Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Surištos su Nemunėlio upe

Jei norime sužinoti, ar galima maudytis vandens telkiniuose, kokia vandens temperatūra ir kiek jie nusekę, skaitome internete, laikraštyje ar klausomės žinių per radiją.  Kad galėtume bet kuriuo metu gauti hidrometeorologų žinias, kai kas dirba visą parą ištisus metus.  Tokia vieta yra ir Biržų rajone, vienoje atokiausių ir šiauriausių Lietuvos vietų. Tai Tabokinės vandens matavimo stotis.

Darbas ištisus metus

Siūlydamas pasidomėti Tabokinėje stebėtoja dirbančia Rūta Vilčinskaite, Biržų meteorologijos stoties viršininkas Bronius Medinis priminė, jog ten dirba jau kelios giminių kartos. Anksčiau stebėtoja dirbo Rūtos teta, prieš tai dar vienas jų giminaitis.

Rūtos darbo vieta yra visai šalia namų, prie Nemunėlio upės. Jai tereikia nusileisti nuo kalniuko ir visi jos darbo prietaisai – po ranka.

Rūta matavimus atlieka du kartus per parą. Žiemą ir vasarą. Ištisus metus.

Todėl ji pati sako, kad yra surišta su Nemunėlio upe. Čia ji gyvena, gėrisi gražiais vaizdais, maudosi upėje, valgo joje sugautas žuvis. Ir čia dirba.

„Gražu čia. Bet kai nuolat gyveni, nebepastebi to grožio“, - sako moteris, apžvelgdama Nemunėlio pakrantę.

Čia gera

Į sodybą, kuri yra šalia vandens matavimo stoties, Rūtos tėveliai atsikėlė, kai jai buvo penkeri metai. Čia kartu gyveno ir jos tėvelis Arvydas, prieš trejus metus palaidotas Muoriškių kapinėse.

Dabar šioje sodyboje Rūta gyvena su mama, draugu ir septynmečiu sūnumi. Dvi seserys ir brolis gyvena kitur.

Tabokinės vandens matavimo stotyje Rūta dirba nuo 1993 metų. Baigusi Nemunėlio Radviliškio pagrindinę mokyklą buvo įstojusi mokytis siuvėja, bet nepatiko. Todėl grįžo į namus. Kadangi mergaitė dar buvo nepilnametė, stebėtoja buvo įdarbinta jos mama Bronislava Vilčinskienė. Matavimus atlikdavo dažniausiai dukra. Vėliau, sulaukusi pilnametystės, ji įsidarbino oficialiai.

Rūta yra bandžiusi uždarbiauti ir Norvegijoje, bet, sako, labai jau traukė grįžti į Lietuvą. Čia gera...

Moteris juokauja, kad jai sirgti negalima. Jei taip nutinka, vandens matavimus atlieka jos draugas Marius. Šiame darbe padeda ir sūnus Adrijus.

R. Vilčinskaitės darbas ne kartą buvo įvertintas.

Automatika būna netiksli

Rūta pasakojo, kad vandens matavimus turi atlikti kasdien nustatytu laiku ryte ir vakare. Apie rezultatus informuoja Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą prie Aplinkos ministerijos, siųsdama užkoduotą telegramą. Ją siunčia internetu.

Seniau duomenis perduodavo telefonu. Iš pradžių jai skambindavo iš Biržų, vėliau Panevėžio, paskiausiai Vilniaus hidrometeorologijos stočių.

Kasdien stebėtoja turi nurodyti datą, vandens lygį, jo temperatūrą, lygių skirtumą, kritulius, srovės greitį. Kai temperatūra minusinė,  reikia nustatyti, kokia upės būklė, koks ledo storis.

Upės vandens greitis matuojamas trosais prisukant malūnėlius, leidžiant į vandenį ir skaičiuojant signalus.

Žiemą tenka kirsti eketes, kad galėtų atlikti matavimus. Vasarą turi būti nušienauti aplink prietaisus esantys žolynai.

Matavimai natūroje dažnai lyginami su šalia upės pastatyta automatine matavimo stotimi. Tačiau automatika, pasak moters, dažnai išsiderina.

Stebėtoja didžiuojasi, kad jos matavimai natūroje tikslesni.

Upė pasikeitusi

Tądien, kai kalbėjome, vandens lygis Nemunėlio upėje siekė 49 centimetrus, temperatūra – 17,3 laipsnio.

Nors atrodytų, kad vanduo jau šiltokas, Rūta maudytis dar nedrįso.

Pašnekovė pastebi, kad Nemunėlis keičiasi, upė baigia užželti.

Seniau Nemunėlio viduryje nebūdavo žolių. Kai vandens lygis žemas, prisineša šiukšlių, jos dar labiau skatina žolių augimą. Plaukiojančios poilsiautojų baidarės upę šiek tiek pravalo ir prajudina.

Šį pavasarį vanduo itin nuslūgęs. Beveik visi vandens poliai, skirti jo lygiui matuoti, jau atsidūrė ant kranto.

Ankstesniais pavasariais Nemunėlio vandenys būdavo gausesni.

Moteris prisiminė buvusį itin gausų ledonešį. Tuomet pakilęs vanduo ir ledo lytys buvo net statinio, kuriame yra prietaisai, šoną išlaužę. Dabar tokių ledonešių nebuvo jau seniai.

Kieme stovi įranga

Šalia Tabokinės kaime gyvena Rūtos teta Aina Kalpokienė, kuri dukterėčią ir išmokė dirbti. Moteris stebėtoja dešimt metų dirbo iki Rūtos. Tuo pačiu metu ji darbavosi ir Totorkalnės pašte.

Darbą Aina perėmė iš čia dirbusio giminaičio Juozo Matuzevičiaus.

A. Kalpokienės ir jos vyro, buvusio Pučiakalnės bibliotekininko Rimanto Kalpoko kieme dar likusi ir kai kuri stoties matavimo įranga. Čia stovi sniego lazdos ir kritulių surinkimo talpa.

„Prašiau, kad iškeltų, bet vis neiškelia. Tad ir stovi prie namų. Rūta čia kasdien ateina matuoti. Takelis pramintas“, - rodo A. Kalpokienė.

Ainai pradėjus dirbti Tabokinės vandens matavimo stotis priklausė Latvijai. Tik paskutiniais jos darbo metais perėjo Vilniaus žinion. Susikalbėti latviškai moteriai nebuvo sunku. Ji moka šią kalbą, nes močiutė buvo latvė.

„Kai stotis priklausė Latvijai, reikalavimai buvo dideli. Teritorija privalėjo būti nušienauta, sutvarkyta. Upės vaga dešimt metrų į vieną ir tiek pat į kitą pusę nuo matavimų vietos turėjo būti nušienauta, stulpeliai apipjauti, prietaisai apravėti“, - prisimena pašnekovė.

Kaimo ir upės nenori palikti

A. Kalpokienė sako, kad Nemunėlis per daug metų labai pasikeitė. Anksčiau buvo gilesnis, vandens srovė stipresnė. Dabar nebėra tėkmės, jis baigia išdžiūti. Ledonešio nebebūna, jis žolių nebeišdrasko.

Tabokinės kaimo gyventoja kalba apie tai, kad kaime beveik ir žmonių nebeliko. Senieji išmirė, kai kurie jaunesni išsikėlė.

Moteris pripažįsta, kad čia aplinka labai graži. Būtų norinčių ir jų sodybą ant Nemunėlio kranto nupirkti.

Bet Aina Kalpokienė sako, kad to nebus. Jos šeima upės ir kaimo palikti nenori.

Jurgita Morkūnienė

Rekomenduojami video