Stovėdami prie metų slenksčio, ruošdamiesi versti naują gyvenimo knygos puslapį, turbūt dažnas mintimis grįžtame į ankstesniojo pradžią – kad geriau įsižiūrėtume, ką svarbiausio atsinešame su savimi ir savyje. 2025-ieji filosofo, rašytojo, dramaturgo, publicisto, humanitarinių mokslų daktaro Arvydo Juozaičio biografijoje paliks naujausios, ką tik iš spaustuvės atkeliavusios jo knygos pavadinimą. Neverta abejoti, kad „Tikra Sąjūdžio istorija“ bus įrašyta ir Lietuvos gyvenimo metraštyje, ir tikrai ne mažiausiu šriftu. Knygos sutiktuvių proga autorius sutiko atsakyti į kelis „Valstiečių laikraščio“ klausimus.

Knygos viršelis – tarsi jos durys. Dar jų nepravėrus „Tikros Sąjūdžio istorijos“ skaitytoją, ypač jo atsiradimo ir skleidimosi amžininką, pasitinka daugiaprasmė akistata. Ir su pačiu autoriumi, tą 1988-ųjų vasarą daugelio laikytu – ir tebelaikomu – Sąjūdžio veidu. Ir su jo paties savistaba, žvilgsniu į save ir į Lietuvą abipus Trispalvės, tarsi laikomos mitologinio Januso, romėnų vartų, durų, pradžios ir pabaigos dievo su dviem veidais, kurie nukreipti į praeitį ir ateitį. Ir pagaliau skaitytojo akistata su pačiu savimi, nes viršelyje nejučiomis ima ryškėti ir mūsų pačių veidai – tada, prieš 38 metus, ir dabar. Kodėl taip ilgai ėjote į šią knygą, kodėl skaitytojus prie jos durų pasitinkate tik dabar? Gal jums ta akistata buvo pernelyg sunki?

Ši jūsų įžanga gerokai pradžiugina. Optimistiška įžanga.

Dėl „ilgo ėjimo“ į knygą – ką sakyti? Tai tik kelio pradžia, bus jų dar ne viena, nors jau dabar knyga atrodo įspūdingai. O juk 1988 metų dar nė neapglėbiau. Savajame įžanginiame žodyje paaiškinau, kodėl buvo toks ilgas kelias. Tad leiskite save pacituoti: „Bėgo metai, rašiau viską, ko širdis geidė, tačiau Sąjūdžio istorijos širdis negeidė. Buvau tikras, kad su kaupu padirbėjau Lietuvos labui, ką bepridursiu? Tiesa, teko pridurti kovingos publicistikos, tad kai pasiekėme valstybės laisvę, dar paplušau, kad ji būtų laisva ir nuo savų prietarų ir diktato. Kūryba ir drąsa savoje valstybėje ir yra tikroji laisvė – tuo tikėjau.“

Knygos tekstą suskirstėte į 15 skyrių, pavadintų vigilijomis. Kaip žinome, vigilija – naktinis maldos budėjimas prieš didžiąsias šventes, su specialia liturgija. Ar tikrai Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) veiklos kasdienybėje, nuo priešaušrio po 1987 m. Lietuvos Laisvės Lygos (LLL) surengto viešo protesto mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje ir 1988 m. balandį Dailininkų sąjungos rūmuose jūsų perskaityto pranešimo „Politinė kultūra ir Lietuva“, iki formalaus įkūrimo 1988 m. birželio 3 d. ir Steigiamojo suvažiavimo spalio 22 d., matote šventumą? Visi turbūt sutiktų, kad ta vasara pakeitė Lietuvą, bet ar vien emocinės pagavos užtenka politinį veikimą vadinti šventu?

Vigilijos žanrą esu radęs Karaliaučiuje, tikriau, Ernsto Teodoro Amadėjaus Hofmano kūryboje. Kai dirbau tame įstabiame mieste, Lietuvos generaliniame konsulate, perpratau labai daug ką. Ne tik Imanuelio Kanto kelius ir klystkelius (vėliau parašiau I.Kantui skirtą dramą), bet ir didžiojo filosofo mokinio Hofmano kūrybą. Tiesa, prastas jis buvo mokinys. Kionigsberge šis romantikas, rašytojas ir kompozitorius išgyveno pirmuosius 20 metų, pakako laiko, kad šio miesto, Rytų Prūsijos dvasia įspaustų jo sieloje savo pėdą. Jautrioje jaunuolio sieloje. Paskaitykite jo „Majoratą“ – tai mūsų Kuršių nerijos mistinė siela. Rasytės (dabar Rybačyj) pilies ir jos palikimo smėlynuose likimas. Žodžiu, „vigilijos“ Hofmano ir mano kūryboje – tai „būdravimai“ tema, kuri maudžia mintis ir sielą, ir kuri stovi už nugaros, bado ją tarsi skėčio galu. Tai ne „šventumo“ reikalas. Prisiminkite H.van R.Rembrandto „Nakties sargybą“ – koks paveikslas! Jame pavaizduotas garbingas miesto elitas, išėjęs į nakties gatves. Kad miesto gyventojai ramiai miegotų.

Vėl norėčiau sugrįžti prie knygos durų, tiksliau – jos vardo. Girdėti nuomonių, kad tikros Sąjūdžio istorijos parašyti neįmanoma tol, kol tebelieka užrakintos KGB paslaptys. Priešingu atveju esą matysime kad ir vis aiškesnį, daugelio Sąjūdžio dalyvių prisiminimų paryškintą, bet visgi išorinį vaizdą. Tai, kas galėjo būti kai kurių įvykių ir sprendimų, vėliau pasirodžiusių lemtingais, tikroji priežastis, neva gali likti nežinoma. Beje, knygoje irgi minimi kai kurie įdomūs faktai, tarp jų – LKP CK „pageidavimas“, kad garsųjį 1988 m. rugpjūčio 23 d. mitingą Vingio parke vestų Vytautas Landsbergis. Žinome ir tai, kad vėliau, jam tapus Sąjūdžio lyderiu, paaiškėjo, jog „pilkuoju kardinolu“ vadintas Virgilijus Čepaitis buvo KGB agentas. Sąjūdžio iždininkas – taip pat. Taigi, regis, Sąjūdžio aparate kontroliuota ir įtaka, ir pinigai. Kiek dar netikėtumų slepia Sąjūdžio ir KGB tema? Ar tada esate pastebėję, kad prieš jus buvo vykdomos vadinamosios informacinės-psichologinės specialiosios operacijos? Ar būtumėte galėję jas atpažinti?

Nereikėtų mitologizuoti „slaptųjų archyvų“. Biblijoje pasakyta, kad visa, kas yra paslėpta, taps regima. Kas yra svarbiausia, neišvengiamai tampa regima. Archyvus jie pasistengė gerokai apnaikinti. „Jie“ – tai ir svetimi, ir savi. Tad tikri nusikaltimai paslėpti ilgam. Bet juk vis vien aišku: naikino, vadinasi, bijojo.

„Kas yra svarbiausia, neišvengiamai tampa regima. Archyvus jie pasistengė gerokai apnaikinti. „Jie“ – tai ir svetimi, ir savi. Tad tikri nusikaltimai paslėpti ilgam.“

O kad 1988 m. rugpjūčio 23 d. mitingą Vingio parke imtų ir vestų Landsbergis (ne Petkevičius, ne Ozolas, ir tuo labiau ne Juozaitis) – tai kas buvo, kokia sąlyga? Rimčiausia LKP CK sąlyga, visai ne „pageidavimas“. Sąlyga pasakyta po Maskvos ideologo Aleksandro Jakovlevo, dešiniosios Michailo Gorbačiovo rankos, vizito į Vilnių, tiesiog po kelių dienų. Mes, Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, nelaukėme tokios pasakiškos dovanos: ūmai duotas leidimas didžiausiai aikštei, o svarbiausia – LTV televizijai. Įrašas pilnai parodytas. Mitingo vedėjo pavardė buvo šio „pasiūlymo“ pakete. Ir visa labai subtiliai pasakyta Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, keturiems jos atstovams. Perduota per Vilniaus miesto valdžią, t.y. Algirdą Vileikį ir Kęstutį Zalecką. Žinant V.Landsbergio gebėjimus atsidurti visose struktūrose, kurios jam ir jo šeimai naudingos įvairių santvarkų sąlygomis, žvelgdamas plika akimi supranti, kad tai buvo „pasiūlymas, kurio negalima atsisakyti“. Sąjūdžiui pasiūlymas! Su šiuo tariamu pageidavimu mes juk gavome dangaus dovanas. LTV – jos dėka šimteriopai šoko aukštyn Sąjūdžio įvaizdis. Su nauda ir V.Landsbergio vaizdiniui. Ir ... LKP CK viršūnėms. Nes tai buvo ketvirtoji sąlyga (šalia sąlygos, kad nebūtų net šalia tribūnos LLL atstovų) – tribūnoje turėjo pasirodyti pernai šią Molotovo-Ribentropo demonstraciją niekinusi Liongino Šepečio ir visos valdžios komanda. Ir visi – LTV ekranuose, kartu su Sąjūdžiu. Puikus politinis keturių ėjimų matas ir šachas.

O dėl tų, kaip jūs sakote, vadinamųjų informacinių-psichologinių specialiųjų operacijų – ką gali pasakyti? Jos ir tada buvo vykdytos, ir dabar, tik dabar daug skaudesnės, nes vykdomos mano, mano ir draugų sukurtos valstybės vardu.

Ar sutinkate su manančiais, kad būtent Sąjūdyje reikia ieškoti vėlesnio V.Landsbergio asmens kulto šaknų? Kaip jis apskritai atsirado ir įsišaknijo – juk nei žydų, nei lietuvių tradicijai asmens kultas, regis, visai nebūdingas?

Visad labai nenoriai kalbu apie tą mitą. Jau vien šis klausimas tęsia šį nereikalingą ir labai žalingą Lietuvai kultą. Nes galia sukurta jo dėka, jo labui formuojama valstybės administracija. Visuose esminiuose valstybės postuose – pradedant VSD ir Vyriausiojo archyvaro tarnyba, STT ir LRT vadovybe, ir t.t. – visur (!), ir niekur nepaliesite baisiausių konservatorių partijos juodųjų darbų. Visur akylai rūpinamasi jos praeities įvaizdžiu, vadinasi, įtaka dabarčiai, vadinasi, istoriniu įvaizdžiu. Įdarbinti šimtai žmonių. Entuziastų – tikinčiųjų armija. Pavyzdžių per akis. LRT tiesiog suplakusi į vieną beformį veidą „Landsbergis – Sąjūdis – Nepriklausomybė“. Ir indoktrinuojama naujoji karta (nes eita per mokyklas). Net dabartis po „laisvę žodžiui“ ir „šalin rankas“ jaunimo mitinguose – tai baisus tikros laisvės paniekinimas ir pralaimėjimas. Nes ginama tik konservatorių ideologijos užkariauta LTR. Juk baisu, kas pasidarė – viskas apversta aukštyn kojomis. O jaunimėlis, pertekęs energija, net nesupranta, kas su jų siela ir sąmone padaryta ir toliau daroma.

Vienas pavyzdys itin skaudus. Prieš dvejus metus vyriausioji visų valstybės archyvų vadovė, o iš esmės vyriausioji cenzorė (atminties ir ateities cenzorė!) Inga Zakšauskienė per dvi valandas sunaikino Lietuvos valstybės naujojo archyvo pusmetį ruoštą parodą. Kam skirtą parodą? LPS Steigiamojo suvažiavimo 35-mečiui. Parodos visai neliko, didis įvykis nepaminėtas. Kodėl sunaikino? Dėl A.Juozaičiui skirto skyriaus, kur jis pateikė savą „politizuotą“ – taip ji pranešė savo pavaldiniams – istoriją. Tai pasakė vaikis, kuris buvo vaikis tais 1988 metais, mums kovojant ir rimtai rizikuojant. Kokią ji turėjo ir vis dar turi moralinę teisę? Kokią kompetenciją? Nesvarbu, sako ją pasodinusios komisijos ir konkursai, svarbu, kad ji formaliai gavo reikiamą postą. Ir dabar naudojasi telefono teise geriau nei sovietmečiu, nes per kelias minutes pasiekia „valdymo postą“, apie „priešus“ raportuoja mobiliaisiais telefonais.

Ir kas svarbu: sunaikino ne tik man skirtą dalį, ne mano dienoraščiais paremtą Sąjūdžio atmintį, o visą parodą. Įsivaizduokite pasityčiojimo iš Sąjūdžio istorijos mastą! Ir tai padaryta Valstybės vardu… Štai kaip dabar naikinama viskas, kas tikra ir kur nėra… taip, – mito.

„Sąjūdžio istorija jau suformuota vienos partijos, vieno „vado“, vienintelės LRT – ir įkelta į vadovėlius. Tad jokios tikresnės istorijos nereikia. Idėjinis komunizmas jau „pastatytas“.

Ir vis dėlto net ne tai baisu. Ne asmens kultas mums žalingiausias. Lietuvai žalingiausias, nieko mums neduodantis yra šis mitas: „Lietuva sugriovė TSRS imperiją“. Tai maistas imfuzorijų smegenėlėms, o ne sąmoningai galvai ir brandžiai sielai.

Beje, aš išgelbėjau I.Zakšauskienės sunaikintą parodos dalį – savąją. Ji šioje knygoje tapo 15-ąja vigilija.

Esate patyręs dramaturgas, parašėte apie 20 dramų – kaip jūsų akimis atrodo 1988 m. birželio 3-osios renginio Mokslų akademijos centriniuose rūmuose, kai buvo išrinkta LPS iniciatyvinė grupė, dramaturgija? Knygoje tam renginiui skyrėte daug dėmesio ir vietos – ko gero, neatsitiktinai. Gal už kalbų, įtampos, emocinės atmosferos, kone desperatiškų kai kurių kolegų, nusprendusių išeiti iš salės, veiksmų įžvelgėte lemties režisūrą? Kiek apskritai lemtingumo, laimingų sutapimų, neišvengiamų atsitiktinumų buvo tą nepamirštamą vasarą? Gal galėtumėte paminėti vieną kitą, įstrigusį atmintyje?

Ant mano darbo stalo sustingę guli trys pjesės. Dabar kaip kokia lemtis užgriuvo toji knyga, net baisoka. Tikra Sąjūdžio istorija. Žinoma, nuo savęs nepabėgsiu, naudoju dramaturgijos dėsnius, rašyti moku, tik ne faktams naikinti naudoju savo galias. Nerūšiuoju, nenutildau, bet sudėlioju sielos judėjimo, žingeidumo dominantėmis. Jaučiu, ko reikia gerai literatūrai – tikros, geros literatūros… Nors ir nereikia to daugeliui. Nereikia mano dramų teatrams. O ar reikės šios knygos? Paskaičius veidaknygėje („Facebook“) pasisakymus – purvus, kartais baisu net galvoti, kokiu žvėrynu lietuviai virto. Prieš kelias dienas pamačiau sąjūdiečio S.N., buvusio 1990 metais Anykščių vadovo, o dabar Vilniaus Mykolo Romerio universiteto profesoriaus keiksmų ir prasimanymų papliūpas mano asmens (ir neskaitytos knygos) adresu. Galėjau tik pasibaisėti – štai kur mes atėjome per 37 laisvės metus. Atleiskite, pasakysiu tiesiai: buvo daug lietuvių chamų, ir liko daug lietuvių chamų; nors jie ir tapo profesoriais aukštosiose mokyklose.

Perskaičius paskutinį jūsų knygos puslapį nesinori išeiti pro duris, užversti viršelio. Nesinori palikti tos šviesos, kuri lydėjo Sąjūdį, kurią 1988-ųjų vasarą žmonės nešė savyje, patikėję Lietuvos atgimimo stebuklu. Tačiau ta šviesa vis labiau tolsta nuo mūsų, tamsa tirštėja. Geriausiai tą paliudijo faktas, kad knygos apie Sąjūdžio istoriją pristatymo renginiui neatsirado vietos Vilniaus knygų mugėje. Nejau Lietuva taip išsigimė? Kas su mumis atsitiko, kad vėl tarsi grįžome į 1987 metus, kad vėl tikru drąsos iššūkiu tampa tiesos žodis? Gal troškioje, jokių permainų į gera vilčių neteikiančioje 1987-ųjų atmosferoje vėl bręsta paskaita „Politinė kultūra ir Lietuva“, kurią kažkas, išvengęs partijos ir KGB pinklių, perskaitys kažkurioje Vilniaus salėje? Ar tikite, kad dar atsirastų klausytojų?

Vilniaus knygų mugės rengėjai pirmiausiai pasielgė kvailai. Kitų epitetų nebenaudosiu. Jie tiesiog dvasiškai akli, ir, kaip sakydavo klasikai – „Kaip toli jie nuo tautos!“. Tie išminčiai (7 ar 11 „sinedriono“ narių), sprendę, kad nesu vertas vietos nei dabartyje, nei istorijoje, nei literatūroje – kas jie? „Tikra Sąjūdžio istorija“ gyvuos, kol Lietuva gyvuos, o jų balsai? Jau už posūkio išnyks. Beje, tokiu būdu sinedrionas pasako (nebe pirmą kartą): nesikreipk. Nebepraeisi. Ką gi, savigarbos turiu – nebesikreipsiu. Nereikia man tų Vilniaus knygų mugės salių. Ir be salės apsieisiu. Salėse ir ant scenų, matyt, bus daug kviestinių užsienio žvaigždžių, gal kas iš Holivudo. O ir mūsų auksinių figūrėlių per akis.

Visi ramūs: Sąjūdžio istorija jau suformuota vienos partijos, vieno „vado“, vienintelės LRT – ir įkelta į vadovėlius. Tad jokios tikresnės istorijos nereikia. Idėjinis komunizmas jau „pastatytas“, kaip sakydavo jo klasikai. Todėl negalima suteikti auditorijos ir žodžio, šaukiant per LRT ir mitinguose apie žodžio laisvę.

Dėkui už klausimus.

Ačiū už pokalbį.