Rinkėjai įvertino aštuonis kandidatus. Kadangi kartelės iš pirmo karto niekam įveikti nepavyko, laukia antrasis prezidento rinkimų turas. Vėl pasigirdo kalbų, kad rezultatas jau aiškus, tačiau žlugęs švietimo strategų stumtas tarpinių patikrinimų mokyklose eksperimentas perspėja, kad ir paskutinę minutę visa sistema gali būti apversta aukštyn kojomis.

Suraitė pažymius

Gitanas Nausėda – 44,10 proc., Ingrida Šimonytė – 19,86 proc., Ignas Vėgėlė – 12,37 proc., Remigijus Žemaitaitis – 9,25 proc., Eduardas Vaitkus – 7,33 proc., Dainius Žalimas – 3,55 proc., Andrius Mazuronis – 1,38 proc., Giedrimas Jeglinskas – 1,36 proc. Šiuos prezidento rinkimų tarpinio patikrinimo rezultatus vis dar komentuoja ir didžioji žiniasklaida, nė nemirktelėjusi dėl graudžių kai kurių jos numylėtinių pasiekimų, ir socialiniai politinių stovyklų burbulai, įžvelgiantys sąmokslus, manipuliacijas ar pačių tarpinio patikrinimo vertintojų neraštingumą, ir patys kandidatai, kurie lyg susitarę rinkėjų įraitytą pažymį vadina savo politine pergale. Nė iš vieno lūpų viešai nepasigirdo: atsiprašau, žmonės, kad gaišinau, be reikalo knisau jums protą, vaidinau būsimą valstybės vadovą, nors ir be jūsų vertinimo žinojau, kad joks iš manęs lyderis, kad neturiu jokių šansų. Ir pats buvau tikras, jog susimausiu, bet kad šitaip... Ačiū, kad įvertinote, iki greito pasimatymo Europos Parlamento ir Seimo rinkimuose!

Įžvalgesni, dėmesį sutelkę ne tik į rinkėjų vertintų kandidatų į prezidentus rezultatus, bet ir į platesnį šio tarpinio patikrinimo kontekstą, nustėro aptikę tiek televizoriaus, tiek didžiųjų interneto portalų kukliai nutylėtą faktą, kad vos per 5 metus Lietuvos rinkėjų sąrašuose esančių asmenų skaičius sumažėjo nuo 2 486 915 iki 2 401 806. Taigi, iš prezidentą, Europos Parlamentą, Seimą rinkti galinčių mūsų valstybės piliečių skaičiaus teko atimti 85 109. Kitaip tariant, iš Lietuvos rinkimų žemėlapio po ankstesnių prezidento rinkimų pradingo visas Panevėžio miestas. Stipru? Stipru. Jei toks rinkėjų mažėjimo pagreitis išliks, dar po 10 metų rinkimų žemėlapyje neliks ir Klaipėdos bei Vilkaviškio. Ar daug dėmesio tokiems pokyčiams rinkimų debatuose skyrė šiemet kandidatuojantys į Lietuvos vadovo pareigas? Matyt, ne veltui po interneto platybes šios Lietuvos prezidento rinkimų kampanijos metu sklando verianti skaitmeninės tautosakos įžvalga: „Sparčiai retėjant miškui, medžiai ir toliau balsavo už kirvį, nes jo rankena buvo medinė, vadinasi, jis – vienas iš jų.“

Kas žino, gal po daugelio metų mūsų gyvenamas laikas kažkieno bus prisimintas kaip tas, kai žaliuoju kursu traukiančioje Lietuvoje buvo masiškai kertami miškai, o žmonės antrą kartą valstybės vadovą rinkosi iš G.Nausėdos ir I.Šimonytės. Ir būtų neteisinga galvoti, kad jie tą darė apkvailinti priešiškos propagandos ar Lietuvą iškirsti skubančios kokios svetimos jėgos. Rinkėjai juos į antrąjį prezidento rinkimų turą atsivedė savo noru ir visiškai sąmoningai, nes savo akimis matė, kaip vienas 5 metus darbavosi Lietuvos prezidento pareigose, o kita 5 metus vadovavo Lietuvos Vyriausybei. Naujausia lietuviškos demokratijos šventė po pirmojo 2024 m. prezidento rinkimų turo gal ir nebuvo labai pakili, bet tikrai ne pagiringa.

Rinkimų buhalterija

Norom nenorom tenka pripažinti, kad prezidento rinkimų tarpinis patikrinimas atskleidė ir stebinantį geriausiai įvertintų kandidatų neraštingumą. Taip pat aritmetinį, nors ir politinis šiuo atveju atrodo nekaip. Antai premjerė I.Šimonytė, komentuodama pirmojo turo rezultatus, pasidžiaugė, kad jos įgytas piliečių pasitikėjimas nedingo. Taip teigdama premjerė rėmėsi 2020 m. Seimo rinkimų rezultatais.

„Po netrumpos kadencijos Vyriausybės vadovės poste ir turint minty, kokia ta kadencija buvo, kiek iššūkių kliuvo ir kiek visokiausių problemų teko spręsti, manau, kad galiu ramia širdim pasakyti, jog didelė dalis žmonių, kurie pasitikėjo manimi 2020 m. kandidatuojant į Seimą ir vedant partijos sąrašą, vis dar to pasitikėjimo nenustojo ir man pavyko jo, turbūt, neišbarstyti“, – kitą rytą po pirmojo prezidento rinkimų turo spaudos konferencijoje kalbėjo I.Šimonytė.

Kadangi per 2020 m. Seimo rinkimus Antakalnio vienmandatėje apygardoje ji gavo 12 501 rinkėjų balsą, o 2024 m. pirmajame prezidento rinkimų ture tos pačios apygardos apylinkėse iš viso surinko 10 389 balsus, tai 17 proc. mažesnį dabar už ją balsavusių rinkėjų skaičių gal ir galima laikyti „neišbarstytu pasitikėjimu“. Gal tokia interpretacija ir per drąsi, bet politikės garbei reikia pridurti, kad ji matė būtinybę pridėti žodį „turbūt“. Taigi, turbūt neišbarstė.

Tačiau matematikoje, skirtingai nei politikoje, klaida lyginti nepalyginamus dalykus. Prezidento rinkimų metu už I.Šimonytę kaip stipriausią dešiniųjų kandidatę turbūt balsavo ir Liberalų sąjūdžio, šįkart nekėlusio savo kandidato į prezidentus, rinkėjai. Jei tokia prielaida teisinga, ji galėjo gauti beveik 3 proc. liberalų rinkėjų balsų – tiek jų šioje apygardoje už savo kandidatą balsavo per praėjusius Seimo rinkimus. Gal kaip geresnę dešiniųjų atstovę ją galėjo rinktis ir bent dalis šioje apygardoje balsavusio Laisvės partijos elektorato: jos kandidatas per praėjusius Seimo rinkimus čia gavo 6,2 proc. balsų.

Tad galbūt geriausia būtų lyginti I.Šimonytės rezultatus per 2019 m. ir 2024 m. prezidento rinkimus. Taip, tada ji dar nebuvo premjerė ir, kaip pati sako, dalis rinkėjų dar nespėjo ja nusivilti. Šiaip ar taip, pirmajame 2019 m. prezidento rinkimų ture I.Šimonytė surinko iš viso 446 719 balsų, o pirmajame 2024 m. prezidento rinkimų ture už ją balsavo 282 806 rinkėjai. Skaičiai rodo, kad per 5 metus I.Šimonytė prarado 163 913, arba 36,7 proc. savo rinkėjų. Taigi, kalbėti apie neišbarstytą pasitikėjimą turbūt būtų sunku, bet, jeigu labai norisi, žinoma, galima.

Tuo tarpu G.Nausėda po 5 metų prezidentavimo, beje, kaip politikos naujokui irgi nelengvo, išsiskyrusio ir tais pačiais iššūkiais, su kuriais susidūrė premjerė (pandemija, migrantų krizė, karas Ukrainoje ir kt.), ir gana specifiniais, tarp kurių būtų galima paminėti ir daug kam įsiminusį Ukrainos vėliavos bučiavimą vėliau paaiškinus, kad ji esą sutepta Ukrainos gynėjų krauju, tarsi Lietuvos vėliava nebūtų aplaistyta nei pokario partizanų, nei 1991 m. laisvės gynėjų (kurie, kaip žinome, apgynė ir Ukrainos laisvę tapti nepriklausoma šalimi) krauju, o jis pats būtų ne Lietuvos, bet Ukrainos prezidentas. Tokie daug kam svarbūs simboliniai veiksmai, susiję su mūsų valstybės orumu, galbūt per daug įsijautus į Ukrainos gynėjo ir dėkotojo vaidmenį, galėjo ir per šiuos rinkimus dabartiniam prezidentui kainuoti rinkėjų balsų, tačiau buhalterinis rinkimų balansas išliko politiškai palankus. Už G.Nausėdą pirmajame 2019 m. prezidento rinkimų ture balsavo 441 396 rinkėjai, o pirmajame 2024 m. rinkimų ture – jau 627 851. Antrosios kadencijos siekiantį prezidentą parėmusių piliečių skaičius išaugo 29,7 proc. Šia prasme nebereikia jokio „turbūt“: drąsiai galima tvirtinti, kad G.Nausėda per 5 metus rinkėjų pasitikėjimo ne tik neišbarstė, bet ir stipriai jį padidino.

Svarbiausia – nepalikti be priežiūros

Pirmasis prezidento rinkimų turas, Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) atstovų teigimu, šįkart išsiskyrė kone 30 metų nematytu rinkėjų aktyvumu: jame dalyvavo 59,28 proc. visų rinkėjų. VRK duomenimis, didesnis aktyvumas prezidento rinkimų pirmajame ture registruotas tik 1993 ir 1997 m., kai balsavo atitinkamai 78,6 proc. bei 71,45 proc. rinkimų teisę turinčių piliečių. O vėlesniais metais rinkti prezidento ateidavo nuo 48,4 proc. (2004 m.) iki 53,9 proc. (2002 m.) Lietuvos piliečių.

Kas šįkart lėmė gerokai išaugusį rinkėjų aktyvumą, matyt, paaiškins dar tebevykstančių rinkimų statistiką išnagrinėję VRK nariai, politologai, politikos apžvalgininkai, tačiau atsakymo į klausimą, kodėl prezidento rinkimai Lietuvoje paprastai būna populiaresni nei Seimo, ko gero, reikėtų teirautis psichologų. Juk konstitucinės prezidento galios nė iš tolo neprilygsta Seimo ir Vyriausybės galioms, tačiau, pavyzdžiui, į praėjusius Seimo rinkimus pirmajame ture balsuoti atėjo tik 47,81 proc. visų rinkėjų. Tuo tarpu, sprendžiant iš rinkėjų aktyvumo rodiklių, susidaro įspūdis, kad dauguma jų mano, jog tai, kas bus prezidentas, jiems svarbiau – kartais net gerokai – nei tai, koks bus Seimas. Jeigu racionaliais politinio veikimo galimybių argumentais tokį skirtumą paaiškinti keblu, galbūt reikėtų ieškoti kitų motyvų, lemiančių žmonių pasirinkimą atėjus laikui priimti sprendimą, ką rinkti plačiąja prasme: kalbantį ar veikiantį?

„Mūsų prezidentas kaip politinis veikėjas yra absoliučiai ambivalentiškas, dvilypis. Todėl jo galios praktiškai reiškiasi tik malonės suteikimu, o visa kita veikla vykdoma su kitomis institucijomis. Todėl, kad ir kas ką kalbėtų, absoliučiai beprasmiška dėti viltis į tai, jog prezidentas gali kažką strateguoti“, – taip į šį klausimą atsakė politologas Bernaras Ivanovas. Pasak jo, iš esmės Lietuvos prezidentas yra tik formalus valstybės vadovas, panašiai kaip Vokietijos ar Izraelio.

„Čia, manyčiau, tiesiog keista duoklė istorijai – tą aiškino kai kurie 1990 m. įsteigtos Konstitucijos rengimo komisijos nariai, kalbėdami apie tai, kodėl prezidentas Lietuvoje renkamas tiesiogiai. Tai suteikia žmonėms viltį ir paskui juos nuvilia. Manau, kad prezidento institucija kaip veiksnys valstybės gyvenime suvaidino išskirtinai neigiamą vaidmenį. Taip, galima daryti išimtį dėl kai kurių Valdo Adamkaus žingsnių užsienio politikoje, kai jis kartu su Aleksandru Kwasniewskiu padėjo tvarkytis Ukrainoje, bet apskritai tai yra institutas, kuris rinkėją varė į neviltį ir depresiją, nes jo lūkesčiai labai dideli, o išdava – arba visiškai niekinė, ar tiesiog apkalta“, – sakė B.Ivanovas.

Politologo teigimu, jau pati prezidento institucija programuoja konstitucinę krizę. „Tą mes matėme Rolando Pakso laikais, kai politine prasme visiškai neįgalus prezidentas, jeigu jis nori veikti politikoje, pradeda kėsintis į kitų institucijų galias ir galų gale sulaukia apkaltos. Kitas dalykas, kuris irgi visiškai nedžiugina – kai prezidentas tampa neformalių, kuluarinių politinių procesų moderatoriumi. Tą matėme Dalios Grybauskaitės laikais. Faktiškai toks moderavimas vienai ar kitai politinei jėgai užtikrina jos politinį viešpatavimą, susiedamas ją su kai kurių struktūrų, teisėsaugos ir specialiųjų tarnybų, veikėjais, kurie dėl įvairių priežasčių buvo susiję su vienu ar kitu mūsų prezidentu. Tad kaip bežiūrėtum, iš kurios pusės bevertintum, prezidento institucijos reforma, mano manymu, yra tiesiog būtina. Ši institucija jau pernokusi, nukritusi ir supuvusi. Faktiškai mes mokame didelius pinigus už tai, kas mums jokios naudos neduoda. Netgi, sakyčiau, priešingai. Todėl šia prasme būtų geriau, kad tie, kuriems to prezidento labai reikia, jį išsirinktų Seime, kaip daro latviai ir estai. Labai teisingai, beje. Tegul jis atlieka tą ritualinę, formaliąją valstybės vadovo funkciją kabindamas ordinus, kažką pasirašinėdamas, kažką pakalbėdamas ar kažkur pastovėdamas. O mes prezidentūros išlaikymui skiriamus pinigus galėtume išleisti naudingiau – gynybai stiprinti ar mokytojų algoms sumokėti. Ši institucija pravalgo tikrai daug mokesčių mokėtojų pinigų“, – teigė pašnekovas.

Anot B.Ivanovo, realus valstybės vadovas Lietuvoje visada buvo ir bus premjeras. Tai esą nekelia jokių abejonių: jis realiai vadovauja valstybei, jis formuoja Vyriausybę, jis yra parlamento daugumos atstovas. „O prezidentas institucine prasme yra daugiau rakštis. Ir džiaugtis, kad pas mus yra ta rakštis, sakyčiau, visgi yra mazochizmas. Gerai, jei ta rakštis sterili ir nesukels uždegimo. O jeigu ne – tai kam mums to reikia? To, ką jau matėme 2003–2004 m.? Mane juokina mūsų visuomenės elgesys, tos eilės, nutįsusios prie išankstinio balsavimo vietų. Vėl mūsų naivuoliai tikisi išsirinkti gelbėtoją, kažkokį stebuklą nori padaryti. Na nebus jums stebuklo. Vieną kartą reikia įsikalti į galvą, kad ne nuo žmonių, kurie yra išrinkti, priklauso valstybės ir tautos likimas. Ne nuo to, kad nuėjęs prie urnos įmesi biuletenį ir laimingas grįžęs namo toliau ant sofkutės gurkšnosi alutį ir žiūrėsi televizorių. O nuo to, kiek tu pats dėsi pastangų bandydamas daryti poveikį valdžiai tarp dviejų kadencijų. Organizuodamas kažkokius pilietinius veiksmus, gindamas viešąjį interesą, telkdamas bendraminčius. Nuo tokių dalykų priklauso poveikis valdžiai. Vieną kartą reikia tą kvailumą iš savo galvų išmušti, nustoti tikėti rinkimais kaip kažkokia panacėja, stebuklingu vaistu nuo visų ligų, o tiesiog kasdien dirbti su savo valdžia, savo išrinktais politikais. Juos auklėti, muštruoti, ir iš tikrųjų versti tautos tarnais, o ne ponais. Visi tie balsavimai kartą per ketverius ar 5 metus tėra, manyčiau, tik į valdžią einančių brukama idėja, neva demokratijos šventė yra būtent balsavimas. O visa kita – tai jau pačių valdančiųjų reikalas. Na, labai atsiprašau. Jeigu tu palieki be priežiūros valdžią, kokia ji bebūtų – nieko gero nelauk“, – pridūrė B.Ivanovas.

Karinės krizės valdytojas

Nepriklausomybės Akto signataras Audrius Butkevičius sakė norįs dar labiau sukonkretinti atsakymą į klausimą, ką renkame: kalbantį ar veikiantį? „Dabar iš esmės renkame karinės krizės valdytoją. Daugelis šiandien einančių į prezidento rinkimus bei jų partiniai draugai tiesiog nesuvokia atsakomybės, kuri tenka naujai išrinktam prezidentui, skirtingai nuo tų, kurie buvo išrinkti iki šiol. Štai žvilgtelėkim į Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį. Jis ir jo situacija yra tipiškas pavyzdys, kaip žmogus, pats nesuvokdamas savo atsakomybių, pakliūva į pareigas, kuriose nesugeba tvarkytis. Ir jį rinkę žmonės taip pat nesuvokė, ką renka. Prezidentas Zelenskis iki rinkimų buvo garsus komikas. Dėl to, kad šis žmogus buvo gražus ir juokingas, daugelis už jį balsavo prezidento rinkimuose. Nesuvokdami, į kokią situaciją jis atves juos ir šalį. Noriu pasakyti, kad veikti krizėje, ypač karinėje, reikia mokytis. Kuomet šalis į prezidento pareigas renka žmogų dėl to, kad jis gražiai juokino, ar kad dalyvavo gražiame filmuke apie liaudies tarną, kitaip tariant, kai renkamas jokio pasiruošimo tam darbui neturintis žmogus, tai šalį ištinka tragedija. O tai dabar yra nutikę Ukrainai. Ne Zelenskis sukėlė karą, bet jis neparuošė šalies karui. Jis turėjo beveik trejus metus, per kuriuos neruošė šalies karinės pramonės, neruošė kariuomenės. Atvirkščiai: darė viską, kad šalies karinė pramonė nefunkcionuotų. Kai kilo karas, vienintelis dalykas, kurį jis sugebėjo padaryti – nepabėgti iš šalies, nors jam buvo siūloma. Ir todėl dar kurį laiką buvo pripažįstamas didvyrišku prezidentu. Bet, nepaisant to, neseniai jis pakeitė šalies karinę vadovybę, kuri per ilgą laiką buvo susiklausiusi ir susitelkusi. Šitaip jis antrą kartą pastatė šalį į kritinę padėtį“, – pabrėžė pašnekovas.

A.Butkevičiaus teigimu, Lietuvos žmonės visų pirma turi pagalvoti, ar žmogus, kuris eina į prezidento pareigas, turi atitinkamą bazinį pasiruošimą. „Konstitucijoje parašyta, kad mūsų prezidentas atsako už užsienio politiką, yra Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, vadovauja Valstybės gynimo tarybai. Tai atsakykit į paprastą klausimą: kuris iš aštuonių kandidatų turi bent minimalų žinių bagažą tose srityse, už kurias po rinkimų bus atsakingas? Manau, kad nė vienas iš mūsų rinkėjų nesutiktų sėsti į lėktuvą, jeigu jam pasakytų, kad prie šturvalo sėdi traktorininkas Jonas, kuris balsų dauguma buvo išrinktas šito lėktuvo pilotu. Niekada nesimokęs lakūnų mokykloje, niekada nedirbęs su specialiais treniruokliais. Kad tai – jo pirmas skrydis. Bet kažkodėl tokio sudėtingo dalyko, kaip vadovavimas šaliai, ypač krizės, į kurią dabar einame, metu, leidžiama imtis akivaizdiems profanams arba valstybės priešams“, – sakė signataras.

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys Algirdas Sysas, priklausantis Socialdemokratų partijos frakcijai, su valstybės vadovo rinkimais nemažus lūkesčius siejantiems rinkėjams patarė paskaityti Konstituciją. „Joje labai aiškiai apibrėžtos prezidento funkcijos ir galimybės. Gaila, kad kartais nuo jų nutolstama, bandoma uzurpuoti arba perimti valdyti daugiau, negu prezidentui numatyta. Šia prasme galima pasakyti, kad nesugebėjome tapti normalia parlamentine respublika. Suprantu situaciją, kuri buvo prieš 34 metus, kai atsirado parlamentinė respublika su tam tikrais prezidentinio valdymo elementais. Kai kuriais atvejais man atrodo, kad apskritai prezidento institucija ne padeda judėti į priekį greičiau ir geriau, o trukdo, nes kyla bereikalingi ginčai“, – svarstė politikas.

Pasak A.Syso, ne tik lietuviai mano, kad jeigu išrinks prezidentą, tai jis turės kažkokias supergalias. „Tuo labiau kad per prezidento rinkimų debatus girdime, kaip kai kurie kandidatai visų labui užtvenks pieno upes kisieliaus krantais. Ko tik nežadama prieš rinkimus! Matyt, kad jie nelabai skaitė Konstituciją ir nežino, ką jie realiai gali daryti gavę prezidento įgaliojimus. Mes juk 34 metus matėme, kaip viskas vyksta. Kaip, pavyzdžiui, elgėsi konservatoriai, kai laimėjo Seimo rinkimus, ir prezidentu buvo Algirdas Brazauskas. Jis juk buvo izoliuotas. Viskas priklauso nuo valdžių sąveikos. Jeigu vyrauja tarpusavio pagarba, tai vienas kitam netrukdo. Tačiau praėjusius ketverius metus visą laiką girdėjome ginčus, iki galo neatsakytų klausimų kartojimus, stebėjome kažkokių pamestų galų ieškojimus. Štai netrukus Seime bus bandoma pagaliau patvirtinti Laikinosios tyrimo komisijos dėl Valstybės saugumo departamento pranešėjo išvadą. Viskas susieta su prezidento rinkimais“, – apibendrino A.Sysas.

Atėjo pabūti, ir patiko?

Politologo Vytauto Dumbliausko manymu, prezidento institucija Lietuvos politinėje sistemoje konstituciškai ne iki galo išbaigta. „Prezidentas visoje konstitucinėje sąrangoje, mano akimis, nereikalingas. Jo politinis vaidmuo nelabai apibrėžtas, o funkcijų, mano manymu, per daug. Jis daug kur kišasi, ir galbūt to visai nereikia, užtektų Seimo daugumos. Tarkime, daugelio pareigūnų be prezidento nepaskirsi. Politikos moksle tai vadinama nominacinėmis galiomis: prezidentas turi galią įvardinti žmogų, siūlomą į vienas ar kitas pareigas. Arba, jeigu kandidatą siūlo Seimas, jis gali jo netvirtinti. Ir papūsk jam į subinę, kaip mano tėvas sakydavo. Štai istorija dėl nepaskirto ambasadoriaus Lenkijoje. Nuo praėjusio rudens neskiria – ir ką tu jam padarysi? Tad šia prasme, galima sakyti, prezidentas yra trukdytojas. Aš čia nematau jokių politinių atsvarų, kaip dažnai tauškiama. Man regis, ne vienu atveju prezidento institucija tiesiog trukdo. Lietuva yra parlamentinė respublika, Seimo dauguma sudaro Vyriausybę, ir tegul ji tvarkosi tuos 4 metus. Blogai tvarkysis – išmesime ją iš barščių, o prezidentas turėtų būti kaip simbolis, valstybės galva. Jo galios turėtų būti sumažintos. Ekonomikoje jis praktiškai nieko negali nuveikti, taip pat ir socialinėje politikoje... Aišku, prezidento postą galima visaip išnaudoti, kaip, pavyzdžiui, darė V.Adamkus. Jis galbūt gražiausiai elgėsi kaip prezidentas. Su D.Grybauskaite jau buvo problemų, prisimename jos panieką Algirdo Butkevičiaus Vyriausybei. Jos darbo pradžioje pasakė iš šitos Vyriausybės nieko nesitikinti. Kaip mazgote per veidą premjerui! Tokių dalykų moteriškė sau leido. Manau, kad tokio prezidento nereikia“, – pridūrė politologas.

Kadangi naujoje kadencijoje G.Nausėdai negrės perrinkimas, V.Dumbliauskas sakė turįs viltį, kad jis galbūt norės kažką nuveikti, kad įeitų į istoriją. „Pirmoji jo kadencija buvo gana prasta: kai kur buvo drąsus, kai kur rodė kaprizus, kai kur – labai bailus. Sakyčiau, neišnaudojo savo posto geriems darbams. Paimkime švietimo reformą – juk buvo matyti, kad buvusi ministrė Jurgita Šiugždinienė daro nesąmones, bet jis tylėjo kaip užsisiuvęs. Jeigu matai, kad visuomenei kažkas skauda, tai netylėk, sakyk, reikalauk, tu juk nepartinis, esi virš partijų, kritikuok šitą partinę Vyriausybę. Aš J.Šiugždinienei baudžiamąją bylą iškelčiau, nes tiek priskaldė malkų su tais tarpiniais patikrinimais, taip sujaukė visą sistemą...Taigi, kaip sakiau, turiu viltį, kad prezidentas bus drąsesnis, bet nelabai tuo tikiu, nes jis labai atsargus. Atrodo, kad jis šiaip atėjo pabūti prezidentu“, – sakė pašnekovas.