Rusijos karinės žvalgybos agento su beveik 20 metų partiniu stažu Tėvynės sąjungoje istorija iš politinės siaubo pasakos virsta politiniu anekdotu. Jis verčia krizenti, nes visą šventeiviškos kovos su Salomėja Nėrimi įkarštį išsklaidė stingdanti politinė katastrofa dėl Rusijos agento patentuotų patriotų gretose.

„Visa įmanoma žvalgyba“

Tie, kurie manė, kad ankstesnės valdančiosios daugumos politinius pasiekimus vainikavo milijardinių „Teltonikos“ investicijų į pažangiųjų technologijų pramonę sužlugdymo skandalas, jau suprato apsirikę. Pagrindinė puošmena ant pasibaigusios kadencijos politinio triumfo torto pasirodė jau suformavus naująją valdančiąją koaliciją, kai Generalinės prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento (VSD) atstovai pranešė visuomenei apie baigtą ikiteisminį tyrimą dėl šnipinėjimo prieš Lietuvą. Pasirodo, šių metų sausį sulaikytas Rusijos karinės žvalgybos (Generalinio štabo Vyriausiosios žvalgybos valdybos, GRU) užverbuotas asmuo buvo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narys, 19 metų priklausė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijai, iš kurios buvo pašalintas tik po to, kai prokurorai pranešė pabaigę ikiteisminį tyrimą.

Pasak Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro Artūro Urbelio, nustatinėjami galimai su įtariamuoju kartu veikę asmenys, o įtariamojo byla atskirta į atskirą bylą. Šnipinėjimu įtariamas asmuo yra suimtas, tyrimo metu pareigūnai paėmė specialią radijo dažnių įrangą, kuria buvo perduodami nurodymai, kokią informaciją reikia surinkti. A.Urbelio teigimu, įtariamajam buvo duodamos užduotys sekti tiek Lietuvos politinį lauką, tiek pasirengimą gynybai, NATO susitikimams, jam buvo pavesta „visa įmanoma žvalgyba“ tiek politiniais, tiek ekonominiais klausimais.

Anot prokuroro, šnipinėjimu įtariamas asmuo nėra dirbęs jokiose valstybės institucijose. „Jis yra atvykęs į Lietuvą, matyt, su užduotimi. Ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti duomenys, kad jau galimai nuo 2018 metų jis pradeda savo žvalgybinę veiklą“, – sakė A.Urbelis. Atvykęs į Lietuvą įtariamasis įstojo į TS-LKD, prisijungė prie Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos. Teisėsaugos duomenimis, vyras yra tremtinys.

Neslapta, nors jautru

Atsakydamas į žurnalistų klausimus, A.Urbelis paminėjo prielaidą, jog šnipinėjimu įtariamam vyrui narystė TS-LKD buvo tarsi įrankis, kuriuo jis siekė naudotis rinkdamas Rusijai svarbią informaciją. „Manau, kad mes kalbame apie tą laikotarpį, kai partija buvo viena iš koalicijos lyderių, t.y. buvo valdančioji. Akivaizdu, kad jis galėjo prieiti prie visų partijos vadovų ir šios partijos veikloje dalyvaujančių valstybės pareigūnų – neatmetama galimybė, kad ir prie ministrų, ir premjerų“, – dėstė prokuroras. Anot jo, ikiteisminio tyrimo metu nefiksuota, kad šnipinėjimu įtariamas asmuo dalyvavo oficialiuose susitikimuose su ministrais ar kitais pareigūnais, tačiau neatmetama, jog jis galėjo dalyvauti neformaliuose susibūrimuose ir jų metu rinkti tam tikrą ne slaptą, tačiau jautrią informaciją.

„Kompetentingoms tarnyboms turėjo užsidegti daugybė raudonų lempučių: žmogus, kuris visą gyvenimą praleido Rusijoje, kuris turi jos pilietybę, kurio šeima gyvena Maskvoje, kuris buvo sovietinis karininkas, kurį Tėvynės ilgesys įveikė būtent tais metais, kai Lietuva įstojo į NATO ir Zokniuose prasidėjo aljanso oro policijos misija – ar to nepakanka, kad visa informacija apie jį archyvuose ir duomenų bazėse būtų kaip reikiant patikrinta ir pertikrinta?“

Savo ruožtu VSD direktoriaus pavaduotojas Remigijus Bridikis, šį galimo šnipinėjimo atvejį pavadinęs „išskirtiniu modernios Lietuvos kontržvalgybos istorijoje“, informavo, kad įtariamasis dalyvavo GRU „nelegalų“ programoje. „Jis buvo tos programos darbuotojas. Pati „nelegalų“ programa yra išskirtinis, gana brangus, kompleksiškas metodas, reikalaujantis daug resursų, darbo, pasiruošimo. Paprastai tokiais atvejais renkama jautri, Rusijai ypač aktuali informacija“, – spaudos konferencijos metu sakė VSD direktoriaus pavaduotojas. Anot R.Bridikio, šiai programai pasirenkami „gabūs darbuotojai“, kurie neišsiskiria savo elgesiu, paprastai būna gabūs kalboms, galintys vykdyti operacijas kitose šalyse, apsimetant kitu asmeniu, laikosi konspiracijos. Teisėsaugos duomenimis, Rusijos GRU su įtariamuoju dėl slapto bendradarbiavimo susitarė dar iki 2018 m.

„Buvo renkama neįslaptinta, tačiau Rusiją dominanti, reikšminga informacija apie politinių partijų, tremtinių veiklą, Lietuvos gynybos, vidaus, užsienio politiką, pasirengimą pratyboms, gynybinį potencialą, Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos veiklą“, – sakė R.Bridikis. Jis neatskleidė, kada įtariamasis atvyko į Lietuvą. Vis dėlto, anot R.Bridikio, prieš ją galimai nukreipta veikla buvo vykdoma ne trumpiau nei 6 metus. Nustatyta, kad įtariamasis už tai gavo piniginį atlygį.

Numirė, bet prisikėlė?

Netrukus sulaikyto Rusijos šnipo istorija apaugo žiniasklaidoje pradėtais skelbti faktais ir aplinkybėmis. Paaiškėjo įtariamojo tapatybė: pasirodo, tai 82 metų Eduardas Manovas, turintis Lietuvos ir Rusijos pilietybę. Jis 1945 m. su tėvais buvo ištremtas iš Lietuvos, 2004 m. jam buvo suteikta Lietuvos pilietybė, o 2005 m. jis įstojo į konservatorių partiją, 19 metų priklausė TS-LKD Šiaulių skyriui. 2011 m. E.Manovas dalyvavo savivaldos rinkimuose: TS-LKD jo kandidatūrą buvo iškėlusi į Šiaulių miesto savivaldybės tarybą. Praėjusią savaitę, gavusi teisėsaugos patvirtinimą apie E.Manovui pareikštus įtarimus, TS-LKD Šiaulių skyriaus taryba jį vienbalsiai pašalino iš partijos.

„Delfi“ pavyko susisiekti su Maskvoje gyvenančiu E.Manovo sūnumi Dmitrijumi. 47 metų verslininkas sakė esąs šokiruotas žinios apie tėvo suėmimą ir jam pareikštus įtarimus. Sūnaus teigimu, tėvas visą gyvenimą jautė sentimentus Lietuvai ir apsisprendė grįžti į ją, kad čia praleistų likusius gyvenimo metus.

Teisėsaugos atskleista informacija ir aiškėjančios naujos aplinkybės viešojoje erdvėje pažėrė nemažai klausimų. Pirmiausia dėl įtariamo GRU šnipo tapatybės: prokurorai sako, kad E.Manovas į Lietuvą atvyko savo vardu ir pavarde, tačiau VSD atstovai teigė jį dalyvavus GRU „nelegalų“ programoje, o į užsienį išsiųsti „nelegalai“ infiltruojami naudojant svetimas ar pagal kruopščiai parengtą „legendą“ sukurtas tapatybes. Jeigu Maskvoje buvo nuspręsta infiltruoti GRU „nelegalą“ E.Manovą naudojant jo paties tapatybę, kodėl nebuvo pasirūpinta peržiūrėti Lietuvos archyvuose išlikusių su juo susijusių dokumentų, kurie, pasirodo, kelia dar įdomesnių klausimų? Antai, remiantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) duomenimis, E.Manovas dėl tremtinio statuso suteikimo kreipėsi 2007 m. Tačiau, kaip pranešė Elta, LGGRTC duomenų bazėje yra dar iki 2002 m. padarytas įrašas, kad E.Manovas mirė tremtyje. Jis paremtas archyviniais dokumentais – E.Manovo brolio Alberto Manovo parašytais ir 1988 m. lapkričio 19 d. bei 1989 m. sausio 5 d. datuotais pareiškimais Lietuvos TSR Vidaus reikalų ministerijai, kuriais buvo kreiptasi dėl šeimos narių reabilitaciją patvirtinančių dokumentų. Sujudę LGGRTC atstovai, pripažinę neturintys kitų E.Manovo mirtį tremtyje patvirtinančių duomenų, dabar pripažino šį įrašą „reikalaujančiu patikslinimo“. Akivaizdu, kad kažkas meluoja – arba duomenų bazė, arba VSD sulaikytas E.Manovas.

Dar įdomiau, kodėl į LGGRTC duomenų bazėje esantį įrašą apie E.Manovo mirtį tremtyje dėmesio neatkreipė nei galimai jo „legendą“ ruošusi GRU agentūra, nei atsakingi Lietuvos pareigūnai, kurie turėjo patikrinti buvusio tremtinio dokumentus dar prieš 2004 m. suteikiant jam Lietuvos Respublikos pilietybę. Archyviniais dokumentais pagrįstas įrašas apie E.Manovo mirtį, pasirodo, niekam neužkliuvo.

Viešosios paslaptys

Klausimų verčiant vis naujus šio špionažo trilerio puslapius daugėja. Jei E.Manovo brolis Albertas 1988 m. nežinojo, kad jo 46 metų broliukas iš tikrųjų yra gyvas ir gyvena Rusijoje, vadinasi, E.Manovas su juo ir Lietuvoje likusiais savo giminėmis, kitais jų šeimą pažinojusiais asmenimis nepalaikė jokių ryšių. Taigi, kai į Tėvynę grįžti apsisprendęs vyras pateikė prašymą atkurti Lietuvos pilietybę, kompetentingoms tarnyboms turėjo užsidegti daugybė raudonų lempučių: žmogus, kuris visą gyvenimą praleido Rusijoje, kuris turi jos pilietybę, kurio šeima gyvena Maskvoje, kuris buvo sovietinis karininkas, kurį Tėvynės ilgesys įveikė būtent tais metais, kai Lietuva įstojo į NATO ir Zokniuose prasidėjo aljanso oro policijos misija – ar to nepakanka, kad visa informacija apie jį archyvuose ir duomenų bazėse būtų kaip reikiant patikrinta ir pertikrinta? Jeigu tai būtų padaryta, kažkas neabejotinai dar prieš 20 metų E.Manovui būtų uždavęs klausimą: tai jūs gyvas ar vis dėlto miręs, kaip tvirtino jūsų brolis Albertas? Gal tokiu atveju ekspremjerei Ingridai Šimonytei nebūtų reikėję viešai teisintis, kad ji per visą darbo Vyriausybėje laikotarpį neturėjo jokio tiesioginio kontakto su įtariamu GRU šnipu bei moralizuoti ikiteisminį tyrimą vykdžiusių prokurorų, esą jiems derėtų susilaikyti nuo nepamatuotų pareiškimų, neva prieš Lietuvą šnipinėjęs asmuo galėjo prieiti prie aukščiausių partijos ir valstybės pareigūnų.

Kai geriau pagalvoji, gal ji be reikalo taip pabrėžtinai išsigynė galimų įtarimų „tiesioginiais kontaktais“. Juk kontaktas kontaktui nelygu, o dabar peršasi klausimas: gal tariamo GRU šnipo ir pirmiausia jo šefų Maskvoje jie nedomino dėl to, kad GRU ir be E.Manovo turi „tiesioginių kontaktų“ aukščiausių valstybės ir konservatorių partijos pareigūnų aplinkoje? Kad ilgą partinį stažą turinčiam šiauliečiui su Lietuvos ir Rusijos pasais kišenėje nėra ko kištis į sostinės reikalus – jais yra kam pasirūpinti ir be jo? Gal čia slypi ir atsakymas į kitą klausimą – kodėl E.Manovui liepta rinkti atvirų šaltinių informaciją, palaikant ryšį su Maskva „specialia radijo dažnių įranga“? Kam taip rizikuoti siunčiant užšifruotus pranešimus radijo bangomis, kuriuose – neslapta informacija? Gal GRU centrą ji domino labiau nei plieniniuose seifuose saugomos lietuviškos paslaptys su skambiais slaptumo grifais? Gal tų seifų turinys rusams yra kur kas labiau prieinamas, galbūt dar iki grifo suteikimo, o valstybės paslapties nesudaranti informacija, gauta neformaliai bendraujant su partijos draugais ir bendražygiais, GRU yra nepalyginamai vertingesnė? Tarkime, kokios tikrosios šios partijos narių vertybės ir interesai, kiek ten apsimetėlių, prisitaikėlių, idėjinių patriotų, kokiais mygtukų paspaudimais valdomi karjeros liftai, kaip išplitusi korupcija, ką ir už kiek galima nupirkti, ką ir kokiu šantažu įbauginti, kas būtų vertas darbuotis okupacinėje administracijoje, jei Lietuvą prireiktų vėl okupuoti?

Sutapimų logika

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narys Dainius Gaižauskas, paklaustas, kodėl GRU savo įtariamo šnipo priedanga pasirinko konservatorių partiją, atsakė, jog sunku atspėti, ką galvojo šitos Rusijos karinės žvalgybos operacijos sumanytojai.

„Kai svarstai apie infiltravimo į tam tikras organizacijas ar institucijas veiksmus, paprastai pirmiausia renkiesi tas, kuriose aplinka tau palankiausia. Greičiausiai konservatoriai jiems labai tiko. Nežinia dėl ko: gal daugiau ryšių turi? Agento infiltravimo operacijos plane atsižvelgiama į žmones, pažįstamus, jų ryšius, kad būtų kam jį rekomenduoti, už jį laiduoti ir t.t. Tokių veiksnių daug. Kad ir kaip būtų keista, panašu, kad konservatoriai rusų žvalgybai buvo patys palankiausi. Tas žmogus beveik prieš 20 metų integravosi į konservatorių partiją, nors tuo metu valdžioje buvo socialdemokratai, socialliberalai ir „darbiečiai“. Kodėl, galime spėlioti, prigalvoti įvairiausių teorijų, bet turbūt svarbiausia čia – nesikeičianti šios partijos nuostata Rusijos atžvilgiu. Tas žmogus turbūt irgi tais pačiais žodžiais kalbėjo. Be to, kadangi jis veikė šitiek metų, gali būti, kad jis ir daugiau agentų yra užverbavęs. Gal veikė kaip rezidentas, turintis savo tinklą. Turint galvoje, kiek laiko jis buvo Tėvynės sąjungoje, kiek metų su visais bendravo, šis faktas labai daug ką galėtų pasakyti“, – teigė Seimo narys.

D.Gaižauską labai nustebino tai, kad Generalinei prokuratūrai pranešus apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir suimtam asmeniui pareikštus įtarimus, jis tebebuvo konservatorių partijos narys. „Labai laukiu, kai kuris nors iš konservatorių lyderių viešai pasakys, kad įtarimai jų partijos nariui bendradarbiavus su Rusijos karine žvalgyba jam buvo naujiena. Tada tikrai turėčiau ką pasakyti, nes sausį ar vasarį, kai VSD Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narius informavo apie įtariamojo sulaikymą, Laurynas Kasčiūnas buvo NSGK pirmininkas, jis turėjo imtis veiksmų, kad tas asmuo būtų pašalintas iš partijos. Bet, pasirodo, praėjo beveik metai, o jis dar buvo partijos narys. Čia man kyla dar daugiau klausimų. Ar kartais Tėvynės sąjungoje neveikia susijusių asmenų tinklai, kurie vienas už kitą laiduoja?“ – svarstė politikas.

Pasak D.Gaižausko, įdomiausia, kad partija, kuri savo oponentus vadindavo proputiniškais, kaltindavo, kad jie – rusų agentai, pati savo gretose galimai priglaudė GRU agentą. „Ne veltui sakoma, kad kuo patys kvepia, tuo ir kitus tepa. Įtariamo GRU agento sulaikymas yra labai profesionalus mūsų kontržvalgybos darbas, kuris tikrai kelia pasididžiavimą. Bet yra keli dalykai, į kuriuos noriu atkreipti dėmesį. Ar sutapimas, kad valdant konservatoriams Lietuvos kariuomenė buvo mažiausiai finansuojama – turiu mintyje 2008–2012 m., kai krašto apsaugos ministre dirbo Rasa Juknevičienė? Ar sutapimas, kad buvusios Seimo kadencijos, kai valdančiajai daugumai vadovavo konservatoriai, pabaigoje buvo sumažintas finansavimas VSD? Ar ne tos pačios kadencijos metu, vykdant parlamentinės komisijos dėl VSD pranešėjo istorijos tyrimą, konservatoriai VSD, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Generalinės prokuratūros vadovus buvo įvardiję vos ne grėsme nacionaliniam saugumui? Konservatorių partijoje veikusio GRU agento istorijos kontekste man labai rūpi sužinoti atsakymą, ar visa tai – tik sutapimai“, – pabrėžė Seimo narys.

Politikų vertinimai – jų pačių reikalas

Gal Rusijos karinės žvalgybos agentas Šiauliuose buvo sulaikytas tik po to, kai NATO šalių signalų žvalgybos specialistams, kontržvalgybininkams atsibodo metų metus šalia Zoknių veikiantis specifinio braižo GRU trumpųjų bangų siųstuvas, ir Vakarų kolegos ėmė raginti VSD nesėdėti sudėjus rankų? Paklaustas, kaip vertina tokią prielaidą, Algirdu pasivadinęs pašnekovas, kurio profesinė veikla susijusi su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais, atsakė, jog kaip ir visi kiti, neturintys informacijos apie tai, kaip klostėsi įtariamo agento išaiškinimo operacija, nuo ko ir kaip viskas prasidėjo, svarstyti apie tai gali nebent keldamas vienas ar kitas versijas. Vis dėlto, anot jo, ne paslaptis, kad trumpabangininkų veikla domina ir žvalgybą, ir kontržvalgybą. Algirdas sutiko, kad pasirinktas radijo ryšio su GRU centru būdas informacijai perduoti tikrai atrodo keistai, nes yra kitų priemonių, kuriomis tą galima padaryti paprasčiau.

Jis nebuvo linkęs sureikšminti visuomenės informavimui apie užbaigtą ikiteisminį tyrimą pasirinkto laiko. Atkreiptas dėmesys, kad apie tai buvo pranešta tik pasibaigus Seimo rinkimams, kurių rezultatus žinia apie išaiškintą GRU agentą konservatorių partijoje galėjo gerokai pakoreguoti. Matyt, daug kam kilo klausimas – jei, kaip teigiama, įtariamasis sausį buvo sulaikytas su tokiais rimtais įkalčiais, kaip žvalgybai skirtas specializuotas radijo siųstuvas, kas trukdė apie šią bylą pranešti ne gruodžio, o spalio pradžioje? Nejau tik noras nepakenkti Tėvynės sąjungai per rinkimus? Anot Algirdo, viena vertus, mes nežinome, ar tuo metu, kai vyko rinkimai, pareigūnams dar reikėjo atlikti tam tikrus tyrimo veiksmus. Gali būti, kad informacijos apie sulaikytą įtariamąjį atskleidimas būtų jiems pakenkęs. Pašnekovas pasiūlė atkreipti dėmesį į ikiteisminio tyrimo atstovų teiginius, kad dėl įtariamojo veiksmų nebuvo padaryta didelė žala, nebuvo perimta įslaptinta informacija.

„Taip pat noriu pabrėžti, kad Lietuvos žvalgybos institucijos savo veikloje iš tikrųjų stengiasi išlikti apolitiškos, vengia įsivelti į bet kokius politinius procesus. Neabejoju, kad ir šiuo atveju buvo siekiama, jog tyrimo rezultatai nebūtų politizuoti. O kaip juos vertins patys politikai, tai jau jų reikalas“, – sakė Algirdas.

Paprašytas pasvarstyti, kodėl visą gyvenimą Rusijoje pragyvenusiam tremtiniui, Rusijos pilietybę turinčiam buvusiam karininkui, kurio šeima tebegyvena Maskvoje, buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas, ir kodėl VSD anksčiau nesiėmė veiksmų, kad „tremtinių landa“ į Lietuvą norintiems patekti Rusijos agentams pagaliau būtų uždaryta, Algirdas atsakė negalįs išsamiau pakomentuoti, kaip vykdoma asmenų, siekiančių įgyti ar atstatyti Lietuvos pilietybę, patikrinimo procedūra. Pasak jo, įtariamo GRU agento sulaikymo istorija rodo, kad šiuo atveju dėl vienų ar kitų priežasčių tokia patikra nebuvo atlikta visapusiškai.

Rūpėjo sužinoti Algirdo nuomonę ir apie tai, kodėl konservatoriai Seime, dalyvavę VSD pranešėjo komisijos tyrime, daugiau nei pusmetį politiškai daužė VSD direktorių Darių Jauniškį, nekreipė jokio dėmesio į jo perspėjimus dėl grėsmių nacionaliniam saugumui, I.Šimonytės Vyriausybei įsileidus į Lietuvą apie 200 tūkst. rusakalbių, o kadencijos pabaigoje trejiems metams sumažino VSD finansavimą? Tuo labiau kad buvusio Seimo NSGK nariai dar šių metų pradžioje buvo informuoti, jog sulaikytas Tėvynės sąjungai priklausęs GRU agentas. Gal tokį konservatorių puolimą prieš VSD, ir dar atsižvelgus į tvirtą jų pasipriešinimą galų gale išslaptinti KGB agentus, reikėtų pažvelgti atidžiau? Algirdo teigimu, tai, kad NSGK nariai buvo informuoti apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, dar nereiškia, kad jie galėjo pasidalyti tokia informacija su savo partijų vadovais ar atstovais. Juk už slaptos informacijos atskleidimą gresia atsakomybė. Anot pašnekovo, nekelia nusistebėjimo ir tai, kodėl įsiskverbimui buvo pasirinkta būtent ši partija, nes ji aršiai pasisako prieš Rusiją ir jos vykdomą politiką.

Karas be paliaubų

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Pocius, priklausantis TS-LKD frakcijai, paklaustas, kaip vertina galimo GRU agento sulaikymo faktą – kaip šokiruojantį ar veikiau neverčiantį pernelyg stebėtis, atsakė besirenkantis antrąjį variantą.

„Nereikia dėl to pernelyg stebėtis, nes čia nieko naujo. Tie agentai vis sulaikomi vienose ar kitose šalyse, kartais jie būna sąmoningai stebimi, ir kartais tai trunka keletą metų. Remiantis nerašyta žvalgų taisykle, geriau jau stebėti tą patį, kuris jau išaiškintas, nes jį iškart demaskavus nespėsi sužiūrėti viso tinklo. O čia gali sekti, stebėti, nustatyti, su kuo jis bendrauja, ir t.t. Todėl šiuo atveju, kiek žinau, tas įtariamasis ilgą laiką buvo stebimas pagal numatytą procedūrą. Kaip žinome, kitose NATO šalyse taip pat yra buvę: kurį laiką stebimi nustatyti GRU veikėjai, o po kurio laiko jie būna suimami arba išsiunčiami iš šalies“, – sakė Seimo narys.

Jis atkreipė dėmesį į pasirodžiusius komentarus, neva šnipinėjimu Rusijai įtariamas asmuo Šiauliuose taip pat galimai veikė ne vienas. „Tai irgi manęs nestebina. Manau, tyrimas parodys, ar buvo ir tam tikras asmenų tinklas“, – pridūrė pašnekovas.

Svarstydamas, kaip šnipinėjimu įtariamam asmeniui pavyko nesukėlus įtarimų gauti lietuvišką pasą, turint Rusijos pilietybę kone 20 metų dalyvauti Tėvynės sąjungos veikloje, atstovauti jai kaip kandidatui vietos valdžios rinkimuose, A.Pocius teigė, jog reikia sutikti, kad kažkas šia prasme buvo pražiūrėta.

„Kažkuri institucija, matyt, nelabai nuodugniai į visa tai pasižiūrėjo, bet, kita vertus, jeigu jau Rusijos karinė žvalgyba ėmėsi infiltruoti žmogų, tai, aišku, dokumentus jie turėjo parengti idealiai. Turėjo sukurti jam tokią legendą, kad niekas neužkliūtų. Supraskime, kad tai vis dėlto profesionalas, kaip ne kartą pabrėžė VSD direktorius. Tuose dalykuose Rusijos karinė žvalgyba yra patyrusi, todėl, manau, nėra taip paprasta nustatyti, kad buvo paruoštas toks asmuo. Bet čia, šiaip ar taip, vis dėlto yra sėkmės istorija – tas asmuo yra išaiškintas, o kai prasidės teismo procesas, mes apie visą tą istoriją sužinosime ir daugiau“, – sakė Seimo narys.

A.Pocius priminė, kad tai toli gražu nėra pirmas už šnipinėjimą sulaikytas asmuo, keli Lietuvos piliečiai jau buvo už tai nuteisti, tarp jų – ir vienas buvęs Karinių oro pajėgų karininkas. Jo teigimu, nematomas karas su užsienio žvalgybomis vyko ir vyks, jis nesibaigs nei Lietuvoje, nei kitose rytinio NATO flango šalyse, ir paliaubų jame neverta tikėtis.

Ką žinome apie agentūrą partijose?

„Aš truputį kitaip žiūriu į tai, kas įvyko. Paprastai, jei įkliūva svetimos žvalgybos pareigūnai, viskas baigiasi gana tyliai. Tokia jau praktika pasaulyje, kad jie išsiunčiami be didelio triukšmo. Išimtis – atskiri atvejai, kai labai daug kažko pridaroma, ir abi valstybės tarpusavyje dėl to nesutaria. Tada galima šiek tiek labiau tokį įvykį pagarsinti. Bet čia tikrai ne toks atvejis“, – sakė gynybos ir saugumo ekspertas Aurimas Navys, buvęs specialiųjų operacijų pajėgų karininkas. Jo teigimu, į klausimą, ar Rusija pradėjo veikti aktyviau, galima būtų atsakyti taip: Rusija šiuo požiūriu visada aktyvi.

„Tiek Rusijos karinė žvalgyba, tiek Užsienio žvalgybos tarnyba, kuri yra Federalinės saugumo tarnybos dalis, aktyviai veikė ir anksčiau, ir dabar, ir darys savo veiksmus aktyvesnius ateityje, jeigu mes, Vakarai, nusileisime Rusijai. O panašu, kad nusileisime, sudarysime neaišku kokią taiką Ukrainoje, ir jeigu ta taika bus priverstinai tvari – nežinau, kokiu būdu, bet padarykime tokią prielaidą – tai reiškia, kad Rusija galės atpalaiduoti didelę dalį savo agentų, žvalgų, kurie šiuo metu veikia Ukrainoje, aplink ją ir šalia jos, kad jie galėtų imtis darbų Baltijos šalyse, Lenkijoje, kitose NATO ir ES valstybėse, ir tokių atvejų, apie kurį dabar kalbame, matysime dažniau“, – prognozavo pašnekovas.

A.Navio teigimu, tai, kad mūsų žvalgybos tarnybos paviešino įtariamo GRU šnipo sulaikymą, rodo, kad mūsų kontržvalgyba veikia. „Bet gal jai trūksta laiko, lėšų, kompetentingų darbuotojų, įrangos, visų tų pajėgumų, kurių reikia išaiškinti „pilkojoje zonoje“ veikiantiems agentams? Tų, kurie nėra užsienio žvalgybų agentai ar darbuotojai, o tiesiog žmonės, kurie, pasakykime taip, užverbuoti pardavinėti informaciją. Kokią ypatingą informaciją galėjo surinkti tas asmuo, kuris dabar skambiai vadinamas GRU agentu? Juk jis, kiek man žinoma, neturėjo prieigos prie valstybei svarbių dokumentų, jau nekalbu apie įslaptintą informaciją, pažymėtą slaptumo grifais. Taigi, kai byla bus pradėta nagrinėti teisme, ir apie ją sužinosime daugiau, tada pamatysime aiškesnį vaizdą“, – sakė pašnekovas.

Paklaustas, kaip, jo manymu, šnipinėjimu įtariamas asmuo, iš Rusijos persikėlęs gyventi į Lietuvą, sugebėjo pereiti patikrinimo filtrą, kad gautų Lietuvos pilietybę, A.Navys atkreipė dėmesį, kad pilietybę yra gavę daug sovietmečiu į Rusiją ištremtų žmonių. Anot jo, kažin kokie ypatingi patikrinimai dėl pilietybės nėra atliekami. Anot pašnekovo, neturėtų stebinti ir tai, kad jis buvo priimtas į TS-LKD: partija juk neturi savo kontržvalgybos tarnybos.

„Iš esmės į politines partijas gali ateiti bet kas. Pasakysiu dar griežčiau: mes apskritai nežinome apie agentūrą partijose, apie tuos, kurie pačioje Lietuvoje sovietiniais laikais dirbo specialiosiose tarnybose, tarp jų – ir GRU. Taip, galbūt dabar jie atsakingų pareigų ir neužima, bet galbūt jie sėdi tose partijose ir daro tam tikrą įtaką? Mes to nežinome. Nežinome dėl to, kad nėra tokios patikros nei politinėse partijose, nei apskritai valstybėje, jeigu įsidarbinant nereikalaujama turėti nepriekaištingą reputaciją arba gauti leidimą dirbti su slapta informacija. Mes turime Seimo narių, ir buvusių, ir dabar išrinktų, kurie turbūt sąmoningai atsisakė galimybės gauti tokį leidimą. Gal jie ne šiaip sau nenori jo, nes patikrinimo metu gali išaiškėti tai, kas jiems neatrodytų smagu. Gyvename teisinėje valstybėje, nei VSD, nei Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas negali be teisėjo žinios imtis patikrinimų, kuriuos atlikti jiems nesuteikta teisė“, – sakė A.Navys.