Dau­ge­lio pa­žįs­ta­mo aly­tiš­kio Vac­lo­vo Goš­tau­to pro­tė­viai Aly­tu­je įsi­kū­rė se­niau ne prieš šim­tą me­tų. La­bai gim­tą­jį mies­tą my­lin­tis tikras aly­tiš­kis ne­abe­jin­gas jo li­ki­mui, vy­riš­kis jau bran­di­na ver­slo idė­ją, su­teik­sian­čią dešimtadaliui aly­tiš­kių ge­rai ap­mo­ka­mą dar­bą.

Ka­da V.Goš­tau­to pro­tė­viai ap­si­gy­ve­no Aly­tu­je, ver­sli­nin­kas tiks­liai pa­sa­ky­ti ne­ga­li, nes ne­iš­li­kę jo­kių tų lai­kų do­ku­men­tų. „Ma­no se­ne­lis Vin­cas Goš­tau­tas bu­vo Lie­tu­vos sa­va­no­ris ir maž­daug apie 1920-uo­sius me­tus iš vals­ty­bės ga­vo 30 arų že­mės skly­pą prie pi­lia­kal­nio, Pir­ma­ja­me Aly­tu­je“, – pa­sa­ko­ja V.Goš­tau­tas.

Anot jo, se­ne­lio šei­ma iki tol jau gy­ve­no Aly­tu­je, tik ki­to­je vie­to­je. Ar jie ir bu­vo pir­mie­ji Goš­tau­tai, ap­si­gy­ve­nę Aly­tu­je, vy­riš­kiui iš­si­aiš­kin­ti ne­pa­vy­ko. Bai­gęs sa­va­no­rio tar­ny­bą se­ne­lis vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo pa­šti­nin­ku, mo­čiu­tė dau­giau­sia šei­mi­nin­ka­vo na­mie.

V.Goš­tau­tas kar­tu su žmo­na Kat­ri­na už­au­gi­no duk­rą Ma­ri­ją ir du sū­nus – Al­gir­dą bei Vac­lo­vą, šiuo me­tu Aly­tu­je gy­ve­nan­čio ver­sli­nin­ko Vac­lo­vo tė­vą. Li­ki­mas taip lė­mė, kad duk­ra iš­si­kė­lė gy­ven­ti į ki­tą Lie­tu­vos kraš­tą, o abu sū­nūs su­kū­rė šei­mas ir li­ko gy­ven­ti Aly­tu­je, da­bar­ti­nė­je Pi­lia­kal­nio gat­vė­je.

Pa­sa­ko­ji­mai apie vo­kie­čius

V.Goš­tau­tas ne­la­bai pri­si­me­na sa­vo se­ne­lį, nes jis at­gu­lė am­ži­no po­il­sio, kai Vac­lo­vas dar bu­vo vai­kas. Iš mo­čiu­tės pa­sa­ko­ji­mų Vac­lo­vui be­ne ryš­kiau­siai at­min­tin įsi­rė­žė pa­sa­ko­ji­mai apie vo­kie­čių ka­rei­vius, ku­rie at­ei­da­vo kiau­ši­nių ir čia pat juos iš­si­vir­da­vo.

„Mo­čiu­tė pa­sa­ko­da­vo, kad vo­kie­čiai ne­bu­vo to­kie pik­ti ir žiau­rūs, ko­kius daž­niau­siai įsi­vaiz­duo­ja­me bu­vus ka­ro me­tais. At­ėję pas se­ne­lius, jie man­da­giai pa­pra­šy­da­vo kiau­ši­nių ir puo­do jiems iš­si­vir­ti. Vir­da­vo tiks­liai tiek, kiek bū­da­vo nu­ma­tę. Vi­ri­mo lai­ką sek­da­vo žiū­rė­da­mi į laik­ro­dį. At­ėjus lai­kui, iš­si­im­da­vo kiau­ši­nius, pa­dė­ko­da­vo ir at­si­svei­ki­nę iš­ei­da­vo“, – da­li­ja­si mo­čiu­tės pri­si­mi­ni­mais aly­tiš­kis.

Dar vie­nas su vo­kie­čiais su­si­jęs pri­si­mi­ni­mas, jau pa­ties ver­sli­nin­ko. „1967 me­tais vy­ko di­de­lės at­sta­ty­to An­ta­no Juo­za­pa­vi­čiaus til­to (tuomet jis vadinosi Tomo To­mu­le­vi­čiaus vardu) ati­da­ry­mo iš­kil­mės, gro­jo or­kest­ras. Man kaip vai­kui, už­au­gu­siam vie­na­me Ne­mu­no kran­te, bu­vo kiek bau­gu, nes kaž­ko­dėl at­ro­dė, kad or­kest­rui gar­siai gro­jant iš­girs vo­kie­čiai ir at­eis“, – pa­sa­ko­ja V.Goš­tau­tas.

Pra­ga­nė kar­vę

Vai­kys­tė­je V.Goš­tau­tui te­ko pa­ra­gau­ti ir pie­me­nu­ko da­lios, jis su ki­tais vai­kais po­rą me­tų ga­nė gat­vės gy­ven­to­jų kar­ves. Ma­ža­jam Vac­lo­vui ypač pa­tik­da­vo, kai va­ka­re par­gin­da­vo kar­ves į gat­ve­lę, o šei­mi­nin­kai iš­ei­da­vo iš sa­vų kie­mų pa­si­im­ti sa­vo kar­vu­čių.

„Dvie­se ga­ny­da­vo­me apie de­šimt kar­vių. Iš­gi­nę jas į pie­vas, daž­niau­siai žais­da­vo­me. Kar­tą nu­ti­ko taip, jog ne­pa­ste­bė­jo­me, kaip pra­din­go vie­na kar­vė. Kad jos nė­ra, ap­si­žiū­rė­jo­me tik at­ėjus lai­kui gin­ti na­mo. Kar­vę po ku­rio lai­ko su­ra­do, bet py­los nuo tė­vų iš­veng­ti ne­pa­vy­ko, nes bu­vo su­kel­ta vi­sa gat­vė jos pa­ieš­koms“, – pri­si­me­na p. Vac­lo­vas.

Šian­dien bu­vu­sių ga­nyk­lų vie­to­je ošia miš­kas. Ver­sli­nin­ko at­min­ty­je iš­sau­go­ti gra­žūs gam­tos vaiz­dai, at­si­ver­da­vę nuo senojo geležinkelio tilto atramų ir kal­no prie Aly­taus ko­le­gi­jos.

„Gai­la, kad da­bar vaiz­dą prie ko­le­gi­jos už­go­žia su­au­gę me­džiai. Gal juos rei­kė­tų iš­kirs­ti ar pra­re­tin­ti, kad Aly­taus sve­čiai ir pa­tys aly­tiš­kiai ga­lė­tų pa­sig­ro­žė­ti nuo­sta­biais tik Aly­tui bū­din­gais vaiz­dais“, – svars­to aly­tiš­kis.

Sieks „Ver­slo an­ge­lo“ at­gi­mi­mo

V.Goš­tau­tas ke­lio­li­ka me­tų va­do­va­vo VšĮ „Ver­slo an­ge­las“, ku­rios veik­la bu­vo ver­slaus jau­ni­mo ug­dy­mas. Pa­grin­di­nis veik­los prin­ci­pas – jau­ni­mo ver­slu­mą ug­dy­ti tie­sio­giai ben­drau­jant su ver­sli­nin­kais, o tiks­las – siek­ti, kad jau­nie­ji ver­sli­nin­kai su­grįž­tų į Aly­tų.

Ta­čiau nu­ti­ko taip, kad dėl ob­jek­ty­vių ir sub­jek­ty­vių prie­žas­čių „Ver­slo an­ge­las“ veik­lą nu­trau­kė, o ga­būs auk­lė­ti­niai – In­drė Kai­ry­tė, Pra­nas Ki­zie­la, Jo­nas Kuk­lys bei ki­ti ug­dy­ti­niai – pa­skli­do po Lie­tu­vą ir už­sie­nį, pa­lik­da­mi Aly­tų.

„Ke­ti­nu su­bur­ti mies­to ver­sli­nin­kus ir at­gai­vin­ti „Ver­slo an­ge­lą“. Tai la­bai ge­rai, šau­ni idė­ja, jau­ni­mą mo­kan­ti gy­ven­ti re­a­lia­me pa­sau­ly­je, o ne iš va­do­vė­lių“, – įsi­ti­ki­nęs V.Goš­tau­tas.

Nau­jos ga­li­my­bės

Ko­kią Aly­taus at­ei­ties per­spek­ty­vą ma­to ver­sli­nin­kas? „Pir­miau­sia rei­kia žiū­rė­ti, ką mums da­vė Die­vas. Tu­ri­me Ne­mu­ną, ta­čiau ko­kios vyks­ta veik­los, su­si­ju­sios su šia upe? Rei­kia iš­nau­do­ti to­kias ga­li­my­bes ir ne­da­ry­ti to, kas jau yra ša­lia esan­čio­se sa­vi­val­dy­bė­se“, – dės­to tikras aly­tiš­kis.

V.Goš­tau­tas su žmo­na Va­len­ti­na už­au­gi­no tris sū­nus – An­drių, Aud­rių ir An­ta­ną. Prieš ku­rį lai­ką vi­si trys jau­nie­ji Goš­tau­tai lai­mės ieš­ko­ti bu­vo iš­vy­kę į už­sie­nį. Ta­da V.Goš­tau­tas, tu­rin­tis daug me­džio ap­dir­bi­mo ga­my­bos pa­tir­ties, su­ma­nė ga­min­ti me­di­nius au­to­mo­bi­lių vai­rus, ir įkū­ręs UAB „Med­vai­ra“ nau­jam ver­slui su­bū­rė šei­mą.

Šian­dien su ver­sli­nin­ku nau­jai veik­lai dau­giau­sia lai­ko ski­ria vi­du­ri­nis sū­nus ir žmo­na Va­len­ti­na. Vy­riau­sias sū­nus An­drius kol kas Nor­ve­gi­jo­je, jau­niau­sias – An­ta­nas – ka­rys.

Aly­tiš­kių pa­ga­min­ti me­di­niai au­to­mo­bi­lių vai­rai jau yra iš­ke­lia­vę į vi­sus že­my­nus. „Me­dį kom­po­nuo­ja­me su oda. To­kie vai­rai tu­ri di­džiu­lę pa­klau­są vi­sa­me pa­sau­ly­je“, – tei­gia ver­sli­nin­kas.

Anot jo, kol kas ben­dro­vė di­de­lių ga­my­bos mas­tų ne­vyk­do, nes „glu­di­na“ tech­no­lo­gi­nius pro­ce­sus. Goš­tau­tai tu­ri daug dar­bo su me­džiu pa­tir­ties, ta­čiau oda tu­ri šim­tus pa­slap­čių, ku­rias dar rei­kės at­skleis­ti.

At­ei­ty­je V.Goš­tau­tas ke­ti­na iš­plės­ti vai­rų ga­my­bos ver­slą iki vi­so au­to­mo­bi­lio sa­lo­no in­ter­je­ro įren­gi­mo, pa­nau­do­jant hid­rog­ra­fi­ką.

„Įgy­ven­di­nus šią idė­ją, pla­nuo­ja­me ben­dro­vė­je įdar­bin­ti apie de­šim­ta­da­lį aly­tiš­kių, ku­rie pro­fe­sio­na­liai ir at­sa­kin­gai at­lik­da­mi sa­vo dar­bą, gaus ge­rus at­ly­gi­ni­mus, lei­sian­čius oriai gy­ven­ti“, – at­ei­ties pla­nus op­ti­mis­tiš­kai dės­to ver­sli­nin­kas.

Alytaus miesto savivaldybės iniciatyva naujame Lietuvos valstybės šimtmečiui paminėti skirtame Likiškių parke šimtas tikrų alytiškių šeimų vakar pasodino šimtą medžių: ąžuolų, skroblų ir bukų. Savąjį medį sodino ir Goštautų šeima."Alytaus naujienų" nuotr.

Rita KRUŠINSKAITĖ