Maskvos kriminalistai mano, kad jie žino, kas 2009 metų pabaigoje nušovė Lietuvoje gimusį ir daugelį metų mūsų šalyje gyvenusį Maskvos „Spartako“ moterų krepšinio komandos prezidentą, verslininką Šabtajų Kalmanovičių (60 m.), tačiau abejoja, ar teisme pavyktų nuteisti žudikus. Todėl įtariamieji žudikai nuteisti už kitus nusikaltimus, o kaltinimai dėl Š. Kalmanovičiaus nužudymo jiems nepateikti.

Vogė automobilius

Operatyvininkai nustatė, kad Š. Kalmanovičių nušovė trys išeiviai iš Ingušijos ir Čečėnijos, kaip pranešė agentūra „Rosbalt“. Šios agentūros korespondentams teisėsaugininkai papasakojo, kad Š. Kalmanovičiaus nužudymas buvo atskleistas tiriant prabangių automobilių vagystės bylą. Nusikaltėliai veikė pagal vieną ir tą pačią schemą. Prie prabangių restoranų, madų ateljė pastebėję brangų automobilį, jie imdavo jį sekti ir suruošdavo pasalą. Kai tik mašinos savininkas ar vairuotojas, nuėmęs signalizaciją, sėsdavo į automobilį, plėšikai auką užpuldavo.

Prabangius automobilius užpuolikai dažniausiai atiminėdavo iš verslininkų žmonų ar meilužių. Plėšikai su auka nuvažiuodavo į atokią vietą ir, atėmę pultelius, savininką išmesdavo iš automobilio. Bet kartą toks planas nepavyko, nes automobilio savininkė pasipriešino. Bandant išmesti ją iš automobilio, ji laikėsi įsikibusi į dureles ir kurį laiką dar buvo tempiama asfaltu. Nelaimingoji patyrė nemenkų traumų, tačiau po to atskleidė teisėsaugininkams nemažai detalių, kurios ir padėjo išaiškinti plėšikų grupuotę.

Per kieti tardytojams

2010 metais sekliai ėmė klausytis įtariamųjų telefoninių pokalbių. Vieno pokalbio metu Ingušetijos gyventojas pasigyrė savo draugui, kad jis 2009 metų lapkritį dalyvavo jiems neįprastame nusikaltime. Kadangi pašnekovas pasakė, kad tas nusikaltimas buvo įvykdytas Krasnopresnenskio krantinėjė sekliai tuoj pat išsiaiškino, kad ten tuo laiku buvo nušautas Š. Kalmanovičius. Dar daugiau – byloje buvo užfiksuoti telefonų numeriai, kuriais nužudymo vietoje paskambinę, bendravo nusikaltėliai. Kadangi telefonuose buvo išankstinio apmokėjimo kortelės, tai jų savininkų tuo metu taip ir nepavyko nustatyti. Paaiškėjo ir tai, kad įtariamieji tą lapkritį važinėjo automobiliu, iš kurio ir buvo paleisti šūviai į Š. Kalmanovičių. Jie taip pat buvo susiję su Dorogomilovsko turgaus savininkais, dėl kurio buvo kilęs konfliktas su Šabtajumi.

Taip operatyviniu keliu buvo atskleistas rezonansinis nusikaltimas. Ingušas ir du čečėnai buvo areštuoti, tačiau jie pasirodė „kieti riešutėliai“ tardytojams. Įtariamieji neprisipažino dalyvavę Š. Kalmanovičiaus nužudyme. „Mes turėjome daugybę operatyvinės informacijos, tačiau įrodymų pritrūko. Tad dabar faktiškai žinome, kas nušovė Š. Kalmanovičių, o įrodyti negalime. Ginklo, iš kurio buvo nušautas verslininkas, neradome, automobilis dingo, o kad SIM kortelės priklausė įtariamiesiems, irgi įrodyti negalėjome“, – korespondentams sakė jų šaltinis prokuratūroje. Tad plėšikams buvo pateikti kaltinimai prabangių automobilių vagystėmis ir už tai jie buvo nuteisti.

Susiję nužudymai

Sekliai neabejoja, kad Š. Kalmanovičiaus nužudymas tiesiogiai susijęs su Japončiko nužudymu. „Įteisintasis vagis“ Japončikas, tikroji jo pavardė Viačeslavas Ivankovas, buvo nušautas 2009-ųjų vasarą. Ši žmogžudystė irgi neišaiškinta. Snaiperis Japončiką nušovė, kai šis po vakarienės išėjo iš savo mėgstamo restorano „Tailandietiškas dramblys“.

Žmogžudystei buvo kruopščiai pasiruošta. Snaiperis šovė iš vogto automobilio, kuris buvo pastatytas prieš restorano duris. Policininkai tame automobilyje rado ginklą, iš kurio buvo nušautas Japončikas.

Po kurio laiko tokia pat lemtis ištiko ir Š. Kalmanovičių. Verslininkas važiavo savo šarvuotu automobiliu su savo padėjeju Piotru Tumanovu. Kai automobilis, užsidegus raudonam signalui, sustojo prie šviesaforo, šalia sustojo ir žudikų automobilis, iš kurio ir buvo paleista serija mirtinų šūvių.

Nužudymo versijos

Dėl Š. Kalmanovičiaus nužudymo kelta daugybė versijų. Buvo sutariama tik dėl vieno – trijų valstybių pilietį, kalbėjusį dešimčia kalbų, prekiautoją briliantais ir vaistais, kolekcionierių, dviejų Maskvos turgų savininką Š. Kalmanovičių sušaudė pasamdyti žmogžudžiai.

Užsakytos verslininkų, bankininkų ir pareigūnų žmogžudystės Rusijoje yra tapusios įprastu reiškiniu. Žmogžudystės vykdytojai bei užsakovai tokiose bylose retai surandami.

Nagrinėti milijonieriaus nužudymo versijas buvo nelengva, nes Š. Kalmanovičius – labai prieštaringa asmenybė. Finansų analitikai net negalėjo įvertinti jo turtų, nes apie didesnę dalį Šabtajaus verslo buvo žinoma tik jam pačiam. Š. Kalmanovičius visuomet imdavosi rizikingo verslo ir dažniausiai laimėdavo. Jis supirkinėjo juvelyrinius dirbinius, prekiavo vaistais ir elektronika, negailėjo pinigų sportui, investavo į statybas.

Buvo kalbama, kad Š. Kalmanovičius po mafijos boso Japončiko mirties savo bičiuliams iš kriminalinio pasaulio pažadėjo, jog per savo artimus žmones Rusijos vidaus reikalų sistemoje padės išaiškinti tikruosius Japončiko mirties užsakovus ir vykdytojus. Maskvoje – ne paslaptis, kad Š. Kalmanovičius buvo artimai pažįstamas su aukščiausio rango Rusijos pareigūnais – net iš Federalinės saugumo tarnybos struktūrų.

Neatmestina, kad būtent lemtingąją dieną verslininkas rengėsi susitikti su atstovais iš teisėsaugos organų. Atrodo, kad šią versiją sustiprina ir faktas, jog iškart po žmogžudystės Š. Kalmanovičiaus automobilio salone buvo aptikta stambi pinigų suma – 1,5 mln. JAV dolerių. Tikėtina, jog šie dideli pinigai ir galėjo būti skirti mafijos pasaulio žmones globojantiems ir apie konkurentus informuojantiems rusų teisėsaugos pareigūnams.

Svarstoma ir dar viena žmogžudystės versija: į Š. Kalmanovičių galėjo šauti čečėnai, nuolat keršijantys ginklų prekeiviams. Rusų spauda rašė, kad didžiausi ginklų prekeiviai buvo Japončikas, už grotų JAV dabar sėdintis Viktoras Butas ir Š. Kalmanovičius.

Kaip vienas iš Rusijos mafijos vadeivų minimas ir garsus dainininkas Josifas Kobzonas. Su juo vienu metu Š. Kalmanovičius net turėjo bendrą verslą – jie buvo įsteigę savo dukrų vardais pavadintą firmą „Liat Natali“. „Komersanto“ dienraščio žurnalistams po buvusio partnerio žūties J. Kobzonas sakė: „Šabtajus buvo labai nekonfliktiškas, bet labai gudrus žmogus. Jis buvo iš tų, kurie savo niekada iš rankų nepaleis.“

Panašiai apie Š. Kalmanovičių atsiliepė ir jo žmona Ana.„Aš pati iki šiol laužau galvą ir negaliu rasti atsakymo, kas norėjo mano vyro mirties, – viename interviu sakė jo žmona Ana. – Jis neturėjo priešų, su visais sutardavo. Vyras sugebėdavo išspręsti iš pažiūros net neišsprendžiamas problemas. Jis nemanė, kad kas nors gali į jį kėsintis. Dažnai kartodavo, kad jei jį norės nušauti, padarys tai bet kurią minutę. Aš jo ne kartą prašiau nupirkti man pistoletą. Juk šiais neramiais laikais daugybė neaiškių tipų slampinėja aplink namus, vagia viską, kas pasitaiko po ranka. Mes gyvenome užmiestyje, neturėdami nei apsaugos, nei signalizacijos. Tik šuo voljere, ir tas – švelnesnis už katę.“

Šabtajaus moterys

Tuoj po Š. Kalmanovičiaus sušaudymo buvo rašoma, kad jis paliko didžiulę finansinę imperiją, kurią turės pasidalinti trys jo žmonos ir keturi vaikai. Tačiau perskaičius tris verslininko paliktus testamentus ir pradėjus turto dalybas, paaiškėjo, kad to turto yra gerokai mažiau nei tikėtasi.

Pirmoji Šabtajaus žmona Tatjana Jaroslavskaja jam buvo lemtinga, nes pastūmėjo jį į verslą. Jie susipažino Izraelyje, kai Š. Kalmanovičius dirbo šios šalies premjerės Goldos Mejer kanceliarijoje. Jaunas valdininkas uždirbo gerokai mažiau nei jo žmona ginekologė, ir tai jam tapo iššūkiu – jis pasuko į verslą.

Po kurio laiko pora išsiskyrė. Liko pirmosios santuokos atminimas – duktė Liat.

Į Rusiją Šabtajus grįžo vėl kaip jaunikis ir čia susipažino su ką tik universitetą baigusia Anastazija Briliova, 25 metais už jį jaunesne. Ji tapo antrąja žmona. Nastiai verslininkas įkūrė prodiuserių centrą.

Nastia pagimdė dukrą Danielą. Ją Šabtajus labai mylėjo, todėl po poros skyrybų pasiekė, kad dukra liktų su tėvu. Dar iki skyrybų buvo kalbama, kad Š. Kalmanovičiaus žmona yra ne tik Zemfiros vadybininkė, bet ir meilužė. Apie tai atvirai rašė ir Rusijos spauda.

Pačios Zemfira ir A. Kalmanovič šia tema su žurnalistais nekalbėjo, tačiau ir neneigė pranešimų apie jų intymius santykius. Zemfira savo repertuare turėjo dainų apie lesbiečių meilę, o A. Kalmanovič lydėjo ją visose kelionėse. Šiuo metu Anastazija yra ištekėjusi už didžėjaus Fiodoro Fomino, su juo augina sūnų.

Š. Kalmanovičius gyvenime išbandė daugybę verslų, turėjo daugybę nuotykių, tačiau niekada neišdavė krepšinio. Šis žaidimas buvo jo didžiausia aistra. Galbūt todėl jo trečiąja žmona ir tapo Europos čempionė, buvusi Rusijos krepšinio komandos įžaidėja Ana Archipova. Dėl Šabtajaus ji išsiskyrė su vyru, su kuriuo santuokoje buvo gyvenusi 10 metų. 2005 metais Ana pagimdė Šabtajui dvynukus.

„Dėl Anios aš turėjau ilgai pakovoti, – paskutiniajame savo interviu atvirai prisipažino Š. Kalmanovičius. – Bet užtat tai – pats laimingiausias bilietas, kurį aš kada nors ištraukiau šiame gyvenime. Aš įsitikinęs, kad ji – mano paskutinioji žmona. Nesu sutikęs padoresnio žmogaus, niekas manęs nesuprato taip, kaip ji. Bėgant metams, supranti, kad būti tėvu – tai ne tik namo parnešti pinigus. Man labai įdomu būti su savo keturmečiais dvyniais. Aš jau dabar stengiuosi paruošti juos gyvenimui be manęs. Kaip tik dabar formuojasi jų charakteris. Dievo aš prašau duoti man dar 16–18 metų gyvenimo. Aš noriu prabusti ryte šalia žmonos, išeiti į koridorių ir ten pamatyti jos stovinčius aukštakulnius. Noriu pamatyti, kaip mano sūnums bus įteikti aukštojo mokslo diplomai, kaip jie taps vyrais. Tikiuosi pragyventi dar ilgai. Mano giminėje – daug ilgaamžių.“

Deja, šiems Š. Kalmanovičiaus žodžiams nebuvo lemta išsipildyti.

Buvo šnipas

Savo pėdsakus Š. Kalmanovičius paliko ir Kauno „Žalgiryje“. Jis buvo krepšinio klubo bendraturtis ir „dėl didelės nostalgijos Lietuvai“ šiam klubui buvo skyręs 6 mln. litų. Po pergalės „Eurolygoje“ 1999 metais Š. Kalmanovičius „Žalgirį“ paliko, nepaaiškinęs priežasčių. Esą nenorėjęs, kaip pats sakė, suvedinėti sąskaitų su tais, kurie trukdė kurti „Žalgirį“.

Rusijoje visą laiką kalbėta, kad Š. Kalmanovičius buvo dvigubas agentas. Jis Izraelyje buvo suimtas ir nuteistas už šnipinėjimą SSSR naudai. Po 5 su puse metų laisvės atėmimo bausmės kalėjime, 1993 metais, Š. Kalmanovičius grįžo į Rusiją. Čia buvo kalbama, kad jis esąs „Mosado“ agentas. Pats Šabtajus sakė, kad po 5 metų baigsis tylėjimo įžadų moratoriumas, ir tada jis parašys knygą, kurioje atskleis savo – šnipo – istoriją. Tačiau knygos parašyti turtuolis taip ir nespėjo.

Byla dėl sklypo

Milijonieriaus nėra jau septyni metai, o jo moterys vis dar bylinėjasi dėl turtų. Tik praėjusiųjų metų pabaigoje Latvijos aukščiausiasis teismas atmetė Anastazijos prašymą pripažinti negaliojančiu sklypo Jūrmaloje pardavimą. Per tuos 7 metus byla pabuvojo keliuose Latvijos teismuose, tačiau galutinis verdiktas liko toks pats – sklypas parduotas teisėtai.

Tą sklypą A. Kalmanovič nusipirko 1998 metais už 59 950 latų (86 956 eurų) ir 2001 jį padovanojo savo dukrai Danielai. Po trejų metų mergaitė (tikriausiai tėvas) tą sklypą už 915 411 latų (1 034 482 eurų) pardavė kompanijai „Eskada“. Po to sklypas dar kelis kartus keliavo iš rankų į rankas. Dabar tame sklype jau stovi iškirtinio dizaino namai. Trijų aukštų namuose 10 butų. Internete reklamuojama, kad vieną tokį 121 kvadratinio metro butą galima nusipirkti už 530 000 eurų.

Anastazija teismą dėl sklypo pralošė galutinai. Jos duktė Daniela irgi negrįžo pas motiną, o liko gyventi su seserimi Liat Izraelyje.

Testamentas teisėtas

Šabtajus paliko net tris testamentus. Pirmasis parašytas po skyrybų su Anastazija. Jame pagrindine turto savininke įvardijama duktė Daniela.

2007 metais, gimus dvyniams, buvo surašytas dar vienas testamentas, kuriame nurodyta, kas turėtų atitekti jo trečiajai žmonai Anai Archipovai fon Kalmanovič. Jai jis paliko namą ir sklypą prestižinėje Vidnos gyvenvietėje. Dar iki žūties milijonierius nusprendė, kad nereikėtų nuskriausti ir dukters iš pirmosios santuokos Liat. Jai jis paliko visą turtą, esantį Izraelyje. Deja, pasirodė, kad to turto kaip ir nėra, todėl Liat, praktiškai likusi be nieko, buvo nelinkusi taikstytis.

Pusė Š. Kalmanovičiaus turto be jokio testamento atiteko paskutiniajai jo žmonai Anai. Dėl to niekas nesiginčija. Tačiau tiek Anai, tiek Liat kilo įtarimų dėl palikimo Danielai. 2010 metais Liat kreipėsi į Maskvos Presnios rajono teismą ir paprašė testamentą Danielai pripažinti negaliojančiu. Po dviejų bylinėjimosi metų teismas pripažino, kad testamentas teisėtas ir didžioji turto dalis priklauso Danielai. Liat liko be nieko, tačiau teismas Izraelyje ją paskyrė Danielos globotine.

Tik faktai

Š. Kalmanovičius gimė Kaune 1947 metais. Po studijų Politechnikos institute įsidarbino Kauno dirbtinio pluošto gamykloje, bet 1971-aisiais kartu su šeima paliko Lietuvą ir persikėlė į Izraelį. Manoma, kad už leidimą išvykti į Izraelį Š. Kalmanovičius buvo užverbuotas sovietų saugumo.

Nuvykęs į Izraelį, Š. Kalmanovičius baigė Jeruzalės universitetą ir įgijo inžinieriaus specialybę. Čia jis įsisuko į pramogų verslą. Dažniausiai rengdavo rusų atlikėjų gastroles. Vėliau įkūrė kompaniją „Liat“ ir tapo įtakingu asmeniu Izraelyje. 9–ajame dešimtmetyje jis buvo vienas turtingiausių Izraelio imigrantų.

Iš Izraelio Š. Kalmanovičius kuriam laikui buvo išvykęs į Boputatsvaną ir Siera Leonę Afrikoje, kur užsiėmė pramogų verslu. Čia jis prekiavo deimantais, statė stadionus ir steigė krokodilų fermas. Greitai užmezgė šiltus santykius su šių šalių valdžios elitu.

1987 metais verslininkas buvo suimtas ir apkaltintas šnipinėjimu Sovietų Sąjungai. Jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas 9 metus kalėti. Tačiau Izraelio kalėjime vyras praleido tik 5 metus – 1993-aisiais dėl sveikatos problemų Š. Kalmanovičius buvo paleistas. Š. Kalmanovičius grįžo į Rusiją ir kartu su J. Kobzonu įkūrė kelias firmas. Verslininkas vertėsi farmacija, rekonstravo porą Maskvos turgaviečių, vėliau tapo jų direktoriumi. Taip pat jis ėmėsi ir pramogų verslo: organizavo pasaulio įžymybių koncertus Rusijoje, rėmė krepšinio klubą „Jekaterinburgo UGMK“, buvo Maskvos srities „Spartak“ moterų krepšinio klubo generalinis direktorius.

9–ajame dešimtmetyje Š. Kalmanovičius Belgijoje susipažino su Arvydu Saboniu, vėliau šis jo paprašė padėti sunkius laikus tuo metu išgyvenusiam Kauno „Žalgiriui“. 1996 metais grįžęs į tėvynę, turtuolis tapo Kauno klubo rėmėju, bet 1999 metais, „Žalgiriui“ laimėjus Eurolygą, verslininkas klubą paliko.

Žilvinas VIZGIRDA