– Jei tie, kas atsakingi, nemato problemų, reikia papasakoti viešai, – sakė į redakciją užsukusi inteligentiška senjorė.

Moteris prašė neskelbti jos vardo ir pavardės, esą nenori, kad už liežuvio nelaikymą ir baksnojimą valdžiai nekiltų neigiamų pasekmių jos šeimos nariams. Tarailių gyventoja skundėsi, kad į Tarailius ir iš ten į miesto centrą autobusai kursuoja retai, o moksleivių atostogų metu – dar rečiau.

– Vieną dieną iš miesto į Tarailius grįžti laukė būrelis žmonių, kad 14 valandos autobusas neatvažiuos, nežinojome. Tik po kurio laiko viena moteris prisiminė, kad dabar moksleivių pavasario atostogos ir todėl autobuso nesulauksime. Gal galima tokią informaciją iškabinti stotelėse ir autobusuose? Ar labai sunku tai padaryti? O tie grafikai kokie – blėkos kažkokios, – širdo Tarailių gyventoja.

Anot moters, pasišovusiems į miestą nueiti ar grįžti pėstiems tenka minti žvyro kelkraščiu. Po tokios kelionės vakare esą net padus gelia. O neseniai jos bandymas prisėsti Šlaito gatvėje autobusų stotelėje, priešais „Tauragės vandenų“ įmonę, baigėsi labai nemaloniai. Suolelis sulūžo. Gerai, kad moteris stipriai nesusižalojo.

Sutrešęs autobusų parko suolelis įlūžo sėdant moteriai

– Pėsčiųjų tako nėra, suoleliai sutrešę, stotelėse autobusų grafikai suskeldėję, išblukę. Autobusai vakarais į miestą ir atgal nekursuoja. Mes, gyvenantys Tarailiuose, esam užmiršti ir atskirti nuo kultūrinio gyvenimo. Nei į spektaklį, nei į filmą vakare nenuvažiuosi. Tas pats ir gyvenantiems Tauruose, ten važiuoja to paties maršruto autobusas. Dar kad nors į vieną galą – į miesto centrą būtų įmanoma nuvažiuoti, grįžti galėtume taksi. Ar taip turėtų būti šiais laikais? Neseniai labai norėjau nuvykti pažiūrėti Moksleivių kūrybos centro spektaklio „Vainikas babūnei“, bet renginys kultūros rūmuose vyko vakare, kai autobusai nekursuoja. Likau nemačiusi, – guodėsi moteris.

Senjora turėjo ir daugiau pastebėjimų dėl Tarailių atskirties.

– Užmirštas rajonas. Tokia biednystė ten jaučiasi. Atrodo, kad gyvenimas neina į geresnę pusę. Pažiūrėkite, kokiose stotelėse vaikai laukia autobusų. Žiemą pusnių nenukasa. Vasarą pakelės apžėlusios. Šaligatviai tokie, kad turi žiūrėti, kur koją dėti, nes gali pargriūti. Išasfaltavo Šlaito gatvės atkarpą, bet gal ne ten labiausiai reikėjo, – vardijo į redakciją užsukusi moteris.

Anot pašnekovės, į žurnalistus ji kreipėsi todėl, kad nereikėtų įstaigose aiškintis, kas už kokius darbus atsakingas, kas ką turi padaryti ir kas ko neatliko. Ji viliasi, kad tie, kam privalu, sureaguos perskaitę jos nuomonę.

Nors pastaruoju metu daug kalbama apie tarpinstitucinį bendradarbiavimą, kilus problemoms kiekvienas sprendžia savas problemas, arba jei ne jiems priklauso, nesprendžia ir taškas.

Tauragės autobusų parko direktorius šiuo metu atostogauja, todėl situaciją pakomentavo administratorė Aušra Juciuvienė. Anot jos, autobusų stotelėse stovintys suoleliai autobusų parkui nepriklauso, gal tuo turi rūpintis seniūnija, gyventojai gal turėtų kreiptis į savivaldybę. Autobusų maršrutų grafikus bendrovė esą keičia, kai juos kas nors suniokoja.

– Lentelių nespėjam keisti, – tikino autobusų parko administratorė.