Baigiantis vasarai auga susirūpinimas dėl neišvengiamai artėjančio šildymo sezono. Savo namus biokuru šildantys gyventojai jį tiesiog šluoja iš parduotuvių lentynų, viename prekybos tinkle šios prekės netgi normuojamos – nustatytas maksimalus kiekis vieno apsipirkimo metu. Žiemai rengiasi miestų šilumininkai. Biokuro kainos linkusios augti. Vis dėlto tai vertindami ekspertai akcentuoja ne kainą, o kitus dalykus.

Sugrįžo nerimas

Praėjusi žiema priminė, kad speigai gali sugrįžti ir užklupti tam nepasirengusius individualių namų gyventojus, centralizuotos šilumos tiekėjus. Pritrūkus biokuro, jo kainos šoko į padanges, šių metų pradžios dramatišką situaciją didelei daliai gyventojų padidino tai, kad nuo sausio mėnesio atšaukta pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvata šildymui, karštam vandeniui, malkoms.

Įtampa į biokuro rinką sugrįžo jau liepos–rugpjūčio mėnesiais. Nepaisant tvyrojusių karščių, gyventojai ir šilumininkai suskato ruoštis žiemai.

Lietuvos energetikos agentūros duomenimis, liepos mėnesį biokuro kainos vidurkis Lietuvoje buvo 25,8 Eur/MWh, arba 51,8 proc. didesnis nei pernai tuo pačiu laiku, o sudaromų ilgalaikių sandorių vidutinė kaina siekė 29,53 Eur/MWh – 43 proc. daugiau nei praėjusių metų liepą.

Pasak Europos vidutinės trukmės orų prognozių centro (ECMWF), rudenį Europoje turėtų vyrauti šiltesni nei įprasta orai, o žiemos scenarijus priklausys nuo daugelio orus formuojančių veiksnių, tarp kurių gali būti ir El Niño reiškinys. ECMWF pabrėžia, neapibrėžtumas šiuo metu dar didelis. Nėra orakulo, kuris galėtų patvirtinti ar paneigti, jog išvengsime speigo proveržių.

Neįmanoma numatyti ir kuro poreikio žiemai. Tai jokia naujiena. Nėra naujiena ir tai, kad biokuro biržoje kainos banguoja. Bloga žinia, jog pastaruoju metu padėtis biokuro rinkoje įgijo krizės požymių.

Kaip sako Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) vadovas Algis Gaižutis, priežastys yra kompleksinės, apima aplinkosaugos politiką, ekonomiką, kitas temas.

Aktualu ir privačių miškų valdytojams

Biokuro rinkoje suinteresuotų pusių nemažai: miškų valdytojai, biokuro gamintojai (šalyje veikia apie 100 tokių įmonių), elektroninių aukcionų organizatorius „Baltpool“, pirkėjai – šilumos tiekėjai.

Pagrindinė žaliavos ruošėja yra Valstybinė miškų urėdija (VMU), tačiau rinkoje aktyviai dalyvauja ir privatus sektorius. Privatūs miškininkai biomasę parduoda biokuro gamintojams, šie ją susmulkina ir sandėliuoja arba, sudalyvavę biokuro aukcione, veža tiesiog šilumininkams.

Tai, kas vyksta biokuro rinkoje, privatiems miškams labai aktualu, patikina LMSA vadovas A.Gaižutis. Kiekvienas miškininkas suinteresuotas iš miško kirtimo atliekų ir prastos kokybės malkinės medienos gauti papildomų pajamų.

Dabartinės kainos skatina būti aktyvesnius. Pernai padėtis buvo priešinga. Pasak A.Gaižučio, žaliava biokurui buvo superkama apgailėtinai pigiai – žemiau savikainos.

„Susmulkintą erdmetrį supirkinėjo po 8 eurus, kai vien paruošimas ir išvežimas iš miško kainuoja 11 eurų už santykinį vienetą... Turėjai 3–4 eurus primokėti ir dar paruošti. Dabar, kai moka 13–14 eurų, keli papildomi eurai už erdmetrį lieka, tai galimybė gauti pajamų“, – sako jis.

Ėmė trūkti žaliavos

Biokuro gamintojai patvirtina, kad rinkoje jaučia reikšmingus pokyčius, ir tai lemia kainų augimą. Radviliškio rajone veikiančios įmonės „Granulita“ vadovas Girmantas Praninskas „Valstiečių laikraštį“ patikino, kad pagrindinė kainų augimo priežastis – žaliavos trūkumas.

„Žaliavos pasiūlos trūkumą jaučiame ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Lenkijoje, todėl konkurencija dėl pjuvenų, medienos ir kitos granulių gamybai tinkamos žaliavos yra labai didelė. Atitinkamai ženkliai išaugo ir jos supirkimo kainos“, – komentavo sektoriaus atstovas.

Jo vadovaujama įmonė žaliavą perka iš įvairių šaltinių, tarp jų – ir iš privačių miškų sektoriaus. Dėl bendro žaliavos trūkumo jos kainos šiuo metu kyla nepriklausomai nuo tiekėjo tipo.

Viena iš žaliavos trūkumo priežasčių – sumažėję kirtimai. Kaimyninėje Latvijoje kilo triukšmas, kai apie tai prabilo valstybinių miškų valdytojas AB „Latvijas valsts meži“ (Latvijos valstybiniai miškai): medienai auginti skirto miškų ploto mažinimas kelia grėsmę šalies energetiniam saugumui, apsirūpinimui vietiniu energijos ištekliumi.

Konstatuota, kad per pastaruosius 14 metų komercinių miškų plotas valstybiniuose miškuose sumažėjo 343 tūkst. ha, „daugiausia dėl įvairių gamtos apsaugos iniciatyvų“, ir procesą numatoma tęsti siekiant vykdyti tarptautinius gamtos apsaugos įsipareigojimus.

„Jei ateityje sumažės galimybės auginti ir kirsti medieną, ilgalaikėje perspektyvoje tai paveiks ne tik medienos skiedrų, malkų ir pramoninės medienos tiekimą, bet ir visą medienos pramonės vertės grandinę“, – perspėjo Latvijos valstybinių miškų valdytojas. Tiesa, kiek vėliau rasta galimybių padidinti biokuro ruošą, patenkinti šalies šilumos tiekėjų poreikius.

Šalutinis efektas

Ekspertai primygtinai pabrėžia, kad miškai dėl biokuro nėra kertami. Jie kertami siekiant išgauti daug vertingesnę padarinę medieną, kuri keliauja baldų pramonei, statybinėms konstrukcijoms ir kt. Biokurui naudojamos miško kirtimo atliekos: viršūnės, šakos, pati prasčiausia sortimentinė malkinė mediena; briketų bei granulių gamintojai efektyviai panaudoja ir lentpjūvių atliekas.

Sektoriaus eksperto Remigijaus Lapinsko, Lietuvos biomasės asociacijos „Litbioma“ valdybos nario, vertinimu, miško kirtimo atliekoms tenka apie 20 proc. visų kertamų miškų, o pinigine verte dar mažiau. Mažinant kirtimų apimtis neišvengiamai mažėja ir biokurui ruošti tinkamos žaliavos.

LMSA vadovas A.Gaižutis atkreipia dėmesį, kad vien per trumpas XIX ir XX vyriausybių kadencijas miškų kirtimo metinė norma buvo sumažinta daugiau kaip 10 proc. Ženkliai plečiasi saugomos teritorijos, kur ūkininkauti negalima. Prisideda nauji ūkininkavimo miškuose ribojimai. Nuo šių metų sausio įsigaliojo karinio kontrmobilumo apribojimai, juolab kad įvestas ir šliejimo reikalavimas.

Pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo pataisas, kuriomis bus įgyvendintos kontrmobilumo priemonės miškuose prie Kaliningrado srities ir Baltarusijos sienos, 20 km pasienio ruože uždrausti plynieji kirtimai didesnėse nei 1,5 ha ploto biržėse (taip pat kirtimai želdinių ne miško žemėje, plynieji miško kirtimai prie magistralinių ir krašto kelių 100 m atstumu nuo kelio briaunos).

Šliejimo reikalavimas reiškia, kad naujas miško plotas šalia anksčiau plynaisiais miško kirtimais iškirsto ploto gali būti kertamas pagrindiniais miško kirtimais tik tada, kai anksčiau iškirstame ir atkurtame miške medžių vidutinis aukštis pasiekia bent 2,5 m. Pasak LMSA vadovo, dėl šio reikalavimo miškų naudojimas daugelyje vietų palei Dzūkiją nusikelia 7–12 ar net 15 metų.

Nuostolingai negali dirbti

„Litbioma“ valdybos narys R.Lapinskas primena ir kitą svarbią priežastį, kodėl šalyje ėmė trūkti žaliavos biokurui. Ji susijusi su importu, ilgokai žlugdžiusiu vietos gamintojus.

Anot eksperto, vietinę biokuro rinką iškraipė joje ilgokai dalyvavusi Baltarusija. Iki Rusijos karo Ukrainoje į Lietuvą geležinkeliu netrukdomai gabenta pigi baltarusiška skiedra ir skiedrai tinkama mediena džiugino šilumininkus. Jų nelabai jaudino tai, kad pigus baltarusiškas eksportas vyksta per kelias kompanijas, susijusias su valdžios viršūnėlėmis („Bellesprom“, „Bellesbumprom“, prezidento kanceliarija).

Pasiūlę „reikalingas“ – žemiausias – kainas, baltarusiai biržoje galėjo prekiauti be apribojimų. Baltarusiška skiedra buvo siūloma apie penktadaliu pigiau negu Lietuvos biokuro gamybos įmonių, sąžiningai veikiančių rinkos sąlygomis, rinkos kaina perkančių žaliavą bei dyzelinį kurą, darbuotojams mokančių atlyginimus. Įvežtinės baltarusiškos skiedros, atliekinė mediena buvo parduodama pigiau už vietinių išteklių savikainą.

Šią netvarką miškininkų ir biokuro gamintojų interesams atstovaujančios asociacijos ragino stabdyti Seimo lygmeniu, Vyriausybėje. Pigaus baltarusiško importo istorija tęsėsi iki pat 2022-ųjų, Rusijos karo Ukrainoje.

Pasekmės – iš rinkos pasitraukė ne vienas smulkusis gamintojas. Kilus energetinei krizei, kai 8 kartus pašoko gamtinių dujų kaina, bene 2–2,5 karto pabrango ir biokuras.

„Per tą laiką iki 2022 metų pavasario pas mus pradingo daug kaimiškų kompanijų, kurios užsiimdavo biokuro ruoša, tvarkydavo pakeles, pagriovius, melioracijos griovius. Dingo dalis ir biokuro gamybos įmonių, nes 4–5 metus dirbti su nuostoliu ne bet kas gali. Gali tik tas, kuriam biokuro gamyba ne vienintelė sritis“, – primena R.Lapinskas.

Išaugo gamybos išlaidos

Medienos granulių gamybos įmonės vadovas G.Praninskas pripažįsta, kad granulių paklausa šiuo metu didelė, vis dėlto ji yra sezoninė.

„Dirbame ištisus metus, tačiau ši veikla turi ryškų sezoniškumą – artėjant šildymo sezonui tiek paklausa, tiek logistinis intensyvumas stipriai išauga. Produkciją realizuojame tiek Lietuvoje, tiek užsienio rinkose, o pardavimų santykis priklauso nuo konkrečios rinkos situacijos ir kainų“, – teigia jis.

Sektoriaus atstovas pastebi, kad didelė paklausa ir aukštesnės granulių kainos gamintojams turėtų atrodyti patraukliai, tačiau vien iš galutinio produkto kainos negalima spręsti apie gamintojų pelnus. Juos mažina labai sparčiai augančios praktiškai visos gamybos sąnaudos.

Produkto savikainą brangina smarkiai pabrangęs dyzelinas. Medienos žaliava dažnai vežama nemažais atstumais, todėl transporto sąnaudos yra labai svarbi galutinės granulių savikainos dalis, pastebi G.Praninskas.

Jo teigimu, reikšmingą įtaką turi ir energijos sąnaudos. Įmonės turima saulės elektrinė leidžia sumažinti dalį elektros energijos sąnaudų, tačiau viso gamybai reikalingo energijos poreikio nepadengia.

„Be to, granulių gamyboje svarbi ne tik elektra – daug energijos reikia žaliavai džiovinti, transportuoti ir visam technologiniam procesui“, – kas lemia produkcijos kainos augimą, pasakoja įmonės, kurios produkcija parduodama ir užsienyje, vadovas.

Anot jo, verslui taip pat tenka atsirandančių papildomų administracinių bei reguliacinių kaštų našta. Pakuočių apskaita ir su ja susiję reikalavimai, energetiniai auditai, nauji reikalavimai pagal ES miškų nenaikinimo reglamento įgyvendinimą, žaliavos kilmės ir atsekamumo dokumentavimas – visa tai reikalauja papildomų darbuotojų laiko, sistemų, konsultacijų ir kitų išlaidų.

Pridėkime keliamus atlyginimus – gamybos įmonėse reikia kvalifikuotų operatorių, mechanikų, elektrikų, krautuvų vairuotojų ir kitų specialistų. Pasak G.Praninsko, darbo jėgos kaštai per pastaruosius metus tapo dar viena labai reikšminga savikainos dalimi.

Žvelgdamas į ateinančius metus, įmonės vadovas mato, kad finansinė našta verslui anaiptol nepalengvės: „Atsiras papildomų kelių mokesčių, kurie tiesiogiai didins žaliavos transportavimo savikainą. Mūsų skaičiavimu, vien UAB „Granulita“ dėl to žaliavos atsivežimui papildomai reikės išleisti apie 160 tūkst. eurų per metus.“

Pasak sektoriaus atstovo, šiandien gamintojų situacija yra gana paradoksali: granulių paklausa didelė ir pardavimo kainos išaugusios, tačiau tuo pačiu labai stipriai brangsta žaliava, transportas, kuras, darbo jėga, taip pat didėja įvairių reguliacinių reikalavimų kaštai. Todėl didesnė granulių pardavimo kaina nebūtinai reiškia proporcingai didesnį gamintojo pelną.

Kiek prisideda prie sąskaitos už šildymą

Ekspertai pabrėžia, kad biokuro kaina labai mažai veikia galutinę šilumos kainą. A.Gaižutis šią dalį siūlo lyginti su žaliavos kaina duonos ar pieno gaminių galutinės kainos struktūroje. Tokias analizes pateikia Žemės ūkio duomenų centras (ŽŪDC).

Naujausiais duomenimis, litro geriamojo pieno mažmeninės kainos struktūroje žaliavinio pieno gamintojui tenka 18,4 proc. O 1 kg tamsios duonos mažmeninės kainos struktūroje grūdų augintojui tenka 4,8 proc. Kitą galutinės produkto kainos dalį dalijasi produkto gamintojai, prekybininkai, PVM.

„Centralizuotai tiekiamos šilumos kainoje biokuras sudaro santykinai nedidelę dalį, bet mums svarbu, kad biokuras bent atsipirktų, šiek tiek liktų uždarbiui ir investicijoms. Derlius iš miškų ne kiekvienais metais užaugantis“, – įžvalga dalijasi A.Gaižutis.

Jam antrina ekspertas R.Lapinskas, pateikdamas ekspres analizę: „Šilumos vidutinė kaina 6–8 ct plius PVM, tai biokuras toje kainoje sudaro 1–1,5 ct. Jei biokuro kaina pakyla 20 proc., pavyzdžiui, vietoje 1,5 ct bus 1,8 ct – 0,3 euro, tik tokia įtaka.“

Ekspertas primena, kad kita šilumos kainos dalis tenka šilumininkų valdomo turto amortizacijai, remonto išlaidoms, pačių šilumininkų atlyginimams, kurie nuolat auga, yra indeksuojami.

„Litbiomos“ valdybos nario vertinimu, dabartinė padėtis biokuro gamybos sektoriaus akimis normali – biokuras yra šiek tiek brangimo fazėje ir pasiekė ribą, kai kaina leidžia išgyventi: padengia savikainą ir leis uždirbti šiek tiek pelno.

„Biokurininkams situacija dabar maždaug normali, o šilumos kainos dėl to neturėtų labai stipriai brangti“, – patikina R.Lapinskas, primindamas, kad bet kuriuo atveju biokuru šildyti daug pigiau negu įvežtiniu iškastiniu kuru ar dujomis.

Ekspertas atkreipia dėmesį, kad labai svarbi ir šilumininkų apsirūpinimo biokuro strategija – ar didžiąją biokuro dalį biržoje pirks ilgalaikiais kontraktais ir taip užsitikrins stabilią kainą, nors ir truputį aukštesnę.

„Tai geras būdas subalansuoti savo ekonomiką ir turėti santykinai nedidelį kainos pabrangimą. Jei kažkas norės parizikuoti ir ilgalaikio kontrakto neužtikrins, gali išlošti arba pralošti, – pastebi pašnekovas. – Mes šilumininkams visada siūlome nerizikuoti, užsitikrinti ilgalaikę perspektyvą, vykdyti savo esminę misiją šildyti miestus, kitaip sakant, Lietuvos piliečius. Tai reikia daryti protingai skirstant kuro pirkimo kontraktus, tiek ilgalaikius, tiek trumpalaikius.“

PVM lengvata vargiai sugrįš

Apsirūpinimo biokuru klausimas svarstomas Vyriausybėje, rengiami su tuo susiję teisės aktai. Seimo Energetikos ir darnios plėtros komitetas ketina pradėti parlamentinę kontrolę. Svarstoma įpareigoti VMU prireikus kaupti biokuro atsargas.

Iš prezidentūros birželį išgirdome siūlymą, jog dėl krizės Hormuzo sąsiauryje pabrangus energetiniams ištekliams galėtų būti svarstoma galimybė laikinai grąžinti PVM lengvatą. Tačiau šis klausimas neįtrauktas nei į Vyriausybės, nei į minėto Seimo komiteto planus. Šalies biudžetas įtemptas, kalba apie tokio pobūdžio lengvatas vyktų sunkiai.

Kritiškai tokią galimybę vertina ir R.Lapinskas. PVM lengvata visam šilumos sektoriui gali suteikti daugiau patrauklumo, tačiau šiuo atveju ji nėra taikli, nes būtų taikoma visiems vienodai, pigiau už šilumą mokėtų ir nepasiturintieji, ir turtingi gyventojai.

Ekspertas primena ir kitą aspektą – egzistuoja ne vien centralizuotas miestų šildymas, bet yra ir individualus. Žmonės šildosi namus savarankiškai, nesinaudodami PVM lengvata – kas biokuru, kas elektra.

Apibendrindamas įžvalgą R.Lapinskas pastebi: „PVM lengvata sukelia papildomų klausimų, į kuriuos reikėtų atsakyti. Valstybė turėtų būti teisinga visiems, ne vienai kažkuriai grupei.“

Ar yra strategija

PVM lengvatos sugrąžinimo klausimas rudenį vis dėlto, matyt, Seime bus keliamas. Turėtų kilti ir kitas, svarbesnis klausimas – kodėl biokuro rinkoje kyla įtampos, ar turime ilgalaikę apsirūpinimo biokuru strategiją?

Panašu, kad apie tai pradedama mąstyti. Klojami pamatai agromiškininkystei – svarbus žingsnis šia linkme, tik, pasak R.Lapinsko, sparčiai augančių lapuočių derlius biokuro rinkoje įtaką pradės daryti po kokių 12–15 metų.