Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Tauta išėję, vienybėje sustoję

Šiais populiarios Kipro Mašanausko dainos žodžiais turbūt geriausiai galima nusakyti Baltijos kelio 30-mečio minėjimo jauseną, kai žinome, kad tada visi kartu sukūrėme stebuklą, o paskui abejingai leidome jam visiškai išsisklaidyti.

Kelias ir pelkė

1989 metų rugpjūčio 23-ąją, minint 50-ąsias Molotovo–Ribbentropo pakto, kurio slaptaisiais protokolais Sovietų sąjunga ir Vokietija pasidalijo Vidurio ir Rytų Europą, Vilnių, Rygą ir Taliną sujungė gyvoji grandinė. Daugiau nei 2 milijonų žmonių su juodais kaspinais perrištomis tautinėmis vėliavomis, sustoję į 650 kilometrų ilgio Baltijos kelią, lygiai 19 valandą susiėmė už rankų, kad visam pasauliui primintų apie dviejų totalitarinių režimų padarytą nusikaltimą. Viso pasaulio dėmesį atkreipusios pilietinės akcijos dalyviai tada dar nežinojo, kad istorinė neteisybė netrukus bus atitaisyta: Baltijos šalys taps nepriklausomos. Po 4 metų nuo Baltijos kelio iš Lietuvos buvo išvesta Rusijos kariuomenė.

Praėjus 30 metų, kai laisvą ir nepriklausomą Lietuvą jau paliko bemaž tiek pat žmonių, kiek jų tą istorinį rugpjūčio vakarą susijungę rankomis ir širdimis stovėjo Baltijos kelyje nuo Vilniaus iki Saločių, tarsi vėl pasigirsta klausimas iš režisieriaus Tengizo Abuladzės filmo „Atgaila“, parodytame pačiame Lietuvos atgimimo priešaušryje: „Ko vertas kelias, jeigu jis neveda į šventovę?“ Jį galima perfrazuoti taip: „Ko verta valstybė, jeigu iš jos taip bėga žmonės?“ Kodėl išsisklaidė vienybė, pasitikėjimas geresne savo vaikų, visos tautos ateitimi atkurtoje valstybėje? Kodėl leidome visuomenės vedliams per tris dešimtmečius nugramzdinti šalį į neišbrendamą korupcijos, socialinės atskirties, didėjančio skurdo, perkamo teisingumo pelkę, kurioje šeimininkauja politinės gaujos ir pinigų klanų statytiniai? Ar tada, visa tauta išėjus į Baltijos kelią ir vienybėje sustojus, nebuvo padaryta lemtinga klaida? Gal reikėjo ne stovėti, o eiti į priekį, reikalauti, kad atkurtai valstybei prisiekę politikai, pareigūnai, teisėjai, prokurorai vykdytų savo priesaiką? Tokius klausimus turbūt ne vienam provokuoja artėjanti Baltijos kelio trisdešimtmečio sukaktis.

Be pasitikėjimo ryšių

Mes neišnaudojome visų laisvės ir nepriklausomybės galimybių, mano kultūros istorikas, politikas Darius Kuolys. „Man atrodo, kad Lietuvoje užsitęsė genčių kovos. Kažkada amžiną atilsį Gintaras Beresnevičius gražiai yra nusakęs, kad Lietuvoje gyvename kaip tarpusavyje besigrumiančių genčių darinyje. Ir iš šitų genčių kovų mes nesugebėjome išsiveržti, nesugebėjome imtis ambicingo Lietuvos Respublikos projekto, kurį kurtume kartu – ginčydamiesi, diskutuodami, būdami įvairių pažiūrų laisvi, savarankiški žmonės. Bendrai kurtume savo laisvą politinę bendriją“, – sakė pašnekovas.

Darius Kuolys

D.Kuolio teigimu, šiam projektui pritrūko ir bendros išminties: juk labai svarbu, kad laisva visuomenė kurtų bendrą išmintį, bendrą protą. „O šito mums pristigo. Tiesiog atskiros grupuotės pradėjo žaisti galios žaidimus. Ir mūsų viešoji erdvė labai susiaurėjo. Per tą laiką praradome viešus pilietinius forumus, kuriuose keldavome esminius savo tautos, valstybės gyvenimo klausimus. Šiandien mūsų viešoji erdvė iškreipta. Labai didelis susvetimėjimas tarp piliečių ir valstybės. Kai mūsų politiniai lyderiai nepasitiki visuomene ir svarsto, kaip ją sukontroliuoti, žvelgia į ją kaip į paauglį, nesubrendusį asmenį, tai pakerta ir visuomenės pasitikėjimą valstybe. Mes nesukūrėme tvirtų, stiprių pasitikėjimo ryšių, kurie yra būtini laisvai respublikai“, – taip trijų praėjusių dešimtmečių bruožus apibūdino pašnekovas.

D.Kuolio teigimu, nors esame daug ką nuveikę, daug ką pasiekę, bet vis dėlto esame sparčiausiai Europoje mažėjanti tauta. „Čia jau negerai. Mes turime ieškoti priežasčių, kodėl, būdami laisvi, atgavę savo valstybę, nesugebame susikurti tvirtų tarpusavio ryšių. Pasitikėjimo ryšių. Šių klausimų nesvarsto mūsų politikai, ir tai yra labai blogai. Kad atgautume laisvos tautos savijautą, reikia dar stipresnių politinių žingsnių ir sprendimų. Tie solidarumo ryšiai gali būti kuriami tik tada, kai pasitikime vieni kitais, kai nežaidžiame vienos grupės užkulisinių žaidimų prieš visuomenę“, – sakė pašnekovas.

Iššvaistyta dovana

Ar dar kas liko iš visuomenės vienybės, parodytos Baltijos kelyje prieš 30 metų? „Iš vienybės ir solidarumo nedaug kas liko, bet liko tam tikras tos vienybės prisiminimas. Jis žavus ir reikšmingas. Ant šitos vienybės pamato buvo galima kurti labai stiprią šiuolaikišką valstybę, bet mes pasirinkome kitą kelią – greitai išsidalinti, „prichvatizuoti“ vadinamąjį liaudies turtą ir susikurti valstybinį mechanizmą jam apsaugoti, tam tikram sluoksniui labai gerą ir gerai veikiantį iki šiol. Tačiau valstybės kūrimo mes taip ir nepradėjome“, – teigė filosofas, politikos apžvalgininkas Vytautas Rubavičius.

Vytautas Rubavičius

Jo manymu, galbūt nenorėjome suprasti, kad valstybė kuriama kultūros, vienybės, o ne individualaus egoizmo pagrindu. „Jo pagrindu valstybės negali sukurti. Tad ir turime tokią išsivaikščiojančią Lietuvą ir nepaliaujamas jos gyvenimo problemas. Kur bepažvelgsi, reikalingos vis naujos reformos. Švietimo sistemoje jos vyksta jau 30 metų, bet vis einame į dugną. Sveikatos apsaugos sistemoje kasmet naujos pertvarkos. Kažkam jos, akivaizdu, yra labai naudingos, tačiau visuomenei naudos nėra“, – sakė pašnekovas.

V.Rubavičiaus teigimu, galvojant apie Baltijos kelią apima dvilypis jausmas. „Žmonės juk prisimena tą džiaugsmą ir vienybės jauseną, kuri apėmė susikibus rankomis nuo Vilniaus Katedros iki Talino, ir šito tikrai niekada jau nepakartosi. Tai buvo didelis turtas, ir mes tos vienybės, bendrystės, lietuvybės, solidarumo su mūsų kaimynėmis Latvija ir Estija jausenos neišnaudojome. Iššvaistėme didelę Dievo dovaną. Manau, labai netalentingai iššvaistėme. Tas jausmų dvilypumas apima matant, kad šiandien tarsi ir norima švęsti šį trisdešimtmetį – lyg ir negalima nešvęsti, bet ir nėra kaip švęsti. Tai ir Vilniaus mero „žygdarbiai“ pasitinkant šią sukaktį – tiesiog valstybingumo jausenos paniekinimas. Juk žmonės Baltijos kelią vienareikšmiškai sieja su savos valstybės kūrimu. Ir kai pradedama svarstyti, kad gyva žmonių grandinė neva trukdys eismui, suniekinamas pats šventimas. Matome, į kokį lygmenį jis nuleidžiamas – iki kliuvinio eismui. Nepalyginsi su kokiais bėgimo maratonais, kurie niekam nekliudo, nors visas miestas per juos būna uždarytas beveik visai dienai.“

Pasak pašnekovo, belieka tikėtis, kad naujojo prezidento žodžiai apie nacionalinį tapatumą, jo išreikšta pagarba Jonui Basanavičiui, lietuvybei gal virs nacionalinės valstybės kūrimo ir lietuvybės stiprinimo darbais. „Būtų gerai, kad Baltijos kelio 30-mečio šventė įgautų ir tokią gaidą“, – pridūrė V.Rubavičius.

Tada ir dabar

Advokatas Egidijus Bičkauskas, Kovo 11-osios akto signataras, jaučiasi tiesiogiai susijęs su Baltijos keliu. „Viena vertus, dėl to – pasigirsiu, – kad ne kas nors kitas, o aš 1989 metų gegužės mėnesį pirmą kartą Maskvoje, Liaudies deputatų suvažiavime, iškėliau Molotovo–Ribbentropo pakto klausimą. Kita vertus, aš buvau atsakingas už tam tikrą Baltijos kelio ruožą Pasvalio rajone.“

Egidijus Bičkauskas

Pašnekovas suabejojo, ar teisinga lyginti žmonių susitelkimą, vieningumą prieš 30 metų ir dabar. „Vienaip ar kitaip 1989–1993 metais buvo gana ekstremali situacija visai Lietuvai. Atitinkamas buvo ir emocinis lygis. Todėl ir susitelkimas buvo žymiai didesnis, nes nepriklausomybės kelyje mums reikėjo įveikti milžinišką kliūtį. Tas susitelkimas buvo būtinas. Kažin ar prasminga tikėtis, kad tas pats emocinis lygis būtų dabar, kai gyvename santykinai normalų gyvenimą, nors ir su visomis politinėmis bei ekonominėmis perturbacijomis, kurios neišvengiamos kiekvienoje valstybėje. To vieningumo ir emocinio lygio, sakyčiau, nė negali būti normaliame gyvenime. Dar kartą įžengti į tą pačią upę niekam nepasisekė, bet jeigu kas įvyktų ir vėl prireiktų susitelkimo, jis turbūt būtų kitoks, tiek emocine, tiek praktine išraiška. Bet tokie prisiminimai ir galbūt priminimai tautai ir valstybei yra reikalingi. Tik nereikia jų brukti per jėgą, nes tada jie netenka vertės ir įtaigos“, – sakė signataras.

Praeities atsikartojimas

Yra daugybė priežasčių, kodėl nebėra buvusios vienybės, nes visuomenė per šį trisdešimtmetį buvo ypatingai suskaldyta, sufragmentuota, individualizuota – ir sąmoningai, ir nesąmoningai, sakė Rasa Čepaitienė, Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja. Anot jos, kiekvienas tapo priverstas pats rūpintis, kad išgyventų, susidarė didžiulė atskirtis tarp elito ir visuomenės.

Rasa Čepaitienė

„Tai, beje, buvo ir sovietmečiu, tik mažesniu mastu, nes sovietinė ideologija vaizdavo valdančiuosius kaip liaudies valdžią. Tačiau esama tam tikrų prielaidų vienybei, ir sakyčiau, kad dabartinių įvykių Vilniuje fonas rodo, jog tam tikra prasme atsikartoja anuometinė situacija, tarsi grįžtame į 30 metų senumo praeitį, nes tos socialinės įtampos, kurios jaučiamos dabar, kažkuo primena anuos laikus. Tiesioginių analogijų lyg ir nėra, bet tam tikrų panašumų galima įžvelgti. Didžiulį valdžios ir visuomenės atotrūkį, kai nepaisoma jos nuomonės, parodė ir „naktinis“ Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimas nuimti Jono Noreikos atminimo lentą. Visuomenė pajuokiama, marginalizuojama, laikoma kažkokiais priešais, išvadinama fašistais ir panašiai – kas, beje, buvo ir anuomet, kai Sąjūdis irgi buvo vadinamas fašistine organizacija“, – sakė istorikė.

Pasak R.Čepaitienės, tokie valdžios veiksmai žadina jausmą, kad ji pati tampa neteisėta, nes elgiasi neteisėtai. „Atitinkamai visuomenė irgi imasi atsakomųjų neteisėtų veiksmų – tą rodo iš po nakties lentelėmis „prabilusių“ paminklų Vilniuje akcija. Simboliškai parodoma, kad į valdžią žiūrima kaip į svetimą, atstovaujančią svetimųjų, o ne Lietuvos visuomenės interesams. Kaip ir anuomet, kai atrodė, jog liaudis neprivalo nei tokios valdžios gerbti, nei jos klausyti. Taip ir buvo daroma“, – pridūrė pašnekovė.

Jos teigimu, tuo vadavimosi iš baimės metu prisijungimas prie masinių žmonių susibūrimų, taip pat ir Baltijos kelyje, daug kam, matyt, padėjo įveikti vidinę baimę. „O dabar visiškai nauja situacija: virtualioje erdvėje tarsi jautiesi esąs bendraminčių minioje, bet tai niekaip nevirsta fiziniu buvimu kartu, jei prireikia kažkokių realių politinių akcijų. Į piketus ar protesto akcijas ateina keletas žmonių... Prisiminus tai, kas buvo vėlyvuoju sovietmečiu, matosi, kad baimė yra tiesiog stebėtinai giliai įaugusi. Tas stebėtinai nepamatuotas bijojimas visko, nenoras niekur kištis, inteligentijos vaidmuo dabartinėje situacijoje yra labai parankus elitui, siekiančiai palaikyti visuomenės susiskaldymą, jos fragmentaciją“, – sakė R.Čepaitienė.

Tuo metu, pasak istorikės, buvo tikima, kad, štai, išsivaduosime, atsiskirsime, būsime nepriklausoma valstybė, ir viskas bus gerai. Šiandien situacija nėra tokia aiški. Nei nuo ko vaduotis, nei kur link eiti, nei kokią Lietuvą kurti. „Daug žmonių vis dar tiki, kad dabartinė valstybės santvarka yra jei ne geriausia, tai bent neturinti jokių alternatyvų. Intelektualai tų alternatyvų irgi nepateikia, pateikia nebent tik esamosios padėties kritiką. Bet kaip išeiti iš krizės, kur eiti, kokį šalies raidos scenarijų pasirinkti, atsakymo kol kas neturime.“

Rekomenduojami video