Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Tik dėl vieno žodžio sukiršino visuomenę?

Jau ne vieną kartą savo prieštaringais pasisakymais bei elgesiu pagarsėjusi kraštietė Seimo narė Jurgita Sejonienė ir šį kartą, panašu, nepraleido progos sukiršinti visuomenę bei įnešti sumaištį į itin jautrią sritį – donorystę. Seimo narė įregistravo Donorystės ir transplantacijos įstatymo pataisas, kuriose keistųsi tik modelio pavadinimas – iš informuoto sutikimo į numanomo donorystės sutikimo. O pats įstatymas iš esmės liktų toks pat. Panašu, kad tai pripažįsta ir pati sumaišties kaltininkė. Tad kam tokia iniciatyva reikalinga ir kokia jos esmė? To J. Sejonienė iki šiol nesugebėjo paaiškinti net ir organų transplantacijos laukiančius ir su persodintais donoro organais gyvenančius žmones vienijančiai asociacijai „Gyvastis“, o šios asociacijos prezidentė Aušra Degutytė labiausiai piktinasi komunikacijos su visuomene stoka bei šios sumaišties padariniais, kurie jau atsiliepė organų laukiantiems žmonėms bei jų artimiesiems.

Atsisakiusiųjų tapti donorais padvigubėjo

„Kad tas Seimo narės užmojis yra skubotas, mes, kaip asociacija „Gyvastis“, nuo pat pradžių apie tai kalbėjome. Sprendimas apie modelio pakeitimą yra reikalingas, bet vien tik jį pakeisti neužtenka, nes tai tikrai neduos jokio gero rezultato. Tai mes pamatėme ir dabar, kai J. Sejonienės iniciatyva buvo pateiktas teisės akto projektas dėl planuojamo įvesti modelio, – kalbėjo asociacijos prezidentė. – Mes matome, kad tai buvo ne laiku, ne vietoje ir ne iki galo išdirbtas teisės akto projektas, dėl ko kilo didelė sumaištis ir dezinformacijos banga. O dezinformacijos poveikis buvo toks, kad labai ženkliai pradėjo didėti donoro kortelių atsisakymo skaičius.“

Anot A. Degutytės, rodiklis nėra toks, kuris labai gąsdintų, tačiau skaičiai kalba patys už save.

„Keletą metų donorų atsisakymo skaičius buvo 25 proc., o po dezinformacijos bangos šitas skaičius buvo pasiekęs net 45 proc.

Taigi jeigu anksčiau artimųjų organus donorystei atsisakydavo paaukoti kas ketvirta šeima, tai kilus šitam sąmyšiui tas skaičius padidėjo iki tiek, kad atsisakydavo kas antra ar kas trečia šeima. Tai reiškia, kad dėl aiškios komunikacijos nebuvimo situacija dėl donorystės modelio keitimo visuomenei tapo neaiški.

Žinoma, didžiausią žalą pajuto pacientai, kurie laukia transplantacijos. Tai paliečia ir jų artimuosius“, – apmaudo neslėpė pašnekovė.

Keičiasi tik pavadinimas

Realiai visuomenė išsigando, kad pakeitus įstatymą, kiekvienas asmuo taps potencialiu donoru. Ėmė net sklisti informacija, kad esą neparašius atsisakymo donoru tampama automatiškai.

„Labiausiai tam įtakos turėjo donorų artimųjų atsisakymas paaukoti organus. Keletą metų donorų atsisakymo skaičius buvo 25 proc., o po dezinformacijos bangos šitas skaičius buvo pasiekęs net 45 proc. Taigi jeigu anksčiau atsisakydavo kas ketvirta šeima, tai kilus šitam sąmyšiui, tas skaičius padidėjo iki tiek, kad atsisakydavo kas antra ar kas trečia šeima. Tai reiškia, kad dėl aiškios komunikacijos nebuvimo situacija dėl modelio keitimo visuomenei tapo neaiški. A. Degutytė

„Kai buvo Seimo Sveikatos reikalų komiteto klausymai šiuo klausimu, aš iš karto pasakiau, kad reikia atsižvelgti į Lietuvos situaciją: buvo kovidas, visuomenė jau įjautrinta, įbauginta po jo tapo, prasidėjo skiepai – vėl visuomenė skilo į dvi dalis, t. y. vieni „už“, kiti „prieš“, tada prasidėjo karas Ukrainoje ir vėl visuomenė jautresnė nei įprastai ir staiga pasiūlomas numanomas donorystės modelis!

Žmonės tiesiog nenori gilintis į visa tai, bet iš karto traktuoja, kaip jiems primestą dalyką. Nors jei žiūrėtume, kas pasikeičia, tai iš tikrųjų niekas nesikeičia“, – sako A. Degutytė.

Asociacijos prezidentė aiškino, kad pagal dabar galiojantį informuoto sutikimo modelį net ir tuo atveju, jeigu asmuo turi donoro kortelę (ją gali gauti tapęs pilnamečiu ir užpildęs prašymą), lemiamu momentu vis tiek klausiama artimųjų sutikimo, t. y. jie nusprendžia, ar aukoti artimo žmogaus organus. Lygiai taip pat būtų ir numanomos donorystės atveju.

„Jeigu žmogus pritaria donorystei, suėjus 18 m. jam nieko nereikia daryti ir taip išreiškiamas jo pritarimas donorystei. Tačiau atsitikus nelaimei ir nustačius smegenų mirtį, vis tiek būtų klausiama artimųjų sutikimo. Jei artimieji nesutinka, tuomet mirusio žmogaus organai donorystei nenaudojami, – pabrėžė A. Degutytė. – Tačiau visuomenė į tai nesigilino, ji tai priėmė kaip kažkokį primestą dalyką ir dėl to kilo toks didelis pasipriešinimas.“

Pasak jos, nors J. Sejonienės inicijuoti pokyčiai svarstymui buvo pateikti dar pavasarį, o nuo to laiko dokumentas keitėsi keletą ar net keliolika kartų, neaiškumas vis tiek išliko, dėl to žmonėms ir kilo natūralus pasipriešinimas.

Nei pokyčių tikslas, nei jų laikas – neaiškus

Asociacijos prezidentė teigė nesuprantanti, koks inicijuotų pokyčių tikslas. Deja, aiškiau netapo ir po susitikimo su pačia Seimo nare.

„Praėjusį mėnesį dalyvavome susitikime su J. Sejoniene ir jos padėjėja, bet po jo iš tikrųjų negalėčiau įvardinti, kas tame teisės akte pasikeitė, nes jos mums negalėjo į šį klausimą atsakyti. Mes klausėme, kas konkrečiai keičiasi. Tai kaip ir niekas nesikeičia, viskas lieka tas pats. Tada kokiu tikslu daromas pokytis? Aiškaus atsakymo negavome“, – ironiškai šyptelėjo pašnekovė.

Pasidomėjus, kada turėtų kas nors būti aiškiau, asociacijos prezidentė tik trūktelėjo pečiais. Mat paskutiniame spalio pabaigoje vykusiame Sveikatos reikalų komiteto posėdyje, kuriame buvo svarstomas donorystės klausimas, buvo nutarta šį projektą atidėti tobulinimui ir vėlesniam svarstymui.

Kas bus tobulinama ir kuriam laikui atidėta, neaišku.

„Ir jeigu Ispanijoje donorystė suprantama kaip garbė, tai pas mus dabar įvesta dar daugiau nepasitikėjimo.A. Degutytė

Ne kiekvienas gali tapti donoru

Įbauginta visuomenė dažnai tikriausiai net nežino, kad ne kiekvienas miręs asmuo gali tapti donoru, nors galbūt to ir labai norėtų. A. Degutytė paaiškino, kad paaukoti savo ar artimo žmogaus organus gali tik tam tikri asmenys.

„Per metus Lietuvoje miršta apie 43 tūkst. žmonių. Iš jų tik šimtas galėtų tapti organų donorais. Kodėl tiek mažai? Todėl, kad norint tapti donoru, žmogus turi numirti reanimacijoje prijungtas prie aparatų, kai jam nustatoma smegenų mirtis.

Būtent smegenų mirtis yra pagrindinis faktorius, kai pradedama kalbėti apie donorystę. Tačiau net ir tokiu atveju gali būti tam tikrų faktorių, dėl ko žmogus negalėtų tapti donoru. Taigi, jeigu mirštama dėl amžiaus, žūstama avarijoje ar panašiai, donoru tapti negalima“, – įsijautrinusius donorystės priešininkus ramino pašnekovė.

Šiuo metu donoro kortelę Lietuvoje turi daugiau nei 46,5 tūkst. žmonių. Iš šių žmonių per metus 5 mirė ir dviejų artimieji atsisakė paaukoti artimojo organus donorystei, nors mirusysis ir turėjo donoro kortelę. Anot A. Degutytės, donorų per metus būna apie 50. Vadinasi, didžioji dauguma donorų kortelės neturėjo ir sutikimą davė būtent artimieji.

Kaip sakė asociacijos prezidentė, net ir tokiose šalyse kaip Ispanija ar Kroatija, kuriose galioja numanomos donorystės modelis ir kurios yra donorystės lyderės, vis tiek visada atsiklausiama artimųjų nuomonės.

„Ir jeigu Ispanijoje donorystė suprantama kaip garbė, tai pas mus dabar įvesta dar daugiau nepasitikėjimo“, – apgailestavo A. Degutytė.

Kodėl Seimo narė J. Sejonienė siūlė įstatymo pataisas ir ko jomis siekė?

– Inicijavote donorystės įstatymo pakeitimą – kas konkrečiai keisis? 

– Ką Jūs konkrečiai siūlėte pakeisti? 

– Kokiu tikslu daromas pokytis?

J. Sejonienės atsakymai į klausimus: „Iš esmės, mes įtvirtintumėm dešimtmečius veikiančią praktiką įstatymu, nes dabar veikiantis „aktyvaus sutikimo“ modelis neveikia. Gydytojai visais atvejais dėl donavimo atsiklausia artimųjų, visada į jų nuomonę atsižvelgia. Man atrodo, kad tai yra labai empatiška.

Kodėl dabartinis modelis ne tik kad netaikomas praktikoje, bet ir yra neefektyvus. Paaiškinsiu: turim virš 40 tūkstančių Donoro kortelių turėtojų (aš irgi turiu), per 20 metų donorais iš jų tapo tik 7 žmonės. Visais atvejais buvo atsiklausta artimųjų valios. Du kartus ir turinčiųjų Donoro kortelę (išreiškusių aktyvią valią) mirusiųjų artimieji paprieštaravo donorystei ir į jų valią buvo atsižvelgta (vienok, nepateisinti teisėti recipientų lūkesčiai).

Mes siūlom palikti Donoro kortelę įstatyme kaip deklaraciją, kartu ir įsipareigojimą apie savo nuomonę dėl donorystės pasikalbėti su artimaisiais.

Mūsų siūlomu atveju visais atvejais, jei žmogus nėra išreiškęs nesutikimo (ką galima padaryti ir dabar), po mirties, kuri turi būti specifinė – smegenų mirtis arba širdies sustojimas sveikatos priežiūros įstaigoje, dėl sprendimo būtų tariamasi su artimaisiais (kokia tvarka, numatyta įstatyme). Pabrėžiu – visais atvejais, joks gydytojas ar gydytojų konsiliumas tokio sprendimo priimti negalėtų. Taigi, stengiamės, kad nebūtų priešpriešos tarp veikiančios praktikos ir įstatymo.

Labai apgailestauju dėl viešojoje erdvėje išplatintų melagienų apie donorystę, neabejoju, kad šis procesas ir atsisakančių donuoti žmonių skaičius nebedidės.

Labai svarbu apie donorystę komunikuoti pozityviai ir teisingai, tą reikia daryti nuolat – iki ir po įstatymo priėmimo.“

Rekomenduojami video