Kokią gerąją naujieną visuomenei siunčia teisinis politiko nukryžiavimas ir stebuklingas jo prisikėlimas? Kad mantijas su Lietuvos Respublikos herbu dėvintys teisingumo vykdytojai per 35 metus nepamiršo fokusininkų įgūdžių?

Trečias teismas nemeluoja...

Žinia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) galutiniu ir neskundžiamu nuosprendžiu išteisino Jonavos rajono savivaldybės merą Mindaugą Sinkevičių „čekiukų“ byloje, paskelbęs, jog nuteisto politiko veiksmai negalėjo užtraukti jam baudžiamosios atsakomybės, tapo didžiai simboliška. Pirmiausia dėl to, kad ji iš LAT rūmų atskriejo Pelenų trečiadienį, pirmąją Gavėnios dieną, prasidėjus septynių savaičių pasninko, maldos, atgailos ir gerų darbų laikotarpiui prieš Velykas. Gal tai parodomasis pripažinimas, kad ir teismai turi už ką atgailauti, ar net nebylus atsiprašymas? Na o maldos ir gerų darbų niekada nebus per daug. Kaip bebūtų, ši diena svarbi tikintiems ir Jėzaus Kristaus prisikėlimu, ir teisine Lietuvos valstybe, kurios kasacinis teismas panaikino dviejų teismų nuosprendžius M.Sinkevičiaus baudžiamojoje byloje, konstatavęs, kad jie netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai pripažino politiką kaltu ir nuteisė dėl piktnaudžiavimo, dokumentų suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu ir turto pasisavinimo. Toks bylos finalas turbūt apstulbino tikinčius jei ne aukščiausiuoju, tai bent žemiškuoju teisingumu: pasirodo, jis buvo atstatytas tik iš trečio karto, po dviejų absoliučiai neteisingų teismų sprendimų. Susimovusi lietuviška Temidė šioje situacijoje panaši į nevykusį fokusininką, kuriam tik iš trečio karto pavyko iš juodos skrybėlės ištraukti baltą triušį, cirko konferansjė įtikinėjant krizenančią publiką, kad čia tik rankų miklumas ir jokios apgaulės.

Mažiau nei prieš metus prokurorų ir teisėjų prie baudžiamosios atsakomybės kryžiaus prikalto politiko, kuriam, be kita ko, buvo uždrausta 3 metus dalyvauti rinkimuose, stebuklingas prisikėlimas pirmąją pasirengimo Velykoms laikotarpio dieną ne vieną mintimis galėtų nukelti į evangelinius laikus. Į kraštą, kuriame veikė įtakinga religinė ir politinė fariziejų sekta. Į įvykius, siejamus su jai priklausiusių kunigų ir Rašto žinovų veiksmais, galop atvedusiais į mirtį ant kryžiaus ir triumfuojantį prisikėlimą. Tai, kad kai kurie panašumai atrodo įtartinai pažįstami, gal ir neturėtų stebinti, juk ne veltui Lietuva vadinama Marijos žeme. Matyt, nesunkiai rastume čia ir šiuolaikinių fariziejų, ir nukryžiuotų, tiesa, ne visai šventų, jų konkurentų. Rastume ir Rašto žinovų, nors ir ne šventojo, o teisinio, bet ne mažiau painaus ir keisto. Juk būtent jie taip išaiškino M.Sinkevičiaus byloje pritaikytus įstatymus, kad aukštyn galva apvertė kitų žinovų du kartus Lietuvos Respublikos vardu priimtus nuosprendžius. Visgi klausimas, ar išteisinto politiko vietos ant teisinės atsakomybės kryžiaus dabar neturėtų užimti neteisingus kaltinimus jam patvirtinę prokurorai ir neteisingus nuosprendžius priėmę teisėjai, turbūt prajuokintų visus iki vieno teisinio rašto žinovus. Lietuvoje stebuklų pasitaiko, bet tik jau ne tokių...

Kad ir kaip būtų lengva paspartinus racionalaus protavimo žingsnius ištrūkti iš M.Sinkevičiaus išteisinimą gaubiančio simbolinių sutapimų, užuominų ir panašumų rūko, vis dėlto lieka kai kurių abejonių, sukeltų šio lietuviško teisingumo ir politikos stebuklo. Kodėl, priartėjus Seimo rinkimams, taip greitai buvo nukryžiuota kylanti Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) žvaigždė, kuriai buvo pranašaujamas premjero postas? Kodėl už tą patį nusižengimą kiti į „čekiukų“ skandalą patekę politikai atsipirko pasisavintų pinigų grąžinimu, o jam buvo pritaikyta baudžiamoji atsakomybė? Kaip galėjo likti nepastebėtas tokio akivaizdaus politinio intereso apšviestas teisinis fokusas? Ir ką žada politinis M.Sinkevičiaus prisikėlimas jo paties partijai ir visai valdančiajai koalicijai?

„Su juo akivaizdžiai buvo susidorota“

Politologas Bernaras Ivanovas, paklaustas, kokią gerąją politinę naujieną siunčia stebuklingas M.Sinkevičiaus prisikėlimas, pradėjo nuo politinio jo nukryžiavimo. „Manau, kad jis vienaip ar kitaip susijęs su politika, nes tai buvo didžiulis smūgis socdemams. Mes, aišku, žvakės nelaikėme ir nežinome, kieno rankos užkulisiuose virveles tampė, bet stebint visą procesą kilo negerų įtarimų. Socdemams tai žiauriai pakenkė ir, matyt, nereikia rodyti pirštais, kam tai buvo naudinga. Galima prisiminti, kad labai paradoksaliai pasikartojo ta pati istorija: kažkada paskandino Eligijų Masiulį, kuris irgi jau matavosi premjero kepurę. Bet staiga prasidėjo kaukių balius, jis atsidūrė Venecijos karnavale. Ir, kaip žinome, Masiulis iki šiol dar vis kažkur sėdinėja. Kartais jį pamato mieste, bet paskui ir vėl kažkur pradingsta. Ir kuo ta istorija baigėsi konservatoriams? Tuo, kad valdyti Lietuvą atėjo „valstiečiai“ su socdemų „bebrais“. O dabar istorija vėl kitokia: tie, į kuriuos pirštais nerodysime, nes kalbame prielaidomis, matyt, įsivaizdavo, kad pakenkę socdemams patys laimės. Bet laimėjo Remigijus Žemaitaitis! Nors daug kam tos galvos atrodė šiaudinės, visgi užteko proto už konservatorius nebalsuoti, todėl mūsų šaunieji rinkėjai atidavė balsus Žemaitaičio partijai. Eilinį kartą pamatę, ant kokio grėblio užmynė, tie, į kuriuos nerodysime pirštu, matyt, nusprendė taisyti klaidą. Ir būtent tokio taisymo ženklus mes dabar ir matome“, – sakė B.Ivanovas.

Politologas tvirtino tikrai nemanantis, kad LAT yra kažkieno įtakojamas. „Ne. Jis yra sveiko proto ir įstatymo pusėje. Man nuo pat pradžių nekilo jokių abejonių dėl to, kad visa ta „čekiukų“ istorija M.Sinkevičiaus atveju yra visiškai išlaužta iš piršto. Su juo akivaizdžiai buvo susidorota. Ir ta kampanija, kai vienas asmuo perima prokuroro, tardytojo ir visų kitų teisėsaugos pareigūnų funkcijas, man asmeniškai kelia klaiką. Tai neturi nieko bendra su visuomenine kontrole. Bet tokių veiksmų rezultatas toks: socdemams buvo suduotas skaudus smūgis, ir jie, manau, turėjo išgyventi gana sunkią akimirką. Vis dėlto jie susiėmė, pasikinkė Viliją Blinkevičiūtę ir rinkimuose pasirodė daugiau ar mažiau garbingai. Dabar Sinkevičius grįžta. Ir, manau, grįžta dėl to, kad Žemaitaitis lyg raketa skrenda į prezidento postą. Ir atskris, jeigu viskas taip vyks ir toliau. Manau, kad tai baisus mūsų sisteminių, leftistinių ir kitokių nomenklatūrinių grupuočių sapnas. Tad jie, suprasdami, kad nei Gabrielius Landsbergis, nei Laurynas Kasčiūnas neturi jokių šansų prieš Žemaitaitį, ketina bent jau ištraukti kokią nors nomenklatūrinę figūrą. Gražią, populiarią, mielą, dabar – jau ir su kankinio aureole, kuri galėtų bent kiek labiau prezidento rinkimuose pakonkuruoti su Žemaitaičiu“, – svarstė pašnekovas.

Paklaustas, gal netikėtą M.Sinkevičiaus išteisinimą reikėtų suprasti kaip kažkieno politinį šachą premjerui Gintautui Paluckui, kuris atkakliai negirdi nei prezidento ar jo patarėjų, nei opozicijos, nei sisteminės žiniasklaidos, nei koalicijos partnerių raginimų išmesti R.Žemaitaitį iš valdančiosios daugumos vežimo, B.Ivanovas atsakė, kad tai panašu į bandymą vienu šūviu nušauti du zuikius. „Sujaukti socdemų partiją ir pastatyti klizmą Žemaitaičiui. Bet, manau, kad pasimokę iš savo partijos klaidų jie padarys išvadas ir nebandys laužti koalicijos per kelį. Gali būti, kad Sinkevičius taps socdemų pirmininku, o jo ginklanešys bus dabartinis premjeras. Juk jis irgi, manau, turi užnugarį. Tai nėra ta figūra, į kurią galima lengvai nusivalyti kojas. Jis silpnas lyderis, bet kiekvienas, gavęs valdžią, įgyja tam tikro solidumo, todėl manau, kad socdemams būtų neapdairu imti stumdytis, nes tai gali juos labai susilpninti iš vidaus. Todėl stebėsime, kas dėsis, visokie variantai įmanomi. Tačiau noriu tikėti, kad jie vis dėlto kažkokių klaidų nepadarys“, – vylėsi B.Ivanovas.

Išteisino, nes pasikeitė politiniai vėjai?

Politologas Vytautas Dumbliauskas sakė nesiimsiantis svarstyti teisinių dalykų, bet kaip politologui jam esą kilo klausimų dėl tokio greito M.Sinkevičiaus nuteisimo. „Žiūrėkite, tame „čekiukų“ skandalo kontekste dėl daugelio merų, savivaldybių tarybų narių tebevyksta ikiteisminiai tyrimai, tos bylos dar neišnagrinėtos, viskas dar gali trukti metų metus. O M.Sinkevičiaus bylos nagrinėjimas vyko tarsi pagreitinta tvarka. Kai jis žaibiškai buvo nuteistas, man iškart kilo įtarimas, kad čia kažkoks labai didelis politinis interesas. Buvo keista, bet tarsi ir viskas aišku: M.Sinkevičių „patvarkė“ kaip būsimą kandidatą į Ministrus Pirmininkus. Praėjo beveik metai, ir staiga LAT ima ir jį išteisina. Tada vėl kyla klausimų: ar gali būti, kad pasikeitė politiniai vėjai, ir atsirado priešingas politinis interesas – grąžinti Sinkevičių į politiką?“ – svarstė pašnekovas.

V.Dumbliausko manymu, tai gali būti V.Blinkevičiūtę remiančios grupuotės socialdemokratų partijoje interesas. „Dar gerokai iki Seimo rinkimų atrodė, kad ji tikrai neis dirbti premjere, jei socdemai juos laimėtų. Visi M.Sinkevičių matė kaip būsimą kandidatą į Vyriausybės vadovus. Matyt, toje partijoje vyko grupuočių kova. Jei darytume prielaidą, kad greitas M.Sinkevičiaus nuteisimas parodė, jog nugalėjo G.Palucko rėmėjų stovykla, tai šiandien reikėtų svarstyti, kodėl dabar jo veikla galbūt kažko netenkina. Jei būčiau socialdemokratas, tai savo partijos draugams, arba, kaip jie mėgsta sakyti, bičiuliams, priminčiau, kad partijai vadovaujant G.Paluckui socdemų reitingai buvo, tiesiai sakant, šūdini. 2017 metais įvyko LSDP pirmininko rinkimai, ir finale G.Paluckas prieš M.Sinkevičių laimėjo tik maždaug 400 balsų skirtumu. Tuo metu partija buvo faktiškai pasidalijusi per pusę. Tai reiškia, kad M.Sinkevičiaus grupuotė irgi galinga. Vėliau G.Paluckas parodė savo nesugebėjimą būti lyderiu. Ne veltui partija 2021 metais prašė V.Blinkevičiūtę tapti pirmininke. Kažkur skaičiau, kad ji ilgai muistėsi. Gerai sau gyveno Briuselyje, bet pasiaukojo. Būdamas socdemas aš jai kojas bučiuočiau, nes ji atvedė savo partiją į valdžią. Jeigu ne ji, dabar socdemai su G.Palucku priešakyje būtų turėję 10 Seimo narių. Na, daugiausiai 15. Man kaip piliečiui jis atrodo silpnas Ministras Pirmininkas. Ir dar tie tamsūs ryšiai su R.Žemaitaičiu... Čia nejuokinga: mes turime silpną prezidentą su silpnais patarėjais ir silpną Ministrą Pirmininką. O mums karas gresia... Su ministrais irgi tragedija: tokia partija, o kas vadovauja ministerijoms? Taigi, kažkas, matyt, pamatė, kad G.Paluckas – ne tas žmogus. Jį reikia vyti lauk. Jis gali būti komandos narys, trečias ar ketvirtas žmogus partijoje, bet ne lyderis“, – sakė politologas.

Ar teisūs tie, kurie mano, kad M.Sinkevičiaus išteisinimas – tai kartu ir politinis prezidento Gitano Nausėdos šachas G.Paluckui, niekaip nenusileidžiančiam jam dėl R.Žemaitaičio? Gal po kurio laiko, LSDP lyderiu tapus M.Sinkevičiui, prezidentas tikrai rastų progą pasakyti, kad nebepasitiki dabartiniu premjeru, nebegali toliau su juo dirbti, ir tada LSDP turės ieškoti naujo kandidato į premjerus, kuriuo, ko gero, taptų naujasis partijos pirmininkas?

„Iš tiesų, G.Nausėda tikrai myli M.Sinkevičių, jis tą parodė dar prieš pirmąjį teismą, kai po jam pareikštų kaltinimų atvyko į Jonavą ir su juo susitiko. Tai buvo M.Sinkevičiaus palaikymas, tam tikras spaudimas teismui. Kitas dalykas – tikrai sunku atsakyti, kodėl G.Paluckas taip gina R.Žemaitaitį. Spėju, kad jie yra kažkuo susiję dar iš bendro darbo Vilniaus miesto savivaldybėje laikų. Viską sudėjus – ir prezidento bei jo patarėjų, ir Seimo pirmininko nuomonę, kad buvo padaryta klaida formuojant šią valdančiąją koaliciją, atrodo, kad prielaida dėl M.Sinkevičiaus kaip galimo premjero G.Palucko įpėdinio gali būti pagrįsta. Jei ne vienas dalykas: prezidentas neturi jokių svertų pakeisti Ministrą Pirmininką. Tai Seimo daugumos reikalas. Tik ji, tik patys socialdemokratai, prie kurių, manau, prisidėtų ir Sauliaus Skvernelio žmonės, gali atstatydinti Ministrą Pirmininką. Prezidentas tik galėtų laukti, kol Seimo dauguma nuspręs, kad G.Paluckas jai trukdo. Pamenate, kaip kažkada prezidentas Valdas Adamkus dėl premjero Gedimino Vagnoriaus graudžiu balsu kreipėsi į tautą? Bandė bent moraliniu spaudimu priversti jį pasitraukti. Tačiau G.Vagnorius galėjo ir neatsistatydinti, ir nieko jam prezidentas nebūtų padaręs. Tokios konstitucinės taisyklės“, – pridūrė V.Dumbliauskas.

Kas drumsčia vandenis?

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Dainius Gaižauskas, priklausantis opozicinei Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijai, pasikeitusią situaciją politinių šachmatų lentoje LAT sugrąžinus M.Sinkevičių į politiką linkęs sieti su kova už įtaką valdančiojoje koalicijoje. Esą trečioji pagal dydį jos frakcija siekia kur kas ambicingesnių tikslų ir nėra linkusi tenkintis dabartine padėtimi, todėl nori išstumti iš valdančiosios daugumos „Nemuno aušrą“.

„Kadangi R.Žemaitaitis yra S.Skvernelio konkurentas, nes Seimo pirmininko pareigos pagal mandatų skaičių priklausytų antrajai pagal dydį frakcijai, demokratų lyderiui reikia sąjungininkų. Aš matau, kad, neva stodamas į prezidento G.Nausėdos pusę, jis dar labiau gilina konfliktą tarp G.Nausėdos ir R.Žemaitaičio. Tačiau tarp R.Žemaitaičio ir S.Skvernelio atsistojęs G.Paluckas veikia kaip skydas. Premjeras įžemino įtampą, ir labai sėkmingai. Ko tik nebuvo daroma: ir milžiniškas spaudimas žiniasklaidoje, ir įvairūs kaltinimai. Bet G.Paluckas nesitraukia ir sako, kad koalicija tvirta. „Nemuno aušra“ balsuoja taip, kaip reikia valdančiajai daugumai, ir, tarkime, jeigu R.Žemaitaičio žiniasklaida necituotų ir nerodytų, tai nieko ir nebūtų. Tačiau tokia padėtis neleidžia demokratams įsitvirtinti antroje valdančiosios daugumos pozicijoje“, – sakė D.Gaižauskas.

Politikas pridūrė nelinkęs tikėti, kad R.Žemaitaičio pašalinimo iš koalicijos – iš keršto ar dėl kokių nors kitų motyvų – iniciatyva būtų atėjusi iš prezidentūros. „Tuos vandenis, manau, drumsčia kažkas kitas. Ir jam reikia susilpninti G.Palucko poziciją, nes jis laikosi tvirtai. Matyt, norima jį paveikti iš vidaus: skaldyk ir valdyk. Jei G.Paluckui šiuo požiūriu nedaro įtakos nei prezidentūra, nei koalicijos partneriai, tai gal padarys jo partija? Ir čia pasirodo išteisintas M.Sinkevičius. Mačiau, kaip iš pradžių, po teismo sprendimo klausinėjamas TV žurnalistų, jis sakė dar negalvojantis, ką darys toliau, o jau kitą dieną atrodė kaip visai kitas žmogus. Sakė grįšiantis dirbti meru, rimtai svarstantis dalyvauti partijos pirmininko rinkimuose. Susidarė įspūdis, kad kažkas jam spėjo padaryti įtaką. Manau, kad jį bus norima padaryti tuo, kas galėtų konkuruoti su G.Palucku, erzinti jį. Gal pavyks parodyti lyderystę, tapti partijos pirmininku. Šitaip G.Palucko autoritetas būtų dar labiau susilpnintas. Tuo labiau kad Lietuvoje žmonės mėgsta tuos, kuriuos skriaudžia. Ir jeigu prireiktų formuoti naują valdančiąją koaliciją, jis galėtų būti naujasis premjeras“, – svarstė Seimo narys.

Paklaustas, ar tikrai mano, kad Seimo pirmininko politinės galios, skirtingai nuo prezidento, yra pakankamos teismų sprendimams galimai paveikti, šiuo atveju –grąžinti į politiką M.Sinkevičių, D.Gaižauskas sakė neatmetantis ir konservatorių bei liberalų įsitraukimo galimybės.

Įžvelgia įtampas ir dvivaldystę

Advokatas, politikas, partijos „Laisvė ir teisingumas“ tarybos pirmininkas Artūras Paulauskas, paklaustas, gal teisinio M.Sinkevičiaus nukryžiavimo ir jo politinio prisikėlimo atveju teisingumas ir politika veikė ranka rankon, atsakė dar neperskaitęs šios LAT nutarties. „Tačiau mačiau vieno teisininko komentarą, jog teismas rėmėsi „ultima ratio“, arba kraštutinės priemonės, principu. Viduramžiais tokius žodžius karaliai įsakydavo užrašyti ant patrankų sviedinių prieš šaudant į priešą. Esą tai – paskutinis argumentas. Ši teisinė sąvoka yra labiau akademinė, jos esmė – ar galima kokiomis nors kitomis priemonėmis žmogų pataisyti, nes baudžiamoji atsakomybė turėtų būti taikoma tik išskirtiniais atvejais. Ji ir taikoma tik tada, kai įstatyme aiškiai pasakyta, jog tokia veika yra draudžiama ir už ją numatyta baudžiamoji atsakomybė. Dabar išeina taip, kad kai kuriais atvejais prokurorams ar teisėjams paliekama teisė apsispręsti, ar žmogus jau yra padaręs tą veiką, už kurią turėtų kilti baudžiamoji atsakomybė, ar gal užtenka mažesnės, administracinės, drausminės ar dar kokios kitos atsakomybės? Sakyčiau, kad tai – labai vertinamasis požiūris, kiekvienas gali išaiškinti savaip“, – svarstė A.Paulauskas.

Pasak jo, aišku, kad žmogui, kuris buvo pašalintas iš visų pareigų, o po to staiga tapo visiškai nekaltas, turėtų būti kompensuoti praradimai. „Galėtų kilti klausimas, ar jo grąžinimas į mero pareigas yra suderinamas su įstatymais, nes jau buvo paskelbti rinkimai, išleisti pinigai agitacijai ir rinkimų organizavimui. Matyt, pilnai visko kompensuoti nepavyks, nes yra ne tik materialinių nuostolių, kurių nepaskaičiuosi. Galbūt reikėtų padaryti išvadą: jeigu nuteistasis turi teisę kasacine tvarka apskųsti įsigaliojusį teismo sprendimą, tai, LAT priėmus nagrinėti skundą, gal reikėtų sulaukti jo sprendimo ir neskubėti šalinti žmogaus iš pareigų? Gal tada išvengtume tokių klaidų?“ – klausė pašnekovas.

A.Paulausko teigimu, tie, kuriems iškeltos bylos dėl „čekučių“, dabar, matyt, viltingomis akimis žiūri į tokį sprendimą, nors LAT esą bandė pasakyti, kad jis buvo priimtas tik vienoje byloje. „Bet LAT praktika yra pripažįstama kaip precedentas, kurį turėtų taikyti ir kiti teismai, todėl nežinau, kaip bus, jeigu jie irgi taikys „ultima ratio“ principą. Piktnaudžiavimo atvejais dažnai būna, kad padaryta materialinė žala nėra labai didelė, tačiau pats faktas, kad pareigūnas kyšininkauja ar piktnaudžiauja, daro didelę žalą valstybės tarnybai, pačiam pareigūno ir valstybės autoritetui. Atsiranda ir nematerialinės žalos pagrindai, prasideda teisininkų ginčai, ir tada atsiranda vietos interpretacijoms“, – pridūrė teisininkas.

Paprašytas pasvarstyti, kaip šis LAT sprendimas galėtų pakeisti situaciją politikos šachmatų lentoje, A.Paulauskas atsakė, kad jeigu M.Sinkevičius prieš metus nebūtų eliminuotas iš Seimo rinkimų, tai galbūt ir V.Blinkevičiūtei nebūtų darytas toks spaudimas pasakyti, kad bus premjerė. „Visi būtų supratę, kad pergalės atveju Vyriausybei vadovaus arba V.Blinkevičiūtė, arba M.Sinkevičius. Antras dalykas: aišku, kad M.Sinkevičius jaučia nuoskaudą. Dabar jis turi priimti sprendimą. Ar atsižvelgs į tai, kad premjero pareigas eina G.Paluckas, ir kuriam laikui atsisakys ambicijų tapti partijos pirmininku, ar vis dėlto ne? Jeigu jis taps partijos lyderiu, tai situacija bus nevienareikšmė. Pirmininkas vadovauja partijai, kuri yra valdžioje, taigi, visus sprendimus reikia derinti su juo, nes jis pats svarbiausias partijoje. Manau, tikrai atsirastų dvivaldystė, tikrai atsirastų įtampų. Dabar viskas priklausys nuo M.Sinkevičiaus: ar situacijos aštrinimas jam nebus viena iš kompensacijos už pašalinimą iš Seimo rinkimų formų?“ – svarstė pašnekovas.

Paklaustas, ką mano apie prielaidą, jog M.Sinkevičiaus sugrįžimas yra politinis šachas premjerui, nekreipiančiam dėmesio prezidentūros raginimus pakeisti koalicijos sudėtį, A.Paulauskas atsakė, kad vis dėlto lauktų paties M.Sinkevičiaus žodžio. „Jis irgi turėtų pasakyti, ar ta koalicija tinkama, ar ne. Bet tą pasakyti dar netapus partijos pirmininku jam turbūt šiek tiek per anksti. O jei būtų išrinktas, niekas jam neuždraustų pareikšti, kad, pavyzdžiui, ir jis pats mano, jog šita koalicija yra negera ir kad reikėtų kalbėtis su „valstiečiais“ ar kitais dėl naujos sudėties. Kitaip sakant, G.Paluckui ateitų neramios dienos. Manau, dabar jis ignoruoja R.Žemaitaičio elgesį tik dėl to, jog tikisi, kad „Nemuno aušra“ savo balsais parems reikiamus sprendimus. Man atrodo, premjeras svarsto pragmatiškai: jeigu pats įsijungtų į tą Žemaitaičio kritiką, tai nežinia, ar gautų reikiamą skaičių balsų. O jeigu jų imtų trūkti, tada, manau, premjeras susimąstytų, ar ne laikas keisti partnerius. Bet kol kas, matyt, Žemaitaitis pažadėjo palaikymą, ir Paluckui to užtenka. Premjerui labai svarbu turėti užnugarį ir žinoti, kiek balsų Seime jis turi. Įsivaizduokite karvedį, kuris nežino, kiek karių stovi jam už nugaros. Toks žinojimas svarbesnis nei iš šalies sklindantys priekaištai, neva nelabai geri tie kariai, nelabai tokie, kokie turėtų būti... Karvedžiui tai visiškai nesvarbu, nes kiekvienas karys turi ietį, skydą – vis tiek vieną kitą priešą nusmeigs, bent kiek pastovės mūšio lauke, padės atremti puolimą. Jeigu karys savo darbą atlieka, ne taip ir svarbu, koks jis yra“, – apibendrino A.Paulauskas.