Prieš porą metų Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį rekomendavo Lietuvos valdžios institucijoms dėti pastangas, kad sumažėtų asmenų perpildytose kalinimo įstaigose. Komitetas rekomendavo dažniau skirti laisvės atėmimui alternatyvias bausmes ir taikyti priemones, sudarančias geresnes galimybes laisvės atėmimu nuteistiems asmenims integruotis į visuomenę.

Pirmaujame Europoje

Ilgą laiką Lietuvoje iš visų įregistruotų nusikaltimų žmogžudysčių būdavo mažiausiai, tačiau po Nepriklausomybės paskelbimo nužudymai pasipylė kaip iš gausybės rago. 1971 metais Lietuvoje buvo nužudyti 106, 1978 – 124, 1983 –163, 1989 – 155, o 1993 – jau net 416 žmonių. O piko metai buvo – 1994-ieji. Tuomet nusikaltėliai gyvybę atėmė net 523 aukoms. Ir nors nuo 2008-ųjų nužudymų skaičius ėmė mažėti ir pernai buvo nužudyti tik 153 žmonės – tai yra mažiausiai per visą Nepriklausomybės laikotarpį –, tačiau specialistų nuomone, mūsų šalyje vis dar nužudoma labai daug žmonių. Gerokai daugiau nei kitose Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Jei norėtume atitikti bent jau Europos vidurkį, Lietuvoje galėtų būti nužudomi tik 36 žmonės, o dabar – 5 kartus daugiau.

Europoje Lietuvą nužudymų skaičiumi lenkia tik Rusija ir Moldova, o ES šalyse – mes pirmaujame. Išskirtinis nužudymų lygis jau yra atkreipęs užsienio kriminologų dėmesį ir daugelio nuomone, nužudymai Lietuvoje siejami su socialiniais, politiniais ir ekonominiais pokyčiais. Dažnas pastebi sąryšį tarp nužudymų ir alkoholio suvartojimo, tarp nužudymų ir sunkaus gyvenimo, bedarbystės. Tad ir vaistas prieš smurtą būtų, jei valstybė sugebėtų sukurti normalias gyvenimo sąlygas. Bet idealaus gyvenimo nesukursi.

Lemia genai?

Kainas užmušė Abelį ne todėl, kad jis iš prigimties buvo žmogžudys. Užmušė iš pavydo ir nuoskaudos. Žmogus gimsta su dvigubu dugnu: jis gali būti ir nepaprastai mielaširdingas, ir žiaurus. Priklausomai nuo aplinkybių. Nors italų teismo psichiatras Čezarė Lombrozas (1835-1909), kriminologijos antropologinės mokyklos pradininkas, teigė, kad egzistuoja įgimto nusikaltėlio tipas ir siūlė tokio tipo asmenis, dar nepadariusius nusikaltimo, ištremti visam laikui į negyvenamą salą, bet pasekėjų jis sulaukė nedaug. Tačiau jo teorija išliko ir iki mūsų dienų. Tiesa, atsisakyta kai kurių labai jau naivių dalykų, tačiau Č. Lambrozo pasekėjai kalba apie tai, kad nusikaltėlių genuose yra pakitimų, kurie ir nulemia kriminalinę žmogaus elgseną.

Jei ši teorija iš tikrųjų būtų pasiteisinusi, tai būtų labai lengva užbėgti žmogžudystėms už akių. Tačiau taip nėra, o bandant nupiešti žmogžudžio portretą, reikia labai plataus spalvų spektro. Vienoje pusėje, galima sakyti, – atsitiktiniai žmogžudžiai, iki paskutinės sekundės net neįsivaizdavę, kad gali ką nors nužudyti. Kitoje – žmonės, kuriuos būtų galima pavadinti profesionalais. Jiems nieko nereiškia nužudyti žmogų, ypač turint sau naudingą tikslą. Spektro viduryje – labai sudėtinga situacija. Bus įvykdyta žmogžudystė ar ne, priklauso nuo aplinkos.

Žmogus iš spektro vidurio veikia kaip gaujos narys. Visi muša, ir jis gali mušti. Visi glosto, ir jis glostys. Nusikaltimą toks žmogus dažniausiai padaro afekto būsenoje.

Tipiškas portretas

Tipiško žmogžudžio portretas nesudėtingas. Dažnai tai šaltas žmogus, bejausmis kito skausmui. Bet į viską, kas susiję su jo asmeniu, reaguoja labai skausmingai. Pagrindinis visų žmogžudysčių motyvas – žmogžudžio savojo „aš“ gynimas, kuris dažniausiai kyla iš įsivaizduojamo pavojaus. Žmogžudys veikia lyg gindamasis, bijodamas mirties, nors ji jam nė negresia.

Paauglius, jaunus žmones žmogžudystei paskatina neužtikrintumas, noras įsitvirtinti. Jau 4–5 metų vaikas žino, kad negalima žudyti, vogti. Todėl žmogžudystės negalima pateisinti net silpnaprotyste. O štai silpnojo noras parodyti savo stiprumą atveda prie nelaimės.

Netgi žmogžudystė dėl turto yra ne kas kita, kaip noras įsitvirtinti užvaldžius svetimą turtą. Kartais nusikaltėliui ne tiek svarbu pagrobtas daiktas, kiek noras peržengti uždraustą ribą, vaizduoti save kaip kažkokią išimtį.

Per griežtos bausmės

Dabar už  žmogžudystę Lietuvos teismai vidutiniškai skiria 11 metų 10 mėnesių ir 11 dienų nelaisvės. Metų pradžioje įkalinimo įstaigose iš viso kalėjo 6500 kalinių, iš kurių, galima sakyti, kas trečias už nužudymą – 1732 kaliniai. Galvojate, kad jie kalės tiek, kiek jiems paskirta? Kai kurie – galbūt. Tačiau dauguma išeis gerokai anksčiau. Suskaičiuota, kad vidutiniškai už nužudymą realiai kalima 8 metus 2 mėnesius ir 3 dienas. Panašiai yra ir su už kitus nusikaltimus nuteistais nusikaltėliais. Pernai atliko teismu jiems paskirtą bausmę ir išėjo į laisvę 1871 kalinys, o 826 buvo paleisti lygtinai.

Nežiūrint to Lietuva nuolat kritikuojama dėl per griežtos baudžiamosios politikos. Dar ir dabar kasmetiniame Europos Tarybos pranešime apie situaciją kalėjimuose teigiama, kad 100 000 Rusijos gyventojų tenka 439 kaliniai. Lietuvoje šis rodiklis — 278 ir tai yra daugiausia tarp ES šalių. Nors dabar bausmių skyrimo praktika iš esmės pasikeitė. Dabar mūsų baudžiamoji teisė tapo viena švelnesnių Europoje. Pažiūrėkime į teismų nuosprendžius. Už dažniausiai pasitaikančius nusikaltimus, tokius kaip vagystes, plėšimus, bausmė retai viršija 1,5–2 metus, neretai net nesiekia vienerių metų. Tuo tarpu galiojant senajam kodeksui 4–5 metų laisvės atėmimo bausmė, padarius minėtuosius nusikaltimus, buvo laikoma normalia.

Tačiau mokslininkai iš ES šalių vis dar kelia klausimą, kad Lietuvoje per dažnai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Štai prieš kurį laiką Vilniuje vykusioje tarptautinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Įkalintų asmenų socialinė integracija: moksliniai tyrimai ir jų praktinis pritaikomumas“, Europos kriminologų asociacijos pirmininkas, Vokietijos Greifsvaldo universiteto prof. dr. Fryderis Dunkelis, sakė, kad Lietuvoje 100 000 gyventojų tenka net 5 kartus daugiau  įkalintųjų nei Vokietijoje. „Tyrimai rodo, kad viešieji darbai, kurie pakeičia trumpą laisvės atėmimo bausmę, yra efektyvesnė bausmė nei reali laisvės atėmimo bausmė“, – sakė prof. F. Dunkelis.

Anot profesoriaus, kuris analizavo baudžiamosios politikos vaidmenį ir baudimo praktiką Europoje, Lietuvoje problema yra ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės. Mokslininkas minėjo, jog 70 proc. visų Vokietijoje skiriamų bausmių yra piniginės baudos, tuo tarpu Lietuvoje apie 50 proc. visų bausmių yra realios laisvės atėmimo bausmės, todėl Lietuvos baudžiamosios politikos instrumentai, keičiant laisvės atėmimo bausmes į pinigines baudas už baudžiamuosius deliktus, galėtų būtų intensyvesni.

Statistika rodo, kad iš tikrųjų laisvės atėmimas yra dažniausiai taikoma bausmė Lietuvoje. Beveik pusė nuteistųjų nubaudžiama būtent šia bausme. Tačiau tai tik bendras rodiklis, apimantis nuteistuosius už visus padarytus nusikaltimus. Pavyzdžiui, už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus šis rodiklis, ko gero, artėja prie 100 proc., kadangi jau pačios įstatymo sankcijos nepalieka teismui kitų galimybių. Tuo tarpu už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus šis rodiklis neviršija 20 proc. ir dar kas trečiam nuteistajam (net ir pakartotinai nusikaltus) paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas yra atidedamas.

Ir tai jau pasijuto įkalinimo įstaigose. Nežiūrint į tai, kad 2016 metais į laisvės atėmimo vietas atvyko atlikti laisvės atėmimo bausmę 11,5 proc. daugiau naujai nuteistų asmenų, negu 2015 metais, tačiau nuteistųjų, kurie buvo anksčiau paleisti iš laisvės atėmimo vietų, bet per vienerius metus nuo paleidimo padarė naujus nusikaltimus ir grįžo į pataisos įstaigas, skaičius sumažėjo. 2012 metais į laisvės atėmimo vietas tais pačiais metais grįžo 16,4 procentų nuteistųjų, o pernai šis skaičius sumažėjo iki 13,9 procento.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) irgi dažnai plaka Lietuvą dėl per griežtų bausmių, ir štai prieš kelias dienas palankų EŽTT sprendimą išgirdo keli Lietuvos nuteistieji iki gyvos galvos. EŽTT paskelbė, kad Lietuva pažeidžia kalėti iki gyvos galvos nuteistų asmenų teises, nes nesudaro jokios realios galimybės jiems išeiti į laisvę po 20 ar daugiau metų, kaip yra ne vienoje Europos šalyje.

Teisingumas amerikietiškai

Tačiau vėlgi – kad bausmės per griežtos galvoja tik mokslininkai. Paklauskime eilinio lietuvio, ypač nukentėjusio nuo nusikaltėlių, ar ir jis irgi taip galvoja ir išgirsime atsakymą, kad bausmės – per švelnios. Žmonėms nesuprantamas ir bausmės skyrimas už kelis nusikaltimus. Jei, pavyzdžiui, ką nors nužudei, gali sau vogti, žaginti, plėšti kiek tinkamas nors ir porą metų, iki įkliūsi. Tuomet būsi teisiamas už kiekvieną padarytą nusikaltimą, tačiau galutinė bausmė bus paskirta „apėmimo būdu“, tai yra teks „atsėdėti“ tik už vieną sunkiausią bausmę. Pavyzdžiui, JAV panašiu apėmimo būdu bausmė skaičiuojama tik už nesmurtinius nusikaltimus. Už kiekvieną naują išžaginimą, žmonių žalojimą ar sumušimą teismas nusikaltėliui bausmes susumuoja. Todėl Amerikoje neretai ir skelbiami mums egzotiški nuosprendžiai – kalėti 100 ar daugiau metų, be to, šioje šalyje tebevykdoma ir mirties bausmė.

Dar viena įdomi detalė – JAV atlikęs bausmę nusikaltėlis už pakartotą tokį patį nusikaltimą kaskart nuteisiamas kalėti vis ilgiau ir ilgiau, kol praeis noras siautėti arba netikėlis atsidurs mirtininkų kameroje.

Stasys ŠAULYS