Seimo opozicijai pasišovus skelbti nepasitikėjimą visai Vyriausybei, o ne tik pavieniams ministrams, valdantieji šaiposi iš tokios narsos: esą juk pati opozicija bijo tokiu metu eiti į valdžią. Ar politikoje tik nebus taip, kad tas, kuris juokiasi paskutinis, nesuprato pokšto?

Geriau bet kokia kita

Dabartinis politinio gyvenimo etapas, kai valstybės laivas plaukia tamsiais naujų iššūkių ir krizių vandenimis, verčia prisiminti vadinamąją nesėkmių logiką, bandančią suprantamai paaiškinti, kuo baigsis denyje besiblaškančios įgulos veiksmai ir kaip tai atsilieps laivo kursui. Bene geriausiai tokią logiką nusako vadinamieji Merfio dėsniai, taip pavadinti pagal lakius Amerikos aviacijos ir kosmoso pramonės inžinieriaus, kūrusio svarbias gyvybės palaikymo sistemas, posakius. Jais siekiama atskleisti, ko galima tikėtis iš neapibrėžtumo, kuriame, beje, jau kelerius metus gyvena Lietuva – kartu su visa Europa ir visu pasauliu. Kai kurie Merfio dėsniai iš pažiūros labai tinka bandant perprasti mūsų politinę tikrovę ir politinio veikimo būdą, toli gražu nepasižymintį nei racionalumu, nei viešojo intereso prioritetais, vis labiau krypstantį į partinį sektantizmą ir visuomenę sekinantį absurdiškumą.

Seimo opozicijai įjungus interpeliacijų premjerės Ingridos Šimonytės ministrams konvejerį ir jau svarstant apie galimybę skelbti nepasitikėjimą visa Vyriausybe, o visuomenės pasitikėjimui kone visais ministrais smukus iki dar neregėtų žemumų, būtų galima prisiminti ir šiai situacijai pritaikyti vieną kitą Merfio dėsnį. „Sukonstruok sistemą, kuria gali naudotis net kvailys, ir ja norės naudotis tik kvailys“, – ar tai ne apie lietuvišką vykdomosios valdžios formavimo politinę praktiką ir apie neišvengiamas jos pasekmes valstybės gyvenimui? „Jei yra galimybė ką nors padaryti neteisingai, jis ją ras“, – ar tai ne apie nekompetentingų, bet išdidžių, nei savo klaidų nepripažįstančių, nei kitų patarimų ar kritikos negirdinčių Vyriausybės narių politinio veikimo būdą?

Iš šalies matyti geriau: vieni galbūt pritars, kiti gal karštai neigs prielaidą, kad Merfio dėsniai vis labiau veikia lietuvišką politiką. Vis dėlto jų galimą poveikį pripažįsta, tiesiogiai ar netiesiogiai, ir patys politikai. Štai ekspremjeras, opozicinės partijos Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis pareiškė, kad bet kokia kita Vyriausybė tikrai yra geriau nei dabartinė. „Bet kokia kita Vyriausybė tikrai yra geriau nei ši, kurios dauguma ministrų yra ne savo vietose. Manau, kad net ir pačioje konservatorių partijoje ir frakcijoje šiandien yra žmonių, kurie galėtų būti gerais ministrais“, – sakė jis „Žinių radijo“ studijoje.

Ekspremjero teigimu, Seimo opozicijoje tariamasi dėl galimybės skelbti nepasitikėjimą I.Šimonytės Ministrų kabinetu. Visgi S.Skvernelis leido suprasti, kad jei Seimas vis dėlto pareikštų nepasitikėjimą dabartine Vyriausybe, opozicija perimti valdžios neskubėtų. „Yra įvairių variantų. Jei yra ši dauguma ir ji išlieka dauguma – tai ji gali suformuoti kitą Vyriausybę, nes niekas nekvestionuoja Seimo rinkimų rezultatų. Bet Vyriausybė nebūtinai turi būti sudaroma iš tų ministrų, kurių praktiškai kiekvieną galima interpeliuoti“, – sakė S.Skvernelis.

Įtaria baimę eiti valdžion

Nors teoriniai svarstymai apie galimą Vyriausybės griūtį šiuo metu labiausiai siejami su naujojo valstybės biudžeto priėmimu ir galimu premjerės atsistatydinimu tuo atveju, jei Seimas biudžeto projektui nepritartų, kažin ar net labiausiai laukiantiems naujų veidų valdžioje vertėtų į tai dėti vilčių. Ir ne tik dėl to, kad kitas Merfio dėsnis teigia, jog įvykio tikimybė yra atvirkščiai proporcinga norui, kad taip įvyktų. Nei patys valdantieji dega noru atsisakyti valdžios, nei pati opozicija į ją veržiasi. Opozicijos atstovai smarkūs žodžiais, o ne veiksmais, jie moka įspūdingai užsimoti taip, kad niekaip valdantiesiems nepataikytų – ir tokie įgūdžiai, matyt, nebus prarasti iki pat naujų Seimo rinkimų, po kurių mosikuoti teks kitiems.

Retorinis Seimo mažumos atstovų mosikavimas, regis, didesnio įspūdžio valdantiesiems nedaro, priešingai – sprendžiant iš kai kurių komentarų, opozicijai bandoma įgelti į jautriausią vietą šaipantis, kad ji pati bijosi tokiu metu perimti valdžią. „Galiu pasakyti labai paprastai, nors daug matosi įvairiausių diskusijų dėl nepasitikėjimo Vyriausybe, atskirais ministrais – pati opozicija tyliai kuždasi, kad nėra pasirengusi perimti valdžios kitais metais ar dabar, ir dėl to, jeigu reikėtų spėti, ir dėl biudžeto didesnio trilerio nebus“, – sakė Seimo vicepirmininkas, Laisvės frakcijos seniūnas Vytautas Mitalas.

Opozicijos atstovai smarkūs žodžiais, o ne veiksmais, jie moka įspūdingai užsimoti taip, kad niekaip valdantiesiems nepataikytų – ir tokie įgūdžiai, matyt, nebus prarasti iki naujų Seimo rinkimų, po kurių mosikuoti teks kitiems.

Kitas valdančiųjų atstovas, Seimo pirmininko pavaduotojas konservatorius Paulius Saudargas, „Žinių radijui“ komentuodamas opozicijos ketinimą skelbti nepasitikėjimą visa Vyriausybe, prikišo politinio racionalumo trūkumą. „Tokį veiksmą turėtum daryti, mano supratimu, tada, kai tu sakai: ši Vyriausybė ir ši dauguma daugiau dirbti negali, tad mes ateiname jos pakeisti. Pavyzdžiui, koks nors opozicijos de facto lyderis galėtų sakyti: aš imsiuosi atsakomybės, aš turiu pakankamai balsų, turime naują daugumą ir dabar reikia paskelbti šiai Vyriausybei nepasitikėjimą. Tada ši procedūra atrodytų politiškai logiška. Dabar niekas nesako, kad nori prisiimti atsakomybę, niekas nesako, kad gali sudaryti valdančiąją daugumą“, – sakė P.Saudargas.

Vadina svaičiojimais

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, Regionų frakcijos narys Remigijus Žemaitaitis nusistebėjo Seimo vicepirmininko V.Mitalo žodžiais, esą Seimo opozicija nėra pasirengusi perimti valdžios nei dabar, nei po metų. „Ką reiškia – opozicijai nereikia valdžios? Tiesiog opozicija šiandien nėra pajėgi paimti valdžią. V.Mitalas juk išsilavinęs žmogus, ne koks nors beraštis, bet kalba keistus dalykus. Kad turėtum Seime daugumą, tau reikia mažiausiai 71 balso. Tai jeigu jie šiandien turi 74 balsus, tai kaip opozicija su 67 balsais gali tą valdžią paimti? O gal tai reiškia, kad taip kalbėdamas Mitalas nori pasakyti: chebra, aš parduodu savo balsą, jis kainuoja 100 tūkstančių? Atseit, jeigu jūs mane nupirksit, pereisiu pas jus, bet jūs gal sumokėkit Armonaitei milijoną, ir mes pereisim pas jus visi vienuolika? Aš net nenoriu komentuoti tokių svaičiojimų, tokių vaikiškų kalbų“, – sakė R.Žemaitaitis.

Politiko teigimu, raginimais opozicijai imti valdžią į savo rankas V.Mitalas ir kai kurie kiti politikai nori tik atkreipti į save dėmesį. „Tai kaip tu ją paimsi, jei realiai iš valdančiosios daugumos niekas neišeina? Liberalų sąjūdis nė už ką nenorės pereiti, nes jie puikiai žino, kad V.Čmilytė-Nielsen bus kandidatė į prezidentus, ir jai reikės palaikymo. Natūralu, kad jie į kairę pusę neis. Laisvės frakcija tikrai niekada nedirbs su R.Karbauskio „valstiečiais“, o S.Skvernelis vienaip ar kitaip visą laiką padeda konservatoriams. Tad ar 7 jo frakcijos nariai balsuoja už konservatorių pasiūlymus, ar kokie 4–5, jie visą laiką žino, kad prie 74 pridėjus dar 5 visą laiką turės daugumą. Va ir viskas, tuo viskas ir baigiasi“, – pridūrė pašnekovas.

R.Žemaitaitį stebina opozicijos atstovų ketinimas inicijuoti nepasitikėjimo procedūrą visam Ministrų kabinetui. „Pasakyčiau taip: niekam nedraudžiama norėti būti, pavyzdžiui, Kataro princu. Bet kad juo būtum, tavo mama turtų būti Kataro emyro žmona. Matyt, tiems iš opozicijos, kurie turi tokių polėkių, reikėtų susivokti, kad prieš šokdamas kažkam duoti į barzdą, turėtum gerai pagalvoti. Čia ne kaimo diskoteka, ne Joninių koncertas, kad prigėręs alaus kibtum kitam į atlapus. Mane juokina tokie opozicijos atstovų planai. Na, šaunuoliai, neturi ką veikti, užuot susitelkę į teikiamų teisės aktų reviziją ir parlamentinę kontrolę, jie imasi nepasitikėjimo Vyriausybe. Taip dar nėra buvę: ir įstatymų projektų auditavimas, ir parlamentinė kontrolė – tragiškoje būklėje. Tiek metų dirbu Seime, ir dar niekad nemačiau, kad taip niekam nerūpėtų. Tai parodo opozicijos lygį – kokia jinai yra. O valdančioji dauguma, puikiai žinodama, kad yra surišta viena virve, nes jei nuskęs Šimonytė, tai bus išmesta iš valdžios ir Laisvės partija, ir liberalai, laikosi kaip galėdama“, – sakė R.Žemaitaitis.

Išduoda desperaciją?

Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ frakcijos seniūnas Lukas Savickas Seimo daugumos atstovų teiginius, kad opozicija baiminasi atsakomybės siekti valdžios, laiko valdančiųjų politinio silpnumo ženklu. „Aš manau, kad pats V.Mitalas netiki tuo, ką sako, nes objektyviai vertinant šiandienines žmonių nuotaikas, nuomonių apklausas apie tai, kur krypsta situacija Lietuvoje, matome, kad 3 iš 4 Lietuvos piliečių labai neigiamai vertina dabartinę situaciją valstybėje. Pasitikėjimas Vyriausybe ir toliau išlieka vienas žemiausių per visą laiką. Todėl valdantieji ir bando įsikibti į paskutinį šiaudą tvirtindami, kad niekas kitas už juos šios sunkios atsakomybės valdyti šalį neprisiimtų. Manau, kad tai tikrai desperatiškas bandymas pasakyti, kad gal ir nesiseka čia mums, bet niekas kitas to nesiims. O iš tikrųjų aš opozicijoje matau labai daug valstybiškai nusiteikusių politikų, kurie pasikeitus situacijai tikrai būtų pasiruošę prisiimti atsakomybę, jeigu to reikėtų“, – sakė L.Savickas.

Jis politinės mitologijos žanrui priskyrė kalbas, kad jau kelios nepavykusios interpeliacijos Ministrų kabineto nariams rodo ne tik opozicijos silpnumą, bet ir galimą nenorą pasiekti užsibrėžtą tikslą: esą svarbu procesas, o ne rezultatas. „Čia kuriamas dar vienas gajus mitas. Pripažinkime, kad matematika vis dar yra tikslusis mokslas. Jokia interpeliacija grynai matematine prasme negali būti sėkminga tol, kol Seimo daugumą, nepriklausomai nuo to, kaip nesėkmingai ir nekompetentingai dirba kai kurie ministrai, tokia situacija tenkina. Ką tai sako? Visos interpeliacijos siunčia aiškų signalą, kad yra daugybė klausimų, į kuriuos ministrai privalo atsakyti. Tačiau net ir į juos neatsakę ministrai vis dar yra tinkami valdančiajai daugumai. Todėl ji, pasinaudodama savo matematiniu balsų pranašumu, toliau prisiima atsakomybę už situaciją, susidariusią dėl atskirų ministrų nekompetencijos“, – pabrėžė politikas.

Net ir kai kurie valdančiąją daugumą palaikantys politikos apžvalgininkai skeptiškai įvertino faktą, kad Seime nebuvo sudaryta laikinoji tyrimo komisija dėl kai kurių vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės veiksmų. Esą tai buvo proga išspręsti pačios ministrės atsakomybės klausimą. Paklaustas, kodėl dalis opozicijos gana demonstratyviai nebalsavo už tokios komisijos sudarymą, L.Savickas atkreipė dėmesį, kad ko gero politologai teisingai pakomentavo šią situaciją. „Valdantiesiems būtų naudinga pagaliau pripažinti, kad ne visi ministrai susitvarko su jiems keliamais uždaviniais, ir pasirinkus vienokią ar kitokią taktiką – ar premjerei geranoriškai pasikalbėjus su vienu kitu ministru, ar suteikus matematinį pranašumą opozicijos inicijuojamoms interpeliacijoms, būtų galima atlikti reikiamą ministrų kaitą. Tada net ir dabartinė dauguma, šiek tiek pakeitusi savo sudėtį, galėtų sumažinti susikaupusias įtampas, kurios vis kartojasi dėl tų pačių ministrų daromų klaidų. Tai tikrai pagelbėtų ir pačiai Vyriausybei. Tačiau pasirinkta taktika tikrai stebina – toliau kaupti įtampų mazgus ir nespręsti problemų iš esmės“, – sakė pašnekovas.

O kalbant apie nepavykusį balsavimą, tai, L.Savicko teigimu, jis parodė, kad opozicijai reikia daugiau kalbėtis tarpusavyje. „Akivaizdu, kad susiderinimas turėtų būti sklandesnis, matėme, kad beveik pusė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nedalyvavo balsavime, formaliai balsuoti salėje bandė 14–16 mūsų frakcijos narių, tačiau dviem mūsų kolegėms, kaip pačiam teko matyti, nepavyko to padaryti nesuveikus sistemai. Bet net jei ir visi opozicijos nariai tą dieną būtų balsavę, komisijai sudaryti vis tiek nebūtų užtekę balsų. Tai buvo galima padaryti tik tuo atveju, jei ir vienas kitas valdančiųjų balsas būtų buvęs pridėtas“, – teigė Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ frakcijos seniūnas.

Neatsisakys politinio grobio

„Viskas normalu, taip ir turėtų būti“, – taip į klausimą, ar reikia visuomenei tokios opozicijos, kuriai  nereikia valdžios – o tokią prielaidą verčia kelti keisti opozicijos atstovų politiniai manevrai Seimo posėdžių salėje – atsakė politologas Vytautas Dumbliauskas, Mykolo Romerio universiteto docentas. Pasak jo, opozicija reikalinga tam, kad kritikuotų, bet Lietuvos istorijoje po 1990 m. dar nebuvo atvejo, kad būtų paskelbti priešlaikiniai Seimo rinkimai. 1992 m. pirmalaikių rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą politologas sakė neskaičiuojantis.

„Todėl tai yra normalūs politiniai žaidimai: opozicija net ir nenori imti valdžią tokiu sunkiu laiku. Gal 2024 metais karas jau bus pasibaigęs. Gal nukris kainos, ir jie ateis į valdžią lengvesniu metu. Čia yra sena daina, žinomas niekų tauškimas. Sakykime, kad tai parlamentinės demokratijos grimasa, iš šalies atrodanti kvailai, bet nepamirškime, kad politikai turi save parduoti. Jeigu jie savęs neparduos publikai – viskas, lėks iš politikos atgal į savo profesiją. Bet to nori anaiptol ne visi. Taigi, opozicijai dabar reikia reklamos, žinomumo. Štai S.Skvernelio partija smuktelėjo reitinguose, ją aplenkė „valstiečiai“. Aišku, paklaidos ribose, bet vis tiek tai jau signalas. Skvernelis dabar turi būti labiau matomas, turi labiau reikštis. O šiaip juk valdantieji dabar ir neatiduotų valdžios – pagalvokit, kiek koalicijos partijų žmonių įdarbinti padėjėjais, patarėjais. Dešimtys savų žmonių liktų be darbo! Tos darbo vietos – tai partijos politinis grobis. Į gautus postus ateina saviškiai – vicemerai, viceministrai, ir taip toliau. Čia savotiškas verslas. Vieni žmonės nori būti mokytojais, gydytojais, o kiti – politikos verslininkais. Tik jie leidžia ne savo, o mūsų pinigus“, – patikslino V.Dumbliauskas.

Pasak politologo, opozicijos problema ta, kad keturios opozicinės partijos būsimuose Seimo rinkimuose rungsis dėl tų pačių rinkėjų. „Joms reikia kaip nors parodyti, kad yra geresnės už kitas, nes socialdemokratų, „valstiečių“, darbiečių ir Skvernelio partiečių rinkėjas tas pats. O jis sėdi ir galvoja, už kuriuos čia reikės balsuoti. Juk vadinamieji kairieji rinkėjai niekada nebalsuoja nei už Tėvynės sąjungą, nei už Liberalų sąjūdį, todėl ir šokinėja visą laiką nuo vienų prie kitų. Kita vertus, tos keturios Seimo opozicijoje esančios partijos turi būti vieningos. Čia toks politinis paradoksas: konkuruoja dėl to paties elektorato, bet kartu turi rodyti ir opozicijos vieningumą“, – sakė V.Dumbliauskas.

Visgi prabilusi apie ruošiamą nepasitikėjimą visai Vyriausybei, Seimo opozicija paėmė gana aukštą natą. Kam to reikėjo, jei iš anksto aišku, kad norimo rezultato nebus? „Ta aukšta gaida, žinoma, dėl reklamos. Daug kas išgirs, žurnalistai apie tai rašys, prašys interviu, komentarų, televizijos rodys. Visa tai – reklama jiems už mūsų pinigus. Nors ir nieko nelaimės, bet parodys, kad nesėdi rankų sudėję, rūpinasi, bandė blogą Vyriausybę nuversti“, – apibendrino pašnekovas.

Diskredituoja opoziciją

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė, Regionų partijos frakcijos narė, paprašyta pasvarstyti, kokia politinės kovos nesiekiant pergalės prasmė – o būtent tuo valdantieji įtaria Seimo opoziciją, kuri neva nenori eiti į valdžią – atsakė sunkiai įsivaizduojanti, kaip opozicija bet kurioje Seimo kadencijoje būtų pajėgi perimti valdžią. „Taip jau susiklostė rinkėjų valia, kad pritrūko balsų, ir dabar turime labai nedidelį skirtumą tarp valdančiųjų ir opozicijos Seimo narių skaičiaus prasme. Tačiau tas skirtumas yra ir, matyt, išliks, nebent dalis valdančiųjų frakcijų atstovų pereitų į opozicines frakcijas. Po tokio pokyčio valdžios perėmimas tikrai būtų labai realus“, – sakė politikė.

Svarstydama apie balsavimo dėl laikinosios Seimo tyrimo komisijos ministrės A.Bilotaitės veiksmams įvertinti sudarymo rezultatus, A.Širinskienė išreiškė apgailestavimą dėl opozicijos nevieningumo ir atskirų frakcijų ar jų narių bendradarbiavimo su valdančiaisiais. „Man nėra tekę matyti, kad raštą dėl laikinosios Seimo tyrimo komisijos sudarymo pasirašytų 57 žmonės, o balsuoti  ateitų 50. Paprastai balsuojančiųjų būna daugiau, tuo labiau, kad ir opozicijos skaitlingumas – daugiau nei 60 Seimo narių – leistų manyti, kad balsuojančiųjų turėjo būti daugiau nei 57. Iš tikrųjų labai apmaudu, kad dalis žmonių prieš balsavimą išėjo iš salės, kiti tiesiog sėdėjo neįsidėję kortelių. Tai rodo, kad tarp dalies opozicijos atstovų yra tam tikri susitarimai su valdančiaisiais, ir tai jiems labai palengvina gyvenimą“, – teigė politikė.

Tačiau parlamentinei demokratijai, pasak Seimo narės, tai neprideda absoliučiai jokios papildomos vertės, nes esą visi suprantame, jog į tuos klausimus dėl plano „Vėtra“ panaudojimo, riaušių prie Seimo malšinimo turėjo būti atsakyta. „Ir ne tik dėl pačios A.Bilotaitės veiklos įvertinimo, bet ir dėl panašių situacijų ateityje, nes dabar taip ir liko neaišku, kodėl tas planas „Vėtra“ nebuvo panaudotas. Jeigu sakoma, kad jis pasenęs, tai kodėl per dvejus A.Bilotaitės vadovavimo Vidaus reikalų ministerijai metus jis taip ir nebuvo atnaujintas? Klausimų iš tikrųjų yra labai daug. Juo labiau kad nežinome, kas yra tas skandinaviškas riaušių malšinimo modelis, kurį taikė Policijos departamentas praėjusiais metais prie Seimo. Į visus dėl to kilusius klausimus turi būti atsakyta, nes, neduok Dieve, jeigu kas nors panašaus atsitiktų – juk gyvename politiškai labai neramiais laikais. Kaip būtų malšinamos kitos riaušės, dabar turbūt nebežino nei policija, nei Viešojo saugumo tarnyba, nei tuo labiau Seimo nariai. Tokio vakuumo, neatsakytų klausimų iš tikrųjų nebuvo galima palikti, bet taip jau įvyko. Nepritaręs laikinosios tyrimo komisijos sudarymui parlamentas nebeturi kito instrumento, kuris leistų pasikviesti ar policijos vadovus, ar vidaus reikalų ministrę, ir sužinoti tikrai objektyvią informaciją. O tokioje situacijoje esame dėl to, kad opozicija yra labai susiskaldžiusi. Jeigu visi kolegos būtų atėję į Seimo salę balsuoti, ta komisija jau būtų sudaryta, nes iš valdančiųjų daug kas buvo komandiruotėse, kai kurie sirgo, todėl matematinės balsų daugumos tuo metu jie posėdžių salėje tikrai nebūtų turėję“, – tvirtino politikė.

A.Širinskienės teigimu, kiekvienas toks nepavykęs žingsnis jau pradeda diskredituoti nebe valdančiuosius, o pačią opoziciją. Ir esą tai iš tikrųjų labai kenkia. „Jau ir apklausose matyti, kad visų partijų reitingai yra stabilūs, didelė dalis žmonių neapsisprendusi, kaip reikėtų balsuoti. Tai reiškia, kad žmonės iš esmės yra pasimetę matydami, kad ir valdantiesiems nepavyksta valdyti, ir opozicijai – oponuoti, nes nėra vieningumo. Toks žmonių pasimetimas iš tikrųjų yra labai pavojingas, nes jie nebežino, ką daryti toliau, kokią valstybės viziją reikėtų pasirinkti“, – perspėjo Seimo narė.