Kitų metų vasarą bus jau 20 metų, kai buvo nužudytas kaunietis kunigas Ričardas Mikutavičius (63 m.). Ši tragedija buvo pavadinta amžiaus nusikaltimu. Juk R. Mikutavičius buvo ne tik vienas garsiausių mūsų šalies kunigų, bet ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordino kavalierius, visuomenės veikėjas, Kauno garbės pilietis, populiarus poetas, senovinių paveikslų, meno dirbinių kolekcininkas. Būtent pastarasis pomėgis kunigą netiesiogiai ir pražudė. „Akistata“ nutarė priminti, kaip ir kodėl buvo nužudytas R. Mikutavičius, ir kartu prisiminti kitus nužudytus kunigus.

Kunigas R. Mikutavičius dingo 1998-ųjų vasarą. Gavęs pasiūlymą pirkti antikvarinę XIV amžiaus lovą, kolekcininkas neatsispyrė pagundai įsigyti tokį unikalų daiktą. Nežinodamas, kad lenda į spąstus, birželio 30-ąją kunigas išėjo į susitikimą su paslaptingu pardavėju ir dingo be žinios. Tuščiame Ričardo bute radę tik tuščius paveikslų rėmus, pražuvėlio artimieji iškart sunerimo, kad nutikę kažkas baisaus. Tik žmonės dar turėjo viltį, kad R. Mikutavičius galbūt pagrobtas. Jo sesuo Liucija Kolaitienė iš brolio buto Kaune, Laisvės alėjos 9-ajame name (priešais patį Kauno vyriausiąjį policijos komisariatą), nesitraukdama net 40 parų budėjo prie telefono, laukdama pagrobėjų skambučio.

Gavę pražuvėlio artimųjų pareiškimą, policininkai neskubėjo daryti išvadų. Pareigūnus iš patikimų šaltinių pasiekė gandai, jog kunigas nutarė savo kolekciją parduoti užjūryje, todėl paskubomis ją susirinko ir emigravo. Išvis gandai šioje paslaptingoje istorijoje užima labai svarbią vietą. Tik dabar, po beveik dviejų dešimtmečių, krenta į akis, jog tie gandai pasklisdavo tokie, kad kriminalistai nusikaltėliams reikiamu momentu pasuktų klaidingu keliu.

Globotinių turtas

Vos visuomenę pasiekė žinia apie dingusį R. Mikutavičių ir jo kolekciją, žinomas kaunietis kolekcininkas, antikvarinio salono „Mona Liza“ savininkas Vladas Šimkus tą pačią dieną pareigūnams pareiškė žinąs, kas prie to reikalo prikišęs nagus. Anot V. Šimkaus, tai Kaune prasta reputacija garsėjantis verteiva ir spekuliantas Vladas Beleckas. V. Šimkus neturėjo jokių įrodymų, tik kartojo, jog V. Beleckas gerai pažįstamas tarp kolekcininkų ne kaip kolega, o lengvo uždarbio mėgėjas, teistas sukčius bei nedoras verteiva.

Pareigūnai apie V. Belecką surinko informaciją. Iš tikro šio piliečio biografija nekėlė pasitikėjimo. Kaune, Žemuosiuose Šančiuose, apsistojusio Raudonosios armijos kariškio ir lietuvės sūnus Vladas Beleckas vaikystėje buvo Vladimiras Stupakovas. Stupke pravardžiuotas vaikas augo švelnus, mėgo žaisti su mergaitėmis, tačiau buvo nekvailas ir apsukrus. V. Stupakovui ūgtelėjus, išryškėjo jo verslininko gyslelė. Už atlygį Stupkė senutėms sukasdavo lysves, priskaldydavo malkų. Sulaukęs pilnametystės V. Stupakovas oficialiai įsiformino keleto vienišų senučių globą ir stebėtinai greitai nusipirko automobilį. Visa gatvė žavėjos, kaip sekmadieniais V. Stupakovas savo mašina į cerkvę ar bažnyčią vežiodavo globotines. Kai jos palikdavo šį pasaulį, Vladimiras paveldėdavo testamentu užrašytą globotinių turtą.

Pakeitė stikleliu

Žemuosiuose Šančiuose gyveno nemažai sovietinių karininkų našlių. Kai kurių jų vyrai per karą Vokietijoje prisigrobė įdomių trofėjų, senovinių meno dirbinių. Jais susidomėjęs V. Stupakovas ėmė prekiauti senienomis ir sukaupė gražaus pinigo. Dar labiau V. Stupakovas praturtėjo vedęs už save gerokai vyresnę prekybininkę Oną Daujotienę. Kaimynai kalbėjo, kad Vladimiras moteriai pasipiršo iš išskaičiavimo – sovietmečiu kai kurie prekybininkai susikombinuodavo milžiniškas nelegalias pajamas. O. Daujotienė, be pelningo darbo, irgi mėgo senienas, jas kaupė. Taigi devintojo dešimtmečio pradžioje V. Stupakovas jau turėjo kelis paveldėtus namus ir vilą Jūrmaloje, nemenką senovinę kolekciją, nemažai santaupų. Tačiau 1983 metais spekulianto turtėjimą sustabdė teisėtvarka: V. Stupakovas buvo nuteistas už stambaus masto apgavystę – brilianto vagystę.

Sužinojęs, kad viena moteris pardavinėja nuostabų carinį per 20 karatų svorio briliantą, V. Stupakovas nuvyko į „žvalgybą“. Gerai apžiūrėjęs brangenybę, jis vėliau meistrams užsakė stiklinę brilianto kopiją. Antrą kartą atvykęs derėtis Vladimiras moterį apmulkino – esą tikras briliantas, palaikytas prie lempos, ją užgesinus, tamsoje turi kelias sekundes švytėti. Kol apgavystės neįtarianti moteris kelis kartus degiojo ir gesino šviesą, V. Stupakovas tamsoje brangakmenį mikliai pakeitė beverčiu stikliūkščiu. Kai moteris pastebėjo apgavystę, sukčius jau buvo išvykęs neva atsivežti 25 000 rublių – tais laikais milžiniškos sumos. Milicija surado pas vagies draugą paslėptą briliantą. Sukčius buvo nuteistas kalėti 5 metus ir džiaugėsi, kad išvengė turto konfiskacijos.

Dėl išskirtinių gabumų realizuojant meno kūrinius jis buvo gerbiamas ir tarp pogrindžio milijonierių, ir tarp nusikalstamo pasaulio atstovų. V. Stupakovas buvo tapęs patikimiausiu meno vertybių ekspertu, kurį vertino kadaise šalyje karaliavusių Daktarų, Vilniaus brigados, Tulpinių ir Princų gaujų nariai.

Nerado jokių pėdsakų

Maždaug po dvejų Pravieniškėse praleistų metų kalinys buvo amnestuotas. Atsėdėjęs V. Stupakovas pakeitė pavardę. Nors gyvenimo pamokytas „naujas žmogus“ Vladas Beleckas tapo atsargesnis, tačiau nei gyvenimo būdo, nei įpročių nekeitė. Todėl dingus R. Mikutavičiui ir jo kolekcijai, V. Šimkus policininkams pirštu ir bedė į V. Belecką. Įtariamasis buvo suimtas 1998-ųjų liepos 3-iąją Kaune, kavinėje. „Ką jūs, pareigūnai, aš Ričardo nei žudžiau, nei apiplėšiau. Mes su R. Mikutavičium buvome seni draugai, – gestikuliuodamas jam būdingais plastiškais rankų judesiais tardomas vis tą pačią giesmelę traukė V. Beleckas. – Jūs patį V. Šimkų patikrinkite, tai jis pagrobė kunigo paveikslus, o kaltę verčia ant manęs!“ Kratos įtariamojo bei jo artimųjų namuose nedavė jokių rezultatų, nė menkiausio kabliuko. Tardytojai V. Belecką mėgino ir įbauginti, ir gudriai apmauti – niekas nepadėjo.

Po kelių savaičių policiją pasiekė gandas, kad R. Mikutavičiaus kolekcija gali būti paslėpta pas patį V. Šimkų. 1998-ųjų rugpjūčio 1-ąją V. Šimkus buvo sulaikytas Vilniaus oro uoste. Atvežtas ištardyti į Kauną ir išgirdęs, kuo įtariamas, 61 metų vyras patyrė infarktą – buvo skubiai išgabentas į Kardiologijos kliniką. Tačiau nepavyko rasti nė vieno įkalčio prieš V. Šimkų, nė vieno verslininko nesąžiningumo įrodymo.

Prieštaringi gandai

Tad netrukus tyrimas užstrigo aklavietėje. Viskas, ką sužinodavo policijos operatyviniai darbuotojai, buvo nauji gandai. Kažkas itin sumaniai sugebėjo už nosies vedžioti ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių pareigūnus bei žurnalistus. 1998-ųjų rudenį Rusijos informacinės agentūros RIA ir „Interfaks“ išplatino pranešimus, kad kažkokie asmenys įvairiuose Rusijos miestuose pardavinėja dingusias kunigo vertybes. Dar po kelių savaičių Generalinę prokuratūrą pasiekė žinios, kuriomis pareigūnai vėl patikėjo – R. Mikutavičius pastebėtas gyvas ir sveikas vaikštantis užsienyje. Policiją pasiekė ir trečia „antis“: esą ne visus paveikslus R. Mikutavičius įsigijo sąžiningai, todėl neva pakliuvo į bažnyčios vadovų nemalonę ir spruko.

Neturėdami ko daugiau griebtis, pareigūnai sukūrė operatyvinę kombinaciją – manipuliuoti informacija ir stebėti įtariamųjų reakcijas. V. Beleckui buvo tyčia pasakyta, kad kolekcininkas V. Šimkus paleidžiamas. Vladas naujieną sutiko neparodydamas emocijų. Visai kitaip reagavo V. Šimkus, kuriam irgi buvo tyčia pasakyta, kad 1999-ųjų sausio 5-ąją V. Beleckas paleistas iš izoliatoriaus. „Siaubas, dabar Vladas už tai, ką apie jį papasakojau kriminalistams, mane tikrai užmuš! Tas tai nedovanos!“ – vėl už širdies stvėrėsi kaunietis. Jau nebesužinosime, ar kolekcininko baimė buvo pagrįsta, ar V. Beleckas iš tikro ruošėsi jam keršyti, nes 1999 metų sausį V. Šimkus po eilinio infarkto mirė.

Klaidino pareigūnus

Atgavęs laisvę V. Beleckas ne tik nesislėpė, bet spaudai dalino interviu. Vladas nevengė užsukti pas jį tardžiusį tuometį VSD Kauno apygardos skyriaus viršininką Olegą Travkiną, kurį irgi kiek įmanydamas mėgino klaidinti. Vladas atnešdavo kokį nors savo „nekaltumo įrodymą“ – skulptūrėlę ar malachito dėžutę – ir meluodavo, jog tai esanti R. Mikutavičiaus nuosavybė. „Paimkite saugoti šitą daikčiuką, kurį Rička man paliko kaip užstatą. Mes su Ričardu buvome labai artimi. Užeidavau pas jį kada panorėjęs, kartais net naktį. Keitėmės eksponatais, skolindavome vienas kitam, padėdavome“, – suokė V. Beleckas.

1999-ųjų vasario 1-ąją V. Beleckas paskambino į prokuratūrą ir paskundė, kad Kaune, A. Mickevičiaus gatvėje esančiame antikvariate, pastebėjęs paveikslą „Moteris prie žiburio“ iš dingusios R. Mikutavičiaus kolekcijos. Tikrinti pranešimo nulėkę prokurorai spjaudėsi. Paveikslas pasirodė besąs menkavertis, dailininko mėgėjo sukurtas kūrinys, kuris niekada nepriklausė R. Mikutavičiui. V. Beleckas negalėjo to nežinoti. Vladas buvo slapta sekamas, tačiau jis tai jautė, labai saugojosi, todėl nei ši priemonė, nei pirmoji krata įtariamojo namuose irgi nedavė jokių rezultatų.

Pasiūlė vogtą ordiną

Aklavietėje užstrigęs tyrimas pajudėjo tik beveik po metų, kai žurnalistas Vilius Kavaliauskas pranešė pareigūnams, jog jam siūlo pirkti iš R. Mikutavičiaus buto pavogtą ordiną. V. Kavaliauskas pats yra kolekcionierius, todėl buvo geras kunigo Ričardo bičiulis ir žinojo, kad šis turi du Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinus. Vieną jam 1993 metų vasario 16-ąją įteikė prezidentas Algirdas Brazauskas. Buvo pagaminti 5 tokie ordinai, Monetų kalykloje nukalti rankomis. Prieš įteikiant tuos ordinus, paaiškėjo, kad nėra juostelių. Tuomet situaciją išgelbėjo M. K. Čiurlionio dailės muziejus, turėjęs tarpukario Lietuvoje austų juostelių. Ant tų juostelių prieš apdovanojimą ranka buvo išgraviruoti ordinų numeriai.

Kitą tokį ordiną R. Mikutavičius turėjo savo kolekcijoje ir labai jį mylėjo. Tai buvo ordinas, kuriuo 1928 metais buvo apdovanotas kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. „Vieną 1999 metų vasario šeštadienį ant Tauro kalno prie manęs priėjo nepažįstamas žmogus, pardavinėjantis Ričardo „Vaižgantą“... – tai citata iš Viktoro Rudžiansko knygos „Gyvenęs ir mūsų gyvenimus“. Cituojamas V. Kavaliauskas. – Teištariau: „Tokių ordinų turiu daug“. Apsidairęs pamačiau pažįstamą prokurorą. Priėjau prie jo: „Pardavinėja Ričardo ordiną“. Praleido pro ausis...Įsiminiau tą nepažįstamąjį ir ėmiau svarstyti, ką daryti... Kad būčiau tikresnis, paskambinau savo pažįstamam ir pasiteiravau ar jam niekas nesiūlė pirkti LDK Gedimino ordino. Patikino, kad siūlė. Abu – seną ir naują. Pastarasis buvo numeruotas. Jokių abejonių nebeliko. Prokuratūra negalėjau pasitikėti...Ši instancija, mano manymu, buvo prasižengusi Ričardo atžvilgiu. Kalbu ne apie asmenį, kuris negirdomis praleido mano žodžius apie pardavinėjamą ordiną. Buvo kitų nusižengimų. Policija irgi...Beliko vienintelė institucija – Valstybės saugumo departamentas. Nesismulkindamas galiu pasakyti, jog gana greitai jie man paskambino ir pranešė: „Turim įtariamuosius“.

Panoro praturtėti

Pirkėju apsimetę VSD pareigūnai sulaikė V. Belecko sūnėną Rolandą su įkalčiu – LDK Gedimino ordinu. Įkliuvėlis greitai palūžo ir parašė atvirą prisipažinimą. Pagaliau tapo aišku, kas nutiko R. Mikutavičiui. Draugu apsimetusiam V. Beleckui iš tikro rūpėjo tik kunigo kolekcija.

Tam, kad galėtų ją pagrobti, Vladas subūrė nusikaltėlių gaują. Trys jauni vyrai – Ivanas Kvaskovas, Artūras Daškovskis bei Valdas Puodžiūnas – susiviliojo vadeivos pažadu lengvai praturtėti. Šiaulietis Vladas buvo senas V. Belecko pažįstamas ir favoritas. Tėvų ir artimųjų vaikystėje pamesti, Ivanas su Artūru užaugo Vilniaus ir Kauno globos namuose. Abu stengėsi prasimušti gyvenime, nuo vaikystės nesibaidė jokio darbo, kol suprato, kad lenkdamas nugarą, pernelyg pasiturinčiai negyvensi. Tada ryžtingi bičiuliai susigundė greitais uždarbiais, už kuriuos persekioja policija. Prieš pakliūdami V. Belecko įtakon, visi trys buvo teisti už smulkius nusikaltimus. Kai V. Beleckas sėbrams pažadėjo, kad per porą mėnesių jie turės po pusę milijono litų, vyrai nedvejodami sutiko padaryti bet ką.

Įmetė į Nemuną

1998-ųjų sausį V. Belecko parankiniai tyliai įsibrovė į kunigo butą ir pavogė kelis mažiau vertingus daiktus. Netrukus gauja išnešė kito Kauno kolekcininko Gedimino Damalako paveikslus. Policija vagišių nesusekė, tad sėkmės paakinta gauja po pusmečio surengė lemiamą žygį.

Pasiūlęs R. Mikutavičiui pirkti senovinę lovą, paskutinę 1998-ųjų birželio dieną V. Beleckas kunigą atsiviliojo į žudynėms paruoštą butą. Vos peržengęs jo slenkstį R. Mikutavičius buvo ketverto partiestas ant grindų ir užmigdytas eteriu. Tada banditai auką išrengė ir tvirtai surišo. Vienas nusikaltėlių liko saugoti miegantį R. Mikutavičių, kiti trys, pačiupę raktus, lengvuoju automobiliu nulėkė į kunigo butą ir pagrobė garsiąją kolekciją. Ją išvežioję paslėpė įvairiose paruoštose slėptuvėse, daugiausiai – V. Belecko artimųjų butuose. Visas gaujos grobis – per pusšimtis meno kūrinių bei paveikslų.

Baigusi slapstyti vertybes trijulė grįžo į butą. Vyrai susuko R. Mikutavičių į kilimą ir kaimynų nepastebėti išnešę įdėjo į automobilio bagažinę. Banditai nutarė nerizikuoti toli važinėjant su gyvu kroviniu bagažinėje ir pasuko į nuošalią vietą Kauno mieste. Sutemus Panemunės parke poilsiautojų nebebūna, tad čia banditai tebemiegantį kunigą susuko į vielos tinklą ir sviedė į upės duburį. Tam, kad skenduolis niekada nebeiškiltų, į tinklą žudikai buvo įvynioję šaligatvio plokštę, primazgę 16 kilogramų svarstį. Žudymo patirties stokoję nusikaltėliai nežinojo, kad šiltame vandenyje kūnui ėmus irti, žarnyne susikaupusios dujos skenduolį iškelia dar ne su tokiais svarmenimis.

Nepažino skenduolio

Po dviejų savaičių, kai dingo R. Mikutavičius, 1998-ųjų liepos 15-osios pavakarį, žengdamas Panemunės tiltu ties senosiomis Šančių kapinėmis ir dirstelėjęs į Nemuną, praeivis upės seklumoje pastebėjo srovės nešamą skenduolį, apie kurį nedelsdamas pranešė policijai.

Praėjus valandai po praeivio skambučio, Kauno ugniagesių narai kūną ištraukė – srovė jau jį buvo nunešusi iki geležinkelio tilto.

Iš karto buvo matyti, kad tai ne eilinis skenduolis – vyro rankos buvo už nugaros surištos, kūnas su svarmenimis susuktas į vielos tinklą. Lavono veidas buvo taip suiręs, kad iš spaudoje paskelbtos nuotraukos R. Mikutavičiaus neatpažino net jo tikra sesuo ir giminės. Kadangi tuo metu buvo tikima gandu, jog R. Mikutavičius pastebėtas užsienyje, nė vienas pareigūnas nepagalvojo patikrinti, ar skenduolis – ne dingęs kunigas. Buvo nutarta, jog nežinomas vyras – koks nors po mašina pakliuvęs niekam neįdomus valkata, kurio lavonu gal atsikratė atsakomybės išsigandęs vairuotojas.

1998-ųjų rugpjūčio 6-ąją neatpažintas R. Mikutavičius buvo valstybės lėšomis palaidotas kapinių pakraštyje.

Nušalinus apsileidėlius kolegas kauniečius, R. Mikutavičiaus bylą perėmė Generalinės prokuratūros prokuroras Rolandas Tilindis. 1999-ųjų kovo 21-ąją jo vadovaujama grupė R. Mikutavičiaus kūną iškasė ir pagaliau atpažino. Skandalas pasiekė spaudą, bene pirmą kartą taip skaudžiai buvo kirsta per prokuratūros autoritetą.

„Prokurorai neatliko paprasčiausių, net pirmokui suprantamų veiksmų“, – 1999 metų balandį iš Seimo tribūnos į savo pavaldinius žaibais svaidėsi tuometinis generalinis prokuroras Kazys Pėdnyčia.

Nuobaudų sulaukė 11 su šiuo tyrimu susijusių pareigūnų, 3 iš jų buvo atleisti.

Vadeivą paleido ir sekė

1999-ųjų kovo 19-ąją pareigūnai suėmė V. Belecką ir kitus tris žudikus. Tie prisipažino, kaip buvo nužudytas R. Mikutavičius.

Suimtas ir pripažinęs organizavęs kunigo užpuolimą V. Beleckas nė už ką nenorėjo išduoti, kur jis paslėpė jo kolekciją. „Nežinau, kas Ričardo paveikslus pasisavino, aš neturiu“, – lyg sugedęs patefonas kartojo suimtasis.

Tuomet VSD pasiūlė rizikingą operaciją – leisti žudikų vadui pasprukti ir imti jį sekti.

1999-ųjų balandžio 16-ąją tuometinis VSD Kauno apygardos skyriaus viršininkas Olegas Travkinas V. Belecką išvežė neva atlikti atpažinimą. Lengvuoju automobiliu O. Travkinas su V. Belecku važiavo dviese. Kauno pakraštyje prie parduotuvės saugumietis stabtelėjo ir nuėjo nusipirkti vandens. Be antrankių sėdėjęs V. Beleckas, žinoma, nelaukęs spruko.

Bėglys nežinojo, kad yra stebimas kaip ameba po mikroskopu – Kaune buvo sutelkta visa armija civiliškai apsirengusių pareigūnų, stebėjusių V. Belecko ir jo artimųjų namus. Žinoti bėglio buvimo vietą pareigūnams padėjo ir jo drabužiuose slapta įmontuotas specialių spindulių siųstuvas.

Operacija nedavė vaisių – besiblaškančiam po Kauną V. Beleckui rūpėjo sprukti į užsienį, o ne paslėptieji meno kūriniai. Po paros buvo nutarta bėglį suimti – pareigūnams tai nesukėlė jokių problemų.

Griežtas nuosprendis

2000-ųjų rugsėjo 11 dieną Vilniaus apygardos teismas paskelbė nuosprendį kunigo žudikams. V. Beleckas pripažintas R. Mikutavičiaus nužudymo ir jo meno kolekcijos vagystės organizatoriumi ir įkalintas iki gyvos galvos. Taip pat konfiskuotas visas nuteistojo turtas. 15 metų praleidęs Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, pernai jis buvo perkeltas į Pravieniškių pataisos namus.

Trys V. Belecko bendrininkai buvo nuteisti ilgalaikėmis laisvės atėmimo bausmėmis: Ivanas Kvaskovas gavo 22 metus (pasikorė pataisos namuose), Artūras Daškovskis – 19 (jau laisvėje), Valdas Puodžiūnas – 13 (jau laisvėje).

Kitame numeryje:

Ar bus surasti dingę paveikslai?