Nors beliko vos kiek daugiau nei savaitė, beveik jokių ženklų, kad Lietuvoje vyks prezidento rinkimai, nuo pat jų politinės kampanijos pradžios iki šiol nematyti. Rinkimų kova pradingo išjungtame televizoriuje, bet net ir įjungtame ji šmėkšteli vos trumpam, išvėsusi ir nuobodi. Kodėl šie rinkimai tokie stebėtinai nepastebimi?

Apie viską pagalvota?

Visiškai priartėjus pirmajam prezidento rinkimų turui daug kam, matyt, norom nenorom teks sutikti su tais šia rinkimų kampanija nusivylusiais apžvalgininkais, kurie laiko ją išskirtinai vangia, formalia, neįkvepiančia nei rinkėjų, nei pačių kandidatų. Laikai, kai prezidento rinkimai Lietuvoje sukeldavo jaudinamą šurmulį, veržliai įsisukdavo į miestų gatves ir miestelių aikštes kandidatų plakatais, užsakytais koncertais, rankas spaudžiančių besišypsančių politikų pasirodymais bei kitą rytą praeivius gąsdinančiomis išbadytomis akimis išklijuotuose politinių priešininkų atvaizduose, jau seniai praeityje. Kažkada populiariausi Lietuvoje rinkimai dabar, regis, tampa biurokratiniu formalumu. Nėra ko stebėtis, kad dėl jo nesivargina nei patys kandidatai, nei jų rinkimų kampaniją strateguojantys štabai, nei rinkimų debatus organizuojanti Vyriausioji rinkimų komisija. Kaip bus, taip gerai, kiek bus, tiek užteks: kokia prasmė kurstyti rinkimų kovą, jei niekas nekovoja? Jeigu rinkimai – be intrigos? Jei nugalėtojas jau aiškus, o pralaimėsiantiems rūpi tik tai, kaip išlaikyti veidą nepatyrus gėdingo sutriuškinimo?

Jeigu ir jūs, mielas skaitytojau, prezidento rinkimų išvakarėse sau užduodate tokius klausimus, jei jau dabar svarstote, ar kitą sekmadienį beverta gaišti laiką tuščiam formalumui rinkimų apylinkėje, žinokite, kad savo tikslą kažkas turbūt jau pasiekė. Jūsų abejonė tik patvirtina, kad rinkimų kova iš tiesų vyksta, kad rinkimų štabai sėkmingai vykdo efektyvią strategiją, ir skirtingais TV kanalų balsais blogus dalykus apie tuos pačius populiariausius kandidatus tais pačiais žodžiais pasakojantis televizorius tikrai nėra nuobodžios rinkimų kampanijos įrodymas. Priešingai: visas įdomumas tas, kad jis ničnieko blogo nesako apie kai kuriuos kitus kandidatus, tvirtai pirmaujančius visuomenės nepasitikėjimo reitinguose. Tad jei tie, kurie nepasiduos hipnozei ir vis dėlto ateis balsuoti, be to, elgsis taip, kaip jau įpratę, t.y. rinksis geriausią iš blogiausių kandidatų, tai galbūt ne vienas paskutinę akimirką instinktyviai pasirinks ne tą blogybę, apie kurią taip ilgai ir įkvėptai pasakojo televizorius, o tą, apie kurią jis nutylėjo. Ne veltui sakoma, kad tyla – gera byla. Taigi, gal šie rinkimai tokie nuobodūs atrodo tik todėl, kad ir stambiuose politinės prekybos tinkluose apie viską pagalvota?

„Tai normalu“

Politologas Ainius Lašas, Kauno technologijos universiteto docentas, sakė iš dalies sutinkantis su tais, kurie mano, kad kandidatai į prezidentus nelabai stengiasi, kad nuvylė pirmieji jų debatai, kad ši prezidento rinkimų kampanija apskritai yra vangi ir nuobodi.

„Pradėkime nuo to, kad pirmasis etapas, kuriame dalyvauja daug kandidatų, visada būna daug nuobodesnis debatų prasme. Suorganizuoti aštuonių kandidatų debatus tikrai labai sunku. Arba reikia pergalvoti debatų formatą: tarkime, kad jie būtų suskirstyti į kelias dalis, pavyzdžiui, po keturis kandidatus, kad jie būtų atsitiktinai atrinkti. Antras dalykas, kuris daro šią kampaniją nuobodesnę – tai, kad rinkimuose dalyvauja antrosios kadencijos siekiantis prezidentas. Kadangi jis sąlyginai gana populiarus, kai kuriems kandidatams tiesiog nėra šansų. Aišku, kai kam iš naujų apskritai nėra šansų laimėti, bet tas esamo prezidento populiarumas ir antrosios kadencijos siekimas dar labiau sumažina tuos šansus ir padidina tikimybę, kad jis bus perrinktas. Turint tai galvoje, galima teigti, kad ši rinkimų kampanija yra šiek tiek nuobodesnė, bet tai yra normalu. Panašių rinkimų kampanijų buvo ir anksčiau, kai, pavyzdžiui, antrą kartą į rinkimus ėjo Dalia Grybauskaitė. Čia nėra nieko išskirtinio, nes esminės priežastys tos pačios“, – sakė politologas.

Paklaustas, ar kai kuriems visuomenei gerai žinomiems kandidatams žiniasklaidoje reiškiami priekaištai bei įtarimai galėtų paveikti rinkėjų aktyvumą, jeigu jie pamanys, kad visi jie – vienodi, A.Lašas atsakė taip nemanantis.

„Pasirinkimo, už ką balsuoti, yra: ir ideologine, ir asmenybių prasme. Tikrai galima pasižiūrėti ir pasakyti, kad man kažkas labiau patinka, nei kitas. Argumentuoti, kad nėra pasirinkimo, būtų neteisinga. Tie, kurie neina balsuoti, taip daro iš principo, tokių yra apie pusę. O tie, kurie eina, tikrai sugeba atsirinkti labiau priimtinesnį kandidatą. Taip, miniskandaliukų ar klaustukų gal yra daugiau, nei paprastai būna, ir dėl to galima sakyti, kad ši rinkimų kampanija turi savo specifiką. Bet tam tikra prasme tai yra jos įdomumas: vieni ar kiti klausimai iškyla į paviršių, atkreipia dėmesį. Normalu, kad žiniasklaida domisi kai kurių kandidatų, ypač naujų, ryšiais, šeimos verslais ir t.t. Taip veikia atvira, demokratinė visuomenė, toks žiniasklaidos darbas. Tad šiuo atveju aš labai nesistebėčiau.

Kai kurie procesai kyla ir dėl vadinamosios pranešėjo istorijos, bet nemanyčiau, kad jie potencialiai galėtų iš esmės ką pakeisti. Tai nėra tokios istorijos, kuomet kandidatas būna pagautas už rankos, kai kažką daro ne taip. Viskas labiau skendi migloje, na, gal išskyrus Remigijaus Žemaitaičio atvejį. O kai yra miglelės, kai trūksta aiškumo, ar pats kandidatas kažką darė, ar nedarė, kai iškeltas klausimas taip ir lieka atviras, tai nemanau, kad tokios istorijos iš esmės keistų rinkimų dinamiką, rinkėjų pasirinkimą. Mano manymu, tie, kurie, pavyzdžiui, tiki Ignu Vėgėle ir jo antisistemiškumu, bandymu perkrauti sistemą ar ją kaip nors iš naujo sukurti, tuo ir tikės, nes informacija apie jo šeimos verslą negali jo tiesiogiai susieti su kažkokiais įstatymų pažeidimais. Manau, kad panašiai yra ir kitais atvejais. Man atrodo, kad rinkėjai, kuriems patinka, pavyzdžiui, Gitanas Nausėda, vienus ar kitus kaltinimus jam „nurašys“ kaip kitų partijų, konkurentų puolimą prieš prezidentą, ir vis tiek už jį balsuos. Nemanau, kad šiuo atveju tai būtų kokie nors esminiai lūžiai. Kita vertus, triukšmas vyksta nuolatos. Ta tyrimo dėl pranešėjo istorijos komisija nėra nauja, tie ginčai – irgi jau kelių metų senumo. Taip, iškyla vienų kitų skandaliukų, bet nemanau, kad rinkėjai būtų šokiruoti tų kelių situacijų, kurios vienaip ar kitaip sprendžiamos“, – svarstė politologas.

Tai, kad prezidento rinkimų artėjimo požymių vis dar beveik nematyti, pašnekovo manymu, tikrai gali atsiliepti rinkėjų aktyvumui. „Rinkimų intrigos yra mažiau, gal antrajame ture jos bus daugiau. Reikia sutikti, kad jaučiamas tam tikras vangumas. Aišku, tai susiję ir su kitais rinkimais. Šie metai Lietuvoje yra superrinkimų metai, todėl ir pačios partijos taupo išteklius trejiems rinkimams, ir netgi daro sprendimus šiuose rinkimuose galvodamos, pavyzdžiui, apie Seimo rinkimus. Tarkime, kai kurie kandidatais iškelti žmonės neturi realių šansų net pakonkuruoti prezidento rinkimuose, bet partijos šitaip bando atkreipti rinkėjų dėmesį, parodyti, kad turi kažkokius lyderius, kurie gali sustiprinti jų įvaizdį visuomenėje. Čia tokie toliau siekiantys žaidimai.

Visi tarsi daro prielaidą, kad greičiausiai dabartinis prezidentas bus perrinktas, ir tai, beje, pačiam prezidentui nepadeda mobilizuoti savo rinkėjų, nes tos prielaidos juk gali ir nepasiteisinti. Jeigu rinkėjų aktyvumas bus žymiai mažesnis, tada greičiausiai ir paties prezidento rezultatams tai labai atsilieps. Dabartinė jo pozicija rinkimuose yra mažiausiai mobilizuojanti rinkėjus. Tie, kurie yra opozicijoje, kurie kritikuoja prezidentą, tarkime, sąlyginai gana konfrontacinės pozicijos besilaikantis I.Vėgėlė, mobilizuoja savo rinkėjus ragindamas nemiegoti, kažką daryti, kažką griauti ir pan. Tokia nuolatinė jo žinutė mobilizuoja jo rinkėjų flangą. Kiek jų yra – jau kitas klausimas. Tačiau iš esmės toks I.Vėgėlės elgesys yra žymiai labiau mobilizuojantis, nei dabartinio prezidento, kuris labai nuosaikiai kalba apie savo vertybes, kažkokius planus. Jo pasiklausę rinkėjai gal ir nusprendžia, kad visa tai gerai, kad jis kalba teisingai, bet kitą savaitgalį reikės važiuoti į sodą, kažką ten nuveikti, todėl dar nelabai aišku, ar suspės nueiti į rinkimus, ar ne. Ir žiniasklaida, ir politologai kartais pervertina rinkimų reikšmę eiliniam rinkėjui. O jis turi daug rūpesčių ir be rinkimų. Todėl, kaip matome iš rinkimų statistikos, neretai kas antras dėl vienokių ar kitokių priežasčių tiesiog neateina balsuoti“, – pridūrė A.Lašas.

Didžioji intriga

„Praėjusio lapkričio pabaigoje Liberalų sąjūdis pareiškė, kad nedalyvaus prezidento rinkimuose, nes jie yra neįdomūs, – priminė Eugenijus Gentvilas, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas. – Mūsų argumentai buvo tokie: rinkimų nugalėtojas beveik aiškus – G.Nausėda. Jis nėra liberalams priimtinas kandidatas, bet jis nėra pavojingas Lietuvai kandidatas. Penkeri jo prezidentavimo metai parodė, kad jam žmogaus teisės kitaip atrodo, bet geopolitiniame kontekste jis Lietuvos nepardavė. Šia prasme naujieji prezidento rinkimai nėra tokie lemtingi, kad būtų sprendžiamas klausimas, ar Lietuva suks į vakarus, ar į rytus. Ir mes, įvertinę daugybę kitų aplinkybių, nutarėme nedalyvauti šiuose rinkimuose. Dabar matome, kad taip ir atsitiko, kaip tada sakėme.“

Pasak E.Gentvilo, kuo toliau, tuo labiau stiprėja didžioji intriga: ar G.Nausėda laimės pirmajame ture, ar visgi prireiks ir antrojo? „Man susidaro įspūdis, kad kuo stipriau konservatoriai bando jį spardyti, tuo labiau kyla jo populiarumas. O konservatoriai nori jį spardyti kiekvieną dieną, įtaisyti bent po vieną pendelį. Ir kiekvienas toks spyris pora procentinių punktų padidina prezidento reitingą. Tad patys konservatoriai vėl atves į prezidentus G.Nausėdą, ir šia prasme rinkimai neįdomūs. Kaip sakiau, pagrindinė intriga – ar bus antrasis turas, o papildoma – jeigu bus, tai kas į jį dar pateks: Ingrida Šimonytė ar I.Vėgėlė? Tad tik tiek to įdomumo.

Pirmieji kandidatų debatai parodė, kad konceptualiai nieko naujo nebuvo pasakyta. Bandymas vertinti praeities dalykus – tai tik praeities auditas, buhalterinė jos ataskaita. Taip, tą reikia žinoti, bet ar mes girdėjome kažkokių Lietuvos ateities vizijų? Ne, negirdėjome ir neišgirsime. Ne tik užsienio politikoje, bet ir ekonominių samprotavimų lygmenyje. Prezidentas įsikabinęs į gerovės valstybės viziją, bet per penkerius metus nesugebėjo pasakyti, kas tai yra. Aš kaip liberalas galėčiau su juo padiskutuoti ir pasiginčyti, kas yra gerovės valstybė vienoje šalyje, tarkime, Šveicarijoje, ir kas gerovės valstybe laikoma Švedijoje arba Norvegijoje. Tai yra skirtingi dalykai. O prezidentas mostelėjo gerovės valstybės sąvoka, žmonėms seilės nutįso, bet jis iki šiol nesugeba pasakyti, kas yra ta gerovės valstybė. Buvo aišku, kad rinkimai bus neįdomūs, ir jie yra neįdomūs. Jų intrigos yra minimalios“, – apibendrino E.Gentvilas.

Jis tokią situaciją palygino su 2014 m. prezidento rinkimais. „D.Grybauskaitė siekia antrosios kadencijos, ir visi konkurentai nosį krapšto. Net į antrąjį turą patekęs Zigmantas Balčytis nieko nedarė, kad pagerintų savo rezultatą. Jam buvo aišku, kad nelaimės, kad šansų nėra. Šiemet taip pat, kaip 2014 m. Esamas prezidentas populiarus, garantuotai pasieks pergalę, todėl rinkimų kampanija tampa neįdomi. Ji bus įdomi 2029 m., kai G.Nausėda nebegalės kandidatuoti į prezidentus, ir tikrai vyks naujo prezidento paieškos. Tada ir žmonėms, ir politinei bendruomenei taps įdomiau. Tai yra dėsningumas. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitur“, – sakė Seimo narys.

E.Gentvilas iš dalies sutiko, kad šie rinkimai neįdomūs ir dėl to, kad jie pernelyg subiurokratinti naujojo Rinkimų kodekso. „Gal ir taip, bet gal taip yra geriau, nei tada, kai Rolandas Paksas tapo prezidentu. Iš kažkur imami pinigai, visokie „Almaksai šmaksai“... Gal jau geriau biurokratiškai rinkimų kampaniją organizuoti. Bet, kita vertus, ne biurokratinės ataskaitos daro rinkimus įdomius arba neįdomius, o idėjos, kurias kelia kandidatai. Nepaisant tų biurokratinių suvaržymų, niekas juk nedraudžia generuoti idėjų apie Lietuvos ateitį. Bet negeneruoja. Matyt, intelektinio potencialo nėra daug. Taigi, neįdomūs rinkimai. Man pačiam reikia spręsti galvosūkį, už ką balsuoti“, – prisipažino pašnekovas.

Rinkimų kampanija Seimo salėje

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė, Mišrios Seimo narių grupės frakcijos narė, sutiko su nuomone, kad ši prezidento rinkimų kampanija ne tokia jau vangi ir nuobodi: tą esą paneigia audringas Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Valstybės saugumo departamento pranešėjo informacijos išvadų svarstymas.

„Seimo salėje prezidento rinkimų kampanija, manau, yra pernelyg audringa. Panašu, kad kai kurios partijos visas savo pastangas investavo ne į rinkiminius plakatus, ne į rinkimų programų rašymą, o į vadinamąją Pranešėjo komisiją. Nežinau, ar tos investicijos tikrai atsipirks, bet šis rinkiminis spektaklis išties ryškus. Svaidomasi įvairiausiais kaltinimais, kurių dauguma visiškai nepagrįsti. Aš ir posėdžių salėje sakiau: juokinga, kai įslaptintoje medžiagoje skaitai pranešėjo žodžius, jog kažkas „lygtai“ buvo ar nutiko. Ir jis nė negali paaiškinti, kur tą „lygtai“ išgirdo. O komisijos išvadose daromi tokie apibendrinimai, kad tas pranešėjo „lygtai“ tampa didžiule grėsme nacionaliniam saugumui! Man atrodo, kad tokio perlenkimo netgi pasakėčiose, kurių veikėjai paprastai vaizduojami sutirštintomis spalvomis, nėra buvę. Tad aktyvios rinkimų kampanijos požymių Seime yra, bet už jo ribų, kur kandidatams reikia demonstruoti savo žinias ir gebėjimus, susitelkti į rinkimų programas, nelabai jų matau. Apskritai dalies kandidatų išsamių rinkimų programų neįmanoma rasti. Nors per ankstesnes prezidento rinkimų kampanijas nekildavo problemų susipažinti su kandidatų viešai pateiktais 20–30 puslapių tekstais, kuriuose konkrečiai išvardinti žingsniai, ką jie darys tapę valstybės vadovu“, – sakė politikė.

A.Širinskienės teigimu, dar prieš porą savaičių ženklų, kad Lietuvoje vyks prezidento rinkimai, praktiškai nebuvo. „Matyt, partijos ar pavieniai kandidatai supranta, kad iš esmės neturi šansų laimėti. Panašu, kad prezidentas G.Nausėda bus perrinktas antrajai kadencijai. Atitinkamai ir žiūrima labai pragmatiškai: niekas į savo šansą dėl labai mažos tikimybės neinvestuoja. Visi laukia pagrindinių – Seimo rinkimų, kurie vyks rudenį. Bet man keista, kad patys kandidatai susitaiko su tuo, kad dalyvaudami prezidento rinkimuose neturės savo programos. Nežinau, ar jie patys dėl to patogiai jaučiasi. Situacija tikrai yra keista“, – sakė politikė.

Svarstydama apie tai, ar rinkėjų noro eiti balsuoti už būsimą prezidentą nesumažins prieš rinkimus pasipylusios vienos ar kitos nemalonios žinios apie kai kuriuos kandidatus, A.Širinskienė atkreipė dėmesį į tai, kad per rinkimų kampaniją paaštrėja pojūčiai.

„Ir pačių kandidatų, ir rinkėjų. Vieni kandidatai kažkodėl pradeda skausmingai vertinti žiniasklaidos keliamus klausimus, kiti ima elgtis ne visai adekvačiai, pamiršę, kad žadėjo skaidrumą. Nežinau, kas galėjo susisukti vieno iš jų galvoje, kad jis savo žmoną, kuri iš esmės pretenduoja tapti pirmąja šalies ponia, rinkimų kampanijos metu įdarbintų savo paties rinkimų štabe. Niekur pasaulyje negirdėta, kad kandidato žmona už atlyginimą dirbtų jo rinkimų štabe. Tad manau, kad dalį tų nepatinkančių klausimų kandidatai patys užsitraukia ant savo galvos, ir natūralu, kad paskui tuo naudojasi visi oponentai. O kiti dalykai, ar G.Nausėdos, ar R.Žemaitaičio atveju, yra sukuriami pačių oponentų. Jie nėra kvaili, pasiskaičiuoja terminus. Tarkime, pagrindinis Seimo balsavimas dėl G.Nausėdai nepalankių Pranešėjo komisijos išvadų gali įvykti pirmojo prezidento rinkimų turo išvakarėse. Arba antrojo, nes tas laikas gali būti pakoreguotas. Manau, konservatoriai per laisvą Seimo darbo savaitę pasiskaičiuos reitingus ir apsispręs, kada jiems strategiškai naudingiau tą padaryti.

Lygiai taip pat, manau, buvo gudriai apskaičiuota ir R.Žemaitaičio teisinė epopėja, tinkamai parinkti terminai suprantant, kad jį reikia diskredituoti ir pašalinti iš parlamento prieš Seimo rinkimus. Juolab kad pakeliui ir prezidento rinkimai, kuriuose jis kandidatuoja. Tad šia prasme yra labai įvairių situacijų, kai tą žiniasklaidos susidomėjimą dėl neskaidrumo išprovokuoja patys kandidatai, o kitais atvejais tą padaryti pasistengia oponentai. Tokia, matyt, yra politinė kova, ir tą kandidatai bei jų oponentai puikiausiai supranta. Suprantu, kad žmonėms toks chaosas valstybėje prieš rinkimus gali sukelti tam tikrą neviltį, nes atrodo, kad visi jie vienodi. Manyčiau, kad tai netiesa. Kandidatai nėra vienodi, jei pasižiūrėtume į jų atliktus darbus ir savybes“, – sakė Seimo narė.

Rinkimai rūpi tik vienam?

„Neseniai važiavau nuo Klaipėdos iki Vilniaus, nemačiau nė vieno plakato, nė vieno skelbimo, kad vyks prezidento rinkimai. Jeigu dabar į Lietuvą atvažiuotų koks nors užsienietis, manau, niekaip neįtartų, kad čia už kelių savaičių vyks prezidento rinkimai“, – nuostabos neslėpė advokatas Artūras Paulauskas, partijos „Laisvė ir teisingumas“ tarybos pirmininkas, buvęs Seimo pirmininkas.

Jis sakė pernai lankęsis Juodkalnijoje, kuomet ten vyko prezidento rinkimai. „Nebuvo įmanoma praeiti: gatvėse kažkokie mitingai, viskas apklijuota plakatais, visur bruzdesys. Triukšmo tikrai pakako. O pas mus – tyla ir ramybė. Aišku, apie priežastis galima būtų atskirai pakalbėti. Manau, kad G.Nausėda pernelyg nesistengia kažko investuoti į šią rinkimų kampaniją, matyt, mano, kad tie penkeri jo prezidentavimo metai jau yra pakankama investicija. O kiti arba neturi lėšų, arba tiesiog nesitiki laimėti ir mano, kad nelabai prasminga švaistyti pinigus. Juo labiau kad dalis kandidatų dalyvauja ir Europos Parlamento rinkimuose. Tad susidaro įspūdis, kad prezidento rinkimai jiems – labiau tribūnos ieškojimas. Dar kiti rudenį turbūt kandidatuos į Seimo narius, jie irgi apie visai kitus planus galvoja. Tad šitie prezidento rinkimai turbūt praktiškai vienam žmogui labiau terūpi. Na, gal dar I.Šimonytei, nors aš irgi manau, jog sveiko proto žmogus nesitiki, kad ji gali laimėti. Todėl man atrodo, jog didelės intrigos šiuose rinkimuose nėra. Gal šiokią tokią sukurs Seime svarstomos Pranešėjo tyrimo komisijos išvados, bet kad tas tyrimas labai jau pritemptas prie rinkimų. Juk jau praėjo penkeri metai, kai pats Vytautas Bakas tuo metu buvo savo partijos pirmininko rinkimų štabo vadovas per prezidento rinkimus, kai pats pirmininkavo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui ir visą šitą istoriją galėjo aiškintis be jokio triukšmo. Manau, kad Seimo sprendimas dėl šio tyrimo prezidento rinkimams jokios įtakos neturės“, – prognozavo A.Paulauskas.

Paklaustas, ar ši prezidento rinkimų kampanija jam neprimenanti vykusios prieš 10 metų, kai antrajai kadencijai buvo perrinkta prezidentė D.Grybauskaitė, pašnekovas priminė nuo į antrąjį turą patekusio Z.Balčyčio atsilikęs tik vienu procentu. „Kiek žinau, D.Grybauskaitė buvo labai sunerimusi, kad neišeičiau į antrąjį turą, nes buvau pasiryžęs kovoti. Visos sociologinės apklausos rodė, kad jos reitingas jau buvo pradėjęs mažėti, o mano kaip tik buvo kylantis. Gal ir nebūčiau nugalėjęs, tačiau tikrai būčiau kovęsis rimtai. Tuo tarpu Z.Balčytis pasidavė be kovos, kaip sakoma sporte, nerodė jokio noro laimėti, jo tikslas buvo Europos Parlamentas, ir jis galų gale jį pasiekė. Aš tada kandidatavau tik dėl to, kad būtų konkurencija, kad žmonės išgirstų ir kitą nuomonę. Kalbėti tik virtuvėje ar draugų ratelyje, o viešumoje tylėti, manau, yra prasta žinia demokratijai. Norėjau pasakyti viešai tą, ką žmonės žino, ką galvoja, ko daugelis nedrįsta pasakyti. Ir tą savo užduotį, mano supratimu, tada įvykdžiau“, – sakė A.Paulauskas.

Pasak jo, atsakymą į klausimą, ar vangi dabartinė prezidento rinkimų kampanija padarys poveikį rinkėjų aktyvumui, sužinosime tik rinkimų dieną. „Dabar kartais pasižiūriu „Facebook“ nuotraukas, kiek žmonių ateina į susitikimus su kandidatais. Daugiausia, kiek mačiau – iki 100, o dažniausiai – 20 ar 30. Va tokios dabar rinkėjų auditorijos. Gerai, kad bent TV debatai primena, kad bus rinkimai. Bet ir jie kažkokie... Spėju, kad į rinkimus gali ateiti vos 50 proc. Jeigu tiek bus, labai gerai. Jaučiamas visiškas štilis. Pažįstamas iš vieno rajono sakė, kad pas juos miestelyje tik nedidelis I.Vėgėlės plakatėlis kabo – matyt, buvo atvykęs, ir dar kažkieno, ar tik ne R.Žemaitaičio. Ir viskas. Reikia sutikti, kad rinkimų kampanija labai vangi“, – apibendrino pašnekovas.