­mai ir čia, Aly­tu­je, ver­da barš­čius.

Uk­rai­nie­čių na­muo­se nie­ka­da ne­pri­trūk­da­vo la­ši­nių

Ant­ra­sis uk­rai­nie­čių vir­tu­vės hi­tas, anot pa­šne­ko­vų, yra sū­dy­ti la­ši­niai. An­na sa­ko, kad nuo se­no uk­rai­nie­čiai au­gi­no daug kiau­lių, jų na­muo­se nie­ka­da ne­pri­trūk­da­vo la­ši­nių. „Mū­sų žie­mos – šal­tos, drėg­nos, la­ši­niai su čes­na­ku su­šil­dy­da­vo. Bent tuo nuo se­no ti­kė­jo uk­rai­nie­čiai“, – sa­vo pa­ste­bė­ji­mą iš­sa­ko An­na. Ji pri­du­ria, kad su la­ši­niais kar­tu val­go ir čes­na­ką, ši dar­žo­vė stip­ri­na or­ga­niz­mą, sau­go nuo vi­ru­sų.

Uk­rai­nie­tiš­ki la­ši­niai yra šios ša­lis ku­li­na­ri­nio tau­ti­nio pa­vel­do da­lis – tai nė­ra mi­tas. Ir tik­rai la­bai ska­nūs.

„Kai at­va­žia­vo­me į Lie­tu­vą, sie­lo­jau­si, kad čia ne­ra­siu la­ši­nių. Juk mes pri­pra­tę – be la­ši­nių nė žings­nio. Ap­si­džiau­gė­me ra­dę, nors sko­nis ne toks, koks uk­rai­nie­tiš­kų la­ši­nu­kų. Ne tai, kad ne­ska­nūs bū­tų, bet ne to­kio sko­nio kaip Uk­rai­no­je“, – sa­ko An­na.

Pa­klaus­ta, kur Aly­tu­je per­ka la­ši­nių, ati­ta­rė, kad jai ska­niau­siais pre­kiau­ja­ma Žu­vin­to tur­gu­je, su dau­giau čes­na­ko ir drus­kos.

Šio­je po­kal­bio at­kar­po­je da­ly­va­vu­si cen­tro ko­or­di­na­to­rė Na­diež­da Kra­kov­sja­ja iš­sa­kė sa­vus pa­ste­bė­ji­mus: uk­rai­nie­čiai ki­taip ne­gu lie­tu­viai au­gi­na kiau­les. Lie­tu­viai orien­tuo­ja­si į di­de­lius ūkius, o uk­rai­nie­čiai – ma­žus, ku­riuo­se nau­do­ja­mi na­tū­ra­les­ni pa­ša­rai, tad ir mė­sos ko­ky­bė ki­ta.

Uk­rai­nie­čiai val­go sū­dy­tus la­ši­nius, jų ne­rū­ko. Sko­nis pri­klau­so ir nuo vi­sų la­ši­nių ruo­ši­mo eta­pų, ne vien nuo sū­dy­mo.

An­na pui­kiai pri­si­me­na sa­vo vai­kys­tės va­sa­ras pas pro­mo­čiu­tę Da­ri­ją kai­me. „Sū­dy­ti la­ši­niai ruo­šia­mi su ru­pia drus­ka, prie jų val­go­ma čes­na­ko, tai la­bai ska­nu. Pa­me­nu, mū­sų gi­mi­nės mo­te­rys net į barš­čius dė­da­vo sū­dy­tų la­ši­nių, kar­tais kiek pa­ke­pin­da­vo ir bū­tent to­kius su­vers­da­vo į barš­čius. Dar ga­li­ma ska­nau­ti ir mal­tų la­ši­nu­kų, tai kla­si­ki­nis uk­rai­nie­tiš­kas už­kan­dis“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Po pau­zės An­na su­grįž­ta į Uk­rai­ną, kur kiek­vie­nas, pa­sak jos, tu­rin­tis že­mės skly­pe­lį, so­di­na daug čes­na­kų. Jos tė­tis 15 arų kiek­vie­ną ru­de­nį žie­mi­niais čes­na­kais už­so­din­da­vo.

Pri­si­mi­nė ir vai­kys­tės va­sa­ras pas pro­mo­čiu­tę Da­ri­ją gra­žia­me gam­tos kam­pe­ly­je, jos ant me­di­nės tvo­ros iš­džiaus­ty­tus po dar­bų iš­plau­tus in­dus, bal­tai iš­da­žy­tą tro­be­lę su pro­se­ne­lio iš­pjaus­ty­to­mis mė­ly­no­mis lan­gi­nė­mis. Taip pat bal­tai nu­da­žy­to­je kros­ny­je pro­mo­čiu­tė kep­da­vo duo­ną. Ji su ki­tais vai­kais lauk­da­vo kraukš­le­lio, ku­rį mo­čiu­tė prieš pa­duo­da­ma stip­riai įtrin­da­vo čes­na­ku pa­gar­din­tais la­ši­niais.

Mie­li­niai py­ra­gė­liai, py­ra­gai ir­gi se­na uk­rai­nie­tiš­ka tra­di­ci­ja

Kad uk­rai­nie­čių pa­tie­ka­lai so­tūs ir rie­būs, pa­ti­ki­na ir An­na. Mais­to spe­cia­lis­tai ra­gi­na per­ei­ti prie svei­kes­nės mi­ty­bos – dar­žo­vių, vai­sių, bet uk­rai­nie­čiai iš­brauk­ti iš sa­vo ra­cio­no la­ši­nių tik­rai ne­ke­ti­na.

Klau­sia­me An­nos, gal yra uk­rai­nie­čių vir­tu­vė­je pro­duk­tas, ku­rio lie­tu­vai­čiams ne­pa­vyk­tų pa­si­ga­min­ti? Mo­te­ris ati­ta­ria, kad vis­ką ir vi­si pa­si­ga­min­tų, jei re­cep­tas bū­tų iki smul­kme­nų ap­ra­šy­tas.

Ol­ga ak­ty­viai įsi­jun­gė į ne­ofi­cia­lią gru­pę „Uk­rai­nie­čiai – Aly­tu­je“, ku­rio­je šiuo me­tu apie 300 žmo­nių ir, nuo­šir­džiai pa­de­dant N.Kra­kov­ska­jai, ren­gia­si ka­lė­di­niam ren­gi­niui.

„Man pa­tin­ka Aly­tus, no­rė­čiau čia ir to­liau gy­ven­ti“, – sa­ko ji.

Pa­klaus­ta apie Ka­lė­dų pa­tie­ka­lus, Ol­ga ti­ki­na, kad jos kar­ta daž­niau­siai ga­mi­na tai, ką šei­ma mėgs­ta. O prie ka­lė­di­nių pa­tie­ka­lų ji pri­sky­rė šal­tie­ną, bal­tą miš­rai­nę, ba­lan­dė­lius ir, ži­no­ma, svar­biau­sią šven­čių pa­tie­ka­lą – an­tį, įda­ry­tą obuo­liais.

Dar vie­nas, pa­sak pa­šne­ko­vių, la­bai svar­bus uk­rai­nie­tiš­kas pa­tie­ka­las, ku­ris bu­vo, yra ir bus – tai mie­li­niai py­ra­gai. „Lie­tu­vo­je nė­ra to­kių“, – su nos­tal­gi­ja sa­ko mo­te­rys. Jie ga­li bū­ti ne­sal­dūs ir sal­dūs, o jų iš­skir­ti­nu­mas – la­bai leng­va, nuo­sta­biai iš­ki­lu­si teš­la.

Mie­li­niai py­ra­gė­liai, py­ra­gai ir­gi se­na uk­rai­nie­tiš­ka tra­di­ci­ja – tu­rė­ti pa­tiems na­muo­se ir pa­vai­šin­ti sve­čius. Šių ke­pi­nių įda­rai la­bai įvai­rūs – ir mė­sa, vyš­nios, sly­vos, treš­nės, kiau­ši­niai su svo­gū­nais, žu­vis, ko­pūs­tai… Juos ver­da rie­ba­luo­se, ke­pa kros­ny­se.

Dar klau­sia­me, ar kruopš­tus dar­bas vir­tu­vė­je nors kiek nu­ra­mi­na jų šir­dis dėl ša­lies, ku­rią ne­gai­les­tin­gai, žiau­riai nio­ko­ja ag­re­so­rius?

„Dir­bant at­si­pa­lai­duo­ji nuo ne­igia­mų min­čių. Juk be­pro­tiš­kai skau­da šir­dį dėl Uk­rai­nos, jau­di­na kiek­vie­na ka­ro die­na. Nuo­šir­džiai ti­ki­me, kad gal ne po me­tų ki­tų, bet Uk­rai­na vėl su­žy­dės kaip anks­čiau. Ir ka­ro me­tu uk­rai­nie­čiai ne­pra­ran­da vil­ties, štai kas­met puo­šia­mą di­džiu­lę eg­lę Char­ki­vo aikš­tė­je pa­kei­tė eg­lu­tė met­ro sto­ty­je.

Dar no­rė­tų­si, kad tė­vy­nai­niai mo­kė­tų pa­sa­ky­ti ačiū ne tik bi­čiu­liš­kų ša­lių va­do­vams, bet ir pa­pras­tiems žmo­nėms. Aš nuo­šir­džiai dė­ko­ju lie­tu­viams, ypač aly­tiš­kiams. Jie la­bai pa­do­rūs žmo­nės. Ste­bi­na vai­ruo­to­jai, jie lai­ko­si ke­lių eis­mo tai­syk­lių, prie vai­ro jau­čiuo­si sau­gi. Dar ir pa­ste­bė­ji­mą dėl gam­tos tu­riu: la­bai my­li­te miš­ką, ne­iš­kir­to­te jo plės­da­mi mies­tą, ge­ra gy­ven­ti gry­na­me, ty­ra­me ore“, – nuo­šir­džiai kal­bė­jo An­na.

Dar vie­na jos pa­sa­ky­ta fra­zė jaut­ria pa­gar­bos ban­ga per­bė­go kū­nu, An­na tei­gė, kad la­bai jai bran­gu tai, ką ji jau­čia šian­die­nos si­tu­a­ci­jo­je – aly­tiš­kių šil­tą po­žiū­rį į uk­rai­nie­čių tau­tą, pri­ėmi­mą čia, Aly­tu­je. „Tas jaus­mas yra la­bai bran­giai mū­sų įkai­no­tas“, – sa­kė ji.

Rekomenduojami video