Vis garsiau apie karą su Rusija kalbantys valdantieji tuo pat metu plačiai atkėlė vartus „rusų pasauliui“ Lietuvoje. Rusakalbiai iš Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos sudaro beveik 8 proc. visų šalies gyventojų. Kas tai – valstybės išdavimo, pasiaukojamo humanizmo ar paprasčiausio idiotizmo aktas, turbūt parodys netolima ateitis.

Migracinė aritmetika

Matyt, tokia jau politinės regos prigimtis: sutelkę dėmesį į tai, apie ką pasakoja televizorius, nukreipę akis karo siaubiamos Ukrainos pusėn, bandydami geriau įsižiūrėti, kaip ten reikalai fronte, kažkur prie Avdejevkos ar Robotynės, nepastebime, kas dedasi čia pat. Politinė toliaregystė trukdo įsižiūrėti, kas po nosimi, o televizorius to nerodo, nes yra užsiėmęs kur kas svarbesniais dalykais – jis ruošiasi karui. Tuo tarpu aiškiai artimiausią aplinką matantys stebisi, kad permainos Lietuvoje tokios didelės ir tokios greitos. Štai vos keli naujausi jų ženklai.

Pasirodo, Lietuvoje vis daugiau gyventojų nebeišgali įpirkti maisto produktų. Neseniai atlikta reprezentatyvi „Spinter tyrimų“ apklausa atskleidė, kad 14,3 proc. Lietuvos gyventojų praėjusį mėnesį trūko pinigų maistui, o 19,5 proc. – lėšų būsto nuomai ar komunaliniams mokesčiams. Kol karo grėsmės įkaitinti politikai toliaregiškai projektuoja būsimą visuotinį Gynybos mokestį, penktadalis Lietuvos visuomenės trumparegiškai suka galvą, kaip pamaitinti vaikus ir nepatekti į antstolių nagus jau dabar, taikos metu. Turbūt televizorius nustebtų, kad kasdienė kova už fizinį išlikimą, tik ne tokia kruvina ir žiauri, vyksta ne tik Ukrainos frontuose, bet ir toli į vakarus nuo jų, nedidelėje, bet narsioje ES ir NATO šalyje. Kadangi patriotiški politikai be akinių tos kovos nemato, kas penktas skurstantis Lietuvos gyventojas gali nė nesvajoti apie naują visuotinį Sotumo mokestį, kuris leistų ir jiems nors kiek oriau pasijusti savo tėvynėje. Bent jau artėjant karui, kai valdžios pašaukti turės ją ginti. Beje, tokių trumparegių sparčiai daugėja: mažiausias pajamas gaunančių asmenų, kuriems trūksta pinigų maistui, skaičius per dvejus praėjusius metus išaugo beveik 13 proc.

Kitas sparčių lietuviškų permainų, kurių atkakliai nemato televizorius, ženklas – istorinis demografinis lūžis. Oficiali statistika rodo, kad per kelis praėjusius metus tapome nebe emigrantų, o imigrantų šalimi. Migracijos departamento duomenimis, pernai Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičius buvo rekordinis per visą nepriklausomybės laikotarpį. Pernai Lietuvoje įregistruota daugiau nei 200 tūkst. užsieniečių, arba 89 proc. daugiau nei 2022 m. pradžioje. Vien per antrąjį praėjusių metų pusmetį užsienio valstybių piliečiams buvo išduoti bei pakeisti iš viso 66 535 leidimai laikinai gyventi Lietuvoje.

Maža to: išankstinė Migracijos departamento statistika rodo, kad Lietuvoje gyvenančių užsienio valstybių piliečių skaičius toliau didėja. Prieš mėnesį paskelbtame Migracijos departamento pranešime nurodoma, kad galiojančius dokumentus turi ir Lietuvoje legaliai gyvena 221 848 kitų šalių piliečiai. Šiuo metu užsieniečiai sudaro iš viso 7,69 proc. visų Lietuvos gyventojų.

Žinoma, nepastebėti tokio fakto ir reiškinio sunku net televizoriui. Kartkartėmis, iškilus kokiam rimtesniam, dažniausiai kriminaliniam, reikalui, jis mums primena, kad Lietuva, kaip ir dera europietiškai valstybei, svetingai atkėlė vartus karo pabėgėliams iš Ukrainos, su kruvinu režimu Rusijoje ir Baltarusijoje kovojusiems opozicijos veikėjams, kuriems tėvynėje gresia represijos, kalėjimas ar net mirtis. Kažin ar daug kas iš žiūrovų ginčysis, kad tai – teisingas, humaniškas, išties vertybinis požiūris. Kita vertus, tie, kas nepatingės trumparegėmis akimis paspoksoti į naujausią karo pabėgėlių iš Ukrainos statistiką, pamatys, kad jų iš viso yra maždaug 85 tūkst. Atėmus šį skaičių iš bendro Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičiaus, išeina, kad lieka dar 136 tūkst. Televizorius turbūt kukliai nutylės tai, ką žiūrovai ir patys supranta: kad dauguma jų – rusakalbiai, atvykę iš Baltarusijos ir Rusijos, taip pat iš Vidurinės Azijos šalių.

Internete kibirkščiuoja emocijos

Net ir trumparegiams keblu nepastebėti kasdienio gyvenimo pokyčių, nulemtų statistinio fakto, kad beveik 8 proc. Lietuvos gyventojų yra užsieniečiai. Turbūt dažnas sutiks, kad gatvėje ar kitoje viešoje vietoje retai išgirsi kalbant ukrainietiškai ar baltarusiškai. Vyrauja rusų kalba. Toks lingvistinis dominavimas vyresniems, ko gero, primena sovietinės okupacijos laikus, kai be rusų kalbos buvo keblu išsiversti, bent jau miestuose, o tie, kurie atkakliai bandydavo tą daryti, anksčiau ar vėliau būdavo apšaukiami nacionalistais, ir ne tik buitinio bendravimo lygmenyje. Dabar, tiesa, dar neteko girdėti, kad į Lietuvą gyventi atsikėlę rusakalbiai bent jau viešai nenorinčius kalbėti rusiškai vadintų nacionalistais, bet kas žino, kaip bus toliau. Apetitas auga bevalgant.

Interneto socialiniuose tinkluose jau sklando istorijos apie tai, kad kai kuriose Vilniaus viešojo maitinimo įstaigose lankytojai neaptarnaujami valstybine kalba: esą čia visi kalba rusiškai. Piktinamasi, kad kelerius metus sostinėje veikiantys restoranai nesugeba rasti nė vieno darbuotojo, kuris mokėtų lietuviškai. Stebimasi, kad viename restorane renkami parašai, kuriais bandoma priversti Vilniaus savivaldybę suteikti baltarusių vaikams galimybę mokyklose mokytis baltarusiškai. Nors, beje, kažin ar pačioje Baltarusijoje parašų rinkimo iniciatoriai būtų drįsę kelti tokį reikalavimą...

Tokios emocinės iškrovos internete gali būti siejamos su „rusų pasauliu“, tačiau šiuo atveju, matyt, jis veikiau suprantamas ne kaip ideologinė Kremliaus diegiama identifikacija. Ši bene geriausiai išreikšta prieš metus susprogdinto Rusijos karo korespondento Vladleno Tatarskio žodžiais, apibendrinusiais 2022 m. pasakytą Vladimiro Putino metinę kalbą: „Visus nužudysime, visus, kuriuos reikės, apiplėšime. Viskas bus taip, kaip mums patinka.“ Gali būti, kad besipiktinantieji nelietuviškomis salomis Lietuvos sostinėje, kurioje kalbantys tik valstybine kalba pasijunta užsieniečiais, turi mintyje platesnę „rusų pasaulio“ sąvoką, kuri sietina su tam tikru mentalitetu.

Televizorius dažnai primena apie sovietinį mentalitetą Lietuvoje, piktinasi jo apraiškomis vertinant iškilius mūsų kultūros žmones, istorinius įvykius ar požiūrius. Matyt, pavieniai politiniai trumparegiai lygiai taip pat socialiniuose tinkluose piktinasi Lietuvoje gūžtą susisukusio „rusų pasaulio“ mentaliteto apraiškomis – tarsi prigimtine šeimininko teise, noru daryti savo tvarką, ignoruojant esamą, gal ir poreikį jaustis išskirtiniu, nes juk už kažką kovojo, nes už kažką kiti jam tarsi skolingi... O nujaučiamas vietinių noras, kad atvykėlis galėtų išmokti lietuviškai bent pasisveikinti ar kažko paprašyti, gali sukelti nuoširdžią nuostabą – argi nesupranti rusiškai?

Negalvoja apie pasekmes

Toliaregiai politikai gal ir galėtų nekreipti dėmesio į emocinį trumparegių kibirkščiavimą dėl toliau didinamo „rusų pasaulio“ Lietuvoje apraiškų, tačiau neadekvačiai šalies gyventojų skaičiui įsileistų rusakalbių užsieniečių problema garsiai siejama ir su Lietuvos nacionaliniu saugumu.

Antai buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius, atsargos pulkininkas Gediminas Grina viešai žurnalistams pareiškė, kad „nemaloniai jaučiasi“ iš žiniasklaidos sužinojęs, kad Lietuvoje yra 100 tūkst. Rusijos ir Baltarusijos piliečių. Jis „fantastiniu dalyku“ pavadino sprendimą įsileisti tokį Lietuvai priešiškų valstybių piliečių kiekį. G.Grinos teigimu, atsakomybė už tokį sprendimą tenka politikams, kurie jį priėmė negalvodami apie pasekmes.

Paklaustas, kodėl mūsų politikai kalba apie karo grėsmę, bet tuo pat metu „rusų pasaulis“ Lietuvoje didėja, G.Grina pabrėžė, kad atsakymas labai paprastas. „Viskas priklauso nuo to, ką nusprendžia politikai. Ne VSD vadovauja valstybei. Jeigu politikai priima sprendimą įsileisti, tai jie įsileidžiami, o jeigu priima sprendimą neleisti, vadinasi, neįleidžiami. Nematau, dėl ko reikėtų daug diskutuoti“, – sakė pašnekovas.

Tačiau politikai juk nėra ekspertai: jeigu už nacionalinį saugumą atsakinga valstybės institucija mato grėsmes, kodėl ji nepaaiškina sprendimų priėmėjams galimų pasekmių, nepateikia savo išvadų? „Jūs ir atsakėte į šį klausimą: išvados gali būti įvairios, bet politikai priima tai, ko jiems reikia. Imigrantų iš Rusijos ir Baltarusijos įleidimas į Lietuvą yra politinis klausimas – leisti ar neleisti. Jeigu nuspręsta leisti, ką gali padaryti VSD? Ji turi tikrinti atvykstančius asmenis. O jeigu atvykstančiųjų skaičiai yra labai dideli, VSD tiesiog negali jų visų patikrinti. Štai ir visa esmė“, – pridūrė buvęs VSD vadovas.

Anot G.Grinos, kiek darbo atsiranda VSD, priklauso nuo politikų. „Jei labai daug, politikai turi dvigubinti ar trigubinti departamentui skirtą finansavimą, o tai, tiesą pasakius, būtų absurdas. Vadinasi, politikai turi priiminėti kitokius sprendimus. O ne sakyti po to – tai kur žiūrėjo VSD? Tai aš paklausiu kitaip: o kur žiūrėjo politikai? Apie ką jie galvojo? Man protu nesuvokiami tokie mūsų politiniai sprendimai. Įsivaizduokite: subėga šitiek pabėgėlių, ir jie paskui važinėja į Baltarusiją. Tai jie, vadinasi, nebijo to diktatoriaus? Tai kas čia per pabėgėliai? Tai tada tegul važiuoja ten ir toliau gyvena Baltarusijoje. Suprantu, kad viską norima užmaskuoti, čia juk ekonominiai bėgliai. Viskas čia paprasta. Tik klausimas, ar valstybė sprendžia, kiek jų mums čia reikia, kad nekeltų grėsmės, ar tiesiog įjungiamas nevaldomas procesas“, – sakė G.Grina.

Jis atkreipė dėmesį į kontržvalgybinę Lietuvoje įsikūrusių užsieniečių problemos dalį. „Kas žino, kad tarp tų dešimčių tūkstančių nėra kokio tūkstančio, kuris atsiųstas specialiai? Jie gi mūsų pasieniečiams nepasakys: žinot, mus čia specialiai atsiuntė Lietuvon... Va kur visas situacijos komizmas. Ir daugiausia tai yra jauni žmonės, kurie prireikus gali laikyti ginklą. Ir kas dabar išsiaiškins, ar jie turi kažkur ginklų, ar neturi. Ne be reikalo sakoma, kad ginklas pats savaime yra niekas, svarbu, kad būtų, kas šaudo. Jeigu visi – ir policija, ir pasieniečiai – tą patį sako, vadinasi, tai tikrai rimta problema. Kitas dalykas: visi dabar klausia, ką dabar su tuo daryti. Nieko nereikia daryti: jeigu Lietuvoje gyvenantis žmogus iš Baltarusijos grįžo į savo šalį, tai jo tiesiog nereikia vėl įsileisti. Tegul jis kovoja prieš režimą ten, vietoje“, – sakė G.Grina.

Suteikia galimybę žvalgybos tarnyboms

Ar tai, kad į Lietuvą įsileista per 100 tūkst. Rusijos ir Baltarusijos piliečių, reiškia, jog VSD neturi realių galimybių paveikti Vyriausybės vykdomos imigracijos politikos remiantis nacionalinio saugumo sumetimais? Uždavę šį klausimą VSD direktoriui Dariui Jauniškiui, netrukus sulaukėme departamento atstovų atsakymo.

„VSD, siekdamas Žvalgybos įstatyme numatytų tikslų ir vykdydamas nustatytus uždavinius, renka ir vertina žvalgybos informaciją apie rizikas ir grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui, kurią pagal kompetenciją teikia sprendimų priėmėjams ir kitoms valstybės institucijoms. Konkrečius sprendimus, įskaitant dėl migracijos politikos, priima atitinkamus įgaliojimus turinčios valstybės institucijos ir sprendimų priėmėjai. VSD tokių įgaliojimų neturi, ir vienas pagrindinių principų, kurio žvalgyba laikosi savo veikloje – politinis neutralumas.

VSD jau anksčiau yra atkreipęs dėmesį, ir tai dar kartą pažymima naujausiame Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime, kad Lietuva dėl joje įsikūrusių Baltarusijos opozicijos organizacijų ir sparčiai didėjančios baltarusių bendruomenės yra vienas svarbiausių Baltarusijos žvalgybos taikinių, pastarosios veikla prieš Lietuvą šiuo metu yra itin intensyvi. Lietuvoje baltarusių diasporą sudaro daugiau nei 60 tūkst. Baltarusijos piliečių, per metus ji padidėja apie 15,5 tūkst. asmenų. Baltarusių diasporą Lietuvoje sudaro po 2020 m. neteisėtų Baltarusijos prezidento rinkimų iš šalies pasitraukę Baltarusijos piliečiai, persekiojami režimo – politinės opozicijos ir įvairių nevyriausybinių organizacijų nariai, paramos fondų darbuotojai, nepriklausomos baltarusiškos žiniasklaidos žurnalistai, taip pat ir ekonominiai migrantai – dirbti į Lietuvą iki 2020 m. ir vėliau atvykę įvairios kvalifikacijos darbuotojai. Didėjanti baltarusių diaspora Lietuvoje suteikia Baltarusijos žvalgybos tarnyboms galimybę ieškoti ir rasti verbuoti tinkamų taikinių.

Grėsmę Lietuvos nacionalinio saugumo interesams kelia į Lietuvą atvykę Baltarusijos piliečiai, kurių ryšys su Baltarusijos žvalgyba nėra nutrūkęs. Be to, Baltarusijos žvalgybos tarnybos naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. Galimybių tokiai tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo Baltarusijos valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir Ginkluotosiose pajėgose sistema.

Pastaruoju metu taip pat fiksuojama tendencija, kai Baltarusijos žvalgybos darbuotojai kontaktus su baltarusių diasporos atstovais Lietuvoje mezga, siekia juos atnaujinti ir verbuoja nuotoliniu būdu šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis. Baltarusijos žvalgybos tarnybos siekia pasinaudoti baltarusių diasporos atstovais Lietuvoje žvalgybos informacijai apie Lietuvą ir jos institucijas, Baltarusijos demokratinę opoziciją ir pačią baltarusių diasporą rinkti“, – rašoma VSD Strateginės komunikacijos skyriaus atsakyme.

„Chebra, blogai!“

„Atvirai kalbant, neturiu atsakymo, čia daug neaiškumų“, – sakė politologas Vytautas Dumbliauskas, paklaustas, kaip siejasi politikų kalbos apie būtinybę ruoštis karui su sprendimais plėsti Lietuvoje „rusų pasaulį“.

„Man vienas žurnalistas sakė, kad labai daug baltarusių į Lietuvą atvažiuoja per Lenkiją. Jie turi Lenkijoje išduotus leidimus gyventi ir todėl gali važinėti po visą ES. Lenkija tų 250 tūkst. baltarusių nelabai jaučia, nes tai beveik 38 mln. gyventojų šalis. Baltarusiai ten dirba visokius darbus, kurių lenkai nenori dirbti, todėl visi patenkinti. Jeigu tai tiesa, tada mūsų valdžia bejėgė, gal baltarusiai su Lenkijoje išduotais leidimais atvyksta čia, gal pas mus jiems geriau gyventi? Lenkijoje žmonės nekalba rusiškai, o čia kalba, bent vyresnioji karta. Aš tik svarstau, čia tik galimi mano paties argumentai“, – pridūrė politologas.

Bet kad mūsų politikai šiuo požiūriu susimovė, pasak V.Dumbliausko, parodė ši žiema. „Apstulbau vienoje LRT laidoje išgirdęs VSD direktoriaus D.Jauniškio žodžius, kad baltarusių Lietuvoje jau per 60 tūkst., ir saugumiečiai jau negali jų kontroliuoti. Įsivaizduokite – pasako tai visiems viešai, TV eteryje! Tai, matyt, jis jau buvo kreipęsis dėl to į premjerę Ingridą Šimonytę, gal dar į ką nors, bet liko nesuprastas. Todėl atėjo į televiziją. Tai pagalvokit, kas ten vyksta politikos viršūnėse! Aš pakraupau. Tai koks sprendimų lygis I.Šimonytės Vyriausybėje, jeigu Saugumo departamento direktorius eina į LRT televizijos studiją ir garsiai tautai sako: chebra, blogai! Štai čia problema, štai čia visa tragedija. Mane kartais apima jausmas, kad I.Šimonytė nesupranta, kur jinai sėdi. Ji kalba labai aštriai, labai protingai, ironijos tame jos kalbėjime labai daug, bet klausantis apima jausmas, kad ji nesupranta, ką daro. Labai ja nusivyliau“, – sakė politologas.

Paklaustas, kaip reikėtų taisyti politikų klaidą dėl „rusų pasaulio“ Lietuvoje, ir ar mato galimybių jį integruoti į mūsų valstybės gyvenimą, V.Dumbliauskas neslėpė dėl to esantis skeptikas. „Ne, apie integraciją reikia pamiršti. Europiečiai bando musulmonus integruoti, ir š... gaunasi, atvirai kalbant. Manau, kad kalbėdami apie „rusų pasaulį“ Lietuvoje, ukrainiečius turėtume atidėti į šalį. Tie žmonės pabėgo nuo karo, nuo mirties. O tuos baltarusius ir rusus tiesiog reikia „sijoti“, perkratinėti ir, kilus menkiausiam įtarimui, siųsti namo. Tegul važiuoja į gimtinę ir ten sprendžia savo asmenines problemas. Čia yra vienintelė priemonė.

Reikėtų atidžiau pažvelgti į tuos Lietuvoje apsigyvenusius baltarusius, kurie dažnai važinėja į Baltarusiją. Viskas! Tu kažko ten labai nori toje Baltarusijoje? Puiku, lik ten ir gyvenk, džiaukis savo tėvyne. Reikia pradėti jų mažinimą Lietuvoje. Rankioti po truputį, kantriai, ir siųsti namo. Tiksliau, jei išvažiuoja į Baltarusiją – atgal neįsileisti. Čia vienintelis kelias. Apie jokią integraciją neverta net kalbėti. Baikit! Šalia mūsų – slavų pasaulis, daugiau kaip 180 mln. Tai mes juk ištirpsim!“ – pridūrė pašnekovas.

Siūlo priverti duris

Atsargos pulkininkas Vaidotas Malinionis sutiko, kad logikos požiūriu politikų kalbos apie karo grėsmę nelabai dera su jų sprendimais imigracijos politikoje. „Jeigu yra grėsmės, ir jeigu kažkokios durys pas mus yra atvertos – o mes žinome, kad priešas kariauja, žudo žmones, griauna miestus – tai nereikia turėti iliuzijų, kad jis tomis pravertomis durimis nepasinaudos. Jis būtinai šita mūsų spraga pasinaudos. Tik kitas klausimas, kad mes taip pat nenorime, jog nukentėtų Rusijos opozicija. Nes mes irgi turime turėti kažkokį puolimo planą. O jis ir būtų Rusijos opozicijos rėmimas, nes ji ten žudoma.

Štai neseniai nužudytas Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas. Vilniuje sumuštas jo komandos narys. Tad mums reikia veikti atitinkamai, bet tai nėra paprasta. Tas duris tikrai reikia priverti, būtina mažinti atvykstančiųjų srautus. Reikėtų atitinkamai pakoreguoti įstatymus, peržiūrėti imigracijos koncepciją, nes nacionalinis saugumas – pats didžiausias prioritetas. Tačiau taip pat reikia žiūrėti, kad ir Rusijos opozicija pas mus būtų saugi ir rami“, – pridūrė pašnekovas.

V.Malinionio teigimu, vyksta karas, grėsmės didėja, bet nesiimama priemonių. „O jų reikia imtis. Aš tikrai nesakau, kad reikia visus atvažiavusius rusus išvaryti. Reikia globoti patikimą opoziciją ir išvaryti tuos, kurie kelia įtarimų. VSD pajėgumai patikrinti asmenis yra riboti. Mes galime patikrinti tik iki 1 proc. atvykstančių asmenų. Tai reiškia, kad turime stabdyti imigracijos procesą. Įsileisti galima tik tiek, kiek galime patikrinti. Ir viskas, klausimas labai paprastas. Negalime leisti, kad priešas pasinaudotų šia mūsų spraga“, – pabrėžė atsargos pulkininkas.

„Tai kažkokia politinė psichozė“

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas Dainius Gaižauskas, priklausantis Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijai, mano, kad problema dėl į Lietuvą atvykusių Rusijos ir Baltarusijos piliečių skaičiaus rodo visišką valdančiųjų nekompetenciją.

„Kalbėti politiškai jie moka, juk baigę politikos mokslus, tačiau kai reikėjo pradėti dirbti, parodė, kad nesiorientuoja situacijoje, neranda ryšio tarp ministerijų, nemoka nustatyti prioritetų, nenumato grėsmių. Tai akivaizdūs faktai. Viena vertus, grasina karu, skelbia sankcijas Rusijai ir Baltarusijai, o vos ne tą pačią dieną priima įstatymus, kad Lietuvon būtų įsileista Baltarusijos piliečių, ir dar kur – į informacijos technologijų sektorių! Kuriame dabar atsiveria milžiniškos šnipinėjimo galimybės. Dabar jau pradeda tikrinti tuos baltarusius, jau randa keliančius grėsmę nacionaliniam saugumui ir skuba juos deportuoti. Mes niekada dar neturėjome tiek migrantų ir pabėgėlių, kiek turime dabar. Randa, kad ir tarp atvykusių ukrainiečių gali būti pabėgėlių statusu prisidengusių asmenų, turinčių Rusijos pilietybę. Tai visiškai nekompetentingos Vyriausybės valdymo pasekmė“, – sakė D.Gaižauskas.

Politikas pridūrė, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas kelis kartus svarstė masinės Rusijos ir Baltarusijos piliečių imigracijos į Lietuvą problemą. „Reagavome ir į VSD pastabas, kad jie nespėja patikrinti atvykstančių. Teikėme pasiūlymus riboti Rusijos ir Baltarusijos piliečių patekimą į Lietuvą, siūlėme peržiūrėti, ar atvykusieji yra politiniai, ar vis dėlto ekonominiai pabėgėliai. Ieškojome tokios migracijos griežtinimo elementų, bet patys konservatoriai visus tuos siūlymus atmetinėja. Rasa Juknevičienė, Andrius Kubilius ir kiti griežtai nesutinka, kad reikėtų spausti Baltarusijos ir Rusijos opoziciją. Tai kažkokia politinė psichozė, kurią sunku suprasti. Imigrantų keliamas grėsmes matome, dažnai tuos klausimus įtraukiame į darbotvarkę, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kviečiamės atitinkamų tarnybų atstovus ir ieškome būdų, kaip su tomis grėsmėmis kovoti, nes iššūkis yra milžiniškas“, – apibendrino D.Gaižauskas.