Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Tiesos akimirkos: nuo sausio iki vasario

Sausio 13-osios minėjimas prieš metus, vasario 24-ąją, prasidėjusio Rusijos ir Ukrainos karo kontekste ne tik leidžia įsižiūrėti į lemtingų įvykių atvertų ateities scenarijų kontūrus, bet ir primena apie nelengvas esminių apsisprendimų akistatas.

Seni nauji klausimai

Tokių akistatų veidrodyje prieš 32 metus save išvydome mes, o pernai į jį buvo priversti pažvelgti ukrainiečiai. Ir 1991-ųjų sausio 13-ąją, ir 2022-ųjų vasario 24-ąją į jį mestą žvilgsnį galima būtų pavadinti tiesos akimirka: tai metas, kai nebelieka jokių vidinį apsisprendimą slėpusių išorinių uždangų – svarstymų, abejonių, ginčų, pakilių frazių, veiksmų sumaišties. Tai žaibiška akistata su savo paties apsisprendimu, nes laukti nebėra kada. Kasmet minėdami 1991 m. sausio įvykių metines prisimename ir save, ir kitus, kuriems tada teko išgyventi tokią tiesos akimirką ir priimti sprendimą. Dabar matome, kad tiesos akimirką priimto sprendimo laikosi ir ukrainiečiai: Ukraina tebekovoja.

Kai kurie istorikai karą Ukrainoje laiko baigiamuoju sovietinės imperijos byrėjimo etapu, nuo kurio priklausys prieš 300 metų paskelbtos Rusijos imperijos, vėliau bolševikų perrengtos raudonais ideologiniais rūbais, geopolitinė ateitis. Šio karo kontekste galime geriau įvertinti Dievo ar istorijos dovaną, kurią gavome prieš daugiau nei tris dešimtmečius, kuomet pavyko sąlyginai lengvai ištrūkti iš nusilpusios imperijos gniaužtų. Nors naujų lietuviškų pasakų kūrėjai atkakliai bando įtikinti, kad  Sovietų Sąjungą sugriovė vienas toks milžinas iš Lietuvos, ji vis dėlto žlugo ne Vilniuje, o Maskvoje, per vieną naktį, ir ne žiemą, o vasarą, kai sovietinės kariuomenės vadai taip ir nesulaukė įsakymo pradėti Rusijos parlamento rūmų šturmą. Tankai paryčiui pasuko atgal – kitaip nei prie TV bokšto Vilniuje vos prieš pusmetį.

Prisimenant ir sausio įvykius, ir pastaraisiais dešimtmečiais beveik užmiršto karinio perversmo Maskvoje 1991 m. rugpjūčio 19–22 d. aplinkybes, nors būtent iškart po jo nepriklausomybę paskelbė visos buvusios sovietinės respublikos, kurios, kaip ir Lietuva, po kurio laiko išprašė lauk sovietinę kariuomenę, įsivedė savo valiutą, tapo Jungtinių Tautų narėmis, į akis krinta keli dalykai, kurie karo Ukrainoje kontekste tapo dar ryškesni. Kai 1991 m. sausį žmonės Lietuvoje plikomis rankomis stojo prieš sovietinę kariuomenę (be kita ko, ir prieš Pskovo desantininkus, kurių divizijos po 31 metų bus apkaltintos kariniais nusikaltimais ir žvėriškumais Bučos mieste Ukrainoje), viešojoje retorikoje garsiai skambėjo raginimas „Eikime ginti!“ (priklausomai nuo aplinkybių – Aukščiausiosios Tarybos, Radijo ir televizijos komiteto, Spaudos rūmų, Sitkūnų radijo stoties ir kitų objektų). Po daugiau nei 30 metų, kai Lietuvos kariuomenė jau apsirūpino šiuolaikiniais ginklais, o Ukrainoje prasidėjo naikinamasis karas, mūsų viešojoje erdvėje stipriausiai skamba jau kitoks motyvas: „Nėra ko nerimauti, NATO mus apgins!“. Ką reiškia toks valdančiųjų retorinis atsitraukimas į pasyvumo pozicijas? Nejau tai, kad bijomasi naujos tiesos akimirkos, kai, išmušus pavojaus valandai, kiekvienas vėl turės priimti savo sprendimą? Jei taip, tai savo ruožtu verstų kelti ir kitus tarsi naujus, bet iš tiesų jau seniai kartotus klausimus. Ar mūsų valdžia pasitiki savo tauta? Ar mūsų tauta pasitiki savo valdžia?

Kad nebūtų per vėlu

Nuo pat 1991 metų Lietuvos pasienyje tarnaujantis Rimantas Liepa, Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininkas, sutiko, kad pasikeitusi retorika dėl valstybės gynimo viešojoje erdvėje išties pastebima. „Mano nuomone, čia yra du negeri dalykai. Vienas – žmonės per daug bauginami karu. Jie turi žinoti apie karą, bet neturi jo bijoti. Karai yra neišvengiami. Kitas dalykas: užuot tikėjęsi, kad kažkas apgins, – gal taip ir bus, – vietoj visų bauginimų gal visgi reikėtų daugiau pastangų skirti tam, kad patys žmonės tam ruoštųsi, kad nebūtų pasimetę, iškilus kokiai nors krizei. Mes jau Ukrainos kontekste tą matome – jie daugiau praktikos turėjo, nei mes, ir vis tiek daug kas buvo praleista. Tad manau, kad vis dėlto reikėtų labiau akcentuoti pasiruošimą. Mūsų jaunimas valstybės gynybos prasme iš viso nepasirengęs, bando išvengti kelių mėnesių tarnybos kariuomenėje. Kaip jie gins? Vienas dalykas – ginti šalį sėdint prie kompiuterio, kitas – ginti ją su ginklu rankoje. Pas mus dauguma jaunimo kompiuteriu gali ginti. O juk reikėtų ruoštis ginti ir ginklu, kad nebūtų eilinį kartą pavėluota, ir viską teks daryti paskubomis“, – sakė R.Liepa.

Pašnekovas apgailestavo, kad pasirengimo valstybės gynimo požiūriu vis dar vengiama daryti namų darbus, nesimokoma iš to, kas jau buvo. „Esu jau kažkada minėjęs, kad iškilus rimtai krizei atsiranda ir pinigų, ir noro, ir visko, bet tada jau gali būti per vėlu. Karas – rimtas dalykas, ir per savaitę ar mėnesį jam nepasiruoši. Bet tokio pasiruošimo aš, kaip kariškis, kaip pareigūnas, nematau. Kad būtų kažkas daroma, kad būtų rimti žingsniai. Girdžiu kalbas, matau labdarą, supratimą, užuojautas, bet tai ir viskas. Nieko daugiau. Akcentai tikrai ne ten sudėti. Galbūt žmonėms, kurie šioje srityje turi veikti politiškai, sunku tą suprasti, nes jie savo gyvenime neturėjo nieko bendra su kariuomene. Aišku, kad žmogui, kuris nėra kariškis ir net netarnavo kariuomenėje, sunku paruošti tas strategijas. O pasiklausti kitų gal būna nepatogu. Užtat taip ir išeina“, – svarstė pašnekovas.

R.Liepa sakė dar prieš daug metų kėlęs klausimą, kodėl Lietuva neturi slėptuvių? „Man vienas iš tų, kurie paskaitas skaito, pasakė: tai gal tu nori, kad tavo šeima būtų kažkokiame betoniniame bunkeryje uždaryta? Aš atsakiau, kad jei kariausiu, tai norėsiu, kad mano šeima jaustųsi saugiai. Bunkeris nuo visko neišgelbės, bet dabar Ukrainoje matome, kad žmonės savo namų rūsiuose sėdi bandydami išsigelbėti nuo apšaudymų. Šitas slėptuvių reikalas irgi buvo praleistas, sunaikinta buvusi infrastruktūra. Dabar pradėtos labai populiarinti vadinamosios priedangos: atseit, vyksta pasiruošimas. Požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, dar kažkas... Na, nežinau. Labai norėčiau išgirsti kariškių nuomonę apie tai, ar tokios priedangos netaptų masiniais kapais? Jokios požeminės aikštelės, jokie pastatai nėra pritaikyti tiesioginiam smūgiui. Nuo skeveldrų, nuo kulkų ir savo bute galiu apsisaugoti, o toliau? Čia irgi kažkaip keistai. Aš nematau, kad Ukrainoje kažkas slėptųsi daugiaaukščiuose garažuose ir administraciniuose pastatuose. Visi slepiasi žemiau žemės lygio, taip bent jau yra kažkokių šansų. Tad toks ir kontekstas“, – sakė pašnekovas.

Paprašytas pasvarstyti, kada Lietuvoje ryžto priešintis buvo daugiau, 1991-ųjų sausį ar dabar, kai Rusijos keliama grėsmė tapo labai reali, R.Liepa atsakė nenorintis būti pesimistu, bet manantis, kad ryžtas sumažėjo. „Galėčiau pasakyti ir kodėl: sumažėjo dėl to, kad nebeliko visuomeniškumo. Mūsų vardan jo neauklėja. Svarbiausiu dalyku tapo asmeniniai, o ne visuomeniniai reikalai: kaip daugiau uždirbti, kaip geriau apsirūpinti. Man baisiausia, kad vaikinai, užuot atlikę pareigą tėvynei ir atitarnavę kelis mėnesius kariuomenėje, bėga į Angliją ar dar kur nors. Kad tėvai jiems visokias pažymas suveikinėja... Iki ko prisigyvenome? Juk to ne kažkam kitam, o mums patiems reikės. Tie, kurie panašūs į želatiną, pabėgs, o kažkas prireikus gins. Ir tikrai daug žmonių gins. O paskui atvažiavę sakys – kaip gerai, kad apgynė! Manau, kad pilietiškumas, auklėjant žmogų, turi būti diegiamas dar nuo darželio, nuo pradinių klasių. Bet žiūrima į asmeninius poreikius, teises, o ne į tai, ko reikia valstybei“, – apgailestavo R.Liepa.

Jis priminė ne vieną klausimą, į kurį vis dar sunku rasti protingą atsakymą. Kodėl anksčiau pasienyje nepadarė to, ką buvo priversti padaryti kilus pabėgėlių krizei? Kodėl tiek metų kalbėjo, bet nieko nedarė? Kodėl pas mus taip sunkiai ginkluojamos pasienio pajėgos, kurios užpuolimo atveju tikrai gins šalį? „Galų gale po didžiausių skandalų reikalai pajudėjo, ko gero politikai Seime patys suprato, kad visgi nuo Baltarusijos sienos iki Vilniaus centro tankas gali atvažiuoti per valandą. Kai tą pasakiau, tai jie tokiomis akimis pasižiūrėjo, lyg klaustų – apie ką čia kalbi? Apie tiesą. Jeigu prie sienos nesustabdai, tai ko tikėtis? Ukrainos pavyzdys parodė, kad pasieniečiai, užlaikę Rusijos pajėgas pirmosiomis valandomis, padarė labai didelį darbą. Apie tai reikia galvoti, o ne tik apie Sausio 13-osios minėjimą, po kurio vėl visi viską pamiršta. Jeigu niekas nieko nuosekliai nedarys... Mes net pasirengimo programos jokios neturim, žmonės nežino, nei kur eis, nei ką darys, prieinama iki to, kad nemoka net žaizdos perrišti. Tai apie kokį karą galime kalbėti? Taip, Lietuvos narystė NATO yra išsigelbėjimas, to negalėtum paneigti. Bet nežinau, kodėl man taip atrodo, kad didžioji dalis kovos, kol sureaguos NATO, guls ant mūsų pečių. Kad tik nebūtų per vėlu“, – perspėjo R.Liepa.

Priminė neatliktus namų darbus

„NATO yra labai svarbi mūsų saugumui ir gynybai, ir beveik galėčiau garantuoti, kad jeigu ne mūsų narystė aljanse, tai nauja Rusijos ofenzyva prieš Vakarus būtų prasidėjusi nuo mūsų, arba nuo latvių, estų. Jie būtų pabandę garantuoti sau sėkmės istoriją mūsų teritorijoje. Žinoma, tokį norą stabdė NATO. Tačiau politikai, raminantys žmones naryste aljanse, užmiršta, kad mes taip pat turime įsipareigojimų aljansui – mūsų valstybė turi atlikti namų darbus“, – pabrėžė Nepriklausomybės akto signataras Audrius Butkevičius, buvęs Krašto apsaugos ministras.

Anot jo, tai, kad Vokietija neįvedė į Lietuvą savo brigados, liudija tik vieną dalyką – savo namų darbų Lietuva nėra padariusi. „Ir čia kalbame ne apie kareivinių statybas, į kurias visą dėmesį bando nukreipti mūsų valdžiukė. Reikia kalbėti apie tai, kad Lietuva nėra sukūrusi karinės infrastruktūros, kad ta vokiška brigada galėtų efektyviai veikti. Reikėtų pradėti nuo to, kad Lietuvoje nėra mūšio lauko priešlėktuvinės gynybos. O tai iš esmės pasmerkia čia besikaunančius karius ilgojo nuotolio atakoms. Ignoruodama savo įsipareigojimus NATO, Lietuvos valdžia sukuria situaciją, kai NATO galimybės efektyviai veikti padedant mums yra sumažintos. Štai čia yra problema“, – sakė A.Butkevičius.

Ryžtą priešintis pašnekovas pavadino pačiu svarbiausiu klausimu: esą jeigu Ukrainoje nebūtų buvę pasiryžimo ir apsisprendimo gintis, tai nebūtų padėjusi nei ukrainiečių turėta ginkluotė, nei NATO ir kiti sąjungininkai jiems ką nors būtų davę. „Todėl nuostata gintis yra pagrindinis veiksnys, nuo kurio viskas prasideda. Kaip būtų šiandien? Bijau, kad daugybė klaidų, kurias padarė šiandieninė Lietuvos valdžia, ignoruodama visuomenę ir jos poreikius, žinoma, stipriai pakirto visuomenės pasitikėjimą valstybe. Jeigu kalbėtume apie įvairių Lietuvos valdžių nuodėmes ir jų atsakomybę prieš valstybę ir tautą, tai būtent šiuo požiūriu tos nuodėmės yra didžiausios. Turime ir analogiją: iki Antrojo pasaulinio karo veikusi Antano Smetonos valdžia buvo taip sureikšminusi vado vaidmenį, taip ignoravo eilinių Lietuvos žmonių, ypač ūkininkų, reikmes, kad, atėjus bolševikams, tos gynybinės dvasios nebeliko. Žmonės laukė permainų ir jas laikė svarbesniu dalyku, nei savo valstybės gynimą. Ir tik vėliau, atsitokėjus, atsirado galimybė priešintis, bet tą daryti tada teko ne kariuomenei, o visuomenei. Kariuomenė jau buvo sunaikinta. Žmonės, kurie šiandien yra valdžioje, man labai dažnai būna panašūs į pačius tikriausius Rusijos įtakos agentus, todėl negalėčiau atmesti galimybės, jog tai yra daroma sąmoningai. Nuostatos gintis naikinimas ir Ukrainoje buvo vienas iš pagrindinių Rusijos tikslų, žinoma, tokį tikslą Rusija kelia ir Baltijos valstybėse“, – teigė signataras.

A.Butkevičius pridūrė, kad, atrodytų, sėkmingas ukrainiečių priešinimasis nereiškia Rusijos kaip valstybės galo. „Ir net jeigu karas Ukrainoje baigsis didžiosios jos teritorijos dalies išsaugojimu, Rusijai pakaks kelerių metų, kad pertvarkytų savo gynybinį potencialą ir karinę pramonę. Todėl manyti, kad mes esame saugūs, tikrai nereikėtų“, – pabrėžė pašnekovas.

„Tokio dvasinio pakilimo dabar nebūtų“

Nepriklausomybės akto signataras, aktorius, režisierius, visuomenės veikėjas Algimantas Norvilas sakė manantis, kad 1991-ųjų sausį žmonių nusiteikimas ginti nepriklausomybę, tikėjimas atkurta valstybe, teisingumu buvo gerokai didesnis ir platesnis. „Visa tai būtų galima apibūdinti žodžiu „dvasia“. Didžioji dalis visuomenės tada tapatino save su nepriklausoma Lietuva ir norėjo to nepriklausomo gyvenimo. Valstybė tada buvo nesubiurokratinta, viskas buvo labai nauja, šviežia. Tas nuoširdus entuziazmas, tikėjimas nepriklausomybe virto pasiryžimu plikomis rankomis eiti prieš tankus. Žinoma, tokio dvasinio pakilimo dabar nebūtų, bet yra kas kita: aš manau, kad didžioji dalis žmonių, gyvenančių Lietuvoje, vis tik identifikuoja save su mūsų valstybe ir būtų pasiryžę ją ginti. Turbūt nebūtų tokio entuziazmo, kaip einant plikomis rankomis prieš tankus, bet atsiranda ir įvairių tam skirtų priemonių. Gal jų ir nepakanka, gal jų reikėtų įvairesnių – tą parodė karas Ukrainoje, bet manau, kad visa tai yra pataisoma. Svarbiausia yra nusiteikimas, pasiryžimas, tikėjimas ir dvasia. Tą parodė ir Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje, ir įvykiai Ukrainoje: kai atėjęs okupantas susiduria su tikėjimu, dvasia ir kitais aukštesniais dalykais, tai atsitrenkia į juos kaip į sieną. Tai pats pagrindinis elementas. Galima turėti moderniausių ginklų, būti patikimai apsišarvavus, bet jei nebus pasiryžimo stoti už savo tiesą, savo teises, už savo galimybes, tai nieko iš to nebus. Tave priešininkas sudoros su mediniu kardu“, – sakė A.Norvilas.

Jis sakė manantis, kad Lietuvos užpuolimo atveju viskas būtų taip, kaip Ukrainoje. Esą dalis visuomenės stengtųsi išvengti pavojaus, o didžioji dalis eitų ir aukotų viską. „Matome, kad ir Lietuvoje, ir Europoje pilna vadinamųjų gudručių. Daug jų, ypač pasiturinčių, kilus karui pabėgo iš Ukrainos. Lygiai taip pat bėgtų ir iš Lietuvos. Kuo garsiau žmogus šaukia apie patriotizmą, laisvės gynimą, kuo labiau plėšo marškinius ant krūtinės, tuo didesnė tikimybė, kad pats pirmasis šoks į savo mersedesą ir maus iš Lietuvėlės, jeigu čia kas atsitiktų. Visada taip buvo“, – svarstė pašnekovas.

Signataras sutiko, kad lemtingų apsisprendimų dienos atskleidžia žmonių vidinę esmę. „Jeigu per 1991 metų sausio įvykius buvo galimybė veikti, kažką kartu daryti, prisidėti, tai po pusmečio, per tą vadinamąjį pučą, labai daug kam nusviro rankos. Aš atsimenu savo dvasinę būseną: tada beveik 100 procentų buvau įsitikinęs, kad tai jau viskas, kad dabar žūsime. Ir tą rugpjūčio dieną atvažiavęs į parlamentą savo tarnybinį automobilį pastačiau pažįstamų žmonių kieme, atidaviau jiems raktelius, kad jis nepražūtų ir kas nors juo dar pasinaudotų. Ir, atsimenu, tada su kolegomis visą dieną ir visą naktį vaikščiojom aplink parlamentą – nebuvo kas daryti, nebuvo kas veikti. Va tada ir teko pamatyti sprunkančius žmones. Kai vieniems paskambindavau, jie jau kalbėdavo kitaip, staiga pasikeisdavo tonacija, staiga tas žmogus tapdavo kitoks. O buvo ir visai atvirų pokalbių. Kadangi buvau į valstybinę sporto ir technikos organizaciją „Vytis“ pervadintos buvusios DOSAAF draugijos vadovas, galiu pasakyti, kad atsirado žmonių, kurie labai greitai pakeitė dainą. Tai iš tiesų labai krito į akis. Siaubingi patyrimai“, – apibendrino R.Norvilas.

Pabrėžė valią gintis

Artūras Paulauskas, advokatas, politikas, laikinasis partijos „Laisvė ir teisingumas“ pirmininkas, nebuvo linkęs Sausio 13-osios įvykių lyginti su šiandienine Ukraina. „Ten vyksta plataus masto nepaskelbtas karas. Visiems viskas suprantama: ir kariai, ir Rusijos žmonės ideologiškai ruošiami tam, kad Ukrainą reikia sunaikinti kaip valstybę, kaip tautą. Mes 1991-ųjų sausį buvome, aišku, šiek tiek kitoje situacijoje – tiesiog tuo metu Gorbačiovas ir visa valdžia nematė mūsų kaip laisvų žmonių, kaip laisvos valstybės. Jie norėjo, kad mes žygiuotume pagal jų orkestro ritmą, o mes norėjome savarankiškai viską daryti. Todėl ir reakcija buvo tokia – bandyti mus sutramdyti, nubausti, pastatyti vėl atgal į vietą“, – sakė buvęs Seimo pirmininkas.

A.Paulausko teigimu, grėsmė, kurią sukėlė agresija prieš Ukrainą, pirmiausia mus pačius verčia rūpintis, kaip ginsimės, nes tikri kariai gali būti tik žmonės, žinantys, ką jie gina, suprantantys, dėl ko kovoja. „Dažnai sakoma, kad reikės ginti teritoriją – bet juk ne tik ją, o viso savo gyvenimo pagrindus: savo šeimą, vaikus, namus, galimybę čia gyventi, savo gyvenimo būdą. Labai svarbu, kad žmonės tikėtų, jog čia ta vieta, kurią jiems reikia ginti, nes joje gera gyventi. O NATO yra kolektyvinės gynybos aljansas, ir pavojaus atveju į kovą turėtų stoti visi. Klausimas tik toks, kiek bus tam laiko. Mūsų teritorija labai maža, dabartinėmis karo veiksmų sąlygomis ją galima labai greitai užimti. Tada mūšiai vyktų dėl jos atkovojimo. O atkovoti, kaip žinome, visada yra sunkiau, nei gintis“, – pridūrė pašnekovas.

Svarstydamas, ar Lietuvoje vyraujanti politinė retorika dėl krašto gynimo nėra pernelyg vienpusiška – esą NATO mus apgins, jeigu kas, A.Paulauskas sakė šia prasme įžvelgiantis pavojų. „Dar būdamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku buvau atkreipęs dėmesį į tokias kalbas. Girdi, juk mus NATO gins, ko čia turime stengtis... Teko net parodijuoti tokias nuotaikas – tai ką, sakydavau, ar mes per televizorių žiūrėsime, kaip jie mus gina? Be to, prisiminkime: per Antrąjį pasaulinį karą civilių gyventojų žuvo daugiau, negu karių. Dabar matome Ukrainoje, kad tai kartojasi: atakuojama civilinė infrastruktūra, gyvenamieji namai. Įsivaizduokite, koks pavojus kiltų nedidelei mūsų tautai, jeigu ir mūsų atveju būtų panaudota tokia pati civilių naikinimo taktika. Ginklai gynyboje yra labai svarbu, bet jeigu nėra paruoštų žmonių, valios ir noro gintis, tai jokia ginkluotė ir jokia taktika nepadės. Turi būti valia gintis. Visų pirma žmogus turi norėti ginti savo kraštą, nes čia gera gyventi, čia demokratinė santvarka, čia tavimi rūpinsis, čia tu savas, čia tavo svajonių šalis. Todėl ją reikia ginti, išsaugoti tai, ką sukūrėme, iškovojome. Tada karys yra stiprus. O kai sakome, kad čia protėvių žemė, kad čia esame gimę, manau, tai nėra stipriausias argumentas“, – svarstė politikas.

A.Paulausko teigimu, tokie istoriniai įvykiai, kaip sausio 13-oji ar tų pačių metų rugpjūčio 19-oji, kai Maskvoje įvyko karinis perversmas, be kita ko, padeda patikrinti žmones. „Visokiausių kalbų esame įpratę girdėti: visi patriotai, visi pasiryžę kovoti, bet kai ateina tokia išbandymų diena, pamatai, kaip vienas ar kitas žmogus iš tikrųjų elgiasi. Kaip ima kalbėti, kaip staiga suserga, kaip pradeda svarstyti, kad, girdi, gal čia mes ne visai teisūs buvome... Būna proga patikrinti, kiek žmogus iš tiesų yra nuoširdus savo kalbomis ir veiksmais. Tada labai atsiskleidė kai kurie žmonės. Kai pabėgo „petrauskininkai“ ir grįžome į užimtas Generalinės prokuratūros patalpas, radome ir dokumentus, ir algalapius – pasirodo, kai kurie buvę kolegos ir atlyginimus iš jų imdavo... Kaip sakoma, išdavystės kažkam reikalingos, bet niekam nereikalingi išdavikai“, – apibendrino A.Paulauskas.

Rekomenduojami video