Iš Chersono (Ukrainos) kilusi Liudmila Makselienė, šaknis įleidusi lietuviškame Dzūkijos kaime, globoja Alytaus rajono neįgaliuosius, yra šios draugijos pirmininkė, taip pat yra Balninkų seniūnaitė, bet negali apkabinti savo tautos žmonių ir giminių nuo Rusijos agresijos besiginančioje Ukrainoje. Kulinarinių gabumų nestokojanti moteris kiekvieną savaitę iškepdavo lietuviškos bei ukrainietiškos duonos ne tik savo šeimos stalui, bet ir pardavimui, o nuo tos dienos, kai Ukraina patiria karo baisumus, iš duonkepės neištraukė nė vieno duonos kepalo – neturi jėgų duonai minkyti.  

Giminaičiai nepalieka Ukrainos

Alytaus rajone, vyro gimtajame Einorų kaime pritapusi ir aplinkinių sava laikoma Liudmila siūlė ir savo giminėms nors laikinai, kol aprims karo baisumai, atvažiuoti pas jos šeimą į Lietuvą. L.Makselienė siūlėsi nuvažiuoti iki Lenkijos sienos jų atsivežti, bet jie vis dar nesutinka bėgti. Todėl moteriai su giminaičiais tenka ir toliau bendrauti telefonu ar kitomis ryšio priemonėmis. Tik viena giminaičių šeima galop apsisprendė atvažiuoti.

„Mano vieni giminės iš Odesos jau pasiekė Kišiniovą ir žada atvažiuoti pas mus. Duok Dieve, kad atvažiuotų, laukiame žinių. Iš tiesų man dabar nelengva, nes Ukrainoje gyvena daug mano giminių ir jie nesutinka iš ten išvažiuoti – bėgti ten, kur būtų saugiau. Man jie sakė, kad nepaliks savo žemės banditams. Nutarė likti savo šalyje“, – pokalbio dieną minėjo Liudmila. 
Pati L.Makselienė yra kilusi iš Chersono, kuris pašnekesio dieną jau buvo užimtas priešo kariuomenės. Moteris sakė, kad su čia gyvenančiais giminaičiais jai labai sunku susisiekti. Mieste pradėjus šeimininkauti Rusijos kariškiams, jie ėmė partizanauti, tad Liudmila labai pergyvena dėl jų sprendimo.

Kiti Liudmilos giminės gyvena kaime netoli Ternopilio, su jais kovo 3-iosios rytą galėjo ilgokai pasikalbėti. Pakviesti į Lietuvą jie atsisakė atvažiuoti, nes jų šeimoje auga du maži vaikai ir jauna mama dar dabar laukiasi trečiojo vaikelio. Lietuvoje gyvenančiai Liudmilai artimieji papasakojo, kaip toliau nuo didžiųjų miestų esančiuose kaimuose dabar išgyvena ukrainiečių šeimos. Jie priima pavargusius pabėgėlius iš Kijevo ir Charkivo. Kiekvienas kaimas stengiasi pamaitinti ir suteikti prieglobstį karo nuvargintiems tautiečiams. Yra kaimų, kurių gyventojai ruošiasi pamaitinti apie 200 žmonių, juos priimti ir suteikti pastogę.

„Dukterėčia pasakojo, kad papjovė kiaulę ir sumalė kviečių, kad turėtų mėsos ir miltų, nes žmones reikia maitinti, reikia priimti saugesnėje vietoje. Jie ten kaip kumštis visi yra vieningi. Tai yra didi tauta. Aš tą visada žinojau. Nors manęs Lietuvoje daug kas ir nesuprasdavo dėl mano kovingumo, juokdavosi, kai rodydavo besimušančius Ukrainos parlamentarus. Aš tuomet lietuviams aiškindavau, kad kitaip net ir negali būti – juk jų gyslomis teka kazokų kraujas“, – jautriai apie savo šalį ir jos žmones kalbėjo Liudmila.

Kariauja kas tik pajėgia

Karo apimtoje šalyje visiškoje nežinioje likę daug L.Makselienės giminaičių, draugų. Tankistų mokyklą baigęs Liudmilos brolis išėjo kariauti už Ukrainą. Vieni giminės gyvena Odesoje, kiti – gimtajame Chersone, ten yra pasilikę nemažai jos draugų, bendraklasių, o Odesoje – studijų draugų.  Liudmila baigusi laivų statybos inžineriją Nikolajevo universitete. Ji pasakojo, kad Nikolajeve yra labai didelė gamykla, kurios specializacija – laivų statyba. Kai ji studijų metais gyveno Odesoje, ten veikė keturi universitetai. Savo tautiečius Liudmila vadina europiečiais.

„Aš visų jų vis prašau pranešti man apie situaciją gimtinėje, kaip jie laikosi, bet suprantu ir juos, jeigu kurį vakarą man jie neparašo, aš tą puikiai suprantu. Sunkios aplinkybės. Iš pasakojimų žinau, kad Odesoje žmonės sėmė iš pakrančių ir paplūdimio smėlį, pylė į maišus ir taip pasiruošė gynybai. Užminavo pakrantę, kuri eina nuo Kirsono iki Nikolajevo ir iki Odesos. Dabar jie saugo Odesą ir dar sugeba juokauti, dainuoti, taip ramindami kitus. Jie tiki, kad išeis partizanauti ir atsilaikys“, – savo tautiečių ištverme žavėjosi Liudmila.

Viena iš giminaičių Liudmilą patikino, kad juos saugo net ir jų jūra – ketvirta diena Juodojoje jūroje tęsėsi štormas. Kol jūra „pikta“, priešas negali nuo Krymo pusės laivais perkelti desantininkų.  „Pusseserės žodžiais, ketvirta para mūsų mylimoji, gimtoji Juodoji jūra saugo juos ir Odesą. Toks yra tikėjimas. Aš pati vienu metu jau kažkaip buvau praradusi viltį, o tą rytą, kai pasikalbėjome, patikėjau, kad mano šalis atsilaikys, nes matau vienas kito didžiulį palaikymą“, – teigė šiurpius įvykius Ukrainoje iš Lietuvos stebinti L.Makselienė 

Liudmila nepanikuoja, bet dėl giminių, draugų ir net nepažįstamų žmonių labai pergyvena, todėl naktimis pati mažai miega. Sako, kai gulasi su telefonu rankoje, prieš užmigdama perskaito paskutines naujienas, o prabudusi bijo paimti telefoną, nes  nežinia, kokią naujieną tenai rasi.      

Ji perdavė giminėms, kad išsiųs jiems pinigų, nori padėti – Ukrainoje reikia maitinti žmones, reikia ir šeimoms su vaikais išgyventi. „Šiuo metu mes tik taip ir galime juos remti – perduoti pinigų. Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas skambino ir teiravosi, gal reikia kokios pagalbos. Mūsų rajone jau yra apgyvendintų ukrainiečių, apgyvendinimui paruošta mokykla. Galėjau ukrainietiškai su jais pasikalbėti – jie nori darbo, jie ne tie žmonės, kurie sėdės kitiems ant sprando. Tai yra normalūs žmonės. Jie nori ir čia atvažiavę dirbti. Aš laisvai kalbu savo gimtąja ukrainiečių kalba, galėsiu, jei reikės, pabūti tarpininke tarp atvykusių ir lietuvių, esu tam pasiruošusi. Prašiau, kad manęs nepamirštų, kai tokios mano pagalbos reikės“, – minėjo ji.

L.Makselienė labai dėkinga lietuviams, kurie padeda Ukrainos žmonėms, kuo tik gali. Vieni palaiko morališkai, kiti dovanoja daiktų, maisto produktų, treti važiuoja į pasienį ir dovanai veža ukrainiečius, bėgančius nuo karo baisumų, ten, kur jiems bus laikini namai.  

Tokio genocido nesitikėjo

Alytaus rajone gyvenanti L.Makselienė šių metų pradžioje savo giminaičiams ukrainiečiams buvo užsiminusi, kad per Lietuvos televiziją daug kalbama apie karą, prašė jų krautis daiktus ir kuriam laikui išvažiuoti. Bet, anot Liudmilos, jie netikėjo, kad gali taip būti.

„Prisimenu, paskambinau pusseserei į Odesą, o ji man sako, Liuda, tai kad pas mus karas tęsiasi jau 8-eri metai. Kad bus toks naikinimas, toks genocidas ir tokia beprotystė, jie netikėjo. Ir dabar jie kiekvieną dieną tikisi, kad šis karas baigsis, jie su tokia viltimi padeda vieni kitiems. Labai jais didžiuojuosi, tuo, kaip jie palaiko savo tautą, kad jie nepalūžta“, – VL teigė Liudmila.

Ji nepanikuoja, bet dėl giminių, draugų ir net nepažįstamų žmonių labai pergyvena, todėl naktimis pati mažai miega. Sako, kai gulasi su telefonu rankoje, prieš užmigdama perskaito paskutines naujienas, o prabudusi bijo paimti telefoną, nes nežinia, kokią naujieną tenai rasi.      

Kol kas L.Makselienė save guodžia, kad labiau nusitaikyta į didžiuosius Ukrainos miestus, o kaimuose – gal kiek ramiau. Ten, kur sunkiausia padėtis, kur daugiausia krenta sprogmenys, jos giminių nėra. Liudmilos tėtis iš Donbaso (Rytų Ukrainos), ten gyvena jos pusbroliai iš tėčio pusės, bet su jais ryšys nutrūkęs nuo 2014 metų.
„Kai matau, kas dabar vyksta Ukrainoje, man darosi baisu. Pažįstama močiutė ukrainietė, gyvenanti Lietuvoje, teisina rusų kareivius, kad jie nekalti, nes juk taip pat yra kažkieno vaikai. Bet niekas neverčia jų šaudyti į žmones. Žudynių nepateisinu. Bet dabar ne vienas pagauname save, kad tarsi džiaugiamės, kai priešus užmuša, o jie irgi yra kažkieno vaikai, bet sau sakome kitaip... Taip daromės monstrais. Tai irgi baisu“.

Lygina Lietuvą ir Ukrainą

Paskutinį kartą Ukrainoje Liudmila su šeima lankėsi dar prieš COVID–19 pandemiją. Kartu su vyru gėrėjosi Karpatais. Sako, tartum nujausdama, spėjo paskutinį kartą sudalyvavo ukrainietiškose artimos giminaitės vestuvėse, nes labai norėjo, kad jų vaikai pamatytų ukrainietiškas vestuves su tautinėmis tradicijomis – stalai lūžo nuo vaišių, bet nebuvo nė vieno girto, ukrainiečiai daug šoko, dainavo, o svečiams iš Lietuvos parodė ypatingą dėmesį. „Yra labai svetingi ne tik per vestuves. Ukrainiečiai tokie jau yra, iš jų namų neišeisi alkanas“, – teigė savo šalies žmones pažįstanti Liudmila.

Ji pati minėjo, kad kai Ukrainoje prasidėjo karas, nuo tos dienos dar nekepė duonos. Yra pati sau susikūrusi darbo vietą – užsiima duonos kepimu. Bet dabar, sako, nėra noro, nes duoną kepti reikia tik su meile ir su gera nuotaika. Ji tiki, kad rankomis minkydama tešlą savo emocijas perduoda duonai. O dabar, sako, ne tas laikas kepti duoną, nes jos energijos reikia kitur. „Žinau, kad prisiversiu, susiimsiu, nes aš save pažįstu, ir iškepsiu. Bet šiuo metu to nenoriu. Bet ateis noras, aš tą žinau“, – sakė Liudmila.

Jai pakuteno širdį, kad Alytaus neįgaliųjų draugijos, kuriai ji pati vadovauja, moterys pagamino rankų darbo segtukų su ukrainietiška atributika ir kovo 11 dieną nuvežė juos į Simne vykusį tradicinį kermošių. Tuo tarpu Makselių sodyboje nuolatos plevėsuoja iškeltos trys vėliavos – juodos ir raudonos spalvų Ukrainos kariuomenės (armijos) pasipriešinimo vėliava, ukrainiečių valstybinė vėliava ir Lietuvos istorinę vėliavą su Vyčiu.  

„Kai Lietuvoje pradėjo reikštis maršistai, aš iš karto supratau ir pasakiau, kad čia yra Putino darbas ir kad jis nori padaryti, kaip padarė Donbase, kad vėliau reikėtų eiti ir „išlaisvinti“ tautą. Manau, Lietuvai proveržiu tapo tai, kas galėjo nutikti geriausia – dabartinė jaunų žmonių vyriausybė, kurie nepatyrė sovietmečio ir nepasigenda Sovietų Sąjungos. Tuo mums reikia labai džiaugtis, nes mums labai pasisekė“, – atsisveikindama dėstė L.Makselienė.