Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Suka maisto kuponų viliotinį

Vyriausybei paskelbus apie ketinimus įvesti maisto kuponus, kad žmonės galėtų pigiau įsigyti vietos ūkininkų ir gamintojų produktų, pasipylė įvairiausių vertinimų – ir kritikos, ir palaikymo. Kaip tokius siūlymus sutinka žemdirbiai, savo produkciją pardavinėjantys tiesiai vartotojams?

Kompensuotų valstybė

Vyriausybė skelbia norinti suvaldyti kylančias maisto kainas ir padėti mažas pajamas gaunantiems gyventojams pigiau įsigyti vietos gamintojų produkcijos. Viena iš siūlomų priemonių – maisto kuponų arba vadinamųjų vaučerių sistema. Tikimasi, kad šis mechanizmas padidintų konkurenciją prekybos srityje ir sumažintų maisto kainas, be to, paskatintų smulkiųjų prekybininkų ir ūkininkų produkcijos pardavimus.

Vyriausybės galvos patarėjai aiškina, kad žmonės galėtų įsigyti 10 eurų vertės kuponus už 7 ar 8 eurus ir apsipirkti pas ūkininkus ar mažus prekybininkus. Kainų skirtumą kompensuotų valstybė. Detalesnių paaiškinimų, kaip veiktų tokia sistema, ir kiek tai kainuotų valstybei, kol kas nepateikiama. Svarstoma, ar vaučerius galėtų įsigyti visi gyventojai ar tik socialiai jautrios visuomenės grupės.

Kai kurie ekonomistai, mažmeninės prekybos tinklų rinkos analitikai jau pažėrė nemažai kritikos dėl vaučerių sistemos. Ūkininkai, kuriems išgyventi padeda dalyvavimas trumpoje maisto grandinėje, tokį sumanymą būtų linkę palaikyti. Jie mano, kad stambūs prekybininkai pasistengs, jog ši idėja būtų sužlugdyta.

Nutekino vertinimus

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) įpareigota prisidėti prie maisto kuponų sistemos įgyvendinimo. ŽŪM turi parengti kriterijus, kuriuos turėtų atitikti šioje sistemoje dalyvauti galintys smulkieji ūkininkai ar prekybininkai.

Neseniai žiniasklaidai buvo nutekintas ŽŪM darbuotojų maisto kuponų sistemos vertinimas, esą vaučeriai nebus naudingi nei verslui, nei pirkėjams. Žemės ūkio ministras Giedrius Surplys suskubo paskelbti, kad nutekinta informacija nėra oficiali ŽŪM pozicija ir kad dėl to inicijuojamas tarnybinis tyrimas.

„Oficialų pasiūlymą dėl Vyriausybės pavedimo ŽŪM turi parengti iki lapkričio 21 d. Bet kokiu atveju visus pasiūlymus turės patikrinti ministerijos politinė vadovybė – jeigu vadovybė jiems nepritars, tai ir Vyriausybei jie nebus siūlomi.

Ministerija pasisako už visas priemones, kurios padeda mažinti produktų kainą, didinti žmonių perkamąją galią ir, žinoma, realizuoti daugiau žemės ūkio produkcijos. Apie sistemos privalumus ar trūkumus bus galima kalbėti tada, kai pati sistema bus sukurta. Dėl jos ministerija rengia geriausius galimus pasiūlymus“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė ŽŪM atstovai.

Idėja patraukli

Joniškio rajone ūkininkaujantis Eugenijus Stonys, jau dvidešimt metų turguose prekiaujantis savo ūkyje pagamintais pieno produktais, neskuba vertinti aptarinėjamų vaučerių. „Pirmiausia esu žemaitis, todėl neskubu daryti išvadų. Kita vertus, nežinau, kaip ta sistema veiks. Girdžiu, kad dabar tuos vaučerius jau puola, nors sprendimai dar nėra priimti. Leiskime valdžiai pirmiausia padaryti, o po to jau kritikuokime ar girkime“, – sakė jis.

Pieno gamintojui atrodo patraukli idėja vartotojui sumažinti produktų kainą, o gamintojui tai kompensuoti. „Jei vaučerį įsigijęs žmogus turguje parduodamos varškės kilogramą galėtų nusipirkti 20 proc. pigiau, būtų smagu ir jam, ir man. Daugiau gyventojų galėtų įsigyti natūralių produktų, ir gamintojai nenukentėtų, jeigu jiems būtų kompensuota ta dalis. Sumanymas būtų visai neblogas, tik čia dar daug neaiškumų: kaip veiks kompensavimo mechanizmas, kai tuos kuponus reikės tvarkyti, kur juos įsigyti“, – svarstė apie 25 rūšių pieno produktus tiesiai vartotojams parduodantis E.Stonys.

Išsigelbėjo nuo bankroto

Joniškio rajono ūkininkas prisipažino, kad pieno produktų gamyba jo ūkį kadaise išgelbėjo nuo bankroto. Spausti sūrius, mušti sviestą ir gaminti įvairius jogurtus bei kitus pieno produktus juos privertė mažos pieno supirkimo kainos. „Į turgų pradėjome važinėti, nes išsigandome, kad neišgyvensime – pieno supirkimo kainos nepadengė išlaidų. Gelbėdamiesi pradėjome gaminti produktus“, – prisiminė jis.

E.Stonio ūkyje – ne keliolika ar keliasdešimt karvučių, žemaičio šeima laiko apie 800 pieninių ir mėsinių galvijų. Tiesa, perdirbama tik dalis pieno – iki 1 tonos per parą. Ūkyje pluša beveik visi vaikai, kurių užaugino šešis. Ūkininkas pats keturias dienas per savaitę prekiauja Naujosios Akmenės, Šiaulių, Pakruojo ir Radviliškio turguose.

„Ypač patinka Naujosios Akmenės turguje, čia žmonės noriai perka mūsų natūralią produkciją, turguje gera tvarka. O štai Joniškyje iš viso dabar neprekiauju. Anksčiau produktus pardavinėjau vieno prekybos centro aikštelėje iš savo autobusiuko. Žmonės pirko ir džiaugėsi, bet Joniškio miesto seniūnė paprašė išsikraustyti. Kurį laiką negalėjau prekiauti, nes privatūs gyventojai, kurių elektra naudojausi, remontavo namą. Seniūnė pasakė: „Ačiū, kad išvažiavote“. Tai toks mūsų valdžios indėlis remiant ūkininkus ir smulkius gamintojus“, – dėl vietos valdžios palaikymo stokos apgailestavo ūkininkas.

E.Stonys nenuilsdamas pirkėjams aiškina, iš ko ir kaip pagaminti jo parduodami produktai, akcentuoja, kad jie yra natūralūs, sudėtyje nėra konservantų ir cheminių priedų. „Tarp mano pirkėjų bene daugiausia yra senjorų. Skaudu, kai išgirsti, kad vienas ar kitas jau paliko šį pasaulį. Apskritai vartotojų mažėja, jaunimas į turgų nevaikšto“, – dėl ateities neramu pieno gamintojui.

Reikia įveikti kliūtis

Žemaitijoje savo ūkyje ekologiškus pieno produktus gaminantys Artūras ir Salomėja Bernotai palaikytų bet kokią iniciatyvą, kuri suteiktų galimybę mažiems šeimos ūkiams gaminti daugiau produkcijos, o vartotojams jos įsigyti. „Labai reikia paskatinti natūralios kaimiškos produkcijos gamybą ir vartojimą. Tegu tai daro, tik svarbiausia, kad tos priemonės pasiteisintų, nes valdžios sprendimai neretai tik pablogina ūkininkų dalią“, – atsargiai naujienas, sklindančias iš valdžios kabinetų, vertina S.Bernotienė.

S. Bernotienė.

Šilalės rajono ūkininkai jau trečius metus įvairius sūrius, sviestą, grietinę, kastinį ir daug kitų produktų pardavinėja Klaipėdoje, Šilalėje, Rietave. Jie dviese prižiūri 15 karvių, gamina produktus ir patys pardavinėja turguose. Dirba daug ir be išeiginių, bet kitaip būtų tekę uždaryti ūkį.

„Matome, kad ne tik didesnių miestų gyventojai ieško natūralaus maisto. Pastaruoju metu ateina daugiau jaunų žmonių, auginančių vaikus, atsiranda pastovių klientų ratas. Žmonės sprendžia, ką vartoti, nori sveiko maisto. Jeigu tokias tendencijas rimtai paremtų valdžia, visi išloštume“, – pastebėjo pieno gamintoja.

Ūkininkė apgailestavo, kad smulkiesiems vietos gamintojams reikia įveikti įvairias kliūtis. „Pavyzdžiui, Klaipėdos turguje ūkininkai savo produkcija prekiauja lauke po skėtukais, o perpardavinėtojai su lenkiška produkcija įsikūrę šiltai paviljonuose. Tie, kurie sunkiai dirba savo ūkiuose, toliau vargsta ir turguose. Daug smulkių ūkių dabar užsidarinėja, atsisako karvučių. Bus blogai, jeigu jų neliks, neturėsime kaimiško natūralaus maisto“, – nuogąstavo S.Bernotienė.

Karaliauja prekeiviai

Ūkininkė Danutė Aškinienė iš Kaišiadorių rajono sumanymo dėl maisto kuponų iškart nepeikė, bet ir pagerėjimo, jeigu jie būtų įvesti, sakė nesitikinti. Anot jos, mūsų vartotojai dar tinkamai neįvertina ūkininkų pagamintos natūralios produkcijos.

„Tiesą sakant, ir dabar gyventojai gali pigiau nusipirkti kaimiško maisto, visur apstu skelbimų apie nebrangiai parduodamą ūkininkų produkciją, tegu tik pasidomi ir perka“, – tvirtino maždaug dvidešimt metų savo ūkyje išauginta ir pagaminta produkcija turguose prekiaujanti moteris.

Ūkininkė laiko apie 100 avių (anksčiau turėjo iki 300), augina bulvių, daržovių. Visas laukuose išaugintas gėrybes ir ėrieną ji stengiasi parduoti tiesiai vartotojui. „Gal penkiolika metų važinėjau į sostinės Karoliniškių turgavietę, pardavinėjau šviežius produktus, bet fenomenas, kad atvežtinė lenkiška produkcija yra populiaresnė. Ir ne kaina čia kalta, jos panašios. Pavyzdžiui, žmonės renkasi ne sveikesnį lietuvišką, nors ir prastesnės išvaizdos, o blizgantį atvežtinį obuolį“, – dėl pirkėjų pasirinkimo apgailestavo ūkininkė.

D.Aškinienė sakė dabar avieną parduodanti internetu. Vos tik paskelbia apie parduodamą avieną, pirkėjai iš karto atvyksta. Kai kurie iš jų gal jau 10 metų rudenį paskambina ir atvažiavę nuperka po avytę ar dvi. Didžiąją dalį auginamų avyčių taip ir išparduoda. Pagrindiniai pirkėjai – Vilniaus ir Kauno gyventojai. Vietiniai dažniau apsiperka parduotuvėse. Moteris supranta, kad tokiam pasirinkimui įtakos turi ir nedideli atlyginimai bei mažos pensijos.

„Jaunimo kitokie įpročiai, jie kasdien užsuka į prekybos centrus ir maisto nusiperka vienam kartui. Taip apsipirkti įpratę ir mieste gyvenantys žmonės. Net senukai savaitgaliais veržiasi į parduotuves, nors, atrodytų, tam turi laiko kitomis dienomis. Juos privilioja akcijos, ir ką čia bepadarysi“, – svarstė ūkininkė.

Pasak avių augintojos, ūkininkai galėtų turėti savo parduotuves, tačiau ji abejojo, ar greitu laiku jos Lietuvoje atsiras. Tai stabdo ir pačių žemdirbių nenoras vienytis ir kartu dirbti, ir vartotojų sąmoningumas.

D.Aškinienė apgailestavo, kad ūkininkai nelabai pageidaujami ir turgavietėse. Anot jos, čia karaliauja perpardavinėtojai, jie apsukresni, užima geriausias vietas.

Vertinti dar anksti

Gapsys1

Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas

Vyriausybės pasiūlyta idėja gana įdomi, bet ar pavyks ją įgyvendinti, kaip norėtų sumanytojai, vertinti dar anksti. Neaišku, kaip tas mechanizmas veiktų, kaip būtų dalijami kuponai, kaip įrašomi į apskaitą. Tai nebus taip paprasta padaryti. Bet čia tik spėlionės.

Svarbu, kad įvedus kuponus nebūtų manipuliacijų ir gudravimų, mūsų liaudis tai moka. Reikia įvertinti tai, kad siekiant naudos nebūtų daugiau prarandama.

Yra ir kitos priemonės kainoms mažinti. Tų sričių, kur yra konkurencija, produkcijai galima taikyti lengvatinį pridėtinės vertės mokestį. Tiesa, ten, kur konkurencija menka, pavyzdžiui, pieno rinkoje, šį mokestį „suvalgytų“ perdirbėjai ir prekybininkai, o vartotojams naudos nebūtų.

Rekomenduojami video